…Airija, Dublinas…Kokie daug pasakantys ir prasmingi žodžiai. Ir kaip jie stipriai susiję su Petruku, Onyte, Maryte, Karoliuku. Ne vienas iš jųjų turi ten dirbančių vaikų, tėvų, brolių, seserų, giminių ar draugų. Ne vienas yra juos ir aplankęs išsvajotoj airių žemėj.
Iš nuobodumo sykį besiknaisiodamas po „Ryanair“ puslapį, užtikau 1 Lt. vertės bilietėlius iš Kaunelio į svajonių miestą Dubliną. Man to buvo per daug. Kodėl visi ten vyksta, netgi vyresnė karta, o aš nesu buvęs. Pasijutau atstumtasis, tarsi raupsuotasis. O juk norisi savo akimis pamatyti ir patirti kas tai per vieta ir kuo gi ji taip traukia mūsų lietuvaičius. Reikia greitai taisyti šį nesusipratimą. O kaipgi su nakvyne? Menkniekis, tikrai atsiras pažįstamų pas kuriuos ir prisiglausime. Ir štai staigmena. Tokių nėra. Beviltiškai suku galvą, maigau „Nokios“ maigelius ir vartau nudulkėjusias užrašų knygutes. Na, neturiu aš pažįstamų Dubline nors pasikark. Tiek jau to, paimsim hostelį. Truputį pasielvartavęs dėl to, be didelių pastangų suvilioju Tomą su Rūta iš Kauno prisijungti prie mūsų.
Ir štai „Ryanair“ lėktuvas iš Kauno oro uosto neša mus airių žemės link. Anot, „Ryanair“ tinklalapio, beveik niekada nevėluojančių avialinijų lėktuvas į Dubliną vėlavo viena valanda, tačiau Kauno oro uosto duty free parduotuvė parodė tipišką sovietinį mentalitetą užsidarydama tiksliu laiku, nors paskelbus, kad lėktuvas vėluos, ne vienas lietuvaitis atsistojo eiti į parduotuvę papildyti savo alaus ar degtinės atsargas. Vienas iš tokių buvau ir aš, bet kaip ir visi kiti, galėjau pabučiuoti tik parduotuvės durų spyną. Kaip matyt, parduotuvė klientais nesuinteresuota. Kadangi skridome patyrinėti Dubliną kaip paprasti turistai, nepažįstami lietuvaičiai lėktuve labai stebėjosi, kad mes ten vykstame ne griovio kasti ar valyti viešbučio, ir netgi ne tą darančių giminių ar pažįstamų lankyti, o kaip paprasti turistai, pasibastyti po miestą ir nakvoti hostelyje.
Lėktuvui nusileidus, ne vienas lietuvaitis sunkiai lipo iš lėktuvo prisismaguriavęs gimtinės gėrybėmis. O vienas prisivaišinęs ponaitis atsirado oro uosto patalpose vienmarškinis, lėktuve palikęs ne tik striukę, bet ir visą rankinį bagažą. Jis išvis nesigaudė kur esąs. Gerai nors, kad nei vienam iš tokių neatėjo į galvą pajuokuoti apie bombas lėktuve ar panašiai.
Pasiėmėme miesto autobusą centro link, atlaikėme dar poros lietuvaičių nuostabos priepolius, kad į Dubliną atvykome tik savaitgaliui ir ne į svečius ir daugiau lietuvaičių nebematėme ir nereikėjo.
Dublinas – didžiausias Airijos miestas ir jos sostinė. Jame gyvena apie pusė milijono gyventojų. Miestas įsikūręs rytiniame Airijos salos krante, prie Lifėjaus upės žiočių. Miestą dar 998 metais įkurė vikingai ir beveik visą savo gyvavimo laiką Dublinas buvo svarbiausias miestas Airijos istorijoje. Šiuo metu Dublinas yra administracinis, ekonominis ir kultūrinis Airijos salos centras, tuo pačiu, vienas iš labiausiai augančių Europos miestų. Jam augti, be abejo, padeda ir mūsų tautiečiai, masiškai emigruojantys į Airiją. Dublino oro uosto susisiekimas su miestu labai patogus. Jei esate skubantys arba išponėję jums tiks autobusas ekspresas, per 20 minučių be sustojimų nuvežantis į Dublino centrą. Už kelionę teks mokėti 7 eurus. Tačiau nelabai skubantys ir taupantys žmonės gali pasirinkti miesto autobusą, kuris į Dublino centrą nuveža už 1,60 euro. Šis autobusas stoja visose miesto stotelėse ir važiuoja apie 20 minučių ilgiau nei ekspresas. Pačiame mieste viešojo transporto sektorius išvystytas pagirtinai. Važinėja autobusai ir tramvajai. Jie veža nuo ankstaus ryto iki pusiaunakčio, o nakties metu važinėja naktiniai autobusai. Taigi, pasismaginus klubelyje, namo grįžti turėtų būti paprasta. Perkant bilietą autobuse, patartina turėti tikslią pinigų sumą, nes grąžos vairuotojai neduoda. Bilieto kaina priklauso nuo keleivio amžiaus ir atstumo, kurį šis nori nuvažiuot. Taksi kainos nėra džiuginančios. Kadangi rašinys neskirtas ponams, tai informacijos apie taksi kainas čia nepateiksiu, nes jų ir nežinau. Žmonės kalba, kad Dublinas panašus į Vilnių, bet per savaitgalį iš žmonių kalbų patyriau, kad panašumas tik tas, kad Dubline, kaip ir Vilniuje nėra metro ir žmonės ganėtinai prisikenčia nuo kamščių. Ir dar, kaip mūsų Konstitucijos prospekto dangoraižio klerkai, taip ir dubliniečiai vis aktyviau diskutuoja apie metro įrengimą. Kurs kurį aplenks ir nuo kalbų pereis prie darbų, parodys laikas. Jeigu esate vienas iš nedaugelio kaip ir aš ir neturite pažįstamų, pas kuriuos galite pernakvoti, Dublinas siūlo labai platų nakvynių pasirinkimą, pradedant pigiausiais hosteliais ir baigiant labai brangiais ir poniškais viešbučiais. Dauguma jų, siūlo savo paslaugas internete, todėl užsisakyti nakvynę Dubline, be jokių problemų galima ir iš Lietuvos, sėdint namie prie kompiuterio, graužiant čipsus arba gliaudant „sėmkes“ ir spjaudant lukštus į susuktą laikraštį ir geriant alų. Kadangi Lietuvos elitas už vieną litą neskraido, spėju, kad šitas straipsnis jų nesudomino, todėl apie brangius viešbučius čia kalbama nebus. Pigesnių nakvynių kainos prasideda nuo 15 eurų už naktį. Mes išsirinkome „Dublin international hostel“ hostelį, kur vyrai ir moterys turi nakvoti atskirai, o nakvynės kaina yra 16 eurų žmogui, aštuonviečiame kambaryje. Į šią kainą įeina ir taip vadinami pusryčiai, kuriuos sudaro kava ir duonytė su sviestuku. Gal dar kokį avižinį dribsnį galima aptikti. Žodžiu, skrandžio sudirginimas ir burnos susmirdinimas. Norintys normaliai pavalgyti ryte, turi vežtis savo dešrą ar konservus iš Lietuvėlės arba eiti į kokią užkandinę. Dėl pusryčių menkumo, hostelio nerekomenduoju. Įdomu tai, kad hostelio valgykla yra dalinai įkurta buvusioje bažnyčioje, todėl pusryčiaujant galima jaustis išties dvasiškai. O telefonų automatai yra įrengti klausyklose.
