Trumpai apie tai, kaip keliavome. Nuomavomės mašiną (penkiavietė Opel Zefira su vaikiška kėdute kainavo 400 eurų savaitei) ir kotedžiuką (kaimo turizmas 4 asmenims, įskaitant valymo ir patalynės „mokesčius“ – 530 eurų). Beje, dažniausiai apartamentai nuomojami nuo šeštadienio iki šeštadienio, bet paieškojus ne į sistemas susijungusio „kaimo turizmo“ radome ir nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio.
Gyvenome praktiškai pačiame Provanso „centre“, labai tipiškame Sent Remy de Provance, nutolusiame nuo Avinjono tik 20 kilometrų ir garsiu tuo, kad čia psichiatrijos ligoninėje gulėjo Van Gogas.
Į St. Remy važiuojame tiesiausiu keliu, neužsukdami į Kanus ir į Sent Tropezą. Pakeikiam prancūziškas nuorodas, nukreipiančias mus mokamais keliais (keliams per visą kelionę išleidome apie 10 butelių neblogo vyno, t.y. apie 45-50 eurų), tačiau iš kitos pusės – kai jau esi praleidęs 3 valandas mašinoje iki Rygos ir dar 3 valandas lėktuve, papildomos minutės sėdint kenkia vienai kūno daliai :). Kai pagaliau išsukame iš pagrindinių kelių – pradedame džiaugtis: kelias apsodintas platanais, įvažiavus į miestelį mus pasitinka gegužės 1-osios šventė su besisukančia karusele (privalomas kiekvieno miesto atributas) ir turgeliu. Statistikai – nuo Nicos iki St. Remy apie 260 kilometrų.
Savo namus randame tik po klaidžiojimų ir prancūziškai išsakomų instrukcijų kur važiuoti (nuorodos internete nebuvo aiškios, nes tik atvažiavus į vietą paaiškėja jų prasmė :)). Šeimininkė, kaip ir galima tikėtis, kalba tik prancūziškai. Vadiname ją madam, ne tik pagal prancūzišką tradiciją, bet ir dėl to, kad ji galėtų puikiai būti madam kokioje pasilinksminimo įstaigoje :). Taigi, ji kalba, mes linksime, ji džiaugiasi lauktuvėmis, mes – vaikiška lovyte ir nemokamais rankšluosčiais (į patalynės komplektą, pasirodo, rankšluosčiai neįeina…), rožiniu vynu ir namine uogiene. Gauname griežtus nurodymus nelipti į miegamuosius su batais, kad neapdaužytume ką tik perdažytų baltų laiptų. El.paštu žadėtosios salotos iš jos daržo atkeliaus kitą dieną. Turime palikti 300 eurų užstatą – madam purtosi nuo 500 eurų kupiūros. Ją tenka išsikeisti parduotuvėje, kurioje senukas pardavėjas ilgai apžiūrinėja, kviečia jauną kolegą, klausia ar geras – mes juokaujame, kad „geras – tik ką iš spaustuvės“.
Maisto kavinėse ragavome nedaug ir, tiesą pasakius, nelabai vykusiai. Tačiau Provansas vis tiek asocijuosis su skaniu maistu – sūriai, alyvuogės, džiovinti saulėje pomidorai, dešros, užtepėlės, bandelės… „Bulobaisui‘ nesiryžome – žmogui jis kainuoja apie 40 eurų, imti reikia iš karto dviem žmonėm… sako skanu, bet nuotraukoje turistiniame restorane atrodė tiesiog gausus įvairiausios žuvies patiekalas, kaip yra iš tikrųjų gal kada sužinosiu sugrįžus 🙂 Rožinis vynas būdingas Provansui, gal dėl savo subtilios spalvos? Išgeriame pirmąjį butelį vyno ir nusižiūrim, ką geria vietiniai… Nuo šiol ir mes mėgstame pastis – gaivina, skanu ir gerai skamba kai sakai „einame pastis“ (kas nesupranta – rusiškai „pastis“ reiškia ganytis :D).
Tiems, kas norėtų „nusikopijuoti“ maršrutą, trumpai kur važiavome ir ką matėme kiekvieną dieną.
Taigi, pirmiausiai važiuojame į Carpentras, čia penktadieniais skanumynų ir visokių grožybių turgus. Daug džiaugsmo – ragaujame, perkame, ruošiamės gaminti. Net galva apsisuka ir pasiklystame mieste, kuris spėja per kelias valandas pasikeisti ir prisipildyti prekystalių. Iš tikrųjų tai turgūs, vykstantys skirtingomis dienomis skirtinguose miesteliuose, buvo vienas iš didžiausių kelionės malonumų. Į kai kuriuos važiavome specialiai, planuotai, kitur patekome netyčia. Puikus vietinės virtuvės ir bendrai kultūros pažinimo būdas.
Toliau judame į Orange, kuris garsus romėnišku teatru, dar ir dabar kartais naudojamu pagal paskirtį. Į vidų neiname, užlipame ant kalno, nuo kurio matosi visas teatro vidus su išlikusiomis imperatorių skulptūromis. Jaučiamės lyg stebėtume „Aidos“ operą pro skylę tvoroje 🙂 Čia miestą nuo kalno laimina šv. Marija, o ne Jėzus, kaip dažniausiai būna. Suvalgome ledus ir traukiame link Pont du Gard – senojo akveduko. Labai romėniška diena, na bet imperijos liekanų itin daug Provanse. Pakalbame apie senovinės statybos sunkumus ir vandentiekio ypatumus. Karšta, norėtųsi išsimaudyti upėje… Per dieną nuvažiavome apie 170 km.
Šeštadienį programoje Luberon regionas. Stengiamės į Fontaine de Vaucluse atvažiuoti anksčiau už turistų autobusus – čia didžiausias šaltinis Europoje. Žakas Kusto į jį 308 metrus nuleido savo batiskafą… Stebime baidares, bandančias pataikyti į vartus upėje. Susiginčijame, ar samanos ant vandens malūno rato yra natūralios ar “priaugintos“. Čia gyveno ir Dante, ir Petrarka – sakyčiau tie poetai visai fantazijos neturi rinkdamiesi gyvenamąją vietą, kad mažam kaimelyje tokia jų koncentracija :).
Užsukam į šeštadienio turgų Apt – ir vėl šurmulys ir gera nuotaika. Gali nusipirkti maisto ne tik sau, bet ir pamaitinti ožiuką ar paršelį. Perkame bandelių ir pyragą gimtadienio šventimui.
Rousillon‘o apžiūrą pradedame nuo Ochros kelio (Sentier des Ocres). Net nesitiki, kad Europoje tokios spalvos – panašiau į Marakešą. Keliaujantiems patarimas – nevilkėti baltai, vėjas dulkėmis išteps ochra. Mieste sutinkame lietuvius… Daug fotografuoju – labai jau geros spalvos ir apšvietimas 🙂 Vienoje lauko kavinėje džiaugiamės dar nematytu išradimu – kas kažkiek laiko ant mūsų užpurškia vandens miglos debesėlį. Pakelėje užsukame į vietinius vyno rūsius, padegustuojame ir perkame.
Na ir paskutinis punktas šią dieną – Village des Bories. Jei ne gana nemaža kaina (5 eurai su kažkiek žmogui), būtų visai įdomu pavaikščioti po Bronzos amžiaus kaimelį. Iš tiesų tai jis buvo naudojamas ir iki kokio XIX amžiaus, tad Bronzos tikriausiai ne tiek ir daug likę, daugiau atstatyta. Jei važiuosite – geriau tiesiog užvažiuokite į Gordes miestelį, tas pats akmens ant akmens stilius, o ir pastatai didesni. Per dieną nuvažiuota apie 100 km.
Aix en Provance apibūdinamas kaip „Paryžiaus prabanga“, idiliškiausi Provanso paveiksliukai, fontanų miestas. Nos skamba prašmatniai ir net šiek tiek snobiškai, bet iš tikrųjų labai spalvinga ir jauku.
Mums čia labai patiko, gal dar ir dėl to, kad pataikėme į antikvarinių blusų turgų pagrindinėje miesto gatvėje (iš pradžių galvojau,kad jis vyksta kiekvieną sekmadienį, bet kai rekomendavau kolegai nuvažiuoti – paaiškėjo,kad vyksta vos kelis kartus per metus….) Jau spėjome pamėgti provansietišką stilių, tad dabar visus baldus ir interjero detales norisi vežtis namo. Be to, čia geriau už bet kokį muziejų – ne tik nemokamai, bet eksponatus paliesti gali 🙂 Po senamiestį gali pasivaikščioti Sezano keliu. Lankstinuko turizmo ofise negavome (pietų pertrauka), todėl mums rodės, kad kelias kartais nutrūksta – lyg Sezanas vaikščiotų nuo fontano iki restorano ir vietomis būtų nebepaėjęs 🙂 Zola pėdsakų mieste neaptikome, tačiau parduodama daug antikvarinių knygų įvairiose aikštėse.
Atrodo, kad čia visi tik ir kavinasi. Skani šalta kava – 0,75 litro bokale. Katedra pasislėpusi tarp pastatų, tačiau įėjus į vidų pritrenkia didybe. Nuvažiuota apie 140 km.
Vakare šeimininkė atneša atsiliepimų knygą, bet nors ir po taurės vyno (o gal kaip tik dėl to) surezgu vos 2 sakinius :).
Pirmadienį traukiame į Arlį. Čia irgi daug romėnų reliktų, bet mums miestas pasirodė pats bohemiškiausias (švelniai tariant, o iš tikrųjų tai – netvarkingas). Ne veltui Van Gogas čia gėrė su Gogenu ir su peiliu grasino Viktorui Hugo. Ir čia su tuo pačiu peiliu nusipjovė ausį… Absento čia neradome, o nelabai ir ieškojome ankstyvą rytą, tad tik paragavome kir (baltas vynas su juodųjų serbentų sirupu) ir suvalgėme krepų. Tiesa, pirmą kartą susidūrėme su nemandagumu – kai Van Gogo vardo kavinėje pasakėme, kad norime tik gerti, o ne valgyti, savininkas mus išvijo sakydamas ‚ale op‘. Galbūt vakare Arlis būtų sutikęs draugiškiau, bet ryte atrodė lyg neišsimiegojęs ir dar išlipęs iš lovos ne ta koja… Arlis – Kamargo sostinė, tad traukiame gilyn į šį išskirtinį regioną, dažnai panašesnį į Ispaniją, nei į Prancūziją.
Stes Maries de la Mer – labai jau literatūroje minimas miestelis. Paminėtas ir Brauno „DaVinčio kode“ ir Koeljo „Portobelo raganoje“ – čia menamai išsilaipino šventosios Marijos, čia bažnyčioje šv. Sarai gali uždegti žvakelę ar paaukoti sijoną. Tiesa, šioje čigonų sostinėje sutikome tik vieną jų. Pažiūriu kaip senukai ištuštėjusioje turgaus aikštėje mėto rutulius. Kyla mintys apie diskriminaciją – vyrų tualetai atviri ir nemokami. Kur žiūri lygių galimybių kontrolieriai?
Paplūdimiai čia tęsiasi ilgai (30 km, o 11 iš jų – dviračių takas šalia). Mums pakako ir miestelio paplūdimio. Belaukdami kol mažoji atsibus, pražiopsojome visus mažus ir didelius laivelius pasiplaukioti po Kamargą, o tiksliau – pakilti Petit Rhone upe priplaukiant prie baltų arklių, juodų bulių ir ne visai rausvų flamingų – visi jie Kamargo simboliai. Jodinėti norinčių be manęs neatsirado, tad ir nebandėme. O jei norėtumėt – geriau tai padaryti paplūdimy, romantiškiau 🙂 ypač jei norisi tik pabandyti. Juos rasite už marinos, važiuodami link Tikio garlaivio. Nuvažiuota apie 130 km.
Į kelionės pabaigą mažiname nuvažiuojamus atstumus ir lankome arčiausiai esančias įžymybes. Kaip jau minėjau – iki Avinjono tik 20 kilometrų, tad ryte niekur neskubame, nes pirmą ir vienintelį kartą – lynoja. Visas Avinjono centras apsuptas senosios gynybinės sienos. O ginti čia turėjo ką – milžiniški popiežių rūmai yra didžiausias gotikinis pastatas pasaulyje. Į vidų neiname, nes paskaičiau, kad salės gana tuščios. Čia gyveno 2 legalūs ir keli nelegalūs popiežiai 🙂 Simboliškai tuščiai atrodo ir garsus Avinjono tiltas – jo likę tik dalis, tik 4 iš 22 arkų. Tiltą vis atstatydavo, o vanduo vėl nuplaudavo, kol pagaliau miestas pavargo… Kartais ir didelės pastangos veda į niekur…
Avinjonas garsėja savo kavinių kultūra – galbūt visi miestai čia pilni jų, tačiau man rodos, kad Avinjone jų ypač daug. Kiekviena išsineša staliukus į gatvę, atsitveria šaligatvį, pasidaro nuosavas medines grindis – tik spėk apeidinėti, vis tiek kurioje nors užtruksi :). Pražygiuoja demonstrantai – Žemės ūkio mokyklos studentai. Ko jie nori – nelabai suprantame, bet iš toli labai panašūs į futbolo fanus. Demonstracija greit išsiskirsto parėkavus finalinius šūkius prie Avinjono teatro – taip simboliška.
Paskutinę dieną vėl džiaugiamės turguje, šį kartą mūsų „gimtajame“ St. Remy. Neatsispiriam provansietiškam lovos užklotui, spintelių rankenėlėm, staltiesei ir t.t. Jei ne planai važiuoti į kitą kaimelį, galima būtų suktis čia ir toliau. Traukiame Les Baux de Provence, vieną labiausiai lankomų vietų Provanse – kaimelį ant uolos su sugriuvusiu fortu ir puikiais vaizdais.
Šios uolos sako įkvėpė ir Dantę (kažkuris ‚Pragaro‘ vaizdelis), matyt ir jis važinėjosi visuotiniais turistų keliais :). Į šį pragaro ratą tiktų sukišti godžius siuvenyrų pardavėjus ir/ar pirkėjus 🙂
ech… ir dėl to verta sugrįžti…
Daugiau atostogų idėjų www.travelplan.lt
pirmas 
79tieji 
ipvoisas