Trys Kaukazo valstybės. Azerbaidžanas

Azerbaidžanas, Armėnija ir Gruzija. Tai trys Kaukazo valstybės besistengiančios pabrėžti savo savitumą ir konkuruojančios viena su kita kaip ir mes su savo pabaltijiečiais broliais. Tačiau Baltijos sesės yra daug labiau panašios viena į kitą nei šios Kaukazo valstybės.
Armėnija su Azerbaidžanu po Karabacho konflikto iki šios neatkuria diplomatinių santykių ir siena tarp jų yra uždaryta. Gruzija su Armėnija formaliai yra draugiškuose santykiuose, tačiau kalbant su vietiniais susidaro įspūdis, kad jie geriau žino kaip esant reikalui vieni kitiems pakenkti nei padėti.
Taigi mes keliaujame pamatyti šias valstybes savo akimis. Tėvelio Alekso vežini, iš Kėdainių judam į populiariausią Lietuvos oro uostą – Rygą. Skrisim į Baku. Naktinis skrydis ir ypač atvykimas į Baku 4 valandą nakties patraukliai neatrodo, bet ko tik nepadarysi dėl nenugalimos aistros – keliavimo. Apie Rygą ir jos oro uostą žino kiekvienas tūlas keliaujantis lietuvis, todėl aprašinėti smulkiau nėra reikalo. Ir štai 22 valandą vakaro mes jau sėdime pustuščiame lėktuve į Baku ir išgyvename tą patį nepakartojamą eilinės kelionės jausmą, kad daugiau nei dvi savaites keliausime ten kur dar nedaug turistų, kur žmonės dar nuoširdūs ir ne taip stipriai sugadinti civilizacijos.
Lėktuvas kyla, o mus nustebina simpatiška lietuvaitė stiuardesė. Be jos daugiau nei vieno lietuvio lėktuve. Taip pat „Air Baltic“ nustebino patiekdami maistą. Anot stiuardesės, kompanija maitina tik skrydžiuose į tas šalis. Nuostabu. Nuostabu ir tas, kad lėktuvas pustuštis ir mes galime patogiai atsigulti ant visų trijų sėdynių skirtingose eilėse ir bent porą valandų patogiau numigti.
Nusileidome gilią naktį, ir tik išlipus iš lėktuvo Haidaro Alijevo oro uoste tvoskė karštis ir drėgmė. Prasidėjo ilgas žaidimas su vizomis. Baku oro uoste buvo galima įsigyti vizas ir daug pigiau nei siūlo tūlų tautiečių kelionių agentūros. Reikėjo tik turėti dvi nuotraukėles, nes jei neturėsi azerai nulups tiek, kad mažai nepasirodys. Užtrukome apie porą valandų ir prieš mūsų akis atsivėrė musulmoniškasis Azerbaidžanas. Azerai savotiški žmonės. Juos nuo kaimynų iraniečių skiria tas faktorius, kad per ilgus sovietinio laikotarpio metus, sovietinis darbas buvo padarytas. Nemažai azerų dabar yra tapę tiesiog ateistais ir islamas koks yra Irane azerams nebūdingas. Net ir mečečių Baku neteko daug pastebėti. Tačiau polinkis sukčiauti ir apgaudinėti turistus jiems be abejo yra įaugęs į kraują.
Tik išėjusius į lauką mus iškart užpuolė krūva taksistų siūlydami paslaugas. Nors palaukus iki ryto galėjome nuvažiuoti į miestą kokius 8 kartus pigiau, bet reikėjo laukti 3 valandas ir rizikuoti nieko nesulaukti, be to buvome suinteresuoti kuo greičiau pasiekti miestą ir nors porą valandų numigti prieš prasidedant dienai. Todėl nusprendėme neeikvoti jėgų ir miego ir pasirinkome taksi už 30$ važiuoti į miestą, kuris yra apie 30 km nuo oro uosto. Beje, reikia pasakyti, kad švisti rugpjūčio mėnesį ten pradeda tik apie 6.30 ryte. Visą kelią taksistas Izmail mus kalbino, siūlė įvairias paslaugas būti gidu ir labai aktyviai mus atkalbinėjo atsisakyti mūsų pasirinkto pigaus viešbučio, siūlydamas nuvežti į kitą – geresnį ir nedaug brangesnį kur dirba jo sūnus. Nuo pat įsėdimo į taksi jis pradėjo peikti mūsų viešbutį ir girti tą kitą. Na, mes būdami įtarūs lietuviai ir skeptiškai žvelgdami į visokius panašius pasiūlymus, vis tiek paprašėme nuvežti į mūsų pasirinktąjį bent pažiūrėti. Izmailas pasakojo, kad azerai labai simpatizuoja pabaltijiečiams, yra draugiški ir sąžiningi (dėl pastarosios savybės teko labai suabejoti). Judėdami miesto link stebėjome vaizdus…. …Nors buvo dar neprašvitę, oras buvo tvankus ir drėgnas. Priemiesčiuose tvyro naftos ar naftos produktų kvapas. Mieste aktyviai statomi nauji namai. Statybos visur. Tenka pripažinti, kad naujų namų statybose Baku stipriai lenkia mūsų miestą prie Gedimino kalno. Atrodo po kelių metų Baku bus taip pastatytas, kad nebe daug kas primins sovietinę praeitį ir jos gyvenamuosius pastatus. „Smagu“ buvo patirti, kad mūsų viešbutukas buvo pačiam statybviečių viduryje prie kažkokio turgaus ir priemiestinės autobusų stoties. Ten yra uždaras dviračių trekas, kuris turi savo viešbutuką, o šis pavadintas „Velotrek“. Į jį patekti paprasta nebuvo. Didelė balta tvora, geležiniai užrakinti vartai ir jokio ženklo apie viešbutį. Čia jau mūsų draugas Izmailas mums padėjo klausinėdamas turgaus prekeivių besiruošiančių prekybai ir šiaip perėjūnų. Galų gale jis pradėjo tuos vartus daužyti ir rėkti. Pagaliau išlindo apsaugos vyrukas apsimiegojęs ir nuvedė mus į antrą aukštą iš kurio išlindo dar labiau apsimiegojus močiutytė. Ji parodė mums kambarį ir kadangi mes buvom labai pavargę, tai be didesnių svarstymų paėmėm jį, tuo nuliūdindami Izmailą, kuris viešbučio teritorijoje tapo nebylus ir visai nesistengė mūsų atkalbinėti. Kambaryje nežmoniškas karštis net ankstų rytą. Kaip tūli ir taupantys lietuviai rinkdamiesi viešbutį žiūrėjome tik į kainą, todėl kondicionierių net nebuvo verta tikėtis. Laimė babytė atnešė ventiliatorių, kuris kiek sušvelnino situaciją. Gavome dviejų kambarių numerį už kurį sumokėjome po 15$ kiekvienas. Paėmusi mūsų pinigus ir pasus išėjo, o mes sukritom nors porą valandų pamiegoti.
Prasidėjo mūsų pirmoji diena karščiu ir naftuke pritvinkusiame Baku. Kartu prasidėjo nuotykiai ir pirmieji sunkumai. Negana to, kad metro stotelėse neegzistuoja metro žemėlapiai, bet dar ir daugumoje stotelių net neparašyti pavadinimai. Laimė tik tame, kad azerai naudoja lotynišką šriftą, tad ten kur jie buvo parašyti mes juos supratome. Kiek paklaidžioję ir pavažinėję metro pirmyn atgal, radome geležinkelio stotį, nes pirmiausia norėjome iš anksto pasirūpinti bilietais į Tbilisį. Ten pamatėm tikrąjį Azerbaidžaną. Visiškas chaosas. Kalbant apie pinigus tai turistui yra visiška painiava. Jie turi dviejų rūšių pinigus – senuosius ir naujuosius manatus ir dar dvi rūšys yra išgalvotos – mamedai ir širvanai. Tarp jų ryšys tas, kad naujasis manatas sudaro 5000 senųjų manatų, o 1000 senųjų manatų yra vadinami mamedu. Tuo tarpu 2 naujieji manatai sudaro vieną širvaną. Pasistudijavus gal atrodo ir nesunku išrišti, tačiau kai pasako kainą ir reikia greitai mokėti iškyla didelių problemų. Dažniausiai būna taip, kad apsiskaičiuoji, sumoki per daug ir tik atlikęs sudėtingus matematinius skaičiavimus suvoki jog buvai vėl apgautas. Taigi kol suvokėm jų painią pinigų sistemą buvom kelis kartus apsukti, belieka guostis jog ne stambiomis sumomis. Tik įėjus į stotį, mus užpuolė potencialus pinigų keitėjas žongliruojantis banknotais kaip čigonas kortomis. Pasakius, kad gal vėliau, azeras susišvilpavo su dar keliais vyrukais, ir visą laiką būnant stotyje jautėm jų žvilgsnius. Vėliau visgi susigundėme pas juos išsikeisti pinigus, ir kol susiskaičiavom gautus banknotus ir išvedėme bendrą vardiklį, pamatėme, kad ir vėl truputį pinigėlių per mažai buvo. Tik tuokart mes jiems parodėme, kad mums trūksta, tai savo pinigėlius atgavome.
Bilietų pirkimas irgi atskira drama. Įdomi atrakcija. Daug bilietų kasų, ilgos eilės prie jų, tačiau tos eilės apgaulingos. Atėjęs tūlas sąžiningas europietis atsistojęs į eilės galą jos gali ir nesulaukti. Azerai atėję pirkti bilietų eiles suignoruoja, eina tiesiai prie langelio pasitelkę alkūnes ir bando iškart susitvarkyti savo reikalus. Nors kasininkė ir užimta su klientu, azerams tai nėra kliūtis, jie kiša galvas į langelį ir bando perrėkti esamą klientą. Vargšės kasininkės. Tokioj įtampoj sunku išlaikyti, nors gal jos ir pripratusios. O ir klientui sunku. Perki žmogus bilietą ir jauti, kad tau ant galvos lipte lipa keli prakaituoti azerai. Gali ir psichologiškai palūžti. Žodžiu, visa esmė yra gebėjimą prasimušti sau kelią ir įžūliai brautis norint paimti bilietą. O kai papuola pamainų kaita, tada kasininkės visos tarsi pagal komandą užtrenkia langelius prieš nosis, nesvarbu kokioj pirkimo stadijoj procesas būna. Reikia stebėtis azerų atkaklumu, kurie net ir į uždarytus langelius įnirtingai beldžia ir klausinėja. Deja, jiems nebyliai gali atsakyti tik užtrauktos žaliuzės. Atkaklumo jie vis tiek nepraranda ir kelias minutes pabuvus ramiai pradeda barškinti į langelius, atseit, jau atidarykit. Paklausus policininko kada kasos vėl atsidarys, gavome atsakymą: „O kur taip skubat?“ Tik atsidarius kasoms parodėme azerams, kad supratom jų stilių ir tryse, petis petin pradėjom brautis link langelio. Tai buvo kalba, kurią jie suprato ir pastebėjom, kad mums suvienijus jėgas artėja pergalė. Azerus greitai išstumdėme ir man perkant bilietus Vytas su Nijole dengė kraštus. Pavyko puikiai. Po neilgos kovos azerai pamatė, kad su mumis sunku kovoti ir eilė už mūsų pastebimai sumažėjo. Jie atsitraukė. Bilietai mūsų!
