Latvija: Ar Biržai buvo jūrų uostas?

Ar Biržai buvo jūrų uostas?

Ar žinote, kad Biržai – aludarių ir tikrųjų jūros laivų uostas? Net šiek tiek išmanančiam geografiją, šis klausimas skamba daugiau negu kvailai. Pasirodo pasinėrus į istorinius šaltinius galima rasti faktų, kad Biržai kažkada buvo aludarių uostas, kuriame didžiausias laivas – Rinkuškių daryklos . „Uosto” alų Rinkuškių alaus darykla nusprendė daryti ne vien dėl Biržų krašto, kaip aludarių uosto garbės, bet ir dėl biržietiškos laivybos šlovės.
Klaipėdietis jūreivystės specialistas Kostas Frankas teigia, kad 16 amžiuje, kai Radvilos kūrė jūrinę valstybę, Biržuose buvo uostas, į kurį atplaukdavo jūriniai laivai. Svarbiausiu uostu turėjo būti Ryga (nuo 1561 metų priklausė Lietuvai), o svarbiausiu gynybiniu punktu – Biržai. Biržuose tuo metu buvo moderni jūrinė olandiško tipo bastioninė tvirtovė, dėl savo didumo pavadinta Karališkąją pilimi. Upių kelias nuo Biržų iki Rygos jūros buvo toks pats, kaip nuo Hamburgo iki Šiaurės jūros. Apaščios upė tais laikais buvo visai patogi. Norint pakelti vandens lygį, nebuvo sunku ją patvenkti, įrengiant šliuzus. Pasak K. Franko, net 18 amžiuje vidutinis burinis laivas buvo vos 18 metrų ilgio ir apie 6 m. pločio, galėjo gabenti iki 70 tonų krovinių. Biržų pilies statybai laivais buvo atplukdyti smiltainiai iš Gotlando salos, čerpės stogui – iš Vokietijos… Laivai, įplaukę į ežerą ir pilies griovį, būdavo iškraunami pakeliamo tilto suktuvais. K. Franko nuomone, su Biržų jūrine šlove negali lygintis net Klaipėda, kurią Lietuva prieškaryje valdė vos 15 metų.
Rinkuškių alaus daryklos „Uosto” ir „Uosto Light“ alaus rūšys skirtos priminti mūsų krašto jūrinę istoriją. (Biržiečių Žodis Nr. 137. 2001 m. lapkričio 24 d.).
Štai tokia informacija suintrigavo gerą mano pažįstamą, vandens kelionių mėgėją, Biržų rajono Kratiškių pagrindinės mokyklos direktorių, Vaidotą Butkevičių. Įdėjos autorius pasikvietęs į pagalbą savo moksleivių būrelį ir draugus iš Utenos bei Vilniaus, ėmėsi patikrinti hipotezę, ar Biržai buvo jūrų uostas?
Liepos 2 dieną, prieš pietus, aikštelėje prie Apaščios upės vyko paskutiniai pasiruošimo kelionei darbai. Ruošiamos valtys, kraunami daiktai, nekantriai laukiama išplaukimo. Staiga į vandenį pūkštelėjo įmestas vadovas Vaidotas ir visi puikiai supratome, kad blogo oro per šią kelionę tikrai nebus. Ekspedicija, kurią sudarė penkios keturvietės valtys ir septyniolika keliautojų, pajudėjo nuo Biržų link Jurmalos. Mūsų laukė virš 200 kilometrų vandens kelias, aštuonių dienų plaukimas Apaščios, Nemunėlio (Latvijoje – Memelė), Lielupės upėmis. Pirmoji plaukimo diena buvo tikras išbandymas. Kartais atrodė, kad irkluojame per „lietuvišką pievą“ ir tuoj pasirodys ūkininkas ir duos mums druskytės minkšton vieton už „ganyklos“ gadinimą. Apaščios hidrografinis draustinis per mūsų prakaito lašus matėsi tikrai neryškiai, todėl kartais „sėsdavom“ iki pažastų į vandenį ir „skalaudami“ savo kūnus stumėme savo „baržas“ pirmyn. Kai baigėsi Apaščios „pievos“ prasidėjo, dabar jau galima drąsiai pasakyti, pati sunkiausia kelionės atkarpa, tai yra valčių nešimas per „riedulynus“. Pirmosios valtys dienos maršruto pabaigą, Nemunėlio Radviliškį pasiekė apie 22 valandą vakaro. Sunkioji komanda „Kertam kampą“ iš Vilniaus, šviečiant nuo kranto sunerimusio vadovo Vaidoto rankose žibalinei lempai, savo valtį „įnešė“ pirmą valandą nakties…
Liepos 3 dieną jau aušo, o mes prigulėm nors trupučiuką snustelti. Dalis keliautojų, naktį puikiai praleido „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“, tai yra po atviru dangumi. Kaitinančios Saulės spinduliai privertė mus nedelsiant ropštytis iš įkaitusių miegmaišių. Rytinės maudynės, laužo pusrytiniai delikatesai, daiktų tvarkymasis mums priminė, kad taip dabar bus visą mūsų kelionę. Keli keliautojai dar suspėjo nubėgti „apžiūrėti“ vietos parduotuvę, pabendrauti su vietiniais gyventojais. Trumpai mus užkalbino garbaus Lietuvos patrioto, Petro Vileišio anūkas. Susidarė įspūdis, kad mūsų Lietuvėlės provincija gyvena pavargusiai, o kartais atrodo ir be vilties. Vietinio gyventojo akyse išvydome atrodo tikras ašaras…
Plaukiam… Tarsi plūdurai, mūsų vandens kelią dešinėje ženklina Latvijos valstybinės sienos stulpeliai, o kairėjė – mūsų Lietuvėlės ženklai. Nemunėlio upė visiškai nepriminė vakarykščio slalomo per „pievas“ ir „riedulynus“, todėl plačiais irklų mostais sparčiai „balsavome“ Latvijos link. Lietuvos pusėje savo grožiu atsivėrė Nemunėlio dolomitinės atodangos arba tiksliau Velniapilio (Padvariečių) uola. Prieš atsisveikindami su Lietuvėlės žemėmis stabtelėjome Germaniškio gyvenvietėje. Čia sutikome labai griežtą lietuvį, per kurio žemę norėjome tik praeiti. Mūsų vadovo Vaidoto karinga stovėsena ir raudona kepuraitė iššaukė supykusio žmogelio grasinimų „susipažinti“ su kalašnikovu… Numalšinę aistras, draugiškai susitarėme, kad mes nevietiniai gražiai praeisime. Liūdna, kai mūsų upių ir ežerų pakrantės, kaip karo metais vis labiau patenka i privačių rankų „apsuptį“. Kitapus Nemunėlio, ant stataus šlaito išdidžiai stovėjo šimtametė Skaistkalnio gimnazija, kuri, kaip sužinojome, dar ir dabar turi savo orkestrą.
Ir vėl panirome į gamtos prieglobstį. Nuolatinės gaivinančios maudynės, pasisveikinimai su kaimynais latviais, Nemunėlio tamsaus vandens purslai, tankiai žaliuojanti pakrančių augalija mus „nuvedė“ į Latvijos teritoriją. Čia Nemunėlis tampa Memele. Vakarop, tik įplaukę į kaimynų teritoriją, iškart pastebėjome patrauklią pievelę, kuri, kažkodėl, traukė savo mistiškumu. Apsidairę ir daug negalvodami pradėjome savo stovyklos „statybą“ įspūdingų akmenų išdėstytoje pievoje. Staiga kažkas piktai pradėjo šaukti… Pasirodo vietinei senučiukei nepatiko mūsų keliautojų gaujos drąsus pakrantės „šturmas“. Išsiuntėme savo derybų delegaciją su Vaidotu be raudonos kepurės priešakyje „malšinti“ įsiplieskusių „žarijų“. Pavykus susitarti, kad mes tvarkingai pernakvosime ir teritoriją paliksime švarią, galėjome atsipūsti lengviau. Trumpai sužinojome, kad tikrai šios vietovės mistiškumas neatsitiktinis. Močiutei sunku buvo aiškiai rusų kalba papasakoti apie šios saugomos vietovės ypatumus, bet sužinojome, kad šalia esanti medžiais apaugusi sala vadinama „devynių aušrų“ sala. Netoli švietė nedidelė atodanga, į kurią rikiavosi mistinių akmenų vilkstinė. Nesužinojome, kaip vadinasi ši vietovė, bet ji yra tik įplaukius į Latvijos teritoriją, netoli Memelės gyvenvietės, kairėje upės pusėje. Jau temstant pastebėjome, kad mūsų link plaukia dviejų guminių valčių ekipažai. Staiga pamatę mus, pradėjo gręžtis atgal. Draugiškai prikalbinome pas save į „svečius“ ir patikinę, kad vietos užteks visiems, įsigijome kaimynus latvius iš Rygos, kurie per savaitgalį numatė įveikti vandens atkarpą nuo Skaistkalnės iki Bauskės. Draugystės vakaras įsibėgėjo visais įmanomais akordais. Ypač smagu buvo tarpusavyje „mokytis“ kaimynų kalbų.
Liepos 4-osios rytas mus pasitiko skaisčiais Saulės spinduliais ir visais įprastiniais ritualais, – maudynėmis, laužo delikatesais, draugiškais sąmojais ir ruošimosi darbais. Susitvarkę draugiškai atsisveikinome su netoliese gyvenusia močiute, palinkėjome jai sveikatos ir pirmyn į kelionę. Vos įsibėgėjome ir staiga pirmoji latvių gyvenvietė Memelė. Daugelį sugundė, kad tuoj čia pasirodys autoparduotuvė. „Apsiginklavę“ ledais ir gaivinančiais gėrimais, išplaukėme toliau. Šiek tiek į priekį išsiveržusios moksleivių valtys, likusioms surengė tikrą „pasalą“. Moksleiviai pasipuošę kovos spalvomis, ginkluoti vandens balionais, petardomis ir žolių „granatomis“ sukėlė tikrą mūšį. Vilniaus „Kertam kampą“ ir Biržų vadovo „Čempionų“ komandos papuolė į tikrą „uraganinės ugnies lauką“. Nelygiavertėje kovoje užkluptos komandos buvo greitai „nukenksmintos“, nors stipriai „nukraujavusi“ vadovo valtis sugebėjo prasiveržti iš apsupties žiedo ir pabėgti. Atsigavę po tokių netikėtų linksmybių ir vėl spėriai judėjome pasroviui. Kaip jau įprasta, nuolat savo kūnus gaivinome vandeniu, dažnai matavomės vandens žolių „aprėdus“, kartais bėgiojome į krantą ieškoti „nykštukų“, džiaugėmės skanaudami keliautojų „duona“, – gamta. Artėjantis vakaras privertė mus pabusti iš bohemiškos būsenos ir ieškoti apsistojimo vietos. Priplaukę dar vieną Memelės kaimą pastebėjome jaukią pievelę su pavėsine. Išsiuntėme Petrą „pramušti“ ledus. Pavyko! Pasirodo šeimininkė yra Latvijoje gimusi lietuvė. Puikiai kalbanti lietuviškai, spinduliuojanti globėjišku šiltumu ir draugiškumu, mus privertė jaustis tarsi namuose. Savo ruožtu ją pavaišinome turistine makaronų koše, daug šiltai bendravome, prasmingai praleidome vakarą. Ponia Malvina mus pavaišino pienu, sudarė galimybę pasikrauti fotoaparatų ir telefonų baterijas, papildyti vandens atsargas.
Liepos 5-oji. Jau prasideda kalbos, kad dienos slenka nepastebimai greitai. Sunku buvo ryte atsisveikinti su nuoširdžiai mus priėmusia teta Malvina. Atsisveikinimo apsikabinimai ir bučiniai, šeimininkei išspaudė ašarą. Atrodo, kartais tiek nedaug reikia, kad pasijaustum paprastai laimingas ir reikalingas. Padarome nuotrauką atsiminimui ir pirmyn į vandens kelią. Nebesinori kartotis, kelionę lydi visi tie patys džiaugsmai. Mūsų kantrybę bando gracingai besisukinėjančios juodų debesų uodegos, bet mūsų jie kažkodėl nemato, ir gerai… Štai ir Bauskė, pirmas ir kolkas didžiausias mūsų kelyje „pakliuvęs“ miestas. Gyvenvietės pradžia skaičiuojama nuo 1609 metų, nors istorinės šaknys yra gilesnės. Bauskėje gyvena 6 proc. lietuvių. Plaukiam aukštai iškėlę Lietuvos ir Biržų miesto vėliavas ir jaučiamės, kaip tikri patriotai, nešdami savo meilę Lietuvai, per švečią žemę. Matydami neįprastą flotilę mus dažnai draugiškai kalbina pakrantėse tupintys žvejai. Štai pirmieji žvejų įspėjimai, kad artinamės prie patvankų arba dambų. Pirmoji akmenų patvanka, kai kuriuose ekipažuose sukėlė trumpalaikę paniką, bet vieni iš kitų nuoširdžiai pasijuokę iriamės pirmyn. Jau dažniau mus pradeda „persekioti“ didelių akmenų užtvaros, kartais spėjam prasmukti, kartais net valtis subraška nuo akmens „bučinio“. Stojam pasipildyti maisto ir vandens atsargų. Kartais nejauku pasidaro, kad atrodome kitaip, nuolat jaučiame, kad aplinkiniai mus „varsto“ žvilgsniais. O kartais, būdami tarsi „laukiniai“ keliautojai, jaučiamės labai puikiai, kad turime tikrą tikslą ir savotišką misiją. Netrukus prieš mus iškyla Bauskės pilies siluetai. „Užtraukę savo rankinį stabdį“ einam aplankyti didingos, ant gražios dolomitinės atodangos „tupinčios“, pilies. Pilis vokiečių ordino pradėta statyti 1443 metais, siekiant apsisaugoti nuo stiprėjančios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. 1562 metais pilis tapo Vokiečių ordino sostine. Pilį kelis kartus yra užėmę švedai, rusai ir lietuviai. Nuo aukščiausio pilies bokšto atsiveria plati Bauskės apylinkių panorama. Pasigrožėję skubam į savo plaukiojančius „namus“.
Greitai priplaukiame Memelės ir Mūšos santaka, kur jau gerokai išplatėjusi upė gauna Lielupės vardą. Plaukiant toliau abipus upės atsiveria išvaizdžios atodangos. Prie vienos issilaipnę pamatėme grėsminga ženklą, draudžianti vaikščioti ir įspėjantį apie piktą šunį. Keista, toks gražus gamtos paminklas ir jau privačiose rankose. Vakarėjanti diena įspėja, kad metas pradėti dairytis nakvynės vietos. Užkalbinti žvejai sako, kad priekyje nakvynės nerasime, bet nusprendėm, kad reikia bandyti laimę. Kiek paplaukius, nuo kranto, mus visu grožiu pasitiko Mežuotnės rūmai (pilis). Kaip vėliau sužinojome, kad tai vienas iš Latvijos architektūros šedevrų. Šiuo metu tai reprezentaciniai valstybės rūmai ir viešbutis su žirginu. Rūmai gana gausiai lankomi turistų, bet mes – suvargę keliautojai – jau nebeturėjome laiko apžiūrėti, todėl kitapus Lielupės ėmėmės ieškoti apsistojimo vietos. Užkalbinę besimaudanti vyriškį sužinojome, kad šalia Mežuotnės piliakalnio yra puikiai įrengta stovyklavietė. Netrukus krovėmės savo turtą į krantą ir džiaugėmės tikrai nuostabiai įrengta stovyklaviete, šalia įstabaus piliakalnio, paslaptingos apleistos bažnyčios, Mežuotnės piliakalnio pažintinio tako. Kažkas leptelėjo: „Nieko nesuprantu, kuo toliau plaukiam, tuo geresnės stovyklavietės…“ Ir iš tiesų, kai šiandien Pasaulio lietuviai ruošiasi giedoti Lietuvos himną, idealesnės vietos, atrodo, niekur nerastum. Čia, žiemgalių medinės pilies vietoje, visi 17 keliautojų, pridėję ranką prie širdies ir mojuodami trispalve, iš visos širdies didžiuodamiesi savo Tėvyne, sugiedojome V.Kudirkos tautišką giesmę. Po įprastinių turistinių darbų, vakarienės, ėmėmės žvalgyti aplinką. Mežuotnės piliakalnio pažintinis takas visus sužavėjo savo vaizdais į Lielupės upę, Mežuotnės rūmus. Naktį aplankėme tamsoje, pilnaties mistikoje, skendinčią apleistą Mežuotnės bažnyčią, kurią po II ojo pasaulinio karo sovietų valdžia nebeleido atstatyti ir pavertė kolūkio trąšų sandėliu. Tai vieta, kuri daugeliui mūsų paliko nuostabų įspūdį. Gerai pasižvalgę žemėlapyje, pamatėme, kad visai šalia, už keletos kilometrų įsikūrusi įspūdingi Rundalės rūmai, kitaip vadinami Latvijos arba mažuoju Versaliu, su savo nuostabiais sodais, parkais ir istorine architektūra. Deja, kelionės grafikas mus spaudė plaukti toliau ir atsisakyti radialinio žygio aplankant šį perliuką.
Liepos 6-oji Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Atsisveikinę su įspūdingomis Mažuotnės apylinkėmis išplaukėme tikslo vedini pirmyn. Atrodo Lielupė vis platėja, tačiau vėl „barikadas“ pradėjo statyti žolių „miškai“. „Kariaudami“ irklais, po truputį skynėmės kelią pirmyn. Plaukdami pamatėme dar vienos bažnyčios griuvėsius. Atrodo čia gyvenimas tarsi apmiręs. Mažai žmonių, daug apgriuvusių pastatų, bet užtat likusią erdvę užpildo gamtos stebuklai: ramus ir svajingas upės tekėjimas, augalijos sąžalynai, bei vasariškai sustingęs oras. Plaukiant pro Emburga gyvenvietę stebėjome, kaip keliu lekiantis traktorius pametė priekabos ratą, kuris pasistrykčiodamas apie porą šimtų metrų „įbėgo“ į Lielupę. Gyvenimas pilnas įvairių atsitiktinumų ir smulkmenų. Netrukus priplaukėme Stalgene gyvenviete. Užsukome pasipildyti maisto ir vandens atsargų. Paslaugi pardavėja, į parduotuvę įpuolusią įdegusių lietuvių govedą įvertino šypsodamasi, tarsi nelabai suprasdama iš kur tokie atsirado. Netrukus vėl tęsėme savo plaukimo odisėją. Artėjant vakarui, netoli Jelgavos miesto prieigų susiradome patogią aikštelę savo stovyklai. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną valgėme lietuvišką vakarienę, tai yra šaltibarščius su bulvėmis. Diena prabėgo gana ramiai, ypatingų nuotykių neištiko, ypatingai įdomių objektų nepamatėme.
Liepos 7-oji diena, mūsų komandos narės Linutės gimimo diena. Nors tai paprasta gimimo diena, bet tai buvo vienintelis gimtadienis per mūsų kelionę, todėl pasveikinome turistiškai. Tortas tapo arbūzas, kuri skaniai sukirtome kažkodėl dar dieną vėliau.
Šiandien aplankėme gana didelį Latvijos miestą, – Jelgavą. Miestas, tiesa, Mintaujos pavadinimu, įkurtas 1266 metais Livonijos ordinui pastačius mūrinę pilį. 1345 metais miestą užkariavo lietuviai. Jelgava svarbus Latvijos miestas įvairiais istorijos laikotarpiais. Šiuo metu čia gyvena virš 60 tūkstančių gyventojų.
Prisišvartavę prie gana apleistos, sporto bazės prieplaukos, pirmiausiai aplankėme saloje esančią Jelgavos pilį. Įžymaus Rusijos dvaro architekto Frančesko Bartolomeo Rastrelli suprojektuota pilis atrodė labai iškilmingai ir puošniai, ypač restauruotas vidinis kiemas. Šiuo metu čia įsikūręs Latvijos žemės ūkio universitetas. Vėliau tradiciškai atnaujinome savo maisto atsargas, ši kartą lietuviško kapitalo parduotuvėje „Maxima“. Ir vėl mes savo valtyse, ir vėl supdamiesi ant praplaukiančių katerių sukeltų bangų, irkluojame vakarėjančios saulės link. Štai dienelė jau prabėga ir mes vėl sėdime susikurtoje savo stovyklavietėje. Šį kartą, sarkastiškai tariant, sėdime itin keliautojams nepatrauklioje vietoje, tai yra šalia kelio, kur nuolat sunkvežimių sukeliamos dulkės sklandžiai nusėda ant visų esamų paviršių. Juokaudami džiaugėmės, kad pagaliau radome penkių žvaiždučių keliautojų standartais matuojamą stovyklavietę. Šiandien vakarienė virtos dešrelės su salotomis. Prabangu. Ilgai, drauge su pilnatimi rymojome prie laužo ir kepėme blynus. Pamiršome naktį apsilankyti greta esančiose senose kapinaitėse.
Liepos 8 -oji diena… Jau mums galvoje įkyriai „barška“ mintys, kad rytoj traukiame į namus. Vejam tokias mintis, norisi gyventi šiandiena. Neišeina, todėl diena atrodo tokia paprasta, be ypatingų nutikimų ir didesnių įspūdžių. Diena apniukusi, nuolat grasina lietumi. Tarsi jausdami ir stebėdami nuo Lietuvos artėjančius debesis, nutarėme įsikurti anksčiau, kad apsisaugotume nuo nuolat grūmojančio lietaus. Užsukę prie žvejų prieplaukos pasiklausinėti dėl apsistojimui tinkamos vietos, vietinis gyventojas svetingai pasiūlė prisiglausti savo žemėje. Išsikalbėjome, pasirodo mūsų geradaris – baltarusių tautybės, jau 25 metus gyvenantis Latvijoje, fanatiškas žvejys. Turėjome pavėsinę, kurioje patogiai kramsnojome paskutinę vakarienę, stebėdami nuobodžiai prapliupusį lietų ir vis tiek mastėme, nejaugi rytoj jau kelionė baigta. Nepatikėjome. Turėjome nuostabų lauko tualetą. Durys tarsi varteliai… Tupi, alkūnėmis atsirėmės ant vartelių viršaus ir stebi lėtai tekančią Lielupę. Turėjome paskutinį vakarą, kuris savo mąslumu, tylumu ir kažko laukimu išsiskyrė iš visų kelionės vakarų.
Kitapus Lielupės įsikūręs Kemeru nacionalinis parkas garsėjantis savo pelkėmis, miškais, ežerais, sieros šaltiniais. Geografiniu požiūriu Kemeri apylinkės yra didelių geologinių struktūrų jungiamasis taškas. Pakrantės Žemuma ribojasi su keletu kopų eilių: Kracu Kalva, Zala Kopomis ir kt., kurios žymi senovinę Littorinos Jūros pakrantę. Dėl žemyno pakilimo ir vandens atsitraukimo senovės laikais atsirado pakrantės lagūnos ežerai – Kaņieris, Duņieris ir Sloka. Šiaurės vakarinėje Nacionalinio Parko dalyje, Milzkalnės teritorijoje, iškyla Ziemelkurzeme Kalvos, sisiformavusios po Ledynmečio su 30 m gylio ežeru Valguma jų papėdėje. Unikalusis Kemeru (Lielais) Tirelis Mire yra turtingas ežerais. Dėl dolomito pirminės uolienos sąveikos su dideliais purvo klodais, susidarė sieros šaltiniai, tapę Kemeri kurorto vystymosi pagrindu. Nacionaliniame parke yra keletas įdomių pažintinių takų. Deja ir tai negalėjome sau leisti pamatyti dėl laiko trukumo.
Liepos 9 -oji diena, vėjo ir paskutinė kelionės diena. Šiandien visi iš miego pakirdome ankstėliau. Rytinis bruzdėjimas labiau priminė „lagamininę“ nuotaiką. Papusryčiavę skubėjome susikrauti savo daiktus ir išplaukti. Gana stiprus pavėjinis vėjas iškart tapo mūsų „draugas“ ir valteles, tarsi piemuo žąseles, ginė ypač sparčiai pirmyn. Nors nelijo, bet apniukusi ir vėjuota diena, su retkarčiai pasirodančia „plieninėmis kasomis“ saule, atrodė tarsi liūdėtų su mumis, paskutinę kelionės dieną. Tyliai irkluodami ir supdamiesi ant Lielupės bangų, pasiekėme Jurmalos pradžią, kur mus tarsi monstras iš siaubo filmo pasitiko didėlė apgriuvusi gamykla. Pasisukus upės vagai teko susigrumti su jau priešiniu tapusiu vėju. Atrodė, kad tiesiog „kabome“ ant bangų vienoje vietoje. Sunkiai įveikę vėjuotą ruožą, vėl kaip elniai per pasakas, eikliai skriejome pavėjui, retkarčiais per kuprą gaudami nedidelių lietaus „rykštelių“. Paskutinėje plaukimo atkarpoje, per lūžtančias Lielupės bangas įsibėgėjome, kaip reikiant, kad net teko daugiau vairuoti, o ne irkluoti.
Valčių nosys čiuožtelėjo ant smėlingo pakrantės smėlio ir mūsų kelionės pagrindinis etapas baigtas. Pakaitomis, dviem būriais, pėstute per Valteri gyvenvietę patraukėme aplankyti Baltijos jūrą arba Rygos įlanką. Jeigu Lielupė su mumis atsisveikino audringai, Baltija su mumis elgėsi ypatingai santūriai. Jūros vanduo tingiai raibuliavo ir savo vėsumu visiškai netraukė maudytis. Kas nusimaudę, kas pabraidę, nuskubėjome tvarkytis savo daiktų ir valčių. Vėlų popietį iš Lietuvos atvykęs transportas netrukus buvo pakrautas valtimis ir kelionės daiktais. Važiuojant namo, daugelis iš nuovargio „paniro“ į miego karalystę. Trumpai stabtelėję Skaistkalnėje, „prisikrovėme“ lauktuvėms skirtų „karvučių“ saldainių. Štai ir Lietuva. Biržai, Utena, Palūšė ir galutinė stotelė – Vilnius. Pprasidėjo liepos 10 diena, apie 1 val nakties prasivėrėme namų duris…
Nors dabar sunkiai įsivaizduotume laivų plaukimą Apasčios upe, bet visiškai tikėtina, kad tuo metu, šliužų pagalba galima buvo tai padaryti.
1587 m. iš užtvenktų Agluonos ir Apaščios upių suformuotas seniausias Lietuvoje, 336 ha ploto tvenkinys – Širvėnos ežeras. Jis buvo vandens kelių sistemos, jungiančios Biržus su Rygos uostu, dalis. (iš Vikipedijos).

„Kertam kampą“ komandos dalyvis – Prancas