Na ir ką gi. Įsikūrus ateina metas eiti į lauką ir aiškintis, kodėl gi tas Dublinas toks patrauklus tėvynainiams. Kadangi jie čia taip masiškai plūsta, tikiuosi išvysti išties pritrenkiančius vaizdus. Pirmas patrauklumo požymis tai oras. Nors yra lapkričio vidurys, lauke maloniai šildo saulutė ir yra 13 laipsnių šilumos. Įvertinant, kad Lietuvą palikome košiant šaltam vėjui ir purškiant lietui, o grįžome sningant sniegui, rašau pliusą Dublinui. Iš tiesų malonu vaikščioti prasisegus striukę lapkričio viduryje. Turizmo informacijoje gauname Dublino brošiūrą su žemėlapiu ir lankytinais objektais ir galvojame kaip kompaktiškai sudėlioti savaitgalio laiką, kad daug pamatyti ir smagiai airiškuose pabuose pasėdėti. O tą efektyviai padaryti turint tik dvi pilnas dienas nėra lengva. Lankytinų vietų yra išties daug, todėl atvykstantiems tik savaitgaliui patariu gerai suplanuoti laiką ir norimus aplankyti objektus.
Dubline yra labai populiarūs turistiniai autobusai, taip vadinamieji „Dublin City tour“, kurie apveža turistus pro pačias garsiausias miesto lankytinas vietas. Tokio autobuso bilietas kainuoja 14 eurų ir galioja 24 valandas. Pilnas turas trunka apie pusantros valandos, tačiau šio turo privalumas tas, kad jo metu galima, bet kada išlipti vienoje iš 23-ų stotelių ir, apsilankius kokiame nors objekte, vėl įlipti į atvažiavusį autobusą ir toliau tęsti pažintinę kelionę. Galima pradėti turą vakare ir toliau jį tęsti kitą dieną. Turo metu vairuotojas pasakoja apie kiekvieną privažiuotą turistų lankomą vietą. Šis Dublino pažinimo būdas yra labai patogus tiems, kurie turi nedaug laiko, kurie tingi vaikščioti arba esant blogam orui, nes autobusų pirmasis aukštas yra po stogu. Turint šio autobuso bilietus, galioja nuolaidos į kai kuriuos miesto turistų traukos objektus. Kadangi laiko turėjome neperdaugiausiai, tai susiviliojome šiuo autobusiuku ir nenusivylėme. Tikrai kompaktiškas būdas pažiūrėti miestą.
Šeštadienį nusprendžiame skirti linksmiems objektams ir barams, o sekmadienį kultūrai…. Išeiname į pagrindinę miesto gatvę pavadintą O‘Konelio vardu.
Gatvės pradžioje yra Parnell skveras su Atsiminimų sodeliu. Jis įkurtas Airijos sukilimo vykusio 1916 m. aukoms atminti. Prieš šį sodelį yra įkurta Dublino meno galerija. Šalia galerijos yra Dublino rašytojų muziejus. Įsikūręs XVIII a. rūmuose, muziejus supažndina su garsių Airijos rašytojų, tokių kaip Dž. Svifto, D. Šeridano, O Vaildo, B. Šou ir kitų gyvenimais, kūryba, portretais ir asmeniniais daiktais. Kadangi nesame muziejų mėgėjai, pasigrožime jais tik išorės. O‘Konelio gatvės viduryje yra plati pėsčiųjų zona, kurioje stovi keli garsūs paminklai. Pats žinomiausias ir naujausias – tai „Spyglys“, pastatytas 2002 metais. Jis buvo pastatytas siekiant pagyvinti gatvę. Simbolizuoja naują, modernų Dubliną. Vaizdas gana patrauklus ir originalus. Nesu niekur matęs nieko panašaus. Gigantiška adata remianti dangų. Kurį laiką susižavėję spoksome, kol apraibsta akys.
Viduryje šios gatvės stovi Dublino centrinio pašto pastatas. Jo akmeniniai pamatai į žemę buvo įleisti 1814 m. Per vieną įsimintiniausių įvykių Airijos istorijoje – 1916 m. Airijos sukilimą, centrinio pašto pastatas buvo centrinė Airijos Respublikos armijos būstinė. Kaip ir visuose O‘Konelio gatvėje esančiuose paminkluose, centrinio pašto pastato kolonose dar galima rasti kulkų žymių iš Airijos sukilimo. O‘ Konelio gatvė baigiasi O‘Konelio tiltu. Pats įdomiausias šio tilto aspektas yra tas, kad tilto plotis yra ilgesnis už jo ilgį. Einant juo papuolame į sankcionuotą mitingą, kuris nukreiptas prieš karą Irake, Palestinoje ir dar kažkur. Į galvą lenda lietuviškai provincialus mąstymas: „Ką, neturi savo problemų, kad rūpinasi kažkokia Palestina?“. Pas mus visi tai tik savo kiemą mato ir tai, kas dedasi kažkokioje Azijoje yra giliai nusispjauti. Susigėstu pats dėl tokio savo mąstymo.
Nuo pat mažens nedomino svetimų šalių muziejai. Tačiau kaip gi neaplankyti viskio daryklos ar Gineso alaus daryklos muziejų! Sako, kad ten net pavaišina jei sėkmingai atlaikai eksponatų atakas. Šitai atrodo per daug patrauklu, todėl spūdiname ten. Šmitfildo rajonėlyje stovi Senoji Džeimisono viskio darykla (Old Jameson Distillery). Apie 60 metrų aukščio viskio daryklos kaminas dabar yra paverstas į modernią miesto apžvalgos aikštelę. Deja, pirmasis nusivylimas: bokštas yra uždarytas remontui. Antras nusivylimas tas, kad pagal darbo valandas mes nespėjame aplankyti ir viskio daryklos ir Gineso alaus daryklos, todėl reikia rinktis tik vieną iš jų. Dūsaudami, prioritetą suteikiame alui ir skubame ten dar užmesdami akį į Airijos nacionalinį muziejų, stovintį netoliese. Gineso alaus darykla įsikūrusi rajonėlyje už miesto centro. Tai, be abejo, yra populiariausias Dublino lankytinis objektas.
Ankstyvuoju miesto vystymosi laikotarpiu, tankus gatvelių tinklas, išsidėstęs už Dublino miesto sienų, buvo valdomas gėlų (viena iš keltų šeimos genčių). Šiandien šis rajonėlis įeina į Dublino sudėtį. Jame ir yra Gineso darykla. Daryklos istorija prasidėjo 1759 m., kai Arturas Ginesas išvirė pirmąjį alų. Iki šių dienų veikiančioje darykloje įkurtas didelis muziejus, kuriame lankytojas, gali patirti visą šio vieno populiariausių pasaulyje alaus atsiradimo ir vystymosi istoriją. Pastatas yra kelių aukštų ir lipdamas vis aukščiau lankytojas susipažįsta su skirtingais Gineso alaus virimo etapais. Muziejaus lankymas kainuoja 14 eurų, tačiau užlipus į paskutinį aukštą, kur įkurtas Gravity baras, jūsų laukia staigmena – nemokamas bokalas juodo Gineso alaus ir Dublino miesto vaizdas iš aukštai. Vietiniai airiai sako, kad atvykus į Dubliną nenueiti į Gineso alaus daryklą, reiškia nepabūti Dubline ir sunku jiems čia prieštarauti. Alaus mėgėjui muziejus yra įdomus, o jau tas prizas tai atperka visas muziejines kančias.
Atsigaivinę karčiuoju Ginesu ir atsipalaidavę, lipame i City Tour bus ir važiuojame per Dubliną. Pravažiuojame Fynikso parką, kuris yra didžiausias uždaras miesto parkas visoje Europoje. Parke yra įkurtas Dublino zoologijos sodas, policijos muziejus, lankytojų centras, Aštouno pilis (mažas XVII a. bokštinis namas), obeliskas, dviejų Airijos prezidentų namai, keletas ežerų ir klajojančios elnių kaimenės. Grįžę į centrą einame į Temple barą. Tai yra viena įdomesnių miesto atrakcijų. Temple Baras yra Dublino hipių ir menininkų kvartalas su susipynusių gatvelių labirintu. Kažkas panašaus į mūsų Užupio respubliką, tačiau didesnis ir įvairesnis. Temple Bare yra daugybė restoranų, barų, viešbučių ir parduotuvių, kur pasirinkimą ras ir ponas, ir neturtingas turistas. Savaitgaliais Temple Baro centriniame skvere vyksta mugės, o vasarą yra rodomi filmai po atviru dangumi. Žodžiu, gyvenimėlis ten yra aktyvus su visa krūva įvairių neformalų.
Temple barą su šiaurine senamiesčio dalimi jungia Ha‘Penny tiltas. Tai seniausias Dublino pėsčiųjų tiltas per Lifėjaus upę. Jis buvo pastatytas 1816 metais ir pavadintas Velingtono tiltu. Tačiau ilgainiui jam prilipo Half Penny (pusė penso) pavadinimas, dėl to, kad iki 1919 m. buvo renkamas pusės penso mokestis už perėjimą per šį tiltą.
Ateina vakaras ir metas linksmybėms. Trumpam žvilgtelime į Graftono gatvę. Tai yra svarbiausia ir žinomiausia Dublino restoranų ir parduotuvių gatvė. Ji pavadinta Graftono kunigaikščio vardu. Vakarais šioje gatvėje gyvenimas tiesiog verda, žmonės plūsta į ją apsipirkti ir pasilinksminti. Čia susitelkę geriausi ir žinomiausi Dublino restoranai. Beje, ir brangiausi, todėl pasilinksminimas šioje gatvėje atsieis tikrai nepigiai.
Kokia gi Airija ir koks gi juolab Dublinas be savo barų barelių, be savo naktinio gyvenimo. Barų Dubline – daugiau nei septyni šimtai. Dublinas savo barų kultūra yra turbūt įžymiausias pasaulio miestas, į kurį pasilinksminti skuba žmonės iš viso pasaulio. Kai kurie žinomiausi miesto barai veikia net nuo XIX a., o jų interjeras su aukštomis lubomis, senais baro stalais ir dideliais veidrodžiais, pilnai atspindi tų laikų dvasią. Jų ypatumas tas, kad jie yra paprasti, neišpuošti ir kai kurie elementai nekeisti dešimtmečiais. Tačiau Dubline yra ne tik senieji barai, bet ir modernūs, šiuolaikiški kokteilių barai ir klubai. Taigi kiekvienas lankytojas atras pasilinksminimo vietą pagal savo skonį. Dauguma barų susitelkę miesto centre – Temple Baro kvartale, Graftono gatvėje ir kitose centrinėse gatvėse, tačiau netrūksta jų ir priemiesčiuose. Vienas egzotiškiausių Dublino barų tai Dawson lounge baras. Žmonės sako, kad tai mažiausias miesto baras, kuriame telpa tik aštuoni lankytojai. Kadangi į vidų nėjome, tai informacijos patvirtinti negaliu. Tačiau jame kabo užrašas „Gerk kiek nori, nes nėra vietos kur galėtum nukristi“.
Alkis gena ieškoti pigesnės maitinimo įstaigos. Ir mes ją randame. Kažkokiame skersgatvyje įsikūręs itališkas bufetas siūlo valgyti kiek lenda už 8 eurus. Super. Restorano vitrinoje kabo skelbimas kviečiantis užeiti pavalgyti anglų, lenkų, lietuvių, rusų ir dar kai kuriomis kalbomis. Matomai, orientuota į pigesnį klientą, kuris dažniausiai yra iš Rytų Europos.
Na, o pavalgius ateina laikas ir gėrimams. Kažkas rekomendavo Arlington‘s barą, todėl einame linksmintis ten ir nenusiviliame. Šeštadienio vakarą baras kimšte prikimštas. Randame ir mes savo kampą, užsimerkiame prieš 5 eurų alaus ir sidro kainas ir linksminamės. Skirtingai nuo Lietuvos barų, kur eina tik jaunimas, čia į barus eina ir senas ir jaunas, storas ir plonas, gražus ir nelabai. Žmonės laisvi, nesusikaustę, mandagūs, neagresyvūs, besišypsantys, niekam tu nerūpi, niekas nenužiūrinėja ir nesikabinėja. Žodžiu, grūzo jokio. Jauku, saugu. Nerūkoma. Dublinas jau labai patinka. Jau pradedu suprasti lietuvaičius besiveržiančius čia.
Nors į hostelį parsirandame vėlai, kažkokie kambariokai italai pasirodo dar vėliau ir rėkauja kažką itališkai, žvengia, išbudina, neduoda miegoti. Jokios kultūros iš makarončikų pusės. Truputį juos aprėkiu ir pažadu aštuntą ryto sukelti jiems festivalį.
Žodį tęsime. Atsibudę ryte su Tomu garsiai pradedame kažką aiškintis. Išsibudina ir makarončikai, bet nieko nesako, keliasi. Mes einame pamaldžiai suvalgyti savo skurdų pusrytį ir lekiame dar kažką pamatyti prieš skrydį į namus.
Šiandien lankome kultūrinius objektus. Pradedame nuo Dublino pilies. Beje, Dublino miesto vardas yra kilęs iš šios pilies sode esančio baseino pavadinto Juodasis Baseinas. Juodasis baseinas airiškai skamba „Dubh Linn“. Šiuo metu pilis yra atvira lankytojams, į kurią įėjimas yra mokamas. Chester Beatty bibliotekoje galima rasti pasaulinio garso ankstyvosios krikščionybės, islamo ir rytų Azijos manuskriptų, paveikslų, spausdinių ikonų, spausdintų knygų ir kitų meninių vertybių. Šias kolekcijas surinko vienas kolecionierius – Alfredas Česteris Beatty, kuris prieš mirtį 1968 m. savo biblioteką perdavė valstybei. Dublino rotušėje yra eksponuojama visa miesto istorija pradedant nuo miesto įkūrimo, vikingų laikų, apimanti miesto klestėjimo ir stagnacijos laikotarpius ir baigiant šiuolaikinio – unikalaus ir kunkuliuojančio miesto paveikslais. Toliau keliaujant Dame gatve, prieiname Kristaus Katedrą. Tai seniausias Dublino pastatas, kurį 1030 m. pastatė Dublino vikingų karalius Sitrikas.
Dar viena sena ir žymi Dublino bažnyčia – Šv. Patriko Katedra. Ji yra labai reikšminga šalies istorijoje. 1713-1747 m. žymus airių rašytojas ir satyrikas Džonatanas Sviftas dirbo dekanu šioje bažnyčioje. 1742 m. čia pirmą kartą buvo atlikta Hendelio simfonija „Mesijas“, kurią atliko jungtinis Šv. Patriko ir Kristaus katedrų choras. Dar vienas įdomesnis objektas į kurį plūsta turistai yra Trinity universitetas. Trinity universitetas įkurtas 1592 m. karalienės Elžbietos I yra seniausias Airijoje. Nors jis yra pačioje Airijos sostinės širdyje, tačiau patekus į grįstą, 20 hektarų ploto, žalią universiteto kiemą, pasijunti kaip ramiame parke, esančiame toli nuo miesto triukšmo. Universiteto saugykloje saugoma garsioji keltų knyga, dar ten saugoma daugiau kaip 200000 seniausių Airijos knygų.
Prisikultūrinę iki blogumo, skubame į oro uostą, kur dar užkandame Makdonalde ir slapta išgeriame likusią lietuvišką degtinę. Išpilti juk gaila, o į lėktuvą neleidžia.
Jei skrendant į priekį bendra lėktuvo nuotaika buvo truputį slegianti ir depresuota, tai mūsų nustebimui, skrendant atgal, jautėsi daug linksmesnė nuotaika. Turbūt Airijoje gyvenantys tautiečiai skrisdami iš Lietuvos, nebuvo labai linksmi grįždami į darbus, į rutiną, tuo tarpu skrendant į Lietuvą, juos buvo apėmusios atostogų nuotaikos. Mums gi buvo visai atvirkščiai. Grįždami į rutiną, palikę saulėtą, rudeniškai šiltą Dubliną, Kaune nusileidome ant sniego.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas