Prancūzija: Automobiliu link Viduržemio jūros 4 dalis (tingi savaitė Sait-Cyprien-Plage)

Greitai išsukam į vietinės reikšmės kelią D6572, kirsim kampą, anot patarlės “aplink greičiau – tiesiai gražiau” . Bandysim dar pagal galymybę pavažiuoti ne greitkeliu, bet tik truputį, nes laikas spaudžia. Savo apgyvendintojų InterHome Frankrig atstovybėje turim būti tarp 15.30 ir 18.00, nes kitaip liksim gatvėje, jie nesivargina perdaug ilgai dirbti.
Keli žodžiai ne į temą apie kompaniją: įkūrė ją maždaug prieš 20 metų du šveicarai gyvenantys Danijoje, o kompanijos būstinė Švedijoje, todėl ir rezervacijos patvirtinimą ir visas instrukcijas gavau švediškai. Kaip, turbūt, suprantama, šią kalbą moku ne prasčiau už lietuvių. Teko pasibarti ir palaukti, kol išvertė į anglų. Dabar kompanija nuomoja apartamentus beveik visoje Europoje+Turkija..
Pravažiuojam Saint-Gilles su didele jaučio skultūra pagrindiniame žiede, kertam Lunel, ir mes jau greitkelyje A9 (E15), juo važiuosime beveik iki pat tikslo. Galima būtų važiuoti ir gretimai einančiais vietiniais keliais, bet rizikuoti negalime, todėl degalinėsj iki soties pagirdom savo “žirgą” ir “gazas-dugnas”. Tiesa, išlipti iš mašinos darosi baisu, atrodo, kad prilipsi prie besilydančio asfalto, pakaušį svilina didžiulė lempa ir dar kažkas iš šiaurės pusės visu galingumu įjungė karštą feną, vienu žodžiu – VASARA, bet juk to mes čia ir atvažiavom.
Pralekiam pro šalį Montpellier, Beziers, Narbonne ir ties Caves sukam į D627 link Leukate. Pakutinius ~50 km pavažiuosim pajūriais. Nors ir greitkelis eina netoli nuo jūros, jos nesimato per kalvas, o tik išsukus, pasimato kurortiniai miesteliai nusėti baltos ir kreminės spalvos kvadratiniais namukais, palmių alėjos. Toliau kelias eina siaura sausumos juosta, skiriančia jūra nuo ežero, o gal marių, nežinau, kaip tie vandens telkiniai vadinasi, kuriame pilna buriuotojų, nes vėjelis nenurimo. Toliau Le Barcares, kertam begalę įvairiausių upių ir upeliukų, aplink lyguma, nebeliko jokių kalnų. Nuo Canet-en-Rousillon D81 kelias visiškai priartėja prie jūros, skiria kokių 100 m pločio neaukšta kopa ir smėlio paplūdimys. Palei visą kelio ilgį padarytos stovėjimo vietos mašinoms, atrodo, kad važiuoji stovėjimo aikštele, bet mašinų tik viena-kita, o nuo stovėjimo vietos link jūros kas ~200 m padaryti takeliai. Stovėti gali bet kur, o vaikščioti per kopą tik takeliais.
