Lietuva: Žemaitija – nauji atradimai (II atostogų dalis)

5 diena

Keista triukšminga Klaipėdos naktis. Namas prie pat gatvės. Karšta, visi langai atverti, nes kitaip uždustum. Vėliau naktimis kiek atvėso, tad buvo galima bent patį triukšmingiausią langą laikyti uždarą.

 Klaipėda. Ir ką gi veikti Klaipėdoje, kai atrodo viskas jau išvaikščiota.  Ogi po šimto metų aplankyti jūrų muziejų. Ne delfinariumą, o būtent muziejų.

 Nuo kelto reikia ilgokai pėdinti, tad renkamės laivelį iki pat muziejaus. Pats gerumas sėdėti priekyje.
 Lauke, kur tapinėja pingvinai, įtaisyta kamera tiesioginiam vaizdui internete. Baisus smagumas pamojuoti dukrai. Vaizdas ateina kiek pavėlavęs,  bet vis tiek tiesioginis. Džiaugsmo abiems pusėms virš galvos. 

  Muziejuje vėsu, žmonių nedaug. Ekspozicija po remonto pakeista. Gerai atrodo medūzų instaliacijos virš centrinio baseino, po kuriuo  dabar įrengtas tunelis. Bet pasigedau akvariumų su tikrom medūzom, jūrų arkliukais. Gal taip atrodo, bet ir žuvų anksčiau berods daugiau buvo. Dabar daugiau muliažų, instaliacijų ir interaktyvių stendų.  

Tunelis po didžiuoju baseinu nuotraukose atrodo geriau, nei iš tikrųjų. Didieji eršketai ištisai malasi ir drumsčia vandenį)) 

 Laivybos istorijos ekspozicijos įrengtos Nerijos forte dabar taip pat dauguma interaktyvios. Gali virtualiai pasimatuoti kokią nori jūrininkų uniformą.  

 Lauke triukšmauja ruoniai, o gretimame baseine nekreipdami dėmesio į kaimynų keliamą triukšmą net pasišnarpšdami pietų miegelio sugulę jūrų liūtai. Reikia patikrinti kaip laikosi žvejų kaimo trobelė.

 O paskui užsiropšti į pakrantėje eksponuojamą laivą ir nerti į triumą. Ekspozicija vietomis keistoka. Bet yra tokia, kokia yra. 

  Atgal vėl laiveliu. Pailsėjus vakarop nutapeni iki Jono kalnelio (miesto-tvirtovės laikus primenantis gynybinis pylimas). Išmaniajame fontane cypdami duodasi vaikai. „Seni vilkai“ vis kaip nors gudriai įsitaiso ant purkštukų, laukdami kol prasiverš vanduo. 

6-7 dienos

 Ramios, be skubos dienos. Su pasimaudymu Smiltynėje, ilgais pasėdėjimais parkuose, skulptūrų paieškomis senamiestyje.  Pasivaikščiojimai šalia gyvenamos vietos vainikuojami naujai atrandamomis gatvėmis ir piešiniais. 

Paskutinį vakarą atsisveikinam su saulute Smiltynėje. 

O grįžus kaip tik prasideda „Vilties bėgimas“. Bėga ir vaikai, ir patyrę bėgikai. Praeiviai labiausiai ploja ir palaiko vaikus ir mamas su mažais vaikais. Didžiausios ovacijos mamai stumiančiai vežimėlį,  mamai su dviem mažutėm mergytėm ir mažutei pradinukei bėgikei. Ir visai nesvarbu, kad jos ne pirmos.

8 diena

  Rytas prasideda gauta žinutę iš buto šeimininkės. Nurodymas kur palikti raktus ir išnešti šiukšles. Nors visada ir be raginimų  jas išnešam, bet šįkart norisi paklaust – o grindų nereikia išplaut?

  Toliau tyrinėsim Žemaitiją. Šimtą metų nebūta Kretingoje. Nuo Kretingos centrinės aikštės apsukam ratuką. Bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Karvedys J. K. Chodkevičius prieš svarbų mūšį su švedais pasižadėjo – jei laimės, Kretingoje pastatys bažnyčią. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią (17 a.)  pastatyta Chodkevičių fundacijos dėka (jie ir palaidoti po centriniu altoriumi) –  viena seniausių išlikusių gotikos ir renesanso bruožų turinti bažnyčia Žemaitijoje. Vyksta mišios, tad nepavyksta apžiūrėti altorių puoštų drožinėtomis skulptūromis. Tai bent pasivaikštai po vienuolyno kiemą

Žaviai pasipuošusi arbatinė – knygynas „Špitolė“.

  Prie bažnyčios, Pastauninko upelio slėnyje, Kretingos Lurdas. Vieta Lurdui pasirinkta neatsitiktinai. Šioje vietoje teka upelis, kuriuo vanduo, tikima, gali išgydyti įvairias ligas. Šventinant grotą į šaltinėlį buvo įpiltas iš Prancūzijos Lurdo parvežtas stebuklingas šaltinio vanduo, pastatytos  Šv. Lurdo Marijos ir Šv. Bernadetos skulptūros.  Totalios ramybės sala ir taip ramiame miestelyje.

Kiek tolėliau miesto kapinės su raudonų plytų neogotikinio stiliaus Tiškevičių šeimos koplyčia–mauzoliejumi.

  Per dvaro parką keliukas nuveda iki gražuolio dvaro. Dvarą savo laiku valdė Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