Indija II dalis

. Į šį miesta atvykome tik vieno, pasiplaukioti žymiaisiais Alleppey kanalais. Dar tą pačią dieną nuėjom prie kanalo, susitarėm dėl rytojaus plaukimo. Apie tai, kad reikėtų įsigyti vietinę telefono kortelę, jau galvojome dar būdami Varkaloje. Bet, tai neturėjo kortelių, tai buvo uždarytos pardavimo vietos. Dabar turim laiko, pats metas tai padaryti. Susiradom kažkokio mobilaus operatoriaus kioskelį, sakom, norim vietinio ryšio kortelės. Apgailestauju, nebeturiu, eikite į pagrindinį mūsų biurą. Ok, taip ir padarom. Susistabdom tuk tuką atvažiuojame į biurą. Nevarginsiu Jūsų detaliai aprašydamas visą SIM kortelės pirkimo operaciją, pateiksiu tik reikalavimus ir veiksmus. Visų pirma, visa operacija užtruko apie 90 minučių, jei kam patogiau tai, vieną valandą ir trisdešimt minučių. Eilės nebuvo jokios, vos tik įžengėme, iškart pradėjome. Reikalavimai: adresas Indijoje, adresas Lietuvoje, telefono numeris Indijoje, pasas, mano nuotrauka, pardavėjo nuotrauka (pardavėjo dvi nuotraukos) Beje, telefono numeriu Indijoje, kurį mes davėme, vadybininkas skambino, domėjosi, ar mūsų apartamentų Alleppėje savininkas mus žino. Ir visa tai tam, kad gauti 1,5Gb interneto. Visos šios itin slaptos operacijos kaina – 300 rupijų, apie 4 eurus. Tai tą reikia parašyti, tai va čia dar svarbu, jau įpusėjom pasakojimą, o vis nebuvo laiko parašyti, kad keliaujame viena iš gražiausių Indijos valstijų – Kerala. Tai pietrytinis Indijos pakraštys, pagarsėjęs savo kurortiniais miesteliais. Rytojaus rytą, mes jau valtyje, plaukiame po Indijos Veneciją. Vos tik įplaukėme į Punnamada ežerą, nustebino laivų-namų, ar namų-laivų gausa. Jų ten šimtai, sunku įsivaizduoti, kiek turi būti čia turistų, kad būtų panaudota bent pusė tų laivų. Sustojome prie šventyklos, joje vyko kažkokios apeigos. Vietinė atrakcija, fotografija su ereliais. Na, ir žinoma vaizdai, vaizdai. Beje, lygiai kaip ir Venecijoje, kanalais plaukioja maršrutiniai laivai. Įsibridę iki kaklo, darbininkai tvarko krantinę, keičia senus akmenis į naujus. Prie kiekvieno namo krantinės įtaisytas skalbimo akmuo, čia šeimininkės skalbia žlugtą. Čia pat žmonės prausiasi. O dabar perskaitykite dar kartą tekstą nuo žodžio vaizdai. Ar supratote, ar plautumėte čia savo indus, maistą? Tai aš dar pagailėjau Jūsų ir neparašiau, kad kanalizacija…, na supratote, apie ką aš. O jie plauna indus, maistą, nežinau, ar naudoja tą vandenį maistui. Sveiki atvykę į Indiją. Paprastai, visi išplaukia su laivais-namais, ar namais-laivais su viena ar dviem nakvynėm. Mes tokią atrakciją du kartus apturėjome Vietname Halong Bay, tai nutarėm apsiriboti dienos turu. Po smagaus turo patraukėme į miestą ieškoti prieskonių. Atėjom į nedidelį turgelį ir čia mus „pagavo“ prieskonių pardavėjas. Su specialiomis replėmis suspaudžia žiedą, vaisių, ar uogą ir duoda pauostyti. Galvoju, su kokiu gyvūnu galėčiau save palyginti ir nutariau, kad esu kaip tikras žmogus, mat tik žmogus nė velnio neužuodžia, bet ir tai pagavau, begalę kvapų. O jau cinamono skonis. Neragavot cinamono, žievės? Marš greit į Alleppey, paragauti, kitaip nežinau, skaitykit, kad gyvenimas kaip čia pasakius, sakykim tiesiai – nenusisekė. Labai charizmatiškas pardavėjas, parodė savo vaikystės nuotrauką su tuo pačiu prieskonių staleliu. Dabar skubu visus nuliūdinti, nežiūrint visų pardavėjo marketingo triukų, nepermokėjom anei kiek, palyginome kainas kituose miestuose, tas pat. Toliau, kaip visada, iš šventos vietos pilvui, į šventą vietą sielai. Bažnyčia. Keistai atrodo kai krikščioniškoje bažnyčioje vyrai sėdi vienoje pusėje, moterys – kitoje. Toliau hinduistų šventykla. Bent jau pagal lytį niekas neskirsto. Vyrai ir moterys gali vaikščioti tais pačiais takais ir nereikia vyrams eiti iš kairės į dešinę, o moterims atvirkščiai. Šventyklos kieme, tam tikra tvarka išdėstyti tokie nameliai, man jie labiau priminė mini bunkerius, ir nuo vieno prie kito eidami žmonės meldžiasi. Bunkerio viduje kažkokia dievybė gyvena. Tokiose vietose niekada nenaudojam nei foto aparato, nei vaizdo kameros. Na, o mobilus, niekur jis nėra uždraustas. Taip ir čia, atėjau prie vieno iš bunkerių, kad su mobiliu nufotografuoti ir Jums parodyti ten gyvenančią dievybę ir kaip mat buvau vienos itin pamaldžios moteriškės ne tai, kad apšauktas, bet kaip reikalas sugėdintas. Ir pamokytas. Melstis, sako, galima, fotografuoti – ne. Iš Alleppey, vėl gi traukiniu, važiuojame į Kočį (Kochi). Apsistojome pačiame miesto senamiestyje, Kočio forte. Iš traukinių stoties iki mūsų gyvenamosios vietos su taksi labai toli ir atitinkamai brangu. Yra kitas, gerokai pigesnis susisiekimas su miesto centru. Maršrutiniai laivai. Bilieto kaina žmogui iš forto į Ernakulamą (centras) 6 rupijos apie 7 euro centus. Kitą dieną važiavome prie krioklių. Tai žinoma, kad samdytu automobiliu, su vairuotoju. Va čia tai eismo chaosas, visi pypsi, važiuoja kas kaip nori, žodžiu, jei pats būčiau vairavęs, penkis kartus būčiau numiręs. Pagrindinis krioklys įspūdingas. Smagu, kad gali jį apžiūrėti ir iš viršaus, ir nusileisti į apačią. Dar toliau pasikėlus palei upę, jau mažesni kriokliukai, labai panašūs į Reino krioklius. Grįžtant dar užsukome į drugelių fermą. Tų drugelių ten šiaip sau, gal ne sezonas dar. Ėjome pakabinamu tiltu. Kai jau buvome namie, Vilniuje, per žinias išgirdau, kad per Diwalio šventę labai daug žmonių buvo būtent ant to paties tilto, konstrukcijos neišlaikė, tiltas lūžo, daug žuvusių. Nors lentelėje prie tilto parašyta, kad šis tiltas visai nesenai suremontuotas. Kitą dieną turas po mūsų rajoną, po fortą. Sėdom į tuk tuką ir pirmyn. Dabar siūlau visiems patogiai įsitaisyti, kiek gi galite stovėdami skaityti ir pradėti po truputį mums pavydėti. Čia visai ne juokai, prašau surimtėkite. Nuotraukoje matote šv. karvę prie šventyklos. Toliau matote tuos baltus miltelius prie kitos šventyklos, čia ne tai ką Jūs pagalvojote, čia yra druska. Kiekvienas praeinantis pasemia jos ir meta į degančią ugnį. Na tik truputį. Ir namo jos nesineša. Šios dienos vinis, kelionė į skalbyklą. Viskas čia daroma rankomis. Jokių skalbenkių. Rankomis daužo žlugtą į akmenį, skalauja. Jei nelyja, džiovina lauke. Na, o jei lyja, žinoma po stogu. Dabar truputį sustokim. Nueikit prie lango ir pasižiūrėkit per jį. Dauguma, manau, pamatysite, kad už lango dvidešimt pirmas amžius. Kas pamatėte dvidešimtą amžių, taip pat gerai. Gerai, grįžkime į skalbyklą. Vienoje vietoje lygina su elektriniu lygintuvu, o kitoje su žarijų lygintuvu. Kas nežinote kas yra tas žarijomis varomas lygintuvas, paklauskite tų, kurie už lango matė dvidešimtą amžių, jie paaiškins. Ir tai ne atrakcija turistams, ta skalbykla ne turistinis objektas, mus ten nuvedė vietinis. Klausiate tai ko čia pavydėti? Ogi tikro indiško ajurvedinio masažo. Ryte šeimininko paprašėme, kad jis suorganizuotų masažą. Turi jis savo masažuotojus, gerai sako, padarysim. Vakaras, apie 20 valanda. Į mūsų kambario duris pabeldžia šeimininkas, jūsų laukia tuk tukas. Išeinam į lauką, tamsu, truputį lyja. Sėdam į tuk tuką, vairuotojas veža mus siauromis senamiesčio gatvelėmis, truputį baugu. (Na ir vėl Bolivudui gera filmo pradžia) Privažiuojam namą, iš tamsos ateina masažuotojas, nusiveda į masažo namelį. Nesu aš labai didelis masažo žinovas, bet patiko. Vietom iš skausmo verkti norėjosi, vietom atrodė, tuoj užmigsiu. Anksti ryte į oro uostą. Nesidžiaukite, kad jau viskas, pabaiga, dar aš Jus pakankinsiu. Skrendame į na jau tikrai patį kurortų kurortą, kurortų karalių, pagal Indijos matą, Goa. Ir pataikėm į Diwali šventę. Kaip tik kitą dieną prasidėjo savaitę trunkanti Diwalio šventė. Kuom ji pasireiškia? Tiesiog žmonėms atostogos. Visi patraukia prie vandens į kurortus. Stop, stop. Nepaminėjau svarbiausio, Goa galima legaliai nusipirkti alkoholio, parduotuvių prekiaujančių alkoholiu, pilna. Kodėl tai yra taip svarbu? Gi todėl, kad vietiniai to alkoholio negeria, tikėjimas, o gal tėvai neleidžia, nežinau, bet faktas toks. O turistų, kurie geria, žinokit vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti. Va ir kyla klausimas, kam jų tiek daug ir kaip jos išsilaiko? Na gerai, mes per penkias dienas nupirkom vieną butelį vyno, kažko aš nesuprantu. Grįžkime į viešbutį. Vakare viešbučio darbuotojai į numerį atnešė vaišių, pasveikino su Happy Diwali švente. Kitą dieną iš pat ryto nutarėm nuveikti daug darbų ir išsiruošėm į pliažą. Susipažinom su vietiniu vietinio baro darbuotoju. Daug jis mums visko apie Indiją papasakojo. Apie atostogas. Mano darbdavys, čia mano, to kuris dabar rašo šitas eilutes, suteikia du mėnesius atostogų. Neskubėkite siųsti savo CV, ne viskas taip paprasta, yra papildomų sąlygų, bet suteikia. Čia Indijoje, sako mūsų naujasis draugas, kiekvienas ofiso darbuotojas turi tris mėnesius atostogų. Kodėl? Todėl, kad Indijoje daug religijų ir visų religijų šventės, pvz. kaip mūsų Kalėdos, ar Velykos, Indijoje yra laisvadieniai. Va taip ir prikapsi trys mėnesiai. Turi kur tobulėti mano bosas, pagalvojau sau. Taip ir praėjo diena besišnekučiuojant, besimaudant, žodžiu darbų šiandien nenuveikėm. Už tai kitą rytą, tiesiai į turistinį autobusą, važiuojam apžiūrėti pietinės Goa. Autobuse vien indai, na ne lėkštės ir puodeliai, žmonės tokie, jie tiesiog indais vadinami ir mes, dvi baltos varnos. Pradžioje plaukėme stebėti delfinų. Sulipom į tokį specifinį, tik delfinams stebėti skirtą laivą ir… Nežinau, nežinau, kaip sakoma, aš net baisiausiame košmare negalėčiau įsivaizduoti tokio reginio. Vos tik atsišvartavome, įgula įjungė muzikėlę, ant viso garso, manau, kad ir Lietuvoje ant aukštesnio kalno pasilipus buvo galima išgirsti. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad kai tolumoje pamatydavome delfinus, muziką išjungdavo. Labai atsiprašau tų, kurie Lietuvoje ant Šatrijos kalno tą muziką klausėte ir gavosi nei šiokios, nei tokios pertraukos. Negi jie nežino, kad delfinai tarpusavyje bendrauja garso bangų pagalba, todėl turi labai išvystytą sonarų sistemą ir toks triukšmas… Kai plaukėm būdami Šri Lankoje, jokio garselio nebuvo. Panamoje tai net variklius išjungdavo, kai pastebėdavo komanda delfinus. O čia tokia garso bomba. Toliau atvykome prie Portugalų statytų bažnyčių, kaip namie pasijutom, tik karšta labai. Kita jau hinduistų  Mangeshi Sateri šventykla, su pasvirusiu bokštu. Vakare dar laukė kruizas laivu. Vaizdai nuostabūs, bet jau ta indiška muzika visu garsumu, aš visada sakiau, kaip sunku mieste žmogui iš kaimo. Ir čia man atėjo nušvitimas. Nereikalingi mes ten jiems. Nesupraskite šito pažodžiui, bet ten jų, indų tiek daug, kad visos kelionės metu sutikome tik kelis baltuosius. Ir todėl visos pramogos, visur, yra orientuotos ne į atvykusį iš už jūrų marių turistą, bet į vietinį turistą. Žinoma, jie tave gerbia nes tu baltasis. Kai būsite Indijoje, jei likimas lems užsukti į svečius pas vietinius, nenustebkite, jei garbingiausioje vietoje pamatysite nuotrauką su mumis. Jau nusifotografuoti su baltaisiais, tai čia gyvenimo svajonė. Apie kelionės vidurį, tai pradėjo mane erzinti, tai, kai tik buvom prašomi kartu nusifotografuoti, juokais pasakydavau, kad su manimi foto kainuos 500 rupijų. Ir suveikdavo, pasijuokdavom, bet manęs jau nereikėjo. Paskutinis sustojimas, Mumbajus. Po to, ką čia perskaitysite jokiu būdu nesugalvokite eiti prie lango, geriau nereikia. Na, pamenate, kas ten kokį laikmetį mato ir visos kitos su tuo susijusios nesąmonės. Galiu tik pasakyti – stipru, labai stipru. Na va, nuteikiau Jus atitinkamai, galime pradėti. Jau vakar atvykome į Mumbajų. Atvykom į pavakarę, tai pasisukiojom šen bei ten ir miegoti. Šiandien turėjom turą po miestą. Aplankėme Mumbajaus vieną iš skalbyklų. Čia jau rankomis neskalbia. Yra tokios savadarbės skalbimo mašinos. Visa kita atliekama rankomis. Kitas punktas, vieta, kur buvo filmuotas filmas „Lūšnynų milijonierius”. Aš nerandu tinkamų žodžių, kad aprašyti tai, ką mes patyrėme. Tai ką Jūs matėte, jei matėte tą filmą, vyksta dabar realiame gyvenime, ten nebuvo filmo dekoracijos. Viskas va taip ir yra, jie, Bombėjaus vaikai, ir šiandien žaidžia ant šiukšlių krūvų. Mus atlydėjęs vietinis sakė, kad ir jis vaikas būdamas po pamokų atvažiuodavo su traukiniu čia, pas savo klasiokus, ir kartu jie siausdavo čia. Ši vieta kaip atskira Indija. Kaip taisyklė, apačioje, pirmame aukšte, yra visokios dirbtuvės, dirbtuvėlės, žodžiu verslo centrai. Antras ir trečias aukštai – gyvenamieji. To namo siaurumas, nežinau, gal trys metrai. Praėjimai tarp namų maždaug metro pločio. Tamsu. Be vietinio palydos čia geriau nesirodyti. Na gi prašiau neiti prie lango ir nežiūrėti, neiškentėt. Tikrai ir mums labai daug emocijų sukėlė matyti vaizdai. Dar ir dabar, praėjus keliems mėnesiams, prisiminus viską, šiurpuliai po kūną laksto. Prie kanalo, kur matote namus, jie ne apleisti, ten gyvena žmonės. Žinoma, yra Mumbajuje ir gražių vietų, Viktorijos laikų geležinkelio stotis, su milijonu ten ir atgal zujančių indų. Indijos vartai, ypač gražiai atrodantys vakare( taip pat su milijonu indų, prašančių madam selfie please, prisimenat, su manim 500 rupijų.) Aplankėme istorijos muziejų ir beje sužinojom labai įdomių dalykų. Kol viso pasaulio mokslininkai laužo ietis, kaip atsirado mūsų visata, reikia tiesiog ateiti į šį muziejų, kur aiškiai parašyta, kad visatą sukūrė Višnu. Dar vienas akcentas Indijoje, šiukšlės. Jūs neįsivaizduojate, koks ten šiukšlynas. Visur. Alleppey kanalai. Skardžiai kanalo aukšti, visi apipilti šiukšlėmis. Kočio senamiestis, šiukšlynas. Ėjome šiaip, pasivaikščioti ir priėjom tokį gražių namų rajonėlį. Tarp gatvės ir namų teka gal metro ar dviejų pločio nežinau kas. Ir net neteka, stovintis dvokiantis kanalas. Goa paplūdimiai, pilni plastiko, nors ant kranto nemažai šiukšliadėžių. Na, o apie Mumbajų tai iš vis nėra ką rašyti. Pamenat, rašiau, kad keliaujame viena iš gražiausių Indijos valstijų – Kerala. Tai kas tada darosi ne tokiose gražiose valstijose? Nori nenori, bet prieš bet kokią kelionę susidarai kažkokį savo matymą, ne tvirtą nuomonę, bet tokią lengvą kaip rūkas viziją apie šalį į kurią vyksi. Suplyšo į smulkius gabalėlius susikurta vizija, Viskas buvo gerokai, tūkstantį kartų stipriau. Ne veltui sakoma, Indijai reikia užaugti.