Kijevas – mini atostogėliu pradžia (2021-07-15)
Rytas prasidėjo labai anksti, 6 val. ryto autobusu iš Šiaulių pajudėjau į Vilnių. Vilniuje pėstute apsukau garbės ratuką po senamiestį ir lekiu į oro uostą. Pusantros valandos skrydžio ir leidžiamės Kijeve, tiksliau priemiestyje Borispolyje…
Oro uoste turiu du darbus išsikeisti valiutos ir nusipirkti vietine SIM kortelę. Deja valiutos keitykla viena ir kursas ‘žiaurus’ su +/-10% komisiniais… Išsikeičiu minimaliai… Už SIM kortelę irgi paprašo 10€ 5 dienoms, kažkoks kosmosas, ieškosiu mieste, panašu, kad oro uoste kainos ne adekvačios…
Traukiniu už +/- 3€ atvažiuoju į centrinę stotį, kur padoriu kursu ir valiuta išsikeičiu ir SIM nusiperku 3 kart pigiau nei oro uoste. Tuo pačiu imuosi ir avantiūros… nusiperku naktinius bilietus su miegama vieta į keletą miestu, manau jie verti, kad juos aplankyti, bet tai iššaiškės tik po kelių dienų.
Vaizdeliai pro traukinio langus nedžiugino, baisu kaip kažkada važiuojant link Vilniaus oro uosto. O ir aplink traukiniu stotį kontingentas ne koks… bet ir Vilniuje tiesa pasakius ne ką geriau…
Nakvynėms apsistojau pobrangiame hostelyje 15€ už 2 nakvynės, bet geroje vietoje ir su gerais įvertinimais book’inge…
Ir štai pagaliau galiu žingsniais matuoti Kijevą, jau pavakarys tad tiesiog prasieisiu po senamiesčio įdomybes…
Šv. Vladimiro katedroje pataikau į kažkokias batiušku apeigas – įtraukia, be to tamsiu atspalvių ikonos ir šventųjų paveikslai, leidžia kur akims pasiganyti, užtrunku gerą pusvalanduką.
Nacionalinė opera – deja remontuojama, tiesiog apeinu ir tiek.
Aukso vartai – tarsi kokia pilaitė, deja muziejus jau nedirba, bet manau apsilankysiu kita dieną;Šv. Sofijos soboras ir varpinė – įeinu pusiau su kiškio bilietu, jau užsidarinėjo, bet apsauginis už pakistuką leido į varpinės bokštą ir į teritoriją, tikrai įspūdingi vaizdai iš bokšto, o ir soboras menantis XIa. atrodo įspūdingai gausybe kupolu.
Šv. Michailo vienuolynas vilioja spindinčiais bokštais, o ir šalimais prigludusi Vladimiro kalva su parku labai jauki pasivaikščiojimui…
Šv. Andrejaus cerkvė – vienos seniausių ir įspūdingiausių miesto gatvių pradžia, nuo kurios žingsnis po žingsnio žemyn nusileidžiama link Dniepro. Deja funikulierius uždarytas remontui, kuriuo sako būdavo labai patogu grįžti į viršutinį miestą…
Graži tautų draugystės arka, gražus stiklinis tiltas, o štai iš Maidano aikštės tikėjausi kažko daugiau, šiaip ji graži su fontanais, daug žmonių, bet kažkaip maniau ji bus gerokai didesnė… Bet čia gal tik mano vaizduotės klystkeliai…
O iš Maidano namolio link Aukso vartų ir še tau prašom, per dieną daugiau nei 35 000 žingsnių…
Kijevas – žingsniu maratonu tyrinėju miestą (2021-07-16)
Ryte anksti kilau, kad kuo daugia pamatyti, aštunta pajudu. Pirmiausia prasieiti Peizazhnaja alley, kuri garsi savo meniniais akcentais, kurie pirmiausiai buvo skirti išsaugoti parkeli (buvo planuojamos naujos statybos). Gražus vietinių gyventojų kurti meniniai akcentai stebina išmonė ir gražumu… Daug bėgikų laksto, net širdis sala kaip norėtųsi ir man prasibėgti…. Miela širdžiai vietelė, nei atimsi, nei pridėsi.
Hostelyje prisiklausiau, kad parkų takeliais virš Dniepro labai smagu pasivaikščioti, kad ir iki Pečioro lavros ar milžiniško Motinos tėvynės paminklo… Tad imu šį iššūkį ir pėdinu, grožėdamasis vaizdais į Dnieprą, tilteliais, parkais, įspūdingais Mariinski rūmais atkeliauju beveik prie Pečiorskos lavros, bet pastringu prie parkelio su paminklais atmintį golodomoro ir holokausto aukas, atsipučiu ramiai minutėlę.
P.S. norint patekti į Mariinski rūmūs ar geriau pažinti miestą rekomenduoju planuojantis išvyką užsukti į Interesni Kiev puslapį ir pasisemti įdėjų ar užsisakyti kokią ekskursiją, aš deja juos atradau kiek per vėlai…
Nuo įėjimo į Pečiorska lavra (bilietas apie 4€ su varpinės bokšto apžvalgos aikštele) taip ir apsvaigsta galva nuo auksu žibančiu kupolu, tai tarsi atskiras miestas mieste, kaip Vatikanas Romoje. Miestiečiai labai didžiuojasi šia lavra ir joje esančiomis kotokombomis, kur buvo laidojami vienuoliai skleidę krikščionybę apylinkėse. Vietiniai eina, bučiuoja ikonas, relikvijas, tūkstančiai lūpų drumsčia čia besiilsinčiu ramybe… Ir beje kai prasidėjo covid’as būtent ši lavra buvo tapusi vienas didžiausiu plitimo židinių, kol buvo laikinai uždaryta…
Toliau žingsniais matuoju Kijevą, einu link milžiniško motinos tėvynės paminklo, pakeliui apžiūriu karinės technikos ekspozicijas. Žingsnis po žingsnio artėju prie tikslo – maratono žingsniu (42 000)…
Pavalgimui vilioja užsukti į ‘Puzata xata’, dėl linksmumo išgerti sunku nestabtelti taurelei ‘Pjana vyšnia’, norint gurmainšku malonumų puikiai tiks ‘Kiev food market’.
Išbandžiau ir metro – labai patogu ir greita. Gražiausia stotis Aukso vartai, giliausia po žeme Arsenalnaja…
Pačiame mieste, beveik centre, tik perėjus tiltu į kitą Dnepro pusę puikus pliažas, tiesa kone sausakimšas, ypač karštais vasaros vakarais ar savaitgaliais. Visgi kelio dulkeles Dnepre nuploviau ir net ne kartą. O at
sigaivinau alučiu iš šalimais esančio bariuko už kažkiek labai nebrangiai (gal 1,5-2€). 
Pirogova – etnografinis Ukrainos veidas (2021-07-17)
Išsimiegojęs į valias, rytą pradedu pasivaikščiojimu link kiek tolimesnio metro. Einant pro Taraso Ševčenkos parką nustebina gausybė sportuojančių būrelių, joga, aerobika, šokiai ir vien moterys… Gražu paveizėti…
Keliauju į priemiestį, kur įsikūręs etnografinis architektūros parkas Pirogova. Perspėja, kad teritorija didelė – galima ir diena pravaikščioti, tad imu draugą už pinigus – išsinuomoju dviratį ir leidžiuosi į slėnius ir kalveles atradinėti senosios Ukrainos regionų… Labiausiai stebina vėjo malūnų gausa, mažutės cerkvės, o labiausiai juose deginamos žvakutės… Pavojinga, žaidžia su ugnimi… O vat ne nupjauta žolė kai prie trobeliu reikia bristi per žoles lygį bambos kažkodėl visiškai nestebina… Visgi gražios jūjų Rumšiškės, vertos minimum pusdienio, o tai visos dienos, nes kiek užtrunka iki čionai dasigauti…
Grįžęs į miestą turiu planą paveizėti 2 namus, viena šalia prezidento rezidencijos puošta chimeromis, ir lėlių teatrą pro kurį jau keletą kartų prapėdinau, bet taip ir liko nuošalėje… Chimeru namas toks pilkas ir niūrus – tarsi iš siaubo filmo, man deja nelabai patiko. O štai lėlių teatras, kaip iš gražios pasakos – gražus ir dailus, sufontanu, su gausybe pasakų personažų ir kas 15min. skambančiu laikrodžiu. Gražu kaip pasakoje.
Ir taigi štaigi, atėjo metas atskleisti mano avantiūra… Naktiniu traukiniu iškeliauju į kitą tolimą regioną paveizėti keletą nuostabių miestų. Traukinio bilietai su miegama vieta plackarde ir patalyne kainuoja apie 16€ (pirmyn ir atgal t.y. dvi naktelės), panašiai kaip hostelis Kijeve (irgi 2 naktims)…
Beja su žingsniais šiandien nekas, nekas, tik 24 000 nupėdinau…
Traukiniu į Černovicus ir Kamienec Podolski (2021-07-18)
Kelione miegamame traukinyje, plackarde – smagi nauja patirtis, mielos šnekios bendrakeleivės vakare ir ryte neleido nuobuodžiauti, o naktį netrukdydami vieni kitiems ir ‘neknarkdami’ visai gerai išsimiegojome, bent jau aš nesiskundžiu… Na, tik aišku, dušo deja nėra, o ir WC traukinyje… nepratūs neatsipalaiduosi… bet už tai kavos puodelis ar vandens buteliukas tik 10 grivnų (~0,30€) – pigiau nei mieste…
Ryte atvykstu i Černovicus, kur tiesiai i kalvos viršūnę keliauju link universiteto, ne ne… ne mokytis o apžiūrėti į UNESCO paveldo vertybes įtrauktų buvusiu metropolitų rezidencijos. Gražu, labai gražu, dailūs rūmai, su keliais cerkvės ir laikrodžio bokštais, veikiančioje cerkvėje teko sudalyvauti pamaldose ir net krikštynuose… o rūmuose nuskilo prisijungti prie ekskursijos ir apžiūrėti gražiausias sales, deja į bokštus pakilti, negalima. Bet visgi labai gražūs rūmai – universitetas, svao rausvais mūrais kiek primenantys Klaipėdą… tačiau savo istorija, o ir grožiu visgi sunkiai prilygstantys Vilniaus universitetui…
Černovicu miestelis (toks kaip Šiauliai ir Panevėžys kartu sudėjus) turi gana seną istoriją ir nemažai įdomybių, kad ir senamiestį su rotušę ir teatro rūmus, gausų žydų paveldą, ir gražius praėjusių šimtmečių pastatus. Deja į istoriją neturiu daug laiko įsigylinti, bet panašu, kad didelę įtaką miesteliui turėjo Austrija…
Negalėjau praeiti pro šalį matydamas prie cerkvės besiburiuojančius šimtus žmonių, senų, jaunų, šeimų… Gal kokie atlaidai misliju, bet paklausus, sako ne, čia taip įprasta kiekviena savaitgalį, kad net prie įėjimo eilės susidaro, o žmonių daugiau nei jormarkoje, netgi kepinant +30°C karščiui. Beje šeima yra buvusi LT, gyrė Vilnių, negailėjo pagirų ir lietuviams…
Vidurdienį iškeliauju į kitą miestą Kamienec Padolski (bilietas ~4,5€ kelionė ~2val.) apžiūrėti, bent jau iš foto įspūdingos pilies. Atvykstu jau apie 16val. o šalia stoties esantis turgus, kaip sakant ‘pačiame įkarštyje’ kaip pas mus ko gero Gariūnų geriausiais laikais… Bet mano tikslas ne turgus, tad keliauju link pilies.
Pilis iš tiesų įspūdinga ir gyva, viduje yra edukacinių užsiėmimų, restoranas, o ir senovinė duonos kepykla, kurioje kepa duoną krosnyje. Pilis sena, menanti XIIIa. statyta iš vietos uolieninių akmens luitų. Įspūdingas ir upės kanjonas su uolėtais stačiais šlaitais į kuriuos net alpinistai (vietiniai arba megėjai) laipioja.
O vietiniai ir maudosi… tiesa pasakius ir aš įšokau labai jau sukaitau ir pasiilgau dušo…
Gražus miestelio istorinis centras, iki sutemu nespėjau viso apeiti, bet patiko, o ypač įspūdingai atrodo kanjonas…
Deja diena turi pabaiga, o ir traukinys žioplinėjančių nelaukia… Tad keliauju į stotį iš jos atgal į Kijevą ir į Lietuvėlę… Katino Bonifacijaus gastrolės po Ukrainą deja baigėsi…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Na, tikrai įspūdingi vaizdai.
Kai stebi kas daroma kitose šalyse, apninka abejonės, ar viską teisingai darome savo namuose…?
reikėtų pradėti nuo sostinės perkėlimo į Kėdainius, blogiausiu atveju į Elektrėnus
Kelionė smagi, matau, buvo. Teko garbė būti. Nežinau, kaip tau, bet aš savo noru tikrai nevažiuočiau – sintetinis miestas, kurį tėtė sau pasistatė. Vien ko verti jojo rūmai su parkais ir naujuoju miestu, pieštu tokių architektų, kaip Norman Foster (Londone buvę matė ne vieną jo darbą) ar Kisho Kurokawa. Sintetika už naftos pinigus ir visiškas kičas. Kitoje upės pusėje, kaip buvo ubagynas, taip ir liko, tik mersedesai kiemuose stovi. Mentalitetas toks pas daugelį – komfortas nesvarbu. Gyvenimo kokynė – mersas ir blizgučiai, kilimai ten, krištoliniai sietynai ir fontanai viešbučiuose. Vėdinimas restorane, kur rūkoma? O kam? Taigi oro nesimato, o kilimai matosi.
Jei galėčiau rinktis, norėčiau dar kartą nuvažiuoti į Almatą – senąją sostinę. Visai kitas reikalas. Nors ir kontrastai tarp turtingų ir ubagų tokie pat, jei ne didesni, mentalitetas irgi per daug nesiskiria, bet ten daugiau kazachiškos autentikos – kalnai šalia, Kinija šalia, nerealus šašlykas, arkliena, airanas, daržovės ir visa kita 🙂
Negalėčiau pasaktyti, kad man ten patiko miestas. Negalėčiau pasakyti, kad norėčiau antrą kartą. Norėčiau tik suabejoti – kai kiti stato naujus miestus, mes už milžiniškus pinigus renovuojame xruščiovkes, palikdami senuosius savininkų įstiklinimus…Į menalitetų skirtumus nelendu, tačiau kazachai iš savo „pasaulinių” statybų bent moka patys pasišaipyti, kiekviename suėjime ir kiekvienoje užstalėje…
Bet kokiu atveju įdomu. Kažkada nebuvo problemos ten nuvažiuoti, bet nepasinaudojom tuo
Mane tai dviprasmis jausmas apėmė dėl tų naujų statybų. Lyg ir statosi, tvarkosi, bet tuo pačiu autentikos jokios. Bet dėl investicijų į chruščiovnes su Alvydu visiškai sutinku.