Pagaliau ir ilgai lauktas Saint-Cyprien-Plage. Net pavadinimas sako, ką mes čia veiksim. Kaip ir daugelis, šis kurortinis miestelis išaugo iš žvejų kaimo, pajūry pristačius viešbučių ir kotedžų. Pagal “legendą” pravažiavom pagrindine gatve iki didelio fontano žiede, pasukom dešinėn, prieš nosį reikiamas ofisas, uždarytas, ankstuojam 10 min. Pasitrynėm aplink, išstudijavom visuomeninio transporto tvarkaraštį, apžiūrėjom suvenyrų parduotuvę. Atsidarė. Pasirodo, laukėm mes ne vieni. Prieš mus įėjo dar keli poilsiautojai. Mergaitė patikrino rezervaciją, paklausė, iš kur atvažiavom ir į mano atsakymą sureagavo –oooo!. Susimokėjom kurorto mokestį, kiek atsimenu 1 eur/žmogus*diena, palikom užstatą, gavom planą, raktą krūvą bukletų ir kažkokią kartotinę dėžę dovanų (kadangi žmonės atvažiuoja šeštadienį po pietų, o Prancūzai, kaip žinia, persidirbti nemėgsta, t.y. parduotuvės daugumoj uždarytos, tai dovanoje buvo pirmosios pagalbos rinkinys poilsiautojui, t.y druska, pipirai, prieskoniai, aliejus, cukrus, plovimo priemonių ir t.t., viskas tvarkingai supakuota mažais kiekiais, bet daug rūšių visko). Mūsų apartamentai buvo už kokių 0,5 km, iš kelių 1-o ir 2-jų aukštų sublokuotų namų statinyje su vidiniu kiemu ir garažais užpakaliniame uždaromame kieme. Nuo jūros mus skyrė tik gatvė, nemaža stovėjimo aikštelė ir smėlio pležas, iš viso ~150 m. Namą suradom greitai, o vat buto niekaip, nes numerių ant durų nėra, o mūsų 22 . Galiausiai nutarėm ieškoti “ metodom naučnovo vtyka”, ėjom prie durų, kur matėsi kad niekas negyvena( didžiojoje daugumoje butų gyveno vietiniai senukai) ir bandėm rakinti duris. Trečios pasidavė. Tik vėliau pastebėjom ant durų tušinuku parašytą mažytį skaičių 22. Butą radom. Dabar reikia įvaryti mašiną į užpakalinį kiemą ir garažą Nr. 3. Nors šito numerio irgi nebuvo, bet atskaičiavęs nuo krašto, nutariau, kad šitas, ir, truputį pasikrapštęs, atidariau – tikrai šitas. Dabar beliko atidaryti automatinius kiemo vartus, bet jokio atidarytuvo nedavė. Pradėjau atidarinėti visdas prie vartų buvusias dėžutes , gal bus kokių mygiukų, kaip namo kodinė spyna – nieko neradau. Tada atėjo vietinis “langedokas”- dėdulis, matyt to namo prižiūrėtojas. Jis įleido mūsų mašiniuką į kiemą ir papasakojo, kad mes turėtume turėti pultelį nuo vartų, kuris turėtu būti arba apartamentuose, arba pas mergaites ofise. Susinešę daiktus, perknisom totaliai visus apartamentus (naudinga veikla, nes sužinojom viską, kas mums kur padėta), bet nieko neradom. Teko subėgioti pas mergaites, gerai, kad netoli, o jos – ups, užmiršom, va jūsų pultelis. Sugrįžęs pabandžiau talpintis į garažą. “Langedokas” kaip čia buvęs, padės man. Įvairavau, nuo veidrodėlių į šonus po 5 cm, o per ilgį ne tik kad vartai neužsidaro, bet nosis dar ir į kiemą išlenda. Palikau taip, tik lipnia juostą pririšau vartus viršuj, kad kartais man ant kapoto nenusileistų, sprendžiant iš senos juostos likučių, ne aš pirmas. Vėliau “langedokas” papasakojo apie namo tvarką, kaip ką daryti, kur dėti šiukšles ir apie kitus naudingus dalykus. Kai grįžęs į butą, į klausimą, kur taip užtrukau, papasakojau, kad kalbėjom su “langedoku” , buvau apkaltintas, kad paslap čiomis mokiausi “langedokų” kalbos. Reikia paminėti, kad dėdulis, kaip ir visi kiti to namo gyventojai, nė žodžio nesuprato angliškai, o apie savo prancūzų kalbos žinias aš jau minėjau ankščiau, va taip.
Truputį apie “langedokus”. Kažkada tai buvo atskira keralystė, dabar Prancūzijos sritis. Kalba tokia tikrai yra, ja istoriškai kalba Lnguedoc-Roussillon provincijoj ir Katalonijoj. Ji šiek tiek skiriasi nuo Prancūzų kalbos, viduramžiais ją naudojo trubadūrai, o oficialiai ji vadinasi Occitan. Nežinau, kaip tas dėdulis kalbėjo iš tikrųjų, bet mums taip buvo smagiau, o aš, “kaip mokantis langedokų kalbą” buvau siunčiamas į visas galimas derybas arba vertėjavau.
Apartamentai mūsų buvo, kaip pasakytų senų mašinų paradvėjai, “lediniai” ir su pilnu “faršu”. Turėjom net skalbimo mašina, indaplovę ir grilių, kuriais nesinaudojom, jau nekalbant apie 12 m2 terasą su lauko baldais ištraukiamu stogu ir vaizdu į jūrą, vienu žodžiu viską, ko tik galėtų prireikti net pačiam išrankiausiam poilsiautojui.
Devinta, dešimta, vienuolikta,…,trylikta, keturiolikta dienos.
Kadangi rašau apie kelionę, tai smulkiai aprašinėti poilsiavimo laiko nematau reikalo, todėl pasitenkinsiu tik bendrais bruožais aprašydamas 5 dienų ilgio “š…. malimą” ir vietovę. Dvyliktos dienos nepaminėjau specialiai, kadangi ji bus atskirai, kaip mažytė mano pergalė- važiuosim į Carcassonne.
Taigi, per aštuonias dienas nuvažiavę lygiai 4000 km apsistojom mistelyje Saint-Cyprien-Plage, esančiame ant Viduržemio jūros kranto, maždaug 50 km iki Ispanijos sienos. Artimiausias didesnis miestas – Perpignan už 20 km. Miestelis išsidėstęs lygumoje, nors už Perpignan vakaruose ir Ispanijos puseje pietuose prasideda Pirėnų kalnai. Paplūdimiai, žinoma, su mėlyna vėliava, maždaug 50 m pločio šviesaus smėlio ir labai smulkaus žvyro (betonavimui gerai, norėjau parsivežti namo, bet toloka). ,es gyvenome kotedžų ir privačių namų kvartale, bet daugumoj palei jūra, nuo paplūdimio atskirti tik keliu, stovi daugiaaukščiai, apartamentų tipo viešbučiai. Kadangi dar ne sezonas( kaip jau 150-ą kartą primenu), tai sprendžiant iš užtrauktų apsauginių žaliuzių, viešbučiai beveik tušti, todėl ir žmonių prie jūros visiškai tuščia, pradėjo po truputį daugėti tik prieš pat išvažiavimą.
Oras ir vanduo.
Visą savaitę švietė saulė. Palynojo tik vieną pavakarę, bet, turint omeny, kad tuo metu centrinėj Europoj ir Lietuvoj siautė audros su liūtimis, šis trumpalaikis lietutis nesiskaito. Kitas dalykas, kad pirmąsias tris dienas pūtė labai stiprus šiaurės vėjas, nešaltas, bet pakeliantis ir nešantis smulkaus žvyro debesis, kurie badėsi kaip adatos, todėl gulėjimas pajūryje tapo nelabai galimu, jei nesi vandenyje. Bandėme saugotis skėčiu nuo saulės, kuris gelbejo Kroatijoj, bet skėtis buvo vėjo sulaužytas per 5 minutes. Tiesa, buvo vienas kitas žmogus su galingais skėčiais arba specialiomis tvorelėmis nuo vėjo, tai jie kažkaip atlaikė. Vėliau vėjas baigėsi, bet dėl karščio nelabai ir pabūsi prie jūros. Kadangi tikslas buvo maudymasis, tai niekas labai netrukdė.
Smėlio paplūdimys turi dižiuli pliusą prieš pvz. Kroatišką, nes nėra ežių (vieną, tiesa, radom audros išmestą į krantą), jokių medūzų irgi nebuvo, todėl galima maudytis iki soties ir be jokių baimių. Paieškojus, galima surasti ir visai seklių vietų, tinkamų vaikams. Vanduo apie +24 C, pagal nuojautą, nes tiklios temperatūros parašytos niekur neradom. Pirmas tris dienas buvo visai neblogos bangos, po to jūra nurimo, suteikdama progą paplaukioti ir panardyti. Dar viena atrakcija – traukti iš jūros dugno maždaug delno dydžio kriaukles. Vanduo labai skaidrus , tai plaukian su akiniais matosi, kur jos guli ant dugno, reikia tik prinerti iki jų, ką neprofesionalui, apsiginklavusiam vien tik akiniais, padaryti gana sudėtinga, vanduo meta į paviršių kaip kamštį, todėl giliau 3-4 m nunerti nepavykdavo.
Maistas, shopingas ir kitos atrakcijos.
Gyvenant apartamentuose su maitinimusi jokių problemų nėra- ką pasigaminai-tą ir valgai, gal tik sekmadienį reikėjo naudotis savo turimomis atsargomis, nes parduotuvės dirba labai trumpai, o mes dar ir nebuvom jų susiradę. Pirmadienį nuvažiavom i Perpignan pasiieškoti supermarketo. Sekėsi gana sunkiai, kol galų gale vieną radom. Neperdidžiausias, bet užteko nusipirkti ilgai grojančių produktų visai savaitei: mėsos, makaronų, kiaušinių, sūrių, vyno, alaus, mineralinio. Duoną ir bandeles pirkdavom kiekvieną rytą šviežias netoliese esančioje kepyklėlėje. Bulves, abrikosus, melionus, pomidorus, svogūnus ir česnakus pirkdavom turgelyje, kuris du kartus per savaitę atvažiuodavo mums po langais. Tiesa, ten pardavinėdavo ne tik maisto produktus, bet ir viską kitką. Visas Saint-Cyprien-Plage antradienį ir ketvirtadienį nuo 7.00 ryte iki 13.00 pavirsdavo išvažiuojamaisiais “gariūnais”, o nuo pietų, taip pt staiga dingdavo, kaip ir atsirasdavo ryte, tik valytojai dar porą valandų pasidarbuodavo mažučiais traktoriukais, ir netrukus net ir nepasakytum, kad čia ką tik buvo turgus. Daržoves ir vaisius ( o taip pat ir vyną) dar pirkdavom pakelėse esančiuose kioskeliuose pas ūkininkus. Čia viskas truputį brangiau, nei turgelyje, bet kokybė ir skonis ypač geri (tokių skanių abrikosų dar nebuvau valgęs). Miestelio centre yra uostas, tame tarpe ir žvejybinis. Nors negaliu pasakyti tiksliai, bet manau, kad rytais galima nusipirkti ir šviežių jūros gėrybių, bet, kadangi, jų gaminti aš nemėgstu, tai tokia galymybe nepasinaudojom. Tingint gaminti namie, galima pavalgyti gausybėje įvairaus plauko ir lygio restoranėlių ir užkandinių. Aplink uostą visa pakrantė užpildyta jūros gėrybėmis maitinančiais restoranais. Nuėjom ir mes vieną vakarą pasimėgauti midijomis. Porcija t.y. didžiulis jų puodas ir didelė lėkštė bulvyčių fri, kainuoja nuo 9,5 iki 12 eurų , priklausomai nuo priedų. Porcijos pilnai pakanka gerai ir skaniai pavalgyti. Maisto kainos tikrai negąsdinančios, o, jeigu naudotis taisykle, kad išvažiavus atostogauti negalima konvertuoti valiutų pagal tikrą kursą, o reikia skaičiuoti 1 LTL= 1 EUR, tai visai juokingos, palyginus, kad jie uždirba dvigubai daugiau už mus. Pabandysiu paminėti, ką atsimenu. Normali kiauliena parduotuvėje 3,5-4 eurai (žinoma, yra ir jautienos už 50 eurų/kg), 10 kiaušinių –1,10 eurų (pirmą dieną pirkau 1 vnt.-0,5 euro, ekologiški, iš ūkio, pats prisirenki prie kasos iš padėto pinto krepšio ), tiesa, nei skonis nei spalva (tryniai ryškiai oranžiniai, o ne blankiai gelsvi, kaip pas mus) nesiskiria, baguette (prancūziškas ilgas batonas) – nuo 0,5 iki 2,5 euro, priklausomai nuo dydžio ir receptūros, nes rūšių begalė, bet tik kepyklėlėse, didesnėse parduotuvėse su duona apskritai bėdą, jos ten beveik nėra, abrikosai nuo 1 eur/kg smulkūs, 3 eur/kg dideli turgelyje iki 1,5-2 eur/kg rinktiniai, ką tik nuo medžio, prie kelio pas sodininkus, nedideli melionai 3 eur/2 vnt., ir t.t.. Tiesa , dar pagrindinis dalykas, vietinis vynas nuo 1 iki 10 eur/butelis parduotuvėj, perkant pas ūkininkus – vidutiniškai 5-6 eurai. Daugiausiai pirkau pakeliais, 3 arba 5 litrų tetrapakas – 8-10 eurų, ir pasirinkimas gana nemažas, didesnėse parduotuvėse. Alus beveik visas iš Belgijos arba Vokietijos, daugumoj įpakavimais nuo 4 iki 30 vnt., ir labai dažni mažos talpos 0,25-0,33 litro buteliukai ir skardinės, kartais didesnių net sunku surasti arba pasirinkimas labai mažas – kainos apie 0,5-1 eur. Stipresnių gėrimų labai nedaug, net lauktuvėm nieko nenupirkau parvežti, nes nebuvo iš ko rinktis.
Shopingo nebuvo jokio, nes be keleto suvenyrų , pliažo reikmenų ir maisto parduotuvių mūsų kaime nieko nebuvo.
Kitų atrakcijų irgi nelabai kas (ne sezonas). Pasitaikė vienas kitas burlentininkas, pravažiuodami pakrante matėm porą žirgynų turistams. Pgrindinės atrakcijo – vaikščioti pajūriu kiek akys mato renkant kriaukles ir maudantis arba terasoj, pasistačius taurę vyno, skaityti gerą knygą. Vienu žodžiu – ramybė.
Dar keletas pastebėjimų. Nors paplūdimys ir turi mėlyną vėliavą, bet smėlyje surasti numestą nuorūką ar vienkartinį puodelį, nėra joks stebuklas, nors, paėjus keletą šimtų metrų į šoną, paplūdimys bus švarus, žmonių tai nėra. Blogesni reikalai su prancūzų meile šunims, jiems galima viskas, visur ir visada. Ir nors visur stovi lentelės , draudžiančios šunims būti bendram pliaže, nieks į jas nekreipia nė mažiausio dėmesio, kaip ir į tai, kad reikia susirinkti savo šuniukų kakučius (ženklai ir nemokami maišeliai kas 100 m). Viena laimė, kad gerai dirba valytojai.
Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Tiesiai prieš mūsų langus, paplūdimy, buvo nedidelis pliažo restoranėlis, kuris paprastai budavo tuščias. O atgyjant laukėm šeštadienį vakare, bet jokių ženklų nebuvo, tačiau sekmadienį vakare ir pusę nakties jame vyko dižiulis “tūsas” , ir sprendžiant iš to, kad privažiavo pilna stovėjimo aikštelė mašinų, susirinko ne turistai, o vietiniai gyventojai. Tai kažkaip pagalvojom,- jiems ką, pirmadienį į darbą nereikia.
Dvylikta diena.
Kaip jau minėjau aksčiau, 12-a diena buvo išskirtinė visoj toj savaitėj, bet apie viską iš eilės. Tik atvažiavus į laikinąjį prieglobstį Saint-Cyprien-Plage, aš iškart pradėjau planuoti tolimesnius veiksmus savaitei į priekį, kur čia nuvažiuoti, ką čia pažiūrėti (vien tai, kad iki Barselonos tik apie 100 km, daug pasako), bet vėl ta nelemta demokratija. Atviru balsavimu du prieš vieną, buvo nubalsuota, kad šią savaitę niekas niekur nevažiuos, o tik maudysimės, valgysim, gersim ir apskritai – ilsėsimės. Ir tik man pasakius, kad į Carcassonne aš važiuosiu ir vienas, jeigu jau taip, priėjom kompromiso, kad vieną dieną paskirsim pasižvalgymams. Teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad tokį mano nuolaidžiavimą demokratijai lėmė ir viena objektyvi aplinkybė, pasireiškusi nediduke tepalo balute po mašina, kuri pirmą kartą pasirodė pastačius mašiną garaže, o po to pasirodydavo visur , kur mes sustodavom. Labai nesinorėjo pradėti remontus kažkur už 3000 km nuo namų, nemokant kalbos ir nežinant kainų (turbūt nemažos). Todėl, per porą stovėjimo parų balutei nepadidėjus, nutarėm laikyti tai nesusipratimu ir duoti mašiniukui pailsėti, o kelionę į Carcassonne laikyti nedidele mankštele.
Apie pačios Carcassonne egzistavimą sužinojau visai neseniai Vilniaus Akropolyje pamatęs stalo žaidimą analogišku pavadinimu. Kiek vėliau, planuodamas būsimos kelionės maršrutą , žemėlapyje pastebėjau netoliese esantį pažįstamą pavadinimą, dar panaršius (labai nemėgstu šito žodžio) internete, minėtas miestelis (tiksliau sakant – pilis) tapo lankytinu objektu.
Taigi birželio 24 d ryte, pavalgėm pusryčius, pasitikrinom, ar nepadidėjo balutė po mašina ir išvažiavom. Pirmiausia jau žinomai keliais pasiekėm Perpignan’ą, o toliau žadėjom važiuoti vietiniais keliukais, bet dėl nuorodų trūkumo patekom į E15 (A9) autostradą. Nėra to blogo,… greičiau nuvažiuosim iki vietos, koks 120 km laukia, o greičius šalutiniuose keliuose mes jau žinom. Visgi ties Sigean miesteliu lendam iš greitkelio į D3, po to D611. Prasideda kalvos , bet nedidelės, o prie kiekvieno išsukimo į mažesnį keliuką stovi nuorodos į vyno degustacijas, vyno rūsius, vyno, vyno, vyno. Ne veltui Languedoc-Roussillon regione pagaminama 80% Prancūzijos pagaminamo stalo vynų., bet mūsų tikslas kitas. Greitis smarkiai sumažėjęs, grožimės mažomis pilaitėmis, vynuogynais. D111 keliu kertam autostradą E80 (A61), toliau D6113, N113 ir mes jau Carcassonne. Įvažiuojam į miestelį. Žinau, kad pilis turėtų būti prie upės, todėl prašokti neturėtume. Privažiuojame tiltą ir tik tada pamatome pilį, esančią ant kalno, mums už nugaros. Dabar svarbiausia prancųziška atrakcija – mieste rasti, kur pasistatyti mašiną. Pilis, pasirodo, yra priemiestyje, o mus kelias veda į senamiestį, apsisukti negalima, nes visur vienpusis eismas. Truputį pasisukinėję siaurutėmis, pilnomis mašinų ir žmonių gatvelėmis, randam kelią atgal. Pervažiavę tiltą pamatome nemažą stovėjimo aikštelę, agna pilną, bet viena kita vieta yra, įdomiausia, kad nemokama. Nors nuorodos į pilies parkingą rodo kažkur toliau, stojam prie upės, toliau nueisim patys. Išėjus iš aikštelės ir įlindus į vieną iš gatvelių, pilis dingsta iš akiračio, nuorodų irgi nėra. Kaip vėliau pastebėjom, visos nuorodos ir stovėjimo aikštelės yra iš autostrados pusės, o mes atvažiavom šalutiniu keliuku, todėl esam neįdomūs, bet kryptis aiški, į kalną pavėsine gatvės puse, nes darosi labai karšta. Kaip ne keista, nesimato jokių turistų, kažkas čia ne taip. Viskas taip, ne iš tos pusės atėjom. Tik išlindus iš už gatvės kampo pasirodo ginybinė siena, po to keletas milžiniškų stovėjimo aikštelių, lengviesiems automobiliams, dar aukščiau – autobusams, ir, galų gale, pilies vartai.
Keli žodžiai apie istoriją. Vietovė jau buvo žinoma nuo 3500 m..pr.m.e., o 6 a.pr.m.e. buvo pastatyti pirmieji įtvirtinimai, ir Carcassonne tapo svarbia prekybine vieta, kadangi buvo dviejų prekybinių kelių, iš Ispanijos į Prancūzijos vidurį ir nuo Atlanto vandenyno link Viduržemio jūros, sankirtoje. Vėliau per 1-ajį tūkstantmetį pilis buvo užimama vestgotų, saracėnų, frankų, kurių kiekvieni ją vis stiprino. 11 a. Carcassonne tapo katarų (arba Albigiečių – krikščionybės pakraipa, propagavusi, skaistybę, neturtą ir visą žemišką gyvenimą laikiusi blogiu) tvirtove. Popiežius Inocentas III paskelbė kryžiaus žygį prieš Katarus ir 1209 m pilis buvo užimta kryžiuočių. Karalius Liudvikas IX už upės pastatė žemutinį miestą, o pilį apjuosė antruoju įtvirtinimų žiedu, taip padarydamas ją pagrindiniu forpostu prieš Aragono karalystę. 100-ečio karo metu anglai nesugebėjo užimti pilies , nors ir sudegino žemutinį miestą, bet po 1659 m Pirėnų taikos Prancūzijos – Ispanijos sienai pasistūmus į vakarus, pilis neteko savo reikšmės ir ėmė sparčiai nykti. 19 a. viduryje pilis buvo taip sugriuvusi, kad Prancūzijos vyriausybė buvo nutarusi ją visai nugriauti, ir tik Carcassonne mero ir rašytojo Prospero Merime dėka, išvysčius didžiulę visuomeninę kampaniją už pilies sišsaugojimą, pavyko ją ne tik išsaugoti, bet ir atstatyti. Tiesa, autentikos ten liko mažai, o, pasak istorikų, pilis labiau panaši į stovėjusias Anglijos-Škotijos pasienyje, nei Prancūzijos pietuose ( su kuo aš visiškai sutinku, užtenka pasižiūrėti į šioje kelionėje aplankytus Fort Saint-Andre, Tarascon ir Carcassonne ir klausimų nebekyla), bet kaip architektūros ir fortifikacijos kūrinys įspūdį palieka didžiulį. Ne veltui kiekvienais metais ją aplanko apie 3 000 000 turistų
Taigi, pro vartus patekom į pilį, tiksliau sakant, siena apjuostą mažuliuką viduramžių miestą. Kiap jau minėjau anksčiau, miestą juosia ne viena, o dvi gynybinės sienos, tarp kurių yra kokių 15-20 m tarpas. Abi sienos su bokštais, kurių bendrai yra 53, bet tai dar ne viskas, vakarinėje šio miesto-tvirtovės dalyje, atsisukusi į žemutinį miestą stovi dar viena, vidinė pilis. Pats aukštutinis miestas nedidelis, labai viduramžiškas, akmeninis su siaurom ir kreivom gatvelėm ir…absoliučiai komercinis. Kokį trečdalį namų gatvėje, vedančioje link vidinės pilies, užima suvenyrų parduotuvės, kitus mažytęs kavinukės ir viešbutukai (įsivaizduoju, kokios ten nakvynės kainos). Šiek tiek nuošaliau yra ir gyvenamų namų. Suvenyrai daugumoj teminiai, bet yra ir nemažai “Žiedų valdovo” ir “Karaliaus Artūro” ir panašios atributikos, tiesa, labai kokybiškos ir “žinoma” brangios. Savo kareivėlį aš nusipirkau, bet pardavėja visiška “pieva”- nekalba niekaip, ir pakeliui užmiršta, kur ėjo. Turistų baisiai dau, panašiai kaip ant “Karlo” tilto Prahoje. Įėjimas į miestą nemokamas, o į pilį – 8 eur/žmogui, vaikams nemokamai. Pilyje ekspozicijos praktiškai nėra, tik pasivaikštai bokštais (kiekvieno bokšto viduje yra jo skerspjūvis su paskirties aprašymu) ir ginybinėmis sienomis, na ir “žinoma, vaizdai į miestą, į žemutinį miestą ir apylinkes, žmona nespėjo fotografuoti, o aš kameros apskritai nebeišjunginėjau.
Pravaikštinėjome po pilį ir miestą kokias 3-4 valandas. Dar matėme inkvizicijos muziejų, 11 a,. katedrą, bet nei ten, nei ten į vidų nėjome. Galima klaidžioti po tas senas gatveles kad ir visą dieną, bet karštis daro savo. Visgi beveik jokios žalumos, jokio vėjo, ir tik įkaitęs akmuo aplink o ir danguje nė debesėlio.
Į žemutinį miestą irgi nebėjom, o, kadangi į preikį dalį kelio važiavom autostrada, atgal nutarėm važiuoti visiškai pro kitur. Truputį paklaidžioję po apylinkes, patekom sėkmingai kirtom autostradą ir patekom į D118 kelią į Limoux ir Quilan, kur apsilankėm supermarkete su pavadinimu “U”, neblogas pavadinimas ir supermarketas, nelogas, nusipirko vytintos dešros su “Rokforo “ sūriu ir, žinoma, vyno. Nuo Quilan D117 kelias link Perpignan. Kelias per miškus ir kalnus, per vynuogynus ir upių pakrantėmis. Ant kalnų matėm keletos Katarų pilių griuvėsius (pagal aprašymus, pasiekiami tik pėsčiomis ir tai sunkiai). Galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vienas iš gražiausiu mano važiuotų kelių, tik , žinoma, ir fotoaparato, ir kameros baterijos po Carcassonne grožybių ėmė ir numiro. Vietos, kur tikrai norėčiau sugrįžti ir pasivaikščioti savaitėlę.
Perpignan’ą pasiekėm per pačius kamščius apie 18.00, be to kelias mus nuvedė į centrą, tai turėjom progos apžiūrėti miestą, nors ir pro automobilio langą, o čia jau ir “namai” šalia.
Trylikta ir keturiolikta dienos praėjo kaip dešimta ir vienuolikta- vynas, jūra, abrikosai, o penkioliktą dieną mūsų laukia kelionė namo…