Maršrutas: Anykščiai – Puntukas – Anykščiai.
Maršruto ilgis: 20 km.
Saugoma ir graži gamta, kultūros paveldo objektų gausa – štai kas šiame maršrute jus lydės. Kelionę siūlome pradėti A.Baranausko aikštėje. Čia yra senoji miesto širdis, Anykščių senamiestis. Šis senamiestis 1972 metais paskelbtas urbanistiniu draustiniu.
Paėjus Vilniaus gatve vos 200 m, pasieksite paminklą A.Baranauskui, pastatytą pačioje gražiausioje miesto vietoje. Šalia paminklo, ant Šventosios kranto – neogotikinio stiliaus Šv. Mato bažnyčia (statyta 1909 m). Jos bokštų aukštis 79 m. Tai aukščiausia dvibokštė bažnyčia Lietuvoje. Dešiniajame bažnyčios bokšte yra įrengta apžvalgos aikštelė.
Netoli bažnyčios, kairėje pusėje ties Šaltupio upeliu, yra žalias namas. Šiame name (dabar tai memorialinis muziejus), ilgą laiką gyveno ir dirbo rašytoja B.Buivydaitė – Tyrų Duktė (1895–1984).
Einant tolyn, dešinėje kelio pusėje stovi originalus pastatas, darniai jungiantis senosios ir naujosios architektūros bruožus. Tai senųjų Anykščių miesto kapinių Koplyčia, vienas iš keleto pastatų, išlikusių mieste iš XIX a. vidurio. Pastatyta grafienės Kristinos rūpesčiu 1858 m. Dabar koplyčia – kamerinių menų centras.
Judame toliau link miesto kapinių kur 1989 metais sukurtas stovi Tremtinių kryžiaus. Šį paminklą, lietuvių ištremtų į Sibirą atminimui, sukūrė medžio drožėjai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda. Čia pat, priešais – karių, žuvusių 1944 m, kapai. Pakeliui už 200 m, dešinėje kelio pusėje – keliukas į Dainuvos slėnį. O dar už 200 metrų apdainuotasis „Anykščių šilelis“ ir netoliese tekantis Marčiupys. Vasarą jis išdžiūsta, bet pavasarį būna sraunus. Šilelio šiauriniu pakraščiu tekąs Marčiupio upelis A.Baranausko laikais vingiavo per šilelio vidurį – tuo metu šilelis buvęs didesnis.
Baigiasi miestas, bet parsideda Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis. Čia maršrutas pasidalina i du kelius:
1. maršrutą galime tęsti Šventosios gamtiniu pažintiniu taku, kurį įrengė Anykščių regioninio parko direkcija, jame yra 19 gamtinių pažintinių stotelių, Šlavės upelis ir 15 metrų aukščio Šlavės atodangą. Galėsite sustoti ir pailsėti „ 3-čio kilometro stovyklavietėje“ prie Šventosios upės. Takas baigiasi ties galiūnu – Puntuko akmeniu. Čia pat vieta poilsiui.
Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai velnio pirštų įspaudai. Puntukas – antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Akmens svoris – 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno, 1933 m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai.
2. maršrutą galime tęsti asfaltuotu keliu, kuris kelis dešimtmečius buvo naudojamas anykštėnų norint pasiekti kitus miestus. Vykstant šiuo keliu galime pasigrožėti Anykščių šilelio grožiu, pakvėpuoti grynu šilo orų, pamatyti Šlavės atodangą ir garsųjį Puntuko akmenį.
Ties Puntuko akmeniu šie du keliai vėl susieina. Pailsėję tęsiame kelione toliau. „Šventieji Ąžuolai“ – užrašas šalia kelio, tai saugomi Anykščių regioninio parko medžiai. Dar A.Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi, čia susieidavo rožinio giedoti. Nuo šventųjų ąžuolų paėję tolyn apie 600 m, kairėje kelio pusėje miško takelis vedantis iki dar vieno saugomo medžio – Gegutės uosio.
Aplanke šias vietas pajudame iki kelio Anykščiai – Kurkliai ir pasukame Anykščių link, likus 1,5 km iki miesto, 20 m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas – Marčiupio akmuo. Tai paskutinis sustojimas, grįžtame į Anykščius.
Informaciją parengė: Anykščių turizmo informacijos centras