Taip gerai sutvarkę reikalus išlindom miestan, bet nuotykiai tuo nesibaigė. Dėl to galime padėkoti Nijolei, kuri atvažiavusi į musulmoniškąją šalį išdrįso viešumon išeiti su ekstra trumpais šortukais ir tuo azerams surengė tikrą spektaklį. Visi žmonės, tiek vyrai, tiek moterys prasilenkdami su mumis išbandydavo savo kaklo sukimosi spindulį. Jautėmės kaip kokie ateiviai. Netgi Nijolei pasikeitus trumpuosius šortukus, azerai spoksojo į mus su Vytu dėvinčius trumpas kelnes ir sandalus. Azerbaidžane vyrai, nekalbant jau apie moteris, nešioja tik ilgas juodas kelnes ir juodus batus. Jokių sandalų! Turbūt malonu spiginant 40 laipnių karščiui dėvėti juodus drabužius. Žodžiu, mes tylomis šaipėmės iš jų, o jie turbūt iš mūsų. Prisėdę parke ant suolelio jautėmės tarsi vaidintume teatre. Praeidami žmonės žiūrėdavo į mus tiek kiek jiems leisdavo sprandas. O kai jis nebeleisdavo, tai pasisukdavo liemeniu. Žodžiu, gerai praleidome popietę.
Baku senamiestis pilnas siauručių gatvelių su mažutėmis parduotuvytėmis. Daugiausia prekiautojų kilimais. Čia stovi ir išdidžiai žvelgiantis į Kaspijos jūrą Verkiančių mergelių bokštas. Anot įvairių šaltinių, jis buvo statytas kažkur 11-12 amžiuose. Legenda kalba, kad seniai seniai gyvenęs toks karalius, kuris turėjęs gražią dukrą, pats ją įsimylėjęs ir norėjęs ją vesti. Bet mergaitė nenorėjo ir pažadėjo tekėti tik tada, kai jis pastatysiąs bokštą, tikėdamasi, kad jis to nesugebės padaryti. Bet karalius sugebėjo ir jo noras anaiptol nebuvo praėjęs. Tada mergaitė nušoko nuo bokšto į jūrą. Nors jūra nuo bokšto jau nutolusi per kelis šimtus metrų, azerai kalba, kad ji vėl pradėjo artėti link senamiesčio. Deja, kaip mums dažnai gaunasi, atvykus iki bokšto prieš nosį buvo užtrenktos durys. Darbo laikas baigėsi.
Baku senamiestyje buvo filmuota ir garsioji „Briliantinė ranka“, kur veikėjai pargriuvę sakydavo „čiort pabieri“. Tiesą pasakius, senamiestis tame filme atrodė patrauklesnis ir paslaptingesnis nei jis yra tikrovėje.
Baku yra ilga krantinė palei Kaspijos jūrą. Ten vyksta gyvenimas ir galima rasti įvairių pramogų. Vaizdelis gana patrauklus, bet geriau įsižiūrėjus į vandenį matosi teliuskuojanti naftukė ant vandens paviršiaus.
Prisėdę vienoje iš krantinės užeigų paragavome kaukazietiško avienos šašlyko, kuris tikrai buvo skanus. Deja, kaip vėliau paaiškėjo tik toje vienintelėje vietoje ir pasitaikė skanus šašlykas. Kitur jau buvo ne taip skanu. Alus taipogi nesužavėjo. Paklausus kodėl šašlyko tiek nedaug, gavom atsakymą, kad taip reikia.
Apie azerus irgi verta parašyti. Kartais atrodo, kad jie iš užsieniečio kailį paskutinį nuluptų jei galėtų. Naudodamiesi savo pinigų keturiais pavadinimais jie gali taip laviruoti, kad vargšas užsienietis anksčiau ar vėliau susipainioja ir sumoje vis tiek lieka apgautas. Netgi perkant ledus iš mūsų buvo paprašyta po 3$ už ledą. Po to gali derėtis, be tikrai nenusiderėsi iki tokios kainos, kurią moka vietiniai. Visur viską perkant, netgi metro bilietėlius rizika būti apgautam ypač didelė. Netgi metro kasose moteriškės neatiduoda pakankamai monetų, primindamos sovietmetį, kai mūsų pardavėjos turėdavo įprotį apsukti vaikučius keliomis kapeikomis. Sutikome ir keletą sąžiningų žmonių, bet tokių daugiau pasitaikė Gruzijoje ir Armėnijoje. Kažkodėl pasirodė kad dauguma azerų vyrų turi priekinius auksinius dantis. Kai šypsosi atrodo juokingai, bet gal pas juos tai prestižo reikalas.
Baku daug policijos. Kiekvienam žingsny. Tačiau pažiūrėjus į policininkus atrodo, kad jais gali būti bet kas. Mažiukai nusmurgę vaikigaliai su per didelėmis uniformomis, vaikščiojantys pėsčiomis ir kartu su kitais keleiviais važiuojantys miesto „mikriukais“. Tokio vaizdelio dar nebuvau matęs. Kažin ar jie, kaip kiti keleiviai moka vairuotojui už važiavimą? Atrodo, lyg tai būtų ne šalis išgaunanti naftą ir turinti pigų benziną, kad policininkai vaikščiotų pėsčiomis ar važinėtų „mikriukais“. Prieš vykstant į Azerbaidžaną, buvom įspėti saugotis tokių vaikščiojančių policininkų, nes jie mėgstantys reketuoti turistus. Laimė, mums to patirti neteko, nors kai kurie ir nužiūrėdavo įdėmiai. Sklando gandai, kad kartą jie „nugręžė“ kažkokį užsienio pilietį, kuris su tuo nepanorėjo taikstytis ir pasiskundė savo šalies ambasadai. Kilo didelis skandalas, per kurį tie policininkai smarkiai nukentėjo. Dėl to su turistais dabar tapo atsargesni.
Turbūt nieko nenustebinsiu rašydamas apie eismą. Jis pusiau chaotiškas. Signalizuoja visi kas netingi ir visur. Čia turbūt jų kultūros dalis. Pėstiesiems ypač sunku, nes perėjos ten tiesiog neegzistuoja. Todėl reikia turėti specialių įgudžių norint pereiti gatvę. Geriausia eiti sekant kokį nors vietinį. Vairuotojai signalizuoja jau matydami, kad pėstysis bandys eiti per gatvę. Juokinga buvo matyti, kaip per gatvę eina policininkas ir vairuotojai taip pat įnirtingai jam signalizuoja kaip ir paprastiems žmonėms, kad šis greičiau eitų. Tačiau žinant, kad Europoje pagal žuvusiųjų keliuose skaičių pirmauja ne Azerbaidžanas, o Lietuva, tenka daryti liūdnas išvadas, kad pas mus pavojingas eismas, o ne pas juos.
Kitą dieną pasamdėm taksistą ir nuvykome už 30 km nuo Baku esantį Mardakano miestelį išbandyti Kaspijos jūros. Čia vėlgi neapsiėjome be nuotykių. Tik įsėdęs į seną „pirmuką“ Vytas pamiršo, kad tai begalinio senumo VAZ 21011 ir įgudusiu judesiu pabandė atsilenkti sėdynę. Deja, sėdynė turbūt senai tokių judesių nemačiusi neatlaikė ir sulūžo. Teko visą kelią važiuoti laikant sėdynę. Geraširdis taksistas nieko nesakė, gal nepastebėjo. O gal jis buvo tas vienas iš nedaugelio kukliųjų azerų, kuris sėdynės sulaužymą išgyveno giliai savyje, nesakydamas tiems žiopliems užsieniečiams nei žodžio. Iš jo sužinojom daug įdomių dalykų. Azerbaidžane benzino kaina yra 1,30 Lt. Nenuostabu, juk šalis iš Kaspijos semia naftą. Deja, dideli pinigai, kuriuos šalis už ją gauna sėda tik tam tikro sluoksnio kišenėse. Kažką primena. Paprasti žmonės gyvena sunkiai. Dauguma tokių žmonių su nostalgija prisimena SSRS, kalba, kad prie ruso buvo geriau, ir pradeda vardinti buvusius privalumus. Na, jei mūsų krašte prie Nemuno tokių dar apstu, tai ką kalbėti apie Azerbaidžaną. Taip beplepant, o Vytui belaikant sulaužytą sėdynę privažiavom taip vadinamą kurortinį miestelį Mardakan ir jūrą.
Dulkėtas žvyrkelis veda į tokį patį dulkėtą paplūdimį. Sunku net atskirti kur baigiasi žvyrkelis ir prasideda paplūdimio „smėlis“. Nei vieno medžio, nei vienos kopos, nei jokios žalumos. Nepaisant to, jūra atrodo ypač žydrai ir patraukliai karščiu alsuojančioje aplinkoje. Paplūdimys pilnas azerų. Nors ir buvom nusiteikę geriau pagalvoti ar maudysimės šioje naftos pertekusioje jūroje, tačiau užteko tik ją pamatyti ir nusprendėme – maudysimės. Į šiukšlių krūvas paplūdimyje ir jas į visas puses aplink save mėtančius poilsiautojus žvelgėme atlaidžiai. Gal čia tokia jų kultūros dalis. Gal tūli lietuvaičiai pripratę prie švaraus Palangos paplūdimio būtų nušiurpę, tačiau mes patyrę keliautojai jau įpratome dėl nieko nesukti galvos. Jau pasimokę, užkandinėje esančioje pačiame pliaže užsisakėme tik vieną šašlyko porciją idant pažiūrėti į jos dydį. Tokio tipo užeigose meniu neegzistuoja ir paklausus ko turit valgyti, atsakymas visada būna vienodas – šašlyk! Viršūnė pasirodė, kai padavėja už padorią kainą atnešė pora nusususių mėsytės gabaliukų. Net ir pati padavėja dar nespėjusi sulaukti mūsų reakcijos pradėjo suokti tą pačią girdėtą giesmelę: „Pas mus viskas pagal svorį“. Šį kartą suveikė pyktis ir mes pasidalinę tuos gabaliukus į tris dalis, apsimetę, kad pavalgėme nuėjome bandyti jūros. Nors alus buvo šaltas. O jūra buvo puiki, išskyrus tai, kad brendant į ją nereikia pratintis, nes vandens temperatūra buvo 28 Celcijaus ir tai, kad žinojome kaip stipriai ji užteršta. Kaip ten bebūtų, vanduo vis tiek buvo vėsesnis už orą, todėl daugumą laiko praleidome vandenyje.
Tai mums, o ypač man, labai stipriai atsirūgo jau rytojaus dieną. Bet apie tai vėliau. Dar labai juokingai atrodė vyrų maudymosi kelnaitės. Atsimenu, ir mes sovietmečiu ir ansktyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu tokias mūvėdavome. Pavydėtinas pastovumas. Taigi, praleidę porą smagių valandų dykumos dulkėse ir šiltame naftos pilname vandenyje lėkėme atgal į Baku vežini auksadančio taksisto VAZ 2106 žiguliais. Šįkart senukas taksistas buvo nekalbus, bet jam ir nereikėjo kalbėti, nes už jį kalbėjo jo „šeštukas“. Jis vežė mus 120 km/h greičiu, ten kur leidžiama tik 60. Vienu momentu pasirodė, kad jau skleisim važiuoklę ir pakilsim. Nepakilom, o su vėju grįžom į Baku. Tiesa, Azerbaidžane vairuotojai vieni kitus labai aktyviai perspėja apie keliuose stovinčią policiją. Pas mus šitas dalykas po truputį nyksta.
Paskutinis išbandymas Azerbaidžane laukė jau traukinyje į Tbilisį. Įlipę į gana padorų traukinuką, pajutom, kad kažko su savim nepasiėmėm. Ir supratome – ogi vantų. Traukinyje buvo tokia pirtis, kad prakaitas pradėjo žliaugti jau nuo pirmos minutės įlipus į vagoną. Mat traukinukas, su neatsidarančiais langais visą dienelę stovėjo Azerbaidžano saulėje ir labai prikaito. Jau po kelių minučių pradėjome abejoti ar pasieksime Tbilisį neiškepę, bet azerų palydovas murmtelėjo, kad kai pradės važiuoti, įsijungs kondicionierius. Taip ir atsitiko.
Beje, paskutiniu atveju susidūrėm su azerų sąžiningumu. Pasiėmus bagažą, stoties bagažo skyriuje palikau savo Lietuvos vėliavėlę, su manim nesiskiriančią visose kelionėse. Jau rizikuojant nespėti į traukinį, bėgau į bagažo skyrių jos ieškoti (negaliu palikti savo vėliavėlės neaišku kur, ji man kaip kelionės vedlys) ir maloniai nustebau, kad azeras darbuotojas tik pamatęs mane atbėgant jau tiesia man vėliavėlę. Dar pajuokavo, atseit jis galvojo, kad tai mūsų dovana jam.
Mums besidžiaugiant kondicionieriumi ir tai, kad kupė būsim vieni, palydovai atvedė pas mus į kupė vaikiną kiną, kuris nekalbėjo jokia kalba išskyrus kinų. Nesugebėjome išsiaiškinti, ką jis veikė tuose kraštuose. Gestų kalbą jis mažai suprato. Įdomumas visas tame, kad nemokėdamas jokios kalbos jis per sunkumus praeinant muitinę ėjo kaip per sviestą. Mes su neramumu laukėme azerų muitinės, nes gandai apie jų priekabiavimą sklandė visur, ir ypač dėl to, kad per neapsižiūrėjimą įvažiuojant į šalį nebuvom užpildę pinigų deklaracijos. O kinas dėl nieko nesuko galvos, nes nesuprato ko muitininkai nori, o šie savo ruožtu nemokėjo kiniškai jam paaiškinti, todėl tiesiog numodavo į jį ranka. Gal jis per visą pasaulį taip keliauja? O mes, kalbantys ir rusiškai, ir angliškai turėdavome aiškintis ir teisintis. Pamatę, kad mes turime likusius 3 manatus, muitininkai išsprogdino akis ir liepė greitai išsikeisti, nes draudžiama manatus išvežti iš šalies. Muitininkams atsikabinus, žioplys kinas išsitraukė iš kišenės manatus ir pradėjo skaičiuoti šimtais! Palydovas užmetęs akį ją išsprogdino ir pripuolė rodyti, kad slėptų pinigus. Taip galima ir kontarabandą pervežti. Tiesa, jau įvažiavus į Gruziją deklaraciją reikėjo pildyti ir kinui. Mes jam stengėmės padėti kaip galėjome, o jis ar iš tos įtampos ar šiaip iš įpratimo, giliai atsiduso ir dar giliau pirstelėjo praktiškai į mūsų veidus uždarame kupė. Yra sakoma, kad tanke yra svarbiausia nebezdėti, bet tankas nuo kupė manau nedaug skiriasi. Gal Kinijoj taip įprasta, bet paklausti mes jo šito nebespėjome, nes metę deklaracijas išlėkėme iš kupė. Kaip ten bebūtų, muitines praslinkome be finansinių nuostolių ir ankstyvą rytą mus sutiko dar saulėtesnė ir dar karštesnė nebe musulmoniškoji Gruzija….