Monday, Sep 1, 2008, 05:15 AM
Išskrendam 6 valandą. Man truputį nejauku, nes tai mano pirmas skrydis lėktuvu. Bet nebijau, greičiau laukiu. Laukiu Turkijos, laukiu akimirkos, kai pamatysiu visai kitokį gyvenimą, nei iki šiol mačiau.
Po poros minučių pasiųsiu kelias atsisveikinimo sms. Tikiuosi, manęs pasiilgs.
Monday, Sep 1, 2008, 11:15 PM
Skrydis buvo nuostabus. Iš pradžių kiek drebėjo kojos, tačiau ausų neskaudėjo ir lėktuvui pakilus visas nerimas išgaravo. Vaizdas pro langą nuostabus – neįmanoma to apsakyti, reikia pamtyti savo akimis. Ir mintyse nori nenori skamba toji graži daina:
Kai žemė žemai, o tu taip aukštai,
Jautiesi laisvai ir viską matai.
Kai šitaip arti padangė žydra
Matai ir jauti net tai ko nėra…
Viešbučiu esu sužavėta. Mūsų kambarys fantastiškas – interjeras Tolimųjų Rytų stiliaus, labai prabangus, kaip ir visas viešbutis. Noriu kiekvieną kampą fotografuoti, nes čia daug aukso ir meno kūrinių. Aš namuose tokių sąlygų neturiu, kaip kad yra čia.
Maistas labai skanus, didelis pasirinkimas. Šiandien daug maudėmės baseinuose, akvaparke. Sutemus vaikščiojome už viešbučio teritorijos, gaila, kad ten nepasiemiau fotoaparato. Man čia patinka.
Thursday, Sep 4, 2008, 03:20 PM
Vakar su broliu ėjau į viešbučio SPA centrą darytis masažo. Iš pradžių mus atvedė į turkišką pirtį ir liepė atsigulti. Tada atėjo labai maloni gruzinė didelėm akim ir man padarė pilingą – odos šveitimą. Tai labai maloni procedūra, po to oda būna labai minkšta. Broliui darė masažą su šokoladu. Po to mus nuvedė į kambarį su daug gultų, kur grojo raminanti muzika ir atnešė turkiškos obuolių arbatos (šito dalyko geriau atsisakytų, nes vėliau labai sunku ištvert neinant i tualetą, ypač kai dauguma nekalba angliškai). Tada mane vieną nusivedė ne itin maloni ruskė, visiškai nekalbanti angliškai, į masažo kabinetą ir padarė masažą su daug daug aliejaus (masažinio, žinoma). Paskui užtepė veido kaukę. Gal ir būtų man ši dalis patikusi, jei ne ta arbata, kuri jau norėjo pasišalinti iš organizmo.
Šiandien pirmąkart maudžiausi Viduržemio jūroje. Vanduo labai sūrus, graužia nosiaryklę, jei nesi atsargus žmogus. Ilgiau pasimaudžius graužia ir veidą, šiek tiek per daug nudegusį nuo turkiškos saulės. Todėl daugiausia maudomės baseinuose, kurių viešbučio teritorijoje begalės. Akvaparke mes taip pat dažni lankytojai. Tai neapsiėjo be pasekmių – per neatsargumą vakar nusidrožiau ranką, o šiandien per durnumą sugebėjau iškristi iš pačios paprasčiausios čiuožyklos, nes man atrodė, kad užsinešti į priešingą pusę yra daug įdomiau.
Rytoj važiuosim į artimiausią miestelį – Sidę. Laukiu nesulaukiu, noriu pamatyti kažkiek tikresnės Turkijos.
Thursday, Sep 4, 2008, 11:15 PM
Grįžom iš Sidės. Kažkaip nesužavėjo manęs garsioji Apolono šventykla. Daug labiau patiko fotkinti saulėlydį ir akmenuotą jūros krantą.
Nupirkau visiems lauktuvių. Turkija – tikrai nepigus kraštas, kainos didesnės nei Lietuvoje, tik čia, Turkijoje, galima derėtis. Nuderėti galima apie pusę kainos, tačiau ne visoms prekėms ir ne visur. Turint laiko ir kantrybės, Turkijoje tikrai galima prisipirkti neblogų drabužių. Dažnoje parduotuvėje pilna „orginalių” dizainerių drabužių ir pardavėjai įrodinėja, kad tai tikrai Versace.
Ragavom tikrų turkiškų ledų. Jų patiekimas – tikras spektaklis. Visa gatvė apspinta ratu pažiūrėti ir visi linksmai juokiasi tarsi maži vaikai. Mėgavomės ir turkiška kava. Ji gana stipri, po jos duoda atsigerti vandens.
Ramiai gatve praeiti neįmanoma – turkai kaip tik galėdami kalbina ir kviečia apsilankyti jų krautuvėlėse, visko klausinėja. Vienas malonus senelis padovanojo mano sesėms – Aistei ir Gintarei – po apyrankę. Kvietė užeiti, išgerti arbatos, bet mums buvo besibaigiantis didžiausias turtas – laikas.
Turbūt nėra Turkijoje vietos, kur apsižvalgęs nepamatysi nei vienos jų vėliavos. Jos visur – gatvėse, mašinose. Tai kažkiek stebina.
Tai, kad Turkija – ne grynai musulmoniškas kraštas, gryna tiesa. Skarotos vaikšto tik vyresnės moterys, o jaunos turkės retai slepia savo plaukus po skara. Ir nors lankėmės miestelyje saulėlydžio metu, nemačiau nei vieno besimeldžiančio žmogaus. Bet kaimuose ir priemiesčiuose gal situacija ir kiek kitokia. Gaila, šalia nebuvo nei vieno tikro musulmoniško turgaus. Tokį pamatyti – viena iš didžiausių mano svajonių.
Friday, Sep 5, 2008, 10:20 PM
Šiandien išbandžiau parasailingą. Keista, bet aš visai nebijojau, nors drebu kaip epušės lapas įlipusi į apžvalgos ratą. Parasailingas – tai tokia atrakcija, kaip prie lyno pririštą parašiutą su žmonėmis aukštai virš jūros tempia kateris. Ėjau kartu su broliu, pasiemiau fotoaparatą. Vaizdas iš viršaus – kažkas pasakiško. Žinoma, tai toli gražu neprilygsta vaizdui pro lėktuvo langą, bet kažkas panašaus – jautiesi toks mažas ir nereikšmingas žmogelis, kai pamatai žemę iš labai aukštai. Mintyse pagalvojau – Paris Hilton galėtų išbandyti parasailingą.
Ragavau turkiškos degtinės – rakės. Tikrai jos negėriau, patikėkit. Tik paragavau. Rakė – anyžinė degtinė, skiedžiama su vandeniu – tada ji tampa balta lyg pienas. Islamas neleidžia turkams gerti alkoholio, tad jie teisinasi, kad geria liūtų pieną. Man rakė buvo visai skani.
Taip pat ragavau ir kito Turkijos nacionalinio gėrimo – airano. Sakoma, kad jis ypač padeda kamuojant pagirioms. Airano skonis lyg stipriai sūdyto kefyro, nors jis skystas kaip grietinėlė. Airanas tikrai skanus, bet daug jo negėriau, Novaturo atstovė perspėjo, kad gali paleisti vidurius.
Vakare ėjom į kelias netoli viešbučio esančias krautuvėles, nusipirkau daug apyrankių su mėlyna akim.
Sunday, Sep 7, 2008, 09:10 AM
Negali būti – šiandien mano paskutinė diena Turkijoje. Neįtikėtina, atrodo, kad dar tik vakar atskridom. Nenoriu į Lietuvą – pilką ir šaltą valstybę su piktais, nemandagiais, nedžentelmeniškais ir viskuo nepatenkintais piliečiais.
Vakar buvau žiauriai išsigandus, nes pasilikau viena su sesėm (tėvai su broliu išvažiavo į odos fabriką) ir sudaužiau termometrą. Iš karto išnešiau jas, pasodinau į vežimėlį ir važinėjaus po viešbutį nežinodama ką daryt. Vėliau susiprotėjau, grįžau, greitai surinkau lašelius į voką, įkišau voką į maišą ir išmečiau į kažkokią viešbučio šiukšlinę. Streso užteko visai dienai.
Sunday, Sep 7, 2008, 10:55 PM
Šiandien paskutinį kartą ėjom į akvaparką. Prisičiuožinėjom kiek galėdami iki tol, kol pasibaigė darbo laikas ir atėjo animatoriai. Jie kiekvieną dieną ten organizuodavo įvairius žaidimus, tik mes su broliu niekaip neprisiruošdavom sudalyvauti. Šį kartą padarėm išimtį – visgi paskutinė diena.
Žaidimas buvo toks – vienam iš komandos narių užrišamos akys ir jis įmetamas į vandenį, kur turi nematydamas, vien pagal komandos narių nurodymus, surasti ir paimti kamuolį. Mes su broliu priklausėm skirtingoms komandoms. Aš kamuolį ištraukiau (o tai buvo pakankamai sudėtinga, nes komanda rėkė vienas per kitą rusiškai, angliškai ir dar velnias žino kokiom kalbom ir man padėjo tik mama ir atsitiktinai baseine plaukiojusi lietuvė), o brolis ne – jį aplenkė priešininkas iš mano komandos. Tačiau tašką jo komanda visvien gavo – mat animatorius nusprendė, kad atseit mano komanda surengė sabotažą. Po to reikėjo šokti kažkokį šokį, bet aš nuo to nusiploviau ir nuėjau toliau plaukioti. Vėliau atėjo vienas akvaparko darbuotojas (vakare vienas vyras jį praminė maniaku) ir aptaškė mus su broliu. Vėliau mes plaukiojom aplinkui baseiną ir stengėmės aptaškyti jį. Turkai labai linksmi žmonės, lietuviai galėtų daug iš jų pasimokyti.
Taip galėtų pasimokyti ir mandagumo ir džentelmeniškumo. Kur tik eidavau, mane jie praleisdavo pirmą, akvaparke padėdavo įlipti į čiuožyklą. Man pačią pirmą per klaidą ant rankos buvo uždėję raudoną juostelę, kurią paprastai deda suaugusiems, tad sulaukdavau ir turkų dėmesio bei komplimentų. O, kad Lietuvoj būtų taip…
Vakare paskutinį kartą ėjom į lunaparką. Daugybę kartų supausi savo mėgstamiausiam atrakcione. Prie jo valdymo tą vakarą stovėjo tas pats maniakas, tad buvo smagu. Jis pasigaudavo žmones ir per prievartą juos sodindavo. Tada supdavo maksimaliai. Tai buvo turbūt linksmiausias vakaras mano gyvenime.
Ak, kaip liūdna, kad rytoj reikia išskristi. Aš įsimylėjau Turkiją. Įsimylėjau Turkijos saulę, Turkijos karštį, poilsį ir visišką atsipalaidavimą, įsimylėjau blynelius su medum pusryčiams ir kalmarus vakarienei, dėmesį ir pagarbą moteriai, chloruotą baseino vandenį ir Viduržemio jūrą, savo prabangų kambarį ir minkštutę lovą, kasdien keičiamą patalynę ir rankšluoščius. Isimylėjau galimybę jaustis visiškai laisvai ir nesijaudinti dėl to, ką apie tave galvoja kiti. Tai buvo idealiausia savaitė mano gyvenime, kurios niekada nenorėsiu ir negalėsiu pamiršti. Viso gero, Turkija.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas