Japonija: Vienišos salos vandenyno pakrašty

Nepaaiškinamo krašto paslapties saugotojos. Šiandien rašau apie Japonijos moteris: gal daugiau ne pasakodamas, ką apie jas žinau, kiek dalindamasis tuo, ko pats suprasti nesugebėjau. Jos –pagrindinė priežastis, kodėl daug kas lieka nesupratęs Japonijos, moteriškiausios šalies pasaulyje.
Moteriškiausia šalis: bet nejau šalys turi lytį? Ir net jei turi, tai argi moteriškos lyties yra būtent kraštas, kuris vakariečių vaizduotėje susijęs su samurajų kardais ir greičiausiais traukiniais, vyrų žaislais – vaizdo kameromis, kompiuterių žaidimais ir automobiliais? Su geišų vėduoklėmis ir vyrų svajonių išsipildymu, kur protinga ir graži gundytoja ne tik vis įpila stikliuką, bet ir džiaugiasi vyro sąmoju.

Milijonams vyrų Vakaruose japonė moteris (bent jau tas jos įvaizdis, kurį sudaro knygos ir filmai) yra pats geidžiamiausias, suvyniotas į spalvotą popierių ir perrirštas juosta su kaspinu, siurprizas po geismų eglute: palyginti su agresyviomis ir rėksmingomis emancipuotomis būtybėmis siaurais akiniais, blyškiomis kietai suspaustomis lūpomis ir suveltais plaukais, ieškančiomis kuo apkaltinti vyrišką kiaulių ir parazitų giminę, japonės yra tarsi pasakų personažai. Garsėjančios nuolankumu ir mandagiomis manieromis. Sukuriančios tobulą šeimos židinį, labiau tinkantį knygoms, o ne XXI amžiui.

Žinoma, viskas ne taip paprasta. Japonijoje su vyrais elgiamasi taip, ne todėl, kad jiems, vyrams, taip labiau patinka, o būtent todėl, kad ten – moterų pasaulis.

VAIKŲ DARŽELIS VYRAMS

Visa tai, kas taip žavi europiečius ir amerikiečius – žmona, paslaugiai išlydinti vyrą į darbą, panešanti jam iki durų apsiaustą ir portfelį, nepykstanti už begalinius pasisėdėjimus su draugais prirukytose girdyklose po darbo, nezyzianti dėl begalinių darbo valandų („kada grįši namo?” „tai gal tau geriau darbe ir gyventi?” – tokių dalykų japonų vyrai iš žmonų išgirsti nesitiki), net ir toleruojančios vyro apsilankymus pas sekso paslaugų sferos darbininkes – visi šie dalykai – tikri, kažkada buvę ir pradingę, ir visai išgalvoti – yra ne daugiau, nei nedideli saldainiai japono vyro gyvenime, siūlomi jam kaip vaikui, mainais už gera elgesį ir neįsivaizduojamai sureguliuotą gyvenimą, iš kurio neištrūksi, kaip iš didelio pastato ilgame sapne, kur begaliniais koridoriais blaškaisi nuo vienų užrakintų durų prie kitų, nuo vieno neatsidarančio lango prie kito.

Japonų vyras – nuo pat mokyklos baigimo iki pensijos – yra kaip kareivis, tik gal vidutinis kariuomenės eilinis turi daugiau veiksmų laisvės ir platesnes pasirinkimo galimybes, nei vidutinis japonas tarnautojas, sukantis ratą, kaip voverė.

Teisybė yra tokia, kad moterys ligi šiol Japonijoje sprendžia daugumą dalykų šeimoje – nuo stambių ir smulkių pirkinių iki gyvenamojo namo ir trumpučių atostogų ilgo maršruto (trumpai atostogaujančios šeimos stengiasi per savaitę aplėkti šešias šalis, todėl dažnai japonų keliautojo programoje Paryžiui – viena diena, Romai – dar viena, Venecijai – pusdienis).

„Šeimos galva” neturi dažniausiai jokio akivaizdaus vaidmens ir nesprendžia faktiškai nieko. Namie už jį galvoja žmona, darbe – viršininkas ir bendrovė. Sykį gavęs tarnybą, dažniausiai dirbi toje pačioje firmoje visą gyvenimą. Apranga išsidirbinėti irgi nepavyks (visų kostiumai daugmaž panašūs, jokių išsišokimų – išsišokimas yra vienas baisesnių socialinių prasižengimų, nes aukština individą kolektyvo sąskaita).

Laisvalaikio labai mažai, juolab kad ir darbo laikas yra praktiškai nenormuotas, ir dažniausiai priklauso net ne nuo guvumo ar nuovokos, o nuo to, kada namo iškeliauja viršininkas (niekas nenori pagarsėti išeinąs namo anksčiau už kitus ir juolab už bosą – ne tik nepagarba, bet ir tinginystės užuomina).

Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis gali priimti sprendimą, yra baras, į kurį einą po darbo (bet ir to nepasirinksi, jei kartu eina bosas… jauti, skaitytojau, kaip sustyguotas gyvenimas?), tačiau net ir ryžių vynas ten bus pilstomas į tokius pačius mažyčius puodelius, iš kurių gėrė tėvai ir protėviai prieš tris šimtus metų, ir užkandžiai tikriausiai bus tokie patys, kaip ir valgomi milijonų kitų tarnautojų tūkstančiuose kitų prirūkytų barų – ant iešmukų suverta vištienos gabaliukai, dydžiu kaip riešutėliai, aplieti tamsiai rudu saldžiu padažu.

Ir dar gali pasirinkti komiksų žurnalą, kurį skaitysi, važiuodamas traukiniu namo.

Niekas labiau nepabrėžia ir nevaizduoja vyrų infantilumo, nei japoniški komiksų žurnalai. Manga, japonų komiksai, apie viską pasaulyje – nuo meilės istorijų ir erotikos (kur paauglės mokinės didelėmis akimis, trumpomis kasomis, uniformomis ir kojinėmis iki kelių suvedžioja vyriškius, negalinčius patikėti savo laime) iki kriminalinių nutikimų ir fantastikos – užima didesnę dalį Japonijos suaugusių vaikų gyvenime, nei galima įsivaizduoti sveiku protu. Pagalvok, skaitytojau – komiksai suaugusiems. Dėl Dievo meilės, tai istorijų knygutės su paveiksliukais, kur siužetas sukapotas į tokius kasnelius, kad nereikėtų kramtyti.

Jei nori suprasti, kad Japonija – kitoks kraštas, užeik bet kuriame mieste į knygyną ir surask komiksų skyrių (ilgai ieškoti neteks). Dešimtys metrų lentynų, kuriose komiksų knygos ir žurnalai. Savaitiniai leidiniai, kurių kasdien pasirodo dešimtys, ir ne kryžiažodžių knygelė, kiekvienas kurių storas, kaip telefonų knyga. Japonijoje per dieną mangos publikuojama daugiau, nei Lietuvoje visų knygų ir žurnalų kartu paėmus – per metus. Japonijos komiksų industrija verta 10 milijardų litų per metus. Tos šalies suaugę vaikai komiksams išleidžia apie 316 litų per sekundę.

Ir visa tai skirta vyrams, kad nebūtų liūdna, keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro, kaip vaikas vežimėlyje, arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku (apskritai, valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje).

O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur yra sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?

Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.

Antra, geišų šalyje taip mažai, tai tokia reta profesija (daugiausiai dėl nežmoniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas yra ne mažiau blogai atspindintis Japoniją, nei pasakos apie nežmonišką tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie „tekančios saulės šalį“. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, kaip paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.

Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau, negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose, arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba super-termometras, matuojantis bioritmus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie persimetė nuo indiškų filosofijų prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą, nei tvirtinti, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke.

APVIRTĘS PASAULIS

Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimtmečio (daugiausia – po antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai, stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip keisdamasi iš esmės nepakito jos siela.
Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašydamas), negali prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX amžiaus pabaigos (kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinekliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba) šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui, nei Baltarusija ar Iranas šiandien.

Japonija ne tik neįsileisdavo atvykelių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudė misionierius, bet apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži, net savo pavadinimu reiškia „kinų raštą“) , net tradicinio japonų aprėdo – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten.

Žiūrint į šiandieninę maisto gausą (kiekvienos japonų universalinės parduotuvės rūsys, prekiaujantis maistu, arba du, o kartais trys, to rūsio aukštai – tai beprotiškiausias kulinarinės įvairovės stebuklas, kuriam lygių nėra niekur pasaulyje, „liaudies virtuvės pasiekimų“ paroda, kurioje yra vietos viskam, išskyrus saiką ir savęs ribojimą) irgi sunku patikėti, kad dar XX amžiaus viduryje japonai buvo vieni skurdžiausiai mintančių žmonių pasaulyje, su primityvia dieta. Dar neseniai Japonijoje gyvavęs racionas sąlygojo vieną iš dažnai pastebimų žmonių bruožų – nedidelį šalies žmonių ūgį. Po karo pradėję maitintis sočiau, įvairiau ir labiau amerikietiškai, japonai pradėjo stiebtis į viršų.

Tačiau net toji primityvi dieta buvo sunkiai pakeliama (bet neverkšlenant nešama) šeimininkės laiko sąnaudų prasme. Skurdžiame ir kalnuotame krašte buvo tik vienas pagrindinis maistas, tik retkarčiais pagardinamas gabalėliu žuvies ar daržove. Japonės maitino šeimą ryžiais, kurie buvo verdami ir pusryčiams. Ką tai reiškė? Moteris turėjo atsikelti pora valandų anksčiau, nei visa šeima, užkurti ugnį, ir virti ryžius. Būtent todėl elektrinė ryžių viryklė, po karo atsiradusi kiekvienuose japonų namuose, užtaisoma iš vakaro ir ryte automatiškai įsijungianti, buvo didesnė laiko taupymo revoliucija, nei visos skalbyklės ir indaplovės kartu: tai buvo paprasčiausiai laiko gaminimo mašina, pagaminanti kiekvienai šeimininkei po dvi valandas miego ir dar daugiau laisvo laiko (nes ryžius verda ne vieną karta per dieną). Mažai kur kitur pasaulėje toks nedidelis buities automatizavimo reiškinys atnešė tokį staigų, dramatišką pasikeitimą žmonių gyvenime.
Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo: bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš kelis amžius (Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė).

Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.

Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registravimo tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai taip, kada turi pradėti; visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti, kaip parodoje, ir geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį.

Nes taip prižiūrėti ir surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.

Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“. Man tai tuomet atrodė neįsivaizduojamai formali, sovietinio žargono frazė (kova už derlių, kova už taiką).

Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau numestas žodis – ši šalis su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškos giminės netobulumo pasireiškimais kovoja, kaip šeiminkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti.

Šaltinis: Andrius Užkalnis (uzkalnis.blogspot.com) žurnalas „Miesto IQ”.