MOLDOVA Europos Pelenė

MOLDOVA Europos Pelenė

Idėja keliauti į Moldova gimsta visiškai spontaniškai, rugpjūtį, prie naktinio laužo. Dar mėnesį stebime situaciją ar pandemija nenublokš Lietuvos ir Moldovos į juodžiausių teritorijų sąrašus, ar neatšaukinėjami skrydžiai.  O tada užsakome bilietus ir palengva ruošiamės.
Gražų sekmadienio vidudienį sugužame į Vilniaus oro uostą tam, kad  vakarop, su persėdimu Kijeve, pasiektume Kišiniovą. Skrydis sklandus. Išėję iš Kišiniovo oro uosto sėdame į vietinį autobusą, kuris mus nugabena tiesiai į centrą. Viešbutį esame užsakę tik pirmajam vakarui, toliau viskas šioje kelionėje bus improvizacija su preliminariu planu.

Taigi pirmoji mūsų nakvynė yra seniausiame Kišiniovo centre viešbutyje Hotel Chisinau. Jis atidarytas penkiasdešimtaisiais pagal vieno iš pagrindinių stalininio ampyro architektų Aleksejaus Ščiusevo sumanymą (to paties, kuris pastatė Lenino mauzoliejų Maskvoje). Viešbučio holas, laiptinė su baliustrada, puošnios recepcijos liustros – viskas kaip prašmatniame sovietiniame filme. Tais laikais SSRS ne bet kas galėjo keliauti, todėl reprezentatyvus viešbutis buvo prestižo reikalas. Tiesa, yra kita medalio pusė. Hotel Chisinau pustuštis, kambariai prašosi remonto, o vienas viešbučio korpusas apskritai uždarytas. Kadangi triviečių kambarių jie neturi, tai turėjome mesti burtus kas gyvens vienviečiame. Įsikūrę susirandame vietinės reikšmės parduotuvę ir susiperkame savo pirmąją vakarienę. Išbandome savo skrandžių tvirtumą su nematytų pavadinimų moldaviškais sūriais tuo pačiu dėliodami planus sekančiai dienai.

Ryte dar paieškome automobilio nuomai, bet nebrangios šalys turi vieną didžiulį privalumą t.y. mažas automobilių su vairuotoju kainas. Viešbučio registratūroje sutariame dėl vairuotojo visai dienai. Mūsų vairuotojas Vladimiras, kuris prieš visą gyvenimą dirbo vairuotojų National (anksč. Inturist) viešbučiui. Likimo ironija National viešbutis stovi apleistas tiesiai priešais Hotel Chisinau. Taigi vyresnio amžiaus Vladimiras mėgstantis stabilumą darbe, prie vairo nesitausoja ir paspaudžia akseleratorių.
Šauname į šiaurę link Rezinos miesto. Mes iš pradžių svarstėme apie Tipovos vienuolyno esančio uolose aplankymą, tačiau Vladimiras įkalba aplankyti Saharnos vienuolyną. Sako jis geresnis už Tipovą. Riedame naujai nuasfaltuotais keliais ir stebimės kaip viena neturtingiausių Europos valstybių šitaip susitvarkiusi. Mums sako, kad čia amerikiečiai finansuoja ir patys viską kontroliuoja.   Su mūsų vairuotoju nepanuobodžiausi, viską papasakos. Pavyzdžiui, Moldovoje vidutinis atlyginimas 350 EUR. Oficialiai, tai pati neturtingiausia Europos šalis. Visi kas neemigruoja traukia į sostinę Kišiniovą, todėl kaimiškose vietovėse pozityvaus optimizmo tiek pat daug kaip ir mūsų kraštuose.

Saharna vienuolynas nustebina. Visų pirmą tai gyvas, veikiantis vienuolynas, aktyviai tvarkomas ir puošiamas, laikomas vienu iš piligrimystės centrų Moldovoje. Įsikūręs jis kalvų slėnyje šalia Dniestro upės į pietus nuo Rezinos miestelio – simboliškai, vos keli kilometrai nuo griežčiausiai saugomo šalies kalėjimo komplekso. Einant uolos šlaitu prieiname vienuolių XIIIa. iškaltas celes, kurias tikintieji šiais laikais užpildė ikonomis ir žvakėmis. Tarpeklyje šniokščia mažas upelis, einant aukštupiu galima pasiekti nedidelį krioklį. Dar yra  didelė uola į kurią galima įsilipti ir užmesti akį į vienuolyną iš viršaus.

Toliau pasukame į pietus ir važiuojame link Senojo Orhei. Tai Moldovos seniausia istorinė-archeologinė vieta siekianti Dakų laikus (juos užkariavo romėnai). Dar Orhei garsus tuo, kad čia yra vieni gražiausių vaizdų šalyje. Nors daugelis galvoja, kad Senasis Orhei yra apsuptas Dniestro upės iš tikrųjų tai jo intakas Raut upė juosianti pagrindinę kalvą. Ant kalvos Šv. Marijos bažnyčia  ir senasis vienuolynas iškaltas uoloje. Vienuolynas išsidėstęs ant stataus skardžio, nuo kurio nudardėjus nepasakytum, kad Moldovoje nėra kalnų. šalimais šurmuliuoja gausi  moksleivių ekskursija. Nepasakyčiau, kad Orhei mane sužavėjo, galbūt per daug tikėjausi, matyt Moldova neturi itin išskirtinių lankomų objektų, todėl visur aktyviai reklamuoja Senąjį Orhei.

Nuo kalno leidžiamės pro gyvenamą etnografinio tipo kaimą Butuceni. Labai gražus, autentiškas kaimas su ant kiekvieno žingsnio nacionaliniais motyvais papuoštais vartais. Čia būtų smagu pernakvoti, daugiau pavaikštinėti, tačiau skubame į Krikovą.

Tiksliau, į Krikovos vyno daryklą. Į čia mes užsakėme ekskursiją dar viešbutyje. Krikovos pagrindinis traukos objektas yra vyno rūsiai. Juos lankė daugybė įžymių žmonių tame tarpe mūsų Dalia Grybauskaitė, amžinoji kanclerė A. Merkel, V. Putinas, Gagarinas ir kt. Atsiskaitome su Vladimiru ir elektriniu traukinuku lekiame požemiais. Mums rodo geriausius savo vynus, kolekcinius seniausius. Krikova labai didžiuojasi tuo, kad čia lankosi daug tarptautinių politikų, jiems netgi dovanojamos vynų kolekcijos, čia pat jos ir saugomos. Tai daugiau simbolinis marketingas, bet sako kartais iš naujųjų savininkų ateina užklausimas atsiųsti vyno iš jiems padovanotų kolekcijų. Krikovos požemiai sudaro 120km. labirintų iš kurių beveik pusė šiuo metu naudojama. Matome daug statinių ir butelių. Daug gražių degustacinių salių: čia gurkšnojo tas, čia anas, o čia dvi dienas pagurkšnojo Gagarinas. Į vieną iš salių pasodinami ir mes, iš pradžių alkani puolame užkandžius. Krikova labiausiai didžiuojasi savo šampanizuotais vynais, bet kiek ragaujame tai ir baltas sausas ar raudonas sausas yra labai neblogi. Žodžiu, iš požemių išlendame jau visai linksmi. Ieškome sau nakvynės miestelyje.

Žemėlapis veda prie Villa Family – skamba patikimai, bet atėję matome kad neveikia mūsų vila. O šalia stovi naujas pastatas lyg ir restoranas. Sakom užsukam bent pavalgysime. Viskas čia nauja, gražu netgi kažkiek prabangu, restorane baltos staltiesės, prie kurių jau sėdi linksmi moldavai. Pasirodo yra čia ir 2019m. atidarytas naujas viešbutis-restoranas GIOWine. Gauname puikius Family Junior Suite apartamentus su dviem miegamaisiais, svetaine ir įskaičiuotais pusryčiais už 80eur. Jeigu ne spalio pabaiga, tai turbūt ir į baseiną iššoktume. Nusileidžiame į restoraną, sočiai pavakarieniaujame. Mus prisijungti prie savo stalo pasikviečia linksmieji vietiniai moldavai. Pasirodo jie Krikovoje susibūrė trumpam, atvyko iš užsienio šalių, taigi patys svečiuojasi gimtinėje. Kalbos, tostai, patarimai ką pamatyti ir draugų bei pažįstamų telefonų numeriai vienas po kito krentantys į mūsų kontaktus (kas žino gal prireiks Veros muziejaus direktorės iš Komrato pagalbos).

Ryte jau stovime autobusų stotelėje, kad nuvykti į Kišiniovą. Šiaip ne taip nusigauname iki Pietinės autobusų stoties. Iš čia perkame bilietus į Komratą, piečiausią mūsų kelionės tašką. Tik įsėdus į Mercedes Sprinterį įsijungia rusiškas kaukazietiškas popsas. Kažkodėl Moldovos vairuotojai labai pamėgę būtent kaukazietišką muziką. Taigi labai neblogu keliu pro Cimislia atriedame iki Komrato miesto. Komratas tai Gagauzijos sostinė. Gagauzija – automoninė teritorija Moldovos sudėtyje. 1990m. netgi paskelbė nepriklausomybę nuo Moldovos. Keturis metus gagauzai turėjo savo respubliką, bet galų gale rado susitarimą Kišiniovu. Dabar tai savitas regionas su nostalgija sovietinei praeičiai ir įsivyravusia rusų kalba. Gagauzai yra stačiatikiai Bulgarijos tiurkai Rusijos imperijos laikais persikėlę į šiuos kraštus. Gyventojų čia nedaug viso labo ~130.000. Pačioje sostinėje Komrate apie 20.000.

Daug pasakantis faktas, kad einame pagrindine miesto gatve, kuri pavadinta Lenino garbei. Niekur neteko skaityti apie didžiulę Lenino meilę gagauzų tautai, bet vietiniai gyventojai vienpusiškai atkakliai puoselėja gražius jausmus Iljičiui. Tuo įsitikiname Lenino gatvėje, fotografuodami Lenino paminklą prie centrinių vietinės valdžios rūmų. Dar anuos laikus labai primena balinami medžiai kaip mūsų soduose ir taip pat balti šaligatvių bortai – turbūt gražu. Tikrai pavyzdingai ir šiuolaikiškai sutvarkyta centrinė miesto aikštė. Fontanas ir cerkvė kaip iš atviruko. Šalia verda gyvenimas turguje. Dar surandame universitetą, sutikite Ukmergės dydžio miestui turėti savo aukštąją mokyklą – rimtas pareiškimas. Šalia universiteto pradėto griauti senojo kinoteatro griaučiai, bet matyti kad tokioje būsenoje jis jau ne pirmi metai. Žemyn nuo kinoteatro driekiasi Šlovės alėja. Joje įvairių revoliucionierių biustai, o garbingiausioje vietoje Azerbaidžano ir Kazachstano prezidentų galvos. Turint omenyje, kad matėme Turkijos biblioteką, tai panašu, kad gagauzai stiprina savo ryšius su tiurkiškomis tautomis.

Vietinių pasiklausinėjame kur čia apsistoti. Mus nukreipia į Medelean. Čia jau apartamentai be svetainių ir baseinų. Paprasti, bet svarbiausia, kad turi trivietį ir mums nereikia mesti burtų. Moteriškės recepcijoje išprašome apskambinti autobusų stotį ir vietinę vyninę surinkti informacija apie darbo laikus ir kt. Taigi keliaujame į vyno daryklą, kurią mums rekomendavo draugai Krikovoje, kaip supratote Veros iš Komrato nutarėme netrukdyti.

Į Vinuri de Comrat turime įveikti 2km pėsčiomis. Net nebūtume pagalvoję, kad tai bus įsimintiniausias pasivaikščiojimas Moldovoje. Einame kažkokiu lauku tarp dviejų miesto dalių. Per lauko vidurį bėga šiukšlėmis užmėtytas rudas upelis, ganosi karvės, dega kažkokios atliekos. Norbis pasijaučia taip lyg vėl būtų sugrįžęs į Sibiro kaimus. Vos keli šimtai metrų nuo išblizgintos centrinės aikštės ir patenkame į nelinksmą periferijos nūdieną kur nuotekos net neužkastos po žeme, o atvertos praeiviams. Atlaikome paskutinį išbandymą – nepririšto šuns ataką ir kaip oazę pasiekiame vyno daryklą. Įdomu tai kad mus pasitinka pats daryklos direktorius. Prašome ekskursijos, nes Krikovoje neveda į pačią gamyklą. Direktorius žmogus nuoširdus, jau po darbo valandų suorganizuoja mums papildomą ekskursiją, asmeniškai pataria kokį vyną ragauti ir kokį nacionalinį patiekalą užsakyti. Žodžiu, žmogus orkestras. Kol keps mūsų ėriukas einame į gamybines patalpas. Aišku, čia reikia atskirai aprašyti kaip vyksta vyno gamyba, bet tai bus geriau aprašyta ekspertų. Mūsų tikslas buvo iš techninės pusės pasižiūrėti į gamybos procesą. Mus po daryklą vedžiojo technologė atsakinga už balto vyno gamybą. Daug įdomių faktų papasakojo. Svarbiausias, manau, kad Sovietų Sąjungai buvo reikalaujama pagaminti kuo daugiau vyno, daryti planus nepaisant nieko. Tuo tarpu šiais laikais svarbiausia kokybė. Pavyzdžiui, nuo vynmedžių nukarpomos neperspektyvios vynuogių kekės, kad perspektyviosios galėtų duoti geriausią kokybę. Prie Tarybų tai būtų negirdėtas dalykas šitaip švaistyti gerybės. Vinuri de Comrat samdė specialistą iš Naujosios Zelandijos, kuris padėjo supirkti šiuolaikišką itališką įrangą, įvesti naujausios gamybos technologijas ir kt. Dabar jų vynų galima rasti ir Italijoje, ir Australijoje ir Lietuvoje (patikrinta). Dar mums parodo aktų salę, kuri paversta sovietiniu muziejumi – čia niekas nekeista nuo kokių 1989-ųjų m. ir papildomai prikaupta įvairiausių buitinių artefaktų.

Sėdame prie stalo valgyti ėriuko ir kitų tradicinių patiekalų. Netikėtai pasirodo folklorinių šokių trupė, kuri linksmins gretimoje salėje švenčiančią jubiliatę. Net virėjos susirenka pasižiūrėti. Šokiai ir šokėjų vidutinis amžius viskas labai panašu kaip pas mus, tik muzika bulgariška ir kostiumai spalvingesni. Namo grįžtame su taksi. Atsipalaiduoti negalime, nes anksti keliausime į Tiraspolį.

Taigi 7:00 naujai sutvarkytoje Komrato autobusų stotyje perkame bilietus į Tiraspolį. Įdomu stebėti vietinius vairuotojus. Kažkada ir pas mus tie kas vairavo mikroautobusus buvo patys kiečiausi vyrukai. Čia vairuotojai tikri reikalų tvarkytojai, kietuoliai neieškantys žodžių kišenėje. Savo kietumui išlaikyti jie nuolatos turi solidžiai vaikščioti, kalbėti ir jokiu būdu nenutraukti kaukazietiškos muzikos.

Apie Tiraspolį ir Padniestrės respubliką bus atskiras pasakojimas, todėl keliamės laiku į tą akimirką kai jau iš ten grįžtame į Kišiniovą…

…Važiuodami iš Tiraspolio į Kišiniovą, pasnūduriuojame iki kol mus pristato į centrinę sostinės autobusų stotį. Labai triukšminga ir reklamomis užgožta vietelė.  Viešbučio iš anksto nebuvome užsakę tik žinojome, kad į Hotel Chisinau negrįšime, visų pirma dėl to, kad jis toli nuo centro. Centru galima laikyti Katedros parko kvartalą. Randame 3* Prestige Aparthotelį su didele svetaine numeryje. Trims kaip tik ko reikia. Jaunutė šeimininkė Darija mums duota įvairių patarimų. Vienas iš patarimų pavakarieniauti nacionalinių patiekalų La Placinte restorane (racommando) A. Puškino gatvėje. Sekančią dieną tyrinėsime Kišiniovą.

Kišiniovas iš pažiūros niekuo neišskirtinis miestas. Tačiau, tai tik pirmas įspūdis, priklausantis nuo lūkesčių. Pradedame nuo sovietinio paveldo. Kišiniovas karo metais buvo smarkiai apgriautas, prisidėjo ir stiprus žemės drebėjimas 1940 metais. Miestas buvo apgailėtinoje situacijoje, todėl tas pats architektas Ščiusevas paruošė miesto vystymo generalinį planą. O nuo 1970-ųjų iškelti labai ambicingi planai iš Moldovos sostinės padaryti pavyzdinį miestą. Čia turbūt įtakos turėjo tuometinio SSRS vadovo Brežnevo sentimentai – 1950-52m. jis vadovavo Moldovos SSR.

Vienas įdomesnių objektų Kišiniovo cirkas. Pastatytas 1981m. buvo renginių centru, tačiau po nepriklausomybės vertėsi sunkiai ir 2004m. užsidarė. Eksterjeras įspūdingas, bet sparčiai degraduojantis – yra didelių klausimų statinio kokybei. Didžiausias siurprizas mums, tai kad nepaisant visiškai apleisto pastato išorės kabo reklaminiai pasirodymų plakatai ir viduje kartais vyksta pasirodymai. Taigi galbūt pastatas dar bus modernizuotas.

Žemės Ūkio ministerija atrodo šiek tiek pakilusi nuo žemiškų reikalų.

Raudonasis mūsų Spaudos rūmų atitikmuo, stovi šalia Mados centro. Gera kompozicija.

Nacionaliniai Operos ir Baleto rūmai. Viskas su užmoju: frontonas su kolonomis ir laiptais į dangų, bareljefai, tik reklamos visai nesižiūri. Įeiti į vidų nepavyksta, bet žinome, kad interjeras dekoruotas dar gausiau nei fasadas.

Dar vienas įdomus objektas apleista observatorija. Keista, kad viduryje miesto jos niekas nesaugo. Vieta nuostabi tarp didžiulio parko ir universiteto, bet apleisto komplekso vis dar niekam, išskyrus metalo vagis, neprireikė. Čia palandžiojame ir užlipame į kupolą.

Nuvažiuojame prie aukščiausio Kišiniovo pastato Romanita. Ne kiekvienoje sostinėje bendrabutis yra aukščiausias pastatas. Jis buvo statytas sveikatos apsaugos darbuotojams šalia esančiai ligoninei. Bet dabar didelis klausimas ar medikai vis dar gyvena Romanita. Prancūzų dokumentiniame filme 2019m. šis pastatas išrinktas baisiausiu pastatų pasaulyje. Nežinau kokiais kriterijais remiantis jis aplenkė Kaliningrado „Robotą“, Belgrado Genex Tower ir Krokuvos Forum Hotel, bet čia jau ant prancūzų sąžinės.

Stepono Didžiojo (Stefan Cel Mare) vardu pavadintame parke yra 1969-ųjų savotiška modernistinė Guguta kavinė.

Dar vienas modernizmo pavyzdys Cosmos viešbutis. Kai jį pastatė 80-aisiais, tai žmonėms atvykusiems į miestą traukinių nuo stoties reikėjo keliauti link centro pro šį dangoraižį. Dar 2019m. jis veikė, o taip norėjome pagyventi, pajausti nomenklatūrinę dvasią. Kaip supratome iš aplinkinių, dabar dalis numerių tebenuomojami kaip bendrabutis vietiniams gyventojams.

Miesto Vartai – tai grandiozinis gyvenamųjų namų kompleksas, atvykstantiems nuo oro uosto, vizualiai, iš tikrųjų, palieka vartų įspūdį. Vartai stovi Dacia bulvaro pradžioje ir įleidžia į sovietiniais daugiaaukščiais apstatytą kvartalą. Viduryje kvartalo nacionalinis Zimbru stadionas. Iš aplinkinių daugiaaukščių galima ramiai stebėti rungtynes.

Turbūt garsiausias apleistas sovietinis pastatas visoje Moldovoje tai National Hotel. Anksčiau tai buvo Inturist viešbutis skirtas apgyvendinti užsieniečius ir garbingiausius svečius iš visos Sovietų Sąjungos. Čia buvo prabangiausias Kišiniovo restoranas ir patys geriausi vakarėliai. 16 aukštų monstras pasitinka visus atvykstančius į centrą nuo oro uosto. National Apleistas jau 15 metų. Panašu, kad dar po 10 metų jį bus galima nugriauti. Nugriauti reikės turbūt ne tik dėl būklės, bet ir dėl to kad turistinis miesto centras persikėlė 1,5km šiauriau prie Katedros aikštės. Taigi šioje miesto dalyje nebebus tokio turistų srauto, kuris užpildytų didžiulius National, Cosmos ir Chisinau Hotel.

Mūsų apartamentai šalia nereikalingiausios antžeminės pėsčiųjų perėjos šalyje. Perėja veda į prekybos centrą, kuriame pilna gerų kavinių ir restoranų. Čia pavalgius pasivaikščiojame po Katedros aikštę. Pagrindinė katedra primena tuo pačiu metu statytą Helsinkio katedrą tik papildomai turi varpinę ir daug balandžių.

Aikštės gale Triumfo arka skirta išsivadavimui prieš Osmanų imperiją atminti.

Priešais Triumfo arką Vyriausybės rūmų monolitas. Tiesą sakant, visi valstybiniai rūmai statyti dar sovietiniais metais, o po to kiek įmanoma atnaujinti. Prezidentūra, parlamentas, vyriausybė visi tame pačiame Stepono Didžiojo bulvare netoli vienas nuo kito. Parlamentas netgi žiūri tiesiai į Prezidentūrą. Moldovoje pastaruoju metu įvyko dideli pokyčiai, komunistų-socialistų partiją po ilgo laikotarpio pakeitė proeuropietiški politikai. Visi kalbinti paprasti moldavai deda dideles viltis ir peikia ankstesnę valdžią. Artimiausioje ateityje bus įdomu sekti kaip sekasi šaliai kilti iš paskutinės vietos Europoje pagal atlyginimų vidurkį ir turistų skaičių.

Stepono Didžiojo Parkas seniausias ir turbūt gražiausias mieste. Iškiliausiam Moldovos istoriniam valdovui stovi paminklas ant aukšto pjedestalo. Veikia Tamsusis senasis fontanas. Daug žalumos ir ramiai judančių žmonių. Žinoma, po parkus geriau vaikščioti vasarą, dabar sunku jį vertinti.

Iš smalsumo užsukame į Pergalės memorialo parką. Didelė aptverta ir gerai sutvarkyta erdvė. Vis dar dega amžinoji ugnis. Po parką laksto didelė šunų gauja ir loja ant žmonių.

Į Karinį muziejų deja nepatenkame – jau uždarytas. Bet tai kas mums įdomiausia išrikiuota kieme – karinė technika! Apžiurime Flak, T-34, MiG15 ir kitus žaisliukus, būtinai padiskutuojame. Čia jau Pauliaus sfera, papasakoja mums viską geriau už bet kokį gidą,

Mums labai krito į akis traukinių stotis. Statyta dar rumunų 1871-aisiais, su rytietiškais motyvais, senoviniu garvežiu ir drabužių turgumi ant pėsčiųjų tilto. Stotis visai pustuštė, dėl pandemijos apribotos užsienio kelionės. Vidinių reisų viso labo keturi per dieną. Užtat draugiškai nusiteikusi stoties darbuotoja pasidžiaugia, kad greitai bus atnaujintas maršrutas į Odesą.

Šalia pagrindinio Moldovos universiteto yra Miesto muziejus, įkurtas buvusiame vandens bokšte. Viršuje yra apžvalgos aikštelė.

Vaikštinėdami po miestą užsukame į kiemus, braižome skersai išilgai. Turbūt niekuo labai nesiskiria nuo mūsų senųjų kvartalų kiemų prieš 10-15 metų. Senos žaidimų aikštelės, visur parkingas, padžiauti kilimai. Visur tvarkinga, nesimato šiukšlių. Yra ir vienas esminis skirtumas nuo mūsų šalies, kiemuose auga tikros vynuogės. Architektūra lyginant su Lietuvos sovietiniais kvartalais yra kitoniška. Matosi, kad Kišiniovas buvo favoritas nomenklatūros tarpe, todėl leido pristatyti nestandartinių daugiaaukščių, niekur kitur artimajame užsienyje nematytų.

Vakariniams pasivaikščiojimams rekomenduoju Stepono Didžiojo bulvarą. Visi gražiausi ir įžymiausi pastatai gausiai apšviesti, pirmuose aukštuose įsikūrusios prabangios parduotuvės. Gražūs žmonės vaikštinėja pirmyn ir atgal, visai kaip Laivės alėjoje ar Gedimino prospekte.

O miestiečiai dažniausiai renkasi Miesto Parką. Tai aplink didžiulį tvenkinį įkurtas parkas su 3km pėsčiųjų taku. Nuo universiteto galima nusileisti Laiptais, tolėliau pakilti atgal Kaskadiniais Laiptais. Žodžiu, daug gražių laiptų kur renkasi jaunimas ir šeimos. Čia nuolatinis veiksmas: lekia paspirtukai, mamytės stumia vežimėlius, porelės eina už rankų susikibusios, vaikučiai valgo cukraus vatą ir t.t. Tai turbūt geriausia vieta pabaigti pažinti su Kišiniovu.

Labai anksti paryčiais Darija mums iškviečia taksi ir mes sėkmingai nusigauname į oro uostą skrydžiui namo. Europos Pelėnė mums buvo svetinga ir dosni įspūdžių, linkime jai greičiau tapti princese.