Nesenai prisiminiau vieną seną, bet „ žiauriai vežusią“ avantiūristinę kelionę. Tai vyko 1998 žiemą, iškart po Nagano žiemos olimpinių žaidynių – juokavome, kad būtent ji mus ir paskatino šiai kelionei.
O viskas prasidėjo nuo to, kad grupelė bendrabutyje gyvenusių studentų pradėjo mastyti kaip paįvairinti bendrabučio gyvenimo kasdienybę. Kažkas netyčia, kaip pats vėliau sakė, šūktelėjo: “gal į kalnus?“ Į kalnus panoro 8 žmogeliai. Buvo nuspręsta važiuoti į Zakopanę Lenkijoje. Ir arčiausiai, ir pigiausiai. Tais laikais studentai, turintys automobilį, dar buvo retenybė. Todėl pora tėvų turėjo paskolinti savo atžaloms mašinas. 1984m. Volvo 340 ir 1982m. Wolksvagen Santana neapvylė kelionėje.
Kažkurį žiemos vakarą palikę Vilnių, ryte kažkokiame Krokuvos kieme godžiai šveitėme savo kelioninius pusryčius. Trumpai aplankėme senamiestį, Vavelį ir pajudėjome link Tatrų kalnų. (Kartais peržiūrint anuomet darytas foto iš šios kelionės, atsiranda šypsena veide, kuomet matau kaip entuziastingai fotografavome pasirodžiusius pirmuosius kalnus per mašinų purvinus langus, kai nuotraukoje labiau matosi ne kalnas, o statramstis, panelė, elektros stulpas 🙂
Zakopanėje radome 4-ių vietų apartamentus. Kadangi turėjome miegmaišius, tai kažkokiu būdu įkalbėjome šeimininkę suleisti visus 8 biednus studentus į šiuos apartamentus. Nuomojomės 2 nakvynėms, bet nakvojome tik vienąkart – pirmąją naktį…Vėliau šeimininkė sakė maniusi, kad mūsų gyvų nebepamatys.
O mums reikalai klostėsi taip…
Pirmąjį vakarą Zakopanėje išėjome pasivaikščioti po jaukų miestuką, pažiūrėjome kada pradeda veikti keltuvai, pavakarojome bare, pasidalinome įspūdžiais ir t.t. Be to, nusprendėme, kad rytoj, pasikėlę viršun, mėginsime eiti iki kažkur esančios kalnų chatos, ten pasistiprinę žygiuosime atgal iki keltuvų stoties, nusileisime į miestą ir tada jau laimingi galėsim grįžti namo.
Kur ten, lygumų gyventojams, žinoti apie kalnų išdaigas…
Taigi, ryte mes jau prie keltuvų. Švieslentėje skaitome informaciją apie oro sąlygas viršuje -8 laipsniai šalčio, iki 120cm sniego. “Ohoho“,- pagalvojame. Kol kas viskas mums atrodo normalu. Viršuje matome daug lenkų su slidėmis, apsirėdžiusių normaliomis slidininkų aprangomis. Netrukome pastebėti, kad mus tie slidininkai kažkaip keistai nužvelgia. Pagalvojame, kodėl visi tik su slidėmis, kodėl nėra daugiau tokių vaikščiotojų kaip mes: su turistinėmis kuprinėmis, kasdiene apranga, batais, pritaikytais lietuviškai žiemai, studentams mamos pirktais mugėje, be menkiausio padų reljefo.Kaip supratote, išvykome „itin pasiruošę“ : )
Su tokiais pastebėjimais tolome nuo slidinėjančiųjų, jų krykštavimo, šurmulio. Patogiausia buvo eiti kalnų keteromis – sniego nedaug, mat nupustytas. Aplink vaizdai gražiausi – visur balta balta, apačioje matėsi eglių masyvai. Visi keliauninkai pirmąkart žiemą kalnuose, tai visi tarsi amą praradę ėjom ėjom, žvalgėmės žvalgėmės…Kol priėjome vietas, kur reikėjo pradėti leistis žemyn. Įveikėme vieną maždaug 3m aukščio sieną, neužilgo po jos priėjome bedugnės kraštą. Pamindžiukavę aplink jį, supratome, kad jokios kalnų chatos nerasime, todėl beliko eiti atgal iš kur atėjome. Tai turėjo trukti apie 3h, nes per tiek atėjome iki čia. Pajudėjome atgal. Ir tada atsitiko vienas blogas dalykas…Labai blogas…Pamatėme, kad artėja pūga. Jau po keliolikos minučių buvome sniego audroje, matomumas tapo apie 10 metrų. Kažkuris priminė, kad keltuvai dirba iki 16 ar 17h. Reikėjo skubėti, bet kur ten nuskubėsi kalnuose per pūgą, jei nelabai matai žmogų, einantį prieš save…Ir vėjas, kad jį kur, pūtė sniegą tiesiai veidan. Kojų pirštai pradėjo šalti, rankų irgi neužilgo pasijuto…Dar temti pradėjo, o mes vis dar ėjome. Žodžiu, grįžome prie keltuvų, kurie nebeveikė :)…
Situacija tokia – maždaug 2km aukštyje, sutemus, pūgoje, prie užrakintų keltuvo stoties durų stovi 8 sušalę, sušlapę žmonės (idiotai?) ir galvoja: „ką dabar daryti?“ Laimei, po kiek laiko, belsdami į duris, prisikvietėme sargą. Jis paaiškino, kad mums pasisekė,jog laimingai grįžome. Paprašėme arbatos, bet sargas jos neturėjo, todėl pasiūlė karšto vandens…Kažkas turėjo cukraus, tai iki šios dienos nepamenu savo gyvenime skanesnio gėrimo, nei tada godžiai išgertas karštas vanduo su cukrumi. Kasdienėmis sąlygomis tas skonis dingsta (mėginau :). Nakvojome ant stalų ir suolų stotyje. Pamenu, sargas nugrežė iš mūsų po 5 zlotus už nepakartojamą nakvynę. Kadangi buvome labai pavargę, tai visi greitai „išlūžinėjome“.
Ryte nusileidome į išganingąją Zakopanę. Pasirodę laikinuose namuose, labai pradžiuginome jų šeimininkę, kuri, kaip minėjau, labai pergyveno dėl savo svetelių ir jau galvojo, kur reiks mūsų mašinas iš kiemo padėti: )
Štai tokia buvo mano pirmoji pažintis su kalnais. Turbūt tuomet atmintin įstrigusiomis kalnų viršūnėmis jie mane susargdino taip vadinama „kalnų liga“. Aišku, tuomet elgėmės pernelyg lengvabūdiškai, bet kas nedaro klaidų, tas negyvena…
P.S. Prikabinu nuskenuotas senas popierines nuotraukas , tad atleiskite už kokybę.
Kuo toliau, tuo labiau keliauninkas trachalas mane ima stebinti 🙂 Galima tik pavydėti neblėstančios energijos tyrinėjant savo kraštą !!!
Sėkmės !
Administratoriai galėtų įsteigti specialų prizą Eugenijui už lietuviškų maršrutų propagavimą :).
Atspėjote mūsų mintis, nes prizą Eugenijui, mes jau turime. Tik laukėme tinkamos progos. O su paskutiniu įkeltu maršrutu, panašu, kad gražus 20 pasakojimų skaičiukas buvo perkoptas, tad…. Dėkojame Eugenijui už didžiulį lietuviškų maršrutų indėlį į šią svetainę ir dovanojame knygą „Lietuvos nacionaliniai parkai” su įvairiais kelioniniais maršrutais po juos. Eugenijau, susisiekite su mumis, nurodydami savo pašto dėžutės adresą.
Gaila kad gyvenu ne Siauliuose, buciau kompanijonas.
Tikras nutrūktgalvis. Aš nė negaliu įsivaizduoti, kaip galima žiemą nakvoti po atviru dangumi. Reikia būti tikru kelionių maniaku.