Lankantis Krokuvoje, nedovanotina būtų aplenkti Veličkos druskų kasyklas. Unikalus paminklas, tuo pačiu gamtos draustinis, pasižymintis gydančiomis savybėmis, sergantiems kvėpavimo ligomis.
Tik 15 km už Krokuvos link Slovakijos. Gana neaiškus posūkis į Veličkos miestelį, kurį, jei keliaujate savo automobiliu, galima lengvai pražiopsoti. Norintiems aplankyti kasyklas ne savo transportu, iš Krokuvos kursuoja maršrutiniai mikroautobusai. Juolab, objektas lankomas ištisus metus.
Veličkos druskų kasyklos veikia jau 700 metų ir yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Jau XV a. jas lankė Lenkijos karaliai su savo svitomis, o XVIII-XIX a.a. ypač suklestėjo turizmas. Tuo metu kasyklose ir buvo pratiestas turistinis maršrutas. Šiuo metu tai keliose horizontalėse suformuota 2 km ilgio trasa, susidedanti iš 20 kamerų. Nusileidžiama iki 135 m gylio. Tai puikiai įrengta ekspozicija, atspindinti sunkų kalnakasių darbą. Juk ir Krokuva buvo pastatyta iš prekybos druska gautų turtų. O pastaroji savo laiku prilygo aukso kainai. Akmens druska Veličkose susiformavo prieš 15 mln metų. Šachtos teritorija tęsiasi iki 10 km. Pirmasis druskos gavybos būdas šiose vietose – tai druskos garinimas iš druskingų šaltinių. Kai šaltiniai išseko, druskos imta ieškoti po žeme. Sėkmingai ji kasama iki šių dienų. Ekskursijos metu galima įsitikinti, kad druska n4ra baltos spalvos, kaip dauguma įsivaizduoja. Ji įvairiaspalvė: žalia, rausva, rusva ir t.t.
Atvykus savarankiškai ir įsigijus bilietus, laukiama gido. Savarankiškai šio objekto neleidžiama lankyti, tad formuojama žmonių grupė. Gidų yra kalbančių įvairiomis kalbomis (lietuvių, deja, ne). Jeigu suprantate lenkiškai bus greičiau, nes tokios grupės susirenka greičiausiai. Jei lankysitės vasaros metu, siūlau apsivilkti šiek tiek šilčiau, nes po žeme vėsoka. Temperatūra pastovi: +14C.
Iš pat pradžių leidžiamasi mediniais laiptais gilyn į šachtą. Laipteliu daug (612), ir sukasi jie žemyn spirale. Kai galva galų gale susisuka ir jau atrodo kad lipsi žemyn amžinai, aišku laipteliai baigiasi ir atsiduriate 64 m gylyje. Aplink laiptus sienos, sutvirtintos medžiu. Kiek pasiekia žmogaus ranka, sienos išrašinėtos bei išbraižytos turistų. Vos ne kiekvienas stengiasi palikti savo autografą.
Pirmoji kamera vadinasi Mikalojaus Koperniko vardu. Čia buvo kasama žalioji druska. Šioje kameroje 1973 m. skulptorius V. Chapek sukūrė skulptūrą Kopernikui – 500-osioms žymaus lenkų astronomo gimimo metinėms. Manoma, kad M. Kopernikas lankėsi šiose druskos kasyklose. Kamera paremta mediniais, šulinio principu sudėtais balkiais. Šachtose naudojamas medis nepamainoma medžiaga, kadangi, nuolat veikiamas druskų, puikiai impregnuojasi.
Toliau patenkame į baroko stiliaus Šv. Antonijaus koplyčią, įkurtą XVII a. Tai seniausia požeminė koplyčia. Kalnakasiai prietaringi žmonės. O ir kaip kitaip, kai praleidi šitiek laiko po žeme, kur tyko įvairūs pavojai. Tad šachtininkai čia ateidavo pasimelsti prieš pradėdami darbus. Viskas šiose šachtose iš druskų: sienos, grindys, skulptūros. Net kabantis sietynas padarytas iš druskos kristalų. Tai labai smagu girdėti vaikams, nes jie paskui iš karto puola palaižyti kokią sieną ar skulptūrą, kad įsitikinti ar tikrai sūru.
Janovicų kamera pasakoja legendą apie druskos atsiradimą. Druska Veličkose buvo rasta valdant kunigaiščiui Boleslovui ir jo žmonai Kingai. Pasak legendos, Kinga, Vengrijos karaliaus Belos IV duktė, prieš vestuves metė savo žiedą į druskos kasyklų prarają Maramarošo krašte. Šis žiedas kartu su druskos klodais, stebuklingu būdu atsidūrė Veličkose. Ir kada kalnakasiai iškasė pirmąjį druskos gabalą, jame buvo kunigaikštienės žiedas. Nuo to laiko kunigaikštienė Kinga vadinama druskos kasėjų globėja. Šioje kameroje visos skulptūros padarytos iš druskos. Skulptorius-šachtininkas Mečislavas Kliuzka. Reikia pastebėti, kad dauguma šioje ekspozicijose druskos skulptūrų padaryta pačių šachtininkų.
Sekančioje kameroje esančios skulptūros (skulptorius-šachtininkas Mečislavas Kliuzka) atspindi kalnakasius tykančius pavojus: griūtis ir sprogstamąsias dujas – metaną. Tolimoje praeityje metaną degindavo, kad nesusidarytų didelės koncentracijos ir neįvyktų sprogimai. Tai atlikdavo tik labai patyrę šachtininkai. Aprengti šlapiais rūbais degindavo metaną fakelais, pritvirtintais ant ilgų pagalių.
Įspūdingas biustas Kazimierui Didžiąjam – (toks pat ir kameros pavadinimas). Šio Lenkijos karaliaus dėka 1368 m.buvo išleisti įstatymai, liečiantys kalnakasių darbą ir prekyba druska. Juk XIV a. šių kasyklų pelnas sudarė 1/3 viso valstybės iždo. Čia pat maketas medinio mechanizmo, kurį judino 4 arkliai, ir kuris įgalino druską kelti aukštyn vertikaliai. Tai originalus saksoniško tipo mechanizmas. Anksčiau šį darbą dirbo žmonės. Didelius druskos gabalus tiesiog ridendavo, o smulkesnius gabalėlius transportuodavo medinėse statinėse arba mediniuose karučiuose. Įdomiausia, kad arkliai visai neseniai buvo nušalinti nuo šio darbo ir viskas šiuo metu atliekama automatizuotai.
Daug šimtmečių vieną didžiausių pavojų druskos kasykloms kėlė paviršinis gėlas vanduo, tekantis uolomis. Patekęs į vidų, vanduo tirpdydavo druską. Pačios didžiausios katastrofos, susijusios su gėlu vandeniu, įvyko XIX a. antroje pusėje. O 1992 m. į šachtą įsiveržęs vanduo tapo stichine nelaime ne tik šachtai, bet ir miesteliui. Vanduo užliejo šachtą iki 20 000 l/min greičiu. 90 m gylyje įrengta kamera, kaip tik atspindi kaip buvo bandoma gelbėtis nuo šio pavojaus. Tam tikros formos vamzdžiais, patekęs vanduo, tekėdavo į specialius kubilus, o iš ten buvo transportuojamas į dideles talpas kamerose prie nusileidimo šachtos. Iš kamerų vanduo į paviršių buvo gabenamas odiniuose maišuose arba medinėse rėčkose.
1829 m. susiformavo koridorius, pavadintas Kunigundos vardu. Juo druska buvo transportuojama iš kamerų į paviršių. Gręžinio gilumoje galima pamatyti antrinės kristalizacijos druskas. Priklausomai nuo sąlygų, druskos įgauna skirtingą formą ir atspalvius (stalaktitai, stalagmitai). Čia pat salė pilna nykštukų skulptūrėlių. Šie mažuliai saugo druskos brangenybes ir padeda kalnakasiams. Mažos druskos skulptūrėlės primena buvusias šachtininkų profesijas. Šias figūrėles 60 –aisias metais iškalė Stefan Kozik. Šalia Šv. Kryžiaus koplyčia, suformuota XIX a. Šioje vietoje likę pėdsakai nuo tų laikų, kada druska buvo išgaunama rankomis. Naudojantis šiuo metodu, druskos sienoje mediniu arba geležiniu pleištu būdavo atskeliamas druskos gabalas savo forma primenantis schematišką žaibo blyksnio piešinį. Koplyčioje esančios figūros, sukurtos XVII a. Spalvota Dievo Motinos skulptūra, pasak vietinio padavimo, buvo padovanota šachtininkams getmano Stefano Čarneckio. Taip išreikšta padėką už jų pasiaukojančią pagalbą Lenkijai, užėjus švedų kariuomenei.
Leidžiamės šiek tiek giliau ir netrukus prieš akis atsiveria pats gražiausias šių kasyklų kūrinys. Palaimintosios Kingos koplyčia. Pirmas žvilgsnis į koplyčią iš viršaus, kur atsiveria visa šio meno kūrinio panorama. Leidžiamės šoniniais laipteliais žemyn. 101 m gylyje didžiulė patalpa: 54m ilgio, 15-18 m pločio, 11-12 m aukščio. Tikrai unikalus meno kūrinys, kadangi viskas, ką galima pamatyti šioje didelėje koplyčioje, padaryta iš druskos. Pagrindinis šio ansamblio skulptorius- šachtininkas Juzef Markovskij: Palaimintosios Kingos, Šv. Josefo, Šv. Klementino skulptūros, Šoninės Dievo motinos ir Prisikėlimo koplyčios, ir t.t. 1927-1963 m.m koplyčios interjerą papildė kalnakasys –skulptorius Antoni Virodek. Jo atlikti darbai – goreljefai: pabėgimas į Egiptą, dvylikametis Kristus žydų maldos namuose, paslaptinga vakarienė ir kitos, pakeri savo natūralumu, išraiškos forma. Pati naujausia skulptūra –Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Koplyčia apšviečia iš druskos kristalų padaryti šviestuvai, o grindys – vientisas druskos gabalas. Šiuo metu tai veikianti koplyčia: vyksta pamaldos, tuokiasi jaunavedžiai, vyksta klasikinės muzikos koncertai.
Paėjėjus gilyn, patenkame į Erazmo Barončiaus vardu pavadintą kamerą. 1917-1918 m.m. pastarasis buvo kasyklų direktoriumi. Ši kamera unikali tuo, kad joje yra sūrus dirbtinis ežeras, kurio gylis siekia iki 9 metrų. Druskos koncentracija apie 320g kiekvienam litrui vandens. Šiuo metu naudojamas tirpalas, ištekantis į šachtą, kuris garinimo metu virsta valgomąja druska. Veličkoje taip pat gaminamos įvairios druskos vonioms, farmacijos gamybai, gydomosios druskos. Nedidelė dalis akmens druskos naudojama suvenyrų gamybai. Kadangi gidai mėgsta visokias istorijas, apie šį ežerą porinama, kad šachtininkai, norėdami sužinoti ar ištikimos jų žmonos, mesdavo jas į šį ežerą. Jei išplaukdavo – ištikima, o jei ne – tai taip jai, nedorėlei, ir reikia.
110 m gylyje Michalovicų kamera įdomi tuo, kad joje likę XIXa. 70-aisiais metais sukonstruoti mediniai tvirtinimai. Tai tiesiog dvi surištos kolonos, tarp kurių pastatyti laiptai. Neįtikėtina, bet šios medinės sijos skaičiuoja gerą šimtmetį. XX a. pradžioje papildomai buvo iškelta druskos gabalų siena ir padarytas betono sutvirtinimas.Žemutinėje kameros dalyje padarytas podiumas orkestrui ir pastatytas paminklas Šachtininkui.
Tame pačiame lygyje esanti Veimaro kamera taip pat turi ežerą. Gražios žalios spalvos. Čia nėra daugelio alergenų ir mikroorganizmų, kurie įsikūrę žemės paviršiuje, todėl šachta tuo pačiu metu tarnauja kaip sanatorija.
Nenuostabu, kad bevaikščiojant pradedi jausti, jog darosi lengviau kvėpuoti, valosi kvėpavimo takai, kadangi visas oras persmelktas druskomis. Išėjus, lengva pasitikrinti kiek tos druskos ore: paprasčiausiai apsilaižyti ir pajusite, kad smulkios druskų dalelės nusėdo ant veido.
Pilsudskio kamera jau XIX a. tapo ekskursiju objektu. Ji taip pat buvo užlieta druskos tirpalu. Tuneliu, jungiančiu dvi kameras galima buvo plaukti plaustu. Tuo pačiu metu turistai klausydavosi šachtininkų orkestro ir gėrėdavosi fejerverkais. Ant ežero kranto stovi Jono Nepomuko- visų skęstančiųjų globėjo- skulptūra.
Įdomi savo istorija Stanislavo Stašiciaus vardu pavadinta kamera. Tai pati aukščiausia kamera (36m, pirminis jos aukštis buvo 50m). 1941m. šioje vietoje hitlerio šalininkai norėjo atidaryti lėktuvų dalių surinkimo cechą. Šiame požeminiame fabrike dirbo lenkų žydai, gyvenantys laikiname konclageryje. Fabrikas buvo likviduotas užėjus tarybiniams kariams, o belaisviai buvo sunaikinti Belžeco koncentracijos stovykloje.
Kalnakasiai, kaip minėjau, prietaringi žmonės. Daug metų jie tikėjo Gerąja Dvasia, kuri saugojo druskos kasyklas ir joje dirbančius žmones. Todėl Jo garbei , viename koridoriaus išplatėjimų pastatyta didelė Saugotojo figūra.
Vitoldo Butirkos vardo kameroje (Krokuvos Kalnų Metalurgijos Akademijos profesorius) kviečia turistus į čia įrengtą restoraną. Šalia įrengtas paštas, iš kurio galima išsiųsti korespondenciją pažymėtą vardiniu antspaudu, kuris patvirtina apsilankymą druskos kasyklose.
Pagaliau laiptai veda dar giliau. 135 m po žeme. Šiame gylyje įrengta kamera pavadinta Jano Chaliuškos vardu uždaryta turistams. Bokšto formos kameroje organizuojami koncertai ir iškilmingi priėmimai. Šioje kameroje buvo surengti priėmimai JAV prezidentui Džordžui Bušui, Nato Generaliniam Sekretoriui Chavjerui Solanui, lenkų prezidentams Lechui Valensai ir Aleksandrui Kvasnevskiui bei kitiems žymiems asmenims.
Ekskursijos pabaigoje turistų laukia smagus užsiėmimas – suvenyrų pirkimas. Čia galima įsigyti gydomųjų druskų, žvakidžių bei kitų smulkmenų pagamintų iš druskos. Norintys gali pamėginti patys nusikalti senovinį pinigėlį.
Ir pagaliau pati didžioji atrakcija, kuri nepalieka nė vieno abejingo. Iš 135m gylio kylame į viršų liftu, kurio greitis 4m/s. Į metalinėmis skylėtomis sienelėmis liftą žmonės sulaipinami ganėtinai ankštai. Net nesitiki, kad ši tokia trapi kabina, pakels tiek žmonių. Gidas nuspaudžia mygtuką, užgęsta šviesa ir kylame greitai aukštyn. Pro skylėtas sienelių sienas traukia skersvėjis, kabina braška, bet kyla aukštyn. Vienu metu kyla dvi šalia esančios kabinos. Labai smagu girdėti, kai iš gretimos kabinos pasigirsta šūksniai ir cypimas. Pagaliau vėl ant žemės.
Kasyklų darbo laikas: Išeiginės: 1 sausio, 1 Šv. Velykų diena, 1 lapkričio, o taip pat gruodžio 4, 24, 25, 26 ir 31 dienos. Vasaros laikotarpiu darbo laikas nuo 7.30 iki 18.30 val, o žiemą nuo 8 iki 16 val.
Norintiems fotografuoti arba filmuoti reikės papildomai sumokėti.
Ačiū Aušrele už įvertinimą… 🙂