Mianmaras, 2008 metų balandis
Labai anksti atsikėlėme ir išėjome iš viešbučio. Mūsų kvartalas vis dar nemiegojo. Kadangi Bankoke esame ne naujokai, tai į taksi laukiančius Khao San gatvėje nesėdome, o pasukome į šalia esančią magistralę.
Prie mūsų kaip mat prisiklijavo naktinė darbininkė ir ėmė siūlyti savo paslaugas. Ketvirtą valandą ryto Banglumpo rajone sutikti „dirbančią“ mergaitę jokia naujiena, bet matyti tokią apkūnią, tokią putlutę, panašią į pripūstą balionėlį su dviem mažom pėdukėm – beveik sensacija.
Privažiavo taksi ir sustojo. Vairuotojas pasitaikė kaip reta nenuovokus ir niekaip neįstengė, ar dėl kažkokių priežasčių nenorėjo suprasti, kur mes norime važiuoti. Kelis kartus jam pasakėme, kad norime vykti į oro uostą, pakartojome pavadinimą, net mėginome pailiustruoti lėktuvą – nepadėjo.
Matydama bergždžias mūsų pastangas susišnekėti su nenuovokiu taksistu, mums į talką atskubėjo “balionėlis“. Ji buvo tokia ryžtinga, jog kažkurią akimirką pagalvojau, kad tučtuojau šoks į mašiną rodyti kelio.
Staiga vairuotojas tarsi nubudo iš komos, atidarė duris, pakvietė mus į vidų, patvirtino jog puikiai supranta kur norime patekti ir mašina šovė į priekį. Rytinėmis Bankoko gatvėmis jis lėkė tokiu greičiu, jog mes pasiekėme tikslą per dvidešimt minučių. Dienos metu šis atstumas įveikiamas per valandą, pusantros. Jeigu nebūtume matę ir kitų,taip pat pasiutusiai greitai važiuojančių, būtume pamanę, kad patekome į maniako rankas.
Šitaip prasidėjo mūsų antroji kelionė iš Tailando į Birmą.
Pirmoji išvyka į Mianmarą 2007 metais mums labai patiko. Šįsyk be didelio noro dar kartą pabūti šioje šalyje ir jos buvusioje sostinėje Jangone, mes turėjome ir porą labai konkrečių tikslų:aplankyti Baganą ir parsivežti į Lietuvą lėlių teatrą,tiksliau, pilną komplektą garsiųjų Bagano marionečių.
Pernai lankydamiesi vieną nusipirkome ir beveik įsimylėjome: sėdi dabar namuose ant kėdės kaip gyvas žmogiukas, patraukus siūlelį užmeta koją ant kojos, mirksi akimis, žiopčioja, o kai ilgiau į ją pažiūri, tai pradedi tikėti mianmariečių pasakojimais, kad visos jų lėlės turi tikrų tikriausias sielas.
Ilgą laiką Mianmare egzistavo vienintelė teatro rūšis – marionetės, o jų valdymas šalyje buvo pasiekęs aukščiausią meistriškumo pakopą.
Pirmieji lėlių teatrai pradėjo veikti Pagano mieste maždaug 11 amžiuje, tuo pat laiku, kai buvo pradėtos statyti garsiosios šventyklos. Šis amatas šeimose eidavo iš rankų į rankas, kaip palikimas. Dirbti su lėlėmis tėvas išmokydavo sūnų, tas įgūdžius perduodavo savo atžalai, taip lėlininkavimo menas tobulėjo, kol pasiekė neregėtų aukštumų.
O valdyti Bagano lėles reikia ne tik vikrumo ar sumanumo, bet ir tvirto profesinio pasirengimo, mat kai kurios yra tampomos net 60 siūlų, dažnai pasitaiko labai didelės, siekiančios žmogaus ūgio.
Iki šių dienų lėlės yra gaminamos iš joms skirtos tam tikros rūšies medienos, nepaprastai puošnios, gausiai siuvinėtos spalvotais siūlais ir net auksu, niekur kitur tokių gražių ir gyvų tikriausiai nerasite.
Pasidomėję internete sužinojome, kad viena rusų keliautojų šeimyna nuvykusi į Birmą ir pamačiusi marionečių vaidinimus taip jomis susižavėjo, jog nusipirko visą didžiulį komplektą personažų ir parsivežė juos į Rusiją.
Klasikinį Birmos lėlių teatro komplektą sudaro 28 marionetės.
Karaliaus dvaras: karalius, karalienė, princas, princesė, ministrai, pranokstantys valdovus drabužių prašmatnumu, karvedys, tarnai, pažai, šokėjos, sargai.
Dvasios ir pasakiškos būtybės:dvasių karalius Natkado, Garuda – pusiau paukštis pusiau žmogus, Naga – mistinė gyvatė, Gonešas – žmogus su dramblio galva, žmogėdros Nanbelū ir Taubelū – vienas gyvenantis mieste, antrasis – džiunglėse.
Gyvūnai:tigras, arklys, paukštis, baltasis ir juodasis drambliai.
Egzotiškos lėlės: beždžionių karalius Mijauk, burtininkas – žolininkas, ir labai savotiškas personažas Švefijūnas. Vaidinimuose jis gundo vedusias moteris, o nepanorusias su juo gulėti – nužudo.
Birmos lėlės yra retos dar tuo, kad turi lytinius požymius. O Švefijūnas po savo plačiu apsiaustu slepia tokio dydžio padargą, kad jį pamačius darosi aišku, kodėl tos vargšės moteriškės bėga nuo jo kiek pajėgdamos.
Dar daug realių ir išgalvotų tipų yra Birmos lėlių vaidinimuose: nukarusiomis medinėmis krūtimis juokinanti publiką senė Ma Mai, ją besivaikantis gašlusis našlys indusas Sei Kala, atsiskyrėlis, vienuolis, o mūsų dienomis gimsta vis nauji.
Mes pasinaudojome Krivoj Rogo gyventojų Vladislavo Lebedinskio ir jo bendražygės
patirtimi, sudarėme pilną marionečių sąrašą ir nusprendėme panašų komplektą parsigabenti į Klaipėdą. Juk jos nepakartojamos.
Taigi, pirmasis kelionės tikslas – lėlės.
Antrasis – dar kartą aplankyti Bagano archeologinę zoną ir jos beprotišką palikimą – 2600 pagodų.
Iš Bankoko į Jangoną atskridome šauniai, tik nuliūdino didesnė bilietų kaina. Prieš pusę metų už bilietus Bankokas – Jangonas – Bankokas mokėjome apie 100 dolerių. Dabar – beveik dvigubai. Tikriausiai reikėjo pirkti iš anksto internetu.
Šį sykį šiek tiek pakyrėjo ir paslaugiosios Jangono tarptautinio oro uosto tarnautojos. Kartais per didelis kruopštumas pasidaro panašus į paranoją. Kol jos mums išrašinėjo bilietus praėjo 30 minučių, kol išaiškino kada, kur, kaip ir ką mes turime su tais bilietais daryti, praėjo dar valanda.
Kadangi prieš vykstant į Baganą, norėjome kelias dienas pagyventi Jangone, tai tos pačios tarnautojos kaip mat užsakė mums viešbutį, 25 doleriai už kambarį, iškvietė taksi, atidavė skrupulingai ranka išrašytus bilietus, paguodė, kad nėra tiesioginio reiso į Baganą ir palinkėjo ištvermės skrydyje, su dviem tarpiniais nutūpimas kažkokiuose Birmos miesteliuose.
Ilgai sukome galvas, kur ir kada mes ten tūpinėsime? Juk skrydis tęsis vos valandą su trupučiu.
O tuo tarpu sėdome į mašiną, žaliuojančiomis gatvėmis atvažiavome į dūstantį Jangono centrą, taksistas paėmė iš mūsų šimtinę dolerių, ir lygiai taip pat kaip viešint čia pirmąjį kartą, iškeitė juos į džetus pas sijonuotą vyriškį. Tik šįsyk ne prie Sule pagodos, o kažkokios tamsios, gelžgaliais prekiaujančios gatvės tarpuvartėje.
Atvežė į viešbutį.
Labai apsidžiaugėme. Po bemiegės nakties gerame viešbutyje bus gera pailsėt.
Išgėrėme stiprios kavos, pro devintame aukšte esančio mūsų kambario langą pasigrožėjome Jangono panorama, tolumoje dunksančiais Švedagono pagodos bokštais, ir į lovas nelindome. Neiškentę išėjome į gatves.
Pirmą kartą viešėdami Jangonu susižavėjome. Antrą kartą jis mums pasirodė dar įdomesnis ir kontrastingesnis. Žaliuojantys erdvūs naujieji rajonai ir beveik griūvantis triukšmingas didžiulis senamiestis.
Miesto pakraščiuose ramiai krantus teliuškuojantys švarūs ežeriukai ir purvinos, pilnos įvairių atliekų miesto centro gatvės.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad čia nėra jokios tvarkos, vien baisus šurmulys ir chaosas. Bet greitai galima suprasti, kad tvarka būdinga visai Pietryčių Azijai čia vis tik yra.
Pavyzdžiui: jeigu jūs patekote į kibirais ar senais radijo imtuvais prekiaujančią gatvę, tai joje daugiau nieko kito ir neieškokite. Nuotakų aprėdus pirksite jau kitoje, sidabrą – trečiojoje, mobiliuosius telefonus ketvirtojoje, stirtomis sukrautus bananus penktojoje, o mergaites suteneriai jums pirš, prie visai tam reikalui netinkamos vietos, miesto centre stovinčios Sule šventovės.
Tačiau pakeisti dolerius į džetus ar pavalgyti, Jangone jums siūlys kiekviename žingsnyje. Šiems reikalams skirtas visas šešis milijonus gyventojų turintis miestas.
Kelios dienos Jangone prabėgo žaibiškai nesiliaunant stebėtis nei miestu, nei jo gyventojais.
Į Baganą išskridome taip pat labai anksti ir jokių oro uosto darbuotojos pažadėtų dviejų tarpinių nusileidimų nebuvo. Kadangi angliškai kalbame netobulai, o tarnautoja šnekėjo dar prasčiau, tikriausiai įvyko nesusipratimas.
Atskridome per valandą su trupučiu, sklandžiai be jokių kuriozų.
Tiesa, Jangono tarptautinio oro uosto vietinių skrydžių salėje, eilinį kartą buvome lengvai šokiruoti įsodinimo į lėktuvus tvarkos. Vietoje mums įprastos švieslentės, čia po keleivių laukimo salę ,aukštai iškėlę lenteles su reisų numeriais, energingai zuja du jaunuoliai. Labai skirtingo ūgio, gymio, plaukų spalvos, bet vienodai žvitrūs ir energingi. Vytas juos kaip mat pakrikštijo “Ponaičiais tablo“.
Taigi Jangono vietinių skrydžių “Ponaičiai tablo“ dirba labai garsiai, energingai, ir kiekvienas skrendantysis kaip mat atsiduria prie jam reikalingų durų, įlaipinamas į reikiamą autobusą ir nuvežamas į jam skirtą lėktuvą. Telieka tik žavėtis tokiu energingu “Ponaičių tablo“darbu, kurie akimirksniu pamato salėje savo reisą bepražiopsančius užsieniečius ir nedelsdamas nei minutės tučtuojau padaro tvarką.
Baganas stebina viskuo: daugiau nei dviem su puse tūkstančio pagodų, šventyklų, vienuolynų, jų nepakartojamais dydžiais, spalvomis, formomis, liliputinėmis stupomis ir milžiniškais bokštais.
Reikia tik išsinuomoti dviratį arba pasiryžti eiti pėsčiomis susitikti su tobulais žmogaus fantazijos tvariniais. Pasiimti su savimi kibirėlį vandens ir pirmyn.
Šventyklos išsidėsčiusios trikampyje tarp Nyaungu kaimo ir Senojo bei Naujojo Bagano. Atstumai tarp jų nedideli, kokie 5 – 7 kilometrai. Vieni keliautojų rašiniai sako, kad archeologinėje zonoje pirmasis ir geriausias pagalbininkas yra dviratis. Kiti juo laiko nuosavas kojas, nes būtent jose slypi didžiausia keliautojo išmintis, tik kojos neapsirikdamos pataria kurią šventovę jūs norite apžiūrėti iš arti, į kurią tik iš tolo žvilgtelėti, o ant kurios geidžiate ir užsikabaroti. Tad kabarokitės į sveikatą ir iš viršaus pamatysite nepamirštamą reginį.
Nepakartojamą.
Pirmąją dieną po zoną vaikščiojome pėsčiomis. Negaliu pasakyti, kad labai toli nuėjome, bet šitas tyrinėjimo būdas man patiko. Neskubant eini nuo vienos prie kitos šventyklos ir dediesi krauniesi į galvą jų vaizdus. Didžiausias tokio vaikščiojimo priešas – karštis. Nors mes pasižadėjome nesinaudoti nei karieta, nei kokiu nors kitu transportu, vieno vežimaičio važnyčiotojas nepaliko mūsų ramybėje ir sekė iš paskos visur, kur tik galėjo pravažiuoti.
Negaliu pasakyti, kad jis pralošė. Vakarop pavargę ir permirkę prakaitu bei griūdami iš nuovargio suvirtome į mus persekiojusią brikelę.
Kitą dieną pasisamdėme ją patys. Turiu pastebėti, kad kratymosi joje, tikriausiai, negalima pavadinti patogiausiu transportu archeologinės zonos tyrinėjimui. Tačiau ji turi bent šiokį tokį stogą, saugantį nuo alinančios saulės.
Trečiąją dieną nusprendėme vykti dar toliau, tad pasisamdėme taksi. Mašina visai dienai kainavo 15 dolerių. Aplankėme pačias tolimiausias šventyklas, pagodas, stupas. Nusigavome ir iki žinomiausios Bagano šventovės – Švezigono. Ji yra netoli Nyaungu kaimo. Visos pagodos, kurių bokštai paauksuoti prasideda žodeliu “Šve.“Taigi, Švezigono paauksuota, apsupta daugybės nedidelių šventovėlių ir stupų. Į vidų patekt problematiška, kalbama, kad Švezigon labai paslaptinga, pilna nesuskaičiuojamos daugybės tunelių ir praėjimų, bet daugelis iš jų seniai užgriuvę.
Šventovė Ananda – grakšti, balta, veržli, geriausiai išsilaikiusi iš viso vienuoliktojo amžiaus palikimo.
Tatbinji – pati aukščiausia visame Bagane. Ji siekia 61 metrą, bet atrodo kur kas aukštesnė. Viduje ištisas labirintas praėjimų ir tunelių. Prie šventovės visada gausu lakinių dėželių ir pačios įvairiausios smulkmės pardavėjų.
Šventovė Damajangi – didžiulė, plati ir be galo galinga. Viršūnės tarsi nėra. Labai daug įvairių praėjimų, labirintų, galima karstytis ant viršaus ir valandas žiūrėti į stulbinantį pagodų mišką.
Salamani – visai netoli nuo senojo Bagano, nebuvo nutolusi net kilometro nuo mūsų viešbučio. Ji irgi labai didelė, negali likti nepastebėta. Daug daug keisčiausių mums nesuprantamų praėjimų, labirintų, galima ant jos užlipti labai aukštai, tik kartais praėjimai būna labai siauri ir darosi šiek tiek baugoka.
Išeidami iš šventovių kuriose užtrukome ilgiau, karstėmės stogais ar klausinėjome istorijos, nepamiršdavome palikti jų saugotojams po nedidelį pinigėlį. Sargai ir tvarkytojai čia dirba beveik veltui ir turistų pagalba jiems labai reikalinga.
Iš daugybės apžiūrėtų Bagano statinių mums labiausiai patiko gražuolė Ananda: balta, švari, šiek tiek kažkuo primenanti Kauno rotušę. O geriausiu šventyklų ir pagodų apžiūrėjimo būdu vis tik pripažinome vaikščiojimą pėsčiomis. Pamėgtas užsieniečių dviratis turi savų privalumų. Tačiau su juo dar karščiau, dažnai jis sunkiai rieda per smėlėtus kelio ruožus, ratai klimsta, nesisuka nors pasiusk, reikia dvigubai daugiau prakaituoti.
Šiame pasaulio krašte stebina ne tik šventyklos. Senajame Bagane specialiu valdžios įsakymu sunaikinti smulkūs, o palikti tik keli patys didžiausi ir geriausi viešbučiai. Juose verta pabūti.
Jeigu kuriame nors jų apsistosite, tučtuojau suprasite, kodėl aš primygtinai siūlau pasinaudoti tokia galimybe:čia paslaugūs tarnautojai, sumaniai prižiūrimos teritorijos, gausiai laistomi želdiniai, neregėtai plačiai išsikeroję medžiai puošiantys kiemus, pilni baseinai, išmoningai pritaikyti turizmui senieji archaiški statiniai.
Mūsiškis stovėjo ant plačios Ayeyarvady upės kranto ir nuo ankstyvo ryto mes jau turėdavome galimybę džiaugtis dieviška panorama: tolumoje dunksančiais rūke paskendusiais kalnais, pašonėje rymančiomis šventyklomis ir tikrai dangiška ramybe.
Kalbu apie Senojo Bagano viešbučius. Už pusę namo ar didžiulį kambarį čia jūs sumokėsite 35 – 36 dolerius. Europoje už tokio lygio viešbutuką paklotumėte dešimteriopai. Ne mažiau.
Kaime Nyaungu ir naujajame Bagane viešbutėliai daug menkesni, kuklesni, tai ir mokėti reikia nepalyginamai mažiau.
Apie labai įkyrius prekeivius nacionaliniu pasididžiavimu – lakinėmis dėžutėmis, piešiniais ant šilko ir kitais suvenyrais daug nekalbėsiu. Noriu paminėti tik išradinguosius, niekad nepavargstančius rubinų pardavėjus. Tai ne pardavėjai, o tikrų tikriausia „Bagano mafija“:persekioja turistus, traukia „brangakmenius“ iš krepšių, kišenių ar siūlo tiesiog iš saujų.
Akmenų pardavėjai pasakoja atvykėliams nebūtas istorijas apie jų senelius, tėvus ar brolius dirbančius Magoko akmenų kasyklose ir savo išskirtiniu amatu maitinančius juos ir jų šeimynas. Ir kokių tik istorijų mes čia neprisiklausėme, tačiau jos visos buvo labai panašios savo išmislu ir banalumu.
tokiems kaip mes nepatikliems jie demonstruoja vieną fokusą, turintį neginčijamai įrodyti brangiojo akmens tikrumą. Jie deda akmenėlį ant asfalto ar kokio nors kieto paviršiaus, ima į rankas plytą ir smogia su ją į objektą iš visų jėgų. Žiopsančiųjų nuostabai šis lieka sveikas.
Deja, tai įrodo nebent tą faktą, kad šiandieniniai brangakmenių pakaitalai yra labai kieti. Bet su tikraisiais, deja, jie neturi jokių giminystės ryšių. Rubinų pardavėjų rankose, taip čia juos vadina turistai, nematėme nė vieno tikro akmenėlio, vien tik gražius, saulėje žaižaruojančius stikliukus…
Nustebino Baganas ir vienu labai liūdnu nacionalinia neganda tampančiu reiškiniu. Čia atvyksta labai labai mažai turistų.
Baganas jau vienuoliktame amžiuje garsėjęs Pietryčių Azijos miestas šiandien turi viską, kad į jį plauktų milijonai atvykėlių ir milijonai dolerių.
Turi puikią infrastruktūrą, neįkainuojamą archeologinę zoną, nagingų mianmariečių rankomis sukurtas grožybes, gerai paruoštą aptarnaujantį personalą .
Pagaliau turi dar vieną milžinišką privalumą prieš kitus kraštus, tai mažas viešbučių, prekių ir paslaugų kainas. Deja…
Turistų čia labai labai mažai.
Ne mano reikalas čia analizuoti šitos Mianmaro negandos priežastis.
Aš galiu tik dar kartą pažadėti atvykti į šitą įdomią šalį, tarsi į vaikystės pasaką, su brangiaisiais akmenimis nusagstytais auksiniais bokštais, siekiančiais baltus debesis, su žaliuojančiais upių slėniais, gražuoliais ryžių laukais, milžinais medžiais, kuriuose gyvena išdykusios voverės, džiunglynais pilnais žmogaus nebijančių žvėrių ir paukščių, ore tvyrančios ramybės šalį.
Ir galiu paraginti ten vykti kitus.
Kas paklausys, tas pamatys kaip skaitlingos Mianmaro tautelės saugo šalies kultūros lobius, dievina savo papročius, mielai švenčia šventes, o jų proga rengiasi gražiausiais ir daugiausiai išsiuvinėtais savo drabužiais.
Mianmariečiai puikūs ir svetingi. Dažniau čia buvę teigia, kad nusikalstamumas ne tik nebūdingas šiam kraštui, o kad jo čia tiesiog nėra. O vietiniai žmonės yra pasiryžę sutikti kiekvieną pas juos atvykstantį kaip savo artimą giminaitį.
Tikėkimės, kad besidominčių skaičius šia šalimi ilgainiui pradės didėti. Šitos šalies gyventojai to tikrai nusipelnė.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas