Lietuva: Šimša (18km)-Gauštvinio ež. (3km)-Gryžuva (13km)-Dubysa (2km). 2007.03.23-24.

Trumpai aprašau pavasarinį pasiplaukiojimą, šiuo maršrutu, esant dar pakankamai aukštam vandeniui ir puikiam orui. Laivas guminis „lėtaeigis” raftas, du plaukikai plius manta ir alus :).

2007.03.23.
12:15 val. Startas Tyrulių pelkėje (važiuojant nuo Šiaulių už Einoraičių sukti į kairę-buvęs „siaurukas” durpėm vežti, dabar prastos kokybės kaimo keliukas.
12:50 val. Betoninis tiltas; aukštos įtampos laidai.
13:30 val. Betoninis tiltas.
14:30 val. Vėl betoninis tiltas.
20:00 val. Visiškai sutemus, finišuojame prie nepraplaukiamo tilto (du vamzdžiai užpilti žvyru ir skalda), prieš pat Gauštvinio ežerą.

2007.03.24.
10:00 val. Restartas.
11:45 val. Gryžuvos (Kastinės) ištakos iš Gauštvinio ežero.
12:00 val. Medinis praplaukiamas tiltukas ir sodyba dešinėje pusėje.
12:30 val. Vieškelio tiltas Pagryžuvys-Šedbarai.
12:50 val. Šiauliai-Tytuvėnai kelio tiltas.
13:20 val. Kalvių tvenkinio damba. Patvenkta Gryžuva.
14:35 val. Pagryžuvio miestelis.
16:35 val. Vieškelio tiltas Papušynys-Mosteikiai; dešinėje Kubilių piliakalnis.
17:00 val. Gryžuva įteka į Dubysą.
17:20 val. Finišas prie Kelmė-Tytuvėnai plento tiltas.

Gal kiek išsamesnis aprašas:

Pirma diena.
Rytas išaušo pavasariškai fantastiškas-anei debesėlio, saulutė šildo,vėjalis nestiprus, paukšteliai pypauja-žodžiu jėga 🙂
Prieš dešimtą valandą bendražygis, atvežęs į starto vietą, mane paliko ruošti laivą, o pats nuvažiavo į numatomą finišo vietą. Netrukus prisistatė gamtos apsauga ir atidžiai patikrinę inventorių, įsitikinę, kad nebrakonieriai, apdovanojo vizitine kortele, kad galėtume paskambinti pamatę kokį nedorėlį, palinkėjo sėkmės.
12 val. gryžo Ričardas ir trumpai pasisukioję, atsigėrę alučio 12:15 val.-STARTAS-tada dar nežinojome, kiek sunkumų, įspūdžių mūsų laukia.
Iki trečio tilto (14:30 val.) Šimšos upelis 5-10 m. pločio, ilgos tiesiosios, srovė nestipri, kliūčių nedaug-keletas bebrų užtvankų. Visų trijų tiltų paskirtis mums liko neaiški-gal būt jie buvo naudojami durpyno ekspluotacijos laikais, o gal gyvūnų migracijai palengvinti.
Likus iki Kiaunorių-Užpelkių miškų masyvo (Tytuvėnų regioninio parko šiaurinė dalis) maždaug dviem km. upės pakrantės tapo „apžėlusios”, prasidėjo vis intensyvėjanti „egzotika”-krūmai vis labiau pradėjo brautis į upelį, kartais augdami vos ne iš vagos vidurio, sudarydami realų šakų tunelį, o neretai net ne tunelį, o nepraplaukiamą voratinklį, verčiantį keltis krantu. Ir tai taip intensyvėjo, kad vienu metu laivelį teko nešti krantu, gal kelis šimtus metrų 🙁 Nuotaikos žinoma apsiniaukė, kaip šių metų sausis (ištisai lijo), tuo labiau, kad visiškai nebuvo aišku, kiek ilgai gamta mus taip „linksmins”.
Bet kančios (pirmos) baigėsi. Priplaukėme nuostabaus grožio, visiškai naturalios gamtos atkarpą, Tytuvėnų regioninio parko šiaurėje. Upelio krantai žemi, miškas vietomis apsemtas (nors imk ir plaukiok tarp medžių-tikra egzotika), gausiai privartyta storiausių beržų, švariai nugraužti, baltuoja-bebrų karalystė, ir taip iki Gauštvinio ežero. Kliūtys-bebrų darbo. Deja, šioje atkarpoje atsidūrėme gerokai pavargę ir jau temstant, tad (labai labai gaila) foto reportažo, iš BEBRYNO, šį kartą nebus 🙁
Stojome nakvynei jau visiškai sutemus 20:00 val. prieš žemą, nepraplaukiamą tiltuką, netoli Gauštvinio ežero. Anksčiau stoti nakvynei negalėjome, nes aplinkui pelkė…ir tai gerokai baugino…nes jau plaukėme „mėnuliu pasišviesdami” 😉
Pasirinkę malkų (naktį nebuvo lengva), sukūrę laužą, užkandę, išgėrę alučio, ilgai nebelinksmindami vienas kito, sulindome į miegmaišius, po atviru dangumi ir…ko gero savyje keiksnodami-„ko mes čia atsivilkome”, sumigome.

Antra diena.
Atgaivinę laužą, išsivirę buljono, susitvarkę mantą, šiek tiek praskaidrėjusiomis nuotaikomis 10 val. vėl leidomės į…et nebežinau, kaip ir pavadinti 🙂
Gauštvinio ežerą pribridome apsemtais bruzgynais, nes Šimšos vagos rasti nebuvo įmanoma. Ežere, ant irklų, ir tiesiai į pietinę ežero dalį iš kur išteka Gryžuvos upelis. Truputį paplaukus pradėjome girdėti kažkokį niekada negirdėtą, keistą garsą…dar paplaukus, dar garsiau…o jeee-mus pasitinka didžiulis ledo masyvas, vėjo pristumtas prie „mūsų” kranto. Už didelio ledo gabalo, tolumoje matosi vėl švarus vanduo, tad bandome vaidinti ledlaužį, kol įstringame, o aštrios ledo šukės nejuokais vertė pagalvoti…o jeigu…br br br nupurto. Sukame atgal, šiaip taip priplaukę arčiau kranto, išsirinkę mūsų manymu siauriausią ir ploniausįą ledo vietą, prisikankiname iki kranto ir burnos vėl šypsosi 🙂 Apie vieną km. pasikeisdami laivą traukiame patvinuse ežero pakrante, kur nėra ledo, tarp medžių, krūmų ir žolių. Praėję ledo lytį, vėl į laivą ir gale ežero dešinėje pusėje, apiplaukę dar vieną lytį ir truputį pavaidinę ledlaužį (pasirinkimo nebuvo), įplaukiame į Gryžuvos upelį t.y. 11:45 val.
Upelis vingiuoje nuostabiu Paežerio mišku (kitam ežero gale, prisimenat-pelkynai) apie pusantro kilometro. Išlindus iš miško upė plati, tiesi, srovės beveik nėra, ir taip iki vieškelio Pagryžuvys-Šedbarai tilto. Vietinis žvejys sakė, kad nuo ištakų iš ežero iki šio tilto, upė vadinama Kastinė (iškasta žmonių), o nuo tilto jau Gryžuva. Apie 13:00 val.priplaukiame Tytuvėnai-Šiauliai tiltą. Netrukus vaga pradeda platėti-prasideda ilgas Kalvių tvenkinys, kurio dambą pasiekiame 13:20 val. Nuo tvenkinio dambos iki santakos su Dubysa, Gryžuva (maždaug 7 km.) surengia mums paskutinį, superekstremalų, išbandymą: stipri srovė, nesibaigiančios rėvos, peršokamos ar pralendamos užvartos, nepraplaukiamos užvartos, akmenys ir pan. Tai iš vienos, tai iš kitos pusės mus lydi įspudingi skardžiai, ant kurių, tarytum ore pakibę ir laukia savo momento taliau ristis į upę, didžiuliai medžiai. Lekiame, kaip žmonės sako „galva-rura-žemė-dangus” nosimi į priekį, šonu, atbuli…nebesuvaldomas laivelis kartais trinkteli į kokį akmenuką, bando „pasimauti” ant šakų, įlipti į medį…:-D Taip „besilinksmindami” pralekiame Pagryžuvio miestelį ir trumpai sustoję prie Kubilių piliakalnio (užkopti jau nebeturėjome jėgų), 17:00 val. galvotrukčiais įlėkėme į ramę, tvirtą su rimta, bet protinga srove, Dubysą. Dvidešimt minučių sraunia Dubysa ir finišas prie Kelmė-Tytuvėnai plento tilto.

Reziume.
Maršrutas praplaukiamas tik pavasarį, esant aukštam vandeniui. Vasarą ar rudeniop, kad ir po gausaus lietaus, daug vietų nepraplaukiamų. Plaukti tik su patirtimi ir avantiuristiniu charakteriu 😉 Atkarpą nuo Kalvių tvenkinio dambos iki Kubilių piliakalnio rekomenduoju sportinio tipo plaukimams, esant aukštam vandeniui, bet kuriuo metų laiku. Per labai trumpą laiką patyrėme labai įvairiapusiškų emocijų ir fizinių išbandymų – super kelionėlė.

Eugenijus Šiurkus
[email protected]