Ispanija: Kelionė po Andalūziją

Mūsų maršrutas buvo -> Ronda > Gibraltaras/Tarifa/Jerez > Arcos de la Frontera > Sevilija > Cordoba > Granada > Sierra Nevada, Las Alpujaras > Cabo del Gato > Malaga.

Mes atskridome pačiu pirmuoju Air Baltic reisu, tad buvome ne tik lėktuve pavaišinti šampanu, bet ir sutikti su gėlėmis bei dainomis. Iš karto atsiėmėme išnuomotą mašiną ir pro prabangiuosius Toremolinos ir Marbelos kurortus patraukėme į Rondą. Praktinė informacija – važiuojant pro kurortus kelias ilgesnis, bet nemokamas, tiesa, vienoje vietoje susipainiojome ir vis tiek iššokome į mokamą greitkelį.

Sudėjus kelionės pradžioje ir pabaigoje pravažiuotus kilometrus – pamatėme visą Costa del Sol pakrantę. Na, pro automobilio langą ji tikrai neatrodė patraukli – viskas maksimaliai užstatyta, o ten kur dar nespėta – jau kyla nauji apartamentai ir viešbučiai. Paplūdimiai – ne per dideli turint omeny turistų kiekį… Tad pravažiavę gavome geros antireklamos įsigyti nekilnojamojo turto, bent jau Costa del Sol 🙂

Rondos romantika

Dėl savo geografinio-geologinio ypatumo Ronda – vienas romantiškiausių mūsų aplankytų miestų. Jis perskirtas 100 metrų gylio El Tajo tarpeklio. Senasis musulmoniškas miestas pietuose, naujasis – su žymia koridos arena ir dauguma kavinių – šiaurėje. Tarpeklį jungia 3 tiltai – Naujasis yra tapęs Rondos simboliu ir apipintas istorijomis. Viena jų sako, kad tilto architektas žuvo bandydamas iškalti savo vardą ant tik ką pastatyto tilto 1873 metais. Kita istorija įkvėpė Hemingvėjų romane „Kam skambina varpai“ sukurti sceną, kaip vietos fašistai pagrindinėje aikštėje buvo nustumti nuo skardžio.

Rondoje būtina: pasivaikščioti abejomis apgyvendintomis tarpeklio pusėmis, įvertinti tiltus iš įvairaus aukščio, apžiūrėti tiek sutvarkytas terasas, tiek apgriuvusius pastatus, nusileisti vakarinėje pusėje tarpekliu žemyn ir stebėti kaip saulėlydžio apšvietimą keičia naktinis tilto apšvietimas…

Rondoje nakvojome 2 naktis ir antrą dieną važinėjomės po apylinkes. Rondą ir jos tiltą iš tolo galima įvertinti iš vakariniame upės Guadalevin slėnyje esančios uolose pastatytos bažnytėlės, įkurtos šalia iškaltų olų, kur įvairiais laikais gyveno skirtingų religijų išpažinėjai. Bažnytėlė paprastai būna uždaryta, bet galima pasiskambinti ir išsikviesti gidą, kaip prieš mums ateinant padarė senyva ispanų pora, o mums beliko pasinaudoti šia nemokama ekskursija bandant suprasti viską ispaniškai.

Žymiausia Rondos apylinkių vieta – Pileta ola, kurioje pamatysite paleolito laikų piešinius (20-25 tūkstančių metų senovė). Šeimos, kuri 1905 metais ir atrado olą, narys pavedžios po nedidelę dalį olos pasišviečiant parafininėmis lempomis – ten kur įdomiau – pavojinga…

Gibraltaro sausa uola

Iš Rondos vėl grįžtame į jūros pakrantę. Užvažiuojame į Gibraltarą – vietą, kurią tikriausiai dažnas aplanko dėl pliuso. Tad jeigu pamatėte ilgą automobilių eilę prie sienos – galite drąsiai apsisukti. Nebent labai mylėtumėte beždžiones ar būtumėte susitarę su draugu Maroke vienu metu pamojuoti vienas kitam per Gibraltaro sąsiaurį. Stovėjimo aikštelė prie funikulieriaus į Gibraltaro uolą – nemokama, į kalną galima užvažiuoti ir automobiliu, bet mes nebandėme ir nežinome ar pakeliui nereikia kur susimokėti.

Tą naktį planavome apsistoti Tarifoje – tačiau geru oru savaitgalį čia reikia užsisakyti kambarį iš anksto. Apskambinome kelis viešbučius, bet pasitenkinome tik keliomis valandomis dideliame paplūdimyje netoli miesto centro. Toliau judant pakrante yra daug viešbučių ir kempingų – čia bangų ir vėjo gaudyti susirenka jėgos aitvarų ir burlenčių mylėtojai, o mes patraukėme tiesiai į Jerez de la Frontera norėdami tapti šerio/chereso mylėtojais.

Chereso (šerio) kraštas

Dėka britų investicijų nuo 1830 metų Jerezo apylinkėse suklestėjo vyninės, tad laiką čia galite leisti lankydami įvairias bodegas. Į mažesnes iš jų reikėtų pasiskambinti ir susitarti, o du „grandai“ – Domeq ir Gonzales Byass – veda ekskursijas nustatytomis valandomis. Gonzales Byass su savo prekės ženklu Tio Pepe atrodo yra didžiausias chereso gamintojas. Cheresui specifinį skonį suteikia Palomino vynuogės, augančios ypatingoje kreidos baltumo žemėje šiame regione. Būtent ši žemė padeda vynuogienojams atlaikyti karštas Andalūzijos vasaras. Dar vienas gėrimo gamybos ypatumas – natūrali fermentacija visada vyksta su oru (priešingai nei vyno). Dėka oro, statinėse gyvena mikroorganizmai, o pats procesas yra vadinamas biologiniu senėjimu. Statinės tik iš amerikietiško ąžuolo, vėliau parduodamos airiams jų viskiui brandinti. Jaunas cheresas yra visada maišomas su senesniu visu brandinimo laikotarpiu – taip siekiama, kad jo skonis būtų stabilus ir nepriklausytų nuo konkrečių metų derliaus. Ragaukite – sauso arba saldaus, chereso ar chereso brendžio. Beje, paprasčiausio chereso lauktuvėms geriau įsigyti oro uoste – pigiau – o ypatingus butelius pirkite vietoje.

Pats miestas – šviesus ir tvarkingas – gal dėl jau minėtos britų įtakos. Maistas, bent jau mums pasitaikė, itin geras. Rekomenduoju, jei teisingai prisimenu pavadinimą Bar Juanita, su dideliu media (pusinių) menu įvairove, įkandamom kainom, vakare greitai prisipildantis vietinių šeimų. Gegužės mėnesį čia dar vyksta Feria de Caballo (arklių mugė), bet mūsų tvarkaraščiai nesutapo. Jei prisiragausite chereso ir liksite ilgiau nei planavote – ieškokite flamenko – Jerezas garsus juo.

Sekantis mūsų kelionės taškas – Arcos de la Frontera – palyginti nedidelis miestelis ant uolos, kurio senamiesčio gatvės praktiškai nesikeitė nuo viduramžių. Mes, beieškodami viešbučio, miestelį apvažiavome bent du kartus, vieną iš jų taip sėkmingai pasukę po draudžiamu ženklu (eismas leidžiamas tik gyventojams) ir įvažiavę į tokio siaurumo gatvelę, kad Ford Focuso veidrodėliai praktiškai lietė sienas. Šauniausias šio romantiško miesto prisiminimas – baras, kur nedidukas grilis stovi prie pat įėjimo durų, o draugiškos virtuvės darbuotojos besijuokdamos uždės kepti ėriuko kepsnelius, kai joms pasakysite „bee.. bee..“ Suraskite ir jūs 🙂

Sevilijos linksmybės

Pagaliau mes Andalūzijos sostinėje Sevilijoje. Gera miesto dvasia, šurmulys, jausmas lyg žinotum kur eini, kuris kartais būna apgaulingas ir nuveda atrasti nematytų gatvelių.

Sevilijos katedra, kurią pastatė vietoje buvusios mečetės sakydami „sukurkime pastatą, kad ateinančios kartos laikytų mus išprotėjusiais…“ Čia ilsisi Kolumbas, arba bent jau manoma, kad tai jis…

Alcazar – musulmonų ir krikščionių Sevilijos valdovų rūmai-fortas su gaiviais kiemais ir fontanėliais, su arkų ažūru ir spalvų mozaika, su kupolų dangumi ir raižyto medžio istorija.

Bario de Santa Cruz – senasis žydų kvartalas su gatvių ir aikščių voratinkliu, barais ir restoranais, kur galite pamatyti GYVĄ (ne turistams skirtą šou) flamenko.

Senasis tabako fabrikas, kur dirbo Karmen, Ispanijos aikštė ir šalia esantys aveniu ir parkai, kur rasi karališkus užmojus didybei.

Korida, kur nuo XVIII amžiaus pradėtos kautynės su buliais pėsčiomis (vietoje ant arklių).
Apie koridą norisi papasakoti daugiau, mat į ją eiti visai neplanavome, bet užsukę apžiūrėti arenos buvome tiesiog „užpulti“ bilietų perpardavinėtojų, sugebėjusių mums įsiūlyti „labai gerus“ bilietus! Iš tiesų tai nesigailėjome sumokėję po 30 eurų, mat sėdėjome arti ir pavėsyje, o taupantiems ir mokantiems po 5-10 eurų tenka nemenkai kepti nors ir vakarėjančioje saulėje ir bandyti balansuoti tarp užsimerkimo ir stebėjimo.
Galvojau, kad bus baisiau stebėti, bet visa aplinka ir atmosfera padeda įsijausti į tradiciją….

Ispanai ateina į koridą kaip į šventę, kaip į operos ir baleto teatrą :). Dažnas atsineša savo papuoštą „pašikniuką“ – 3 valandos ant akmens tai nemenkas išbandymas.

3 matadorai, 6 buliai, 6 kovos. Matadoro susipažinimas su buliumi, ryškios emocijos – išraiškos ir šūksniai skirti priešininkui. Koridos stabdymas žalia prezidento nosine, kai bulius nusilaužia ragą į pikadoro arklio šarvus ir negali lygiai kovoti. Bulių tada iš arenos išvilioja karvių su varpeliais banda. Minios šūksniai „aaich“ buliui puolant matadorą, plojimai ir nusivylimai po sėkmingų ar nesėkmingų bandiljerų smūgių. Sėkmingų kovų pabaiga – matadoras apdovanojamas buliaus ausimi ar net abiem ausimis, o ypatingais atvejais ir uodega. Čia jau sprendžia žiūrovai, plojimais kreipdamiesi į koridos prezidentą. Mums teko matyti priešingą atvejį – nusivylimas, matadoro kaselės sutrypimas ir net ašaros, kai matadorui nepavyko taip kaip tikėjosi – pribaigti greitai vienu smūgiu… Sakyčiau muilo operų lygio emocijos, bet kai jas matai akistatoje su buliumi – nuoširdumu neabejoji.

Baltoji Cordoba

Cordoba mus pasitiko lietumi. Gal dėl jo miestas pasirodė toks tuščias, be vakarinio/naktinio gyvenimo. Bet čia verta pabūti bent jau dėl dviejų dalykų: katedros-mečetės ir kiemelių (patios). Katedra-mečetė tikriausiai geriausiai simbolizuoja Andalūzijos istoriją, kultūrų samplaiką ir virsmą. Pradėta statyti kaip krikščioniška bažnyčia dar VI amžiuje, nuo VIII amžiaus pabaigos virtusi ir plėsta jau kaip mečetė, XII amžiuje vėl grįžusi krikščionims ir vėl perstatyta. Deja, kaip sakė karalius Karlas I – „Jūs sunaikinote kažką unikalaus pasaulyje…“. Matuokite ją žingsniais, stebėkite arabiškus ornamentus ir kolonų bei arkų mišką…

Gegužės 2-13 dienomis kaip tik vyko gražiausių patios konkursas. Patios kilę dar iš romėnų ir arabų laikų – tai vieta atiduota saulei, skirta medituoti ir mylėti, vieta ramybei, pasipuošianti gražiausiomis pavasario gėlių spalvomis. Kiemeliai atidaromi tam tikromis valandomis. Šiais metais konkurse dalyvavo beveik 70 kiemelių ir beveik 30 balkonų. Beieškant gražiausio ir romantiškiausio galima užklysti ir į karališkas arklides, kur beveik tuo pačiu metu vyksta mugė.

Mauriška Granada

Granada – dvejopi įspūdžiai. Labai ilgai klaidžiojome vienpusio eismo gatvelėmis, orientuodamiesi pagal saulę (nors lijo) kol suradome viešbutį. Nepatekome į svarbiausią objektą – Alhambrą, nes tiesiog pamiršau iš anksto rezervuoti bilietus internetu… Tačiau sudalyvavome Dia de la Cruz (Kryžiaus diena) kai aikštės, kiemai, balkonai išdabinti kryžiais iš gėlių, šokiai, dainos, pasipuošę nacionaliniais drabužiais vaikai, griliai bei vynas… Klaidus arabiškas Albayzin rajonas vis kylantis į viršų, bohemiški žmonės, marokietiškos prekės ir arbatinės…

Į gamtą…

Granada užbaigė mūsų kelionę po didžiuosius miestus – patraukėme į Sierra Nevada kalnus, gražiausią Las Alpujaras slėnį, kur šlaituose įsikūrę balti kaimeliai, besikeičianti augmenija, proga pamankštinti kojas avių ir piemenų takeliais, nuošalūs vieniši akmeniniai namai, verčiantys pasvajoti apie „tokios sodybos norėčiau Ispanijoje“. Vien ko verti kaimelių pavadinimai – Pampaneira, Bubion ir Capileira (joje nakvojome). Skanus naminis triušis ir upėtakis…

Na ir kaip gi be poilsio prie jūros. Ieškojome mažiau kurortinės vietos nei Costa del Sol ir apsistojome Cabo del Gata nacionaliniame parke. Galima rinktis El Cabo del Gata kaimelį su nuošalesniais nameliais, ar kiek gyvesnį (sąlyginai) San Jose. Nei viename nerasite daug viešbučių, bet pilna nuomojamų apartamentų. Paplūdimiai miesteliuose neypatingi, bet šalia San Jose yra dvi įlankos su puikiu smėliu, ramiu vandeniu ir beveik jokių kaimynų (bent jau gegužės mėnesį savaitės viduryje, kai ispanai po savaitgalio poilsio grįžta namo ir savo vilų)….

Dar keletas pastebėjimų judant link lėktuvo parskraidinsiančio namo. Nepaprastas įspūdis iš Almerios rajono šiltnamių ploto… Malaga, nors ir gražus miestas, širdies nepalietė, net ir parduotuvės :), o į Picaso muziejų eiti neverta – pamatysite tik jo eskizus, tad jei nesate prisiekęs gerbėjas – tai šiek tiek nuvilia…

Tiek įspūdžių iš beveik 2000 kilometrų aplink Andalūziją, iš kur kilęs flamenko, cheresas ir geriausi Granados ir Cordobos provincijų ispaniški kumpiai (jamon). Kelionė jausminga, gurmaniška ir labai kultūriška (istoriška)… 🙂

Daugiau atostogų idėjų www.travelplan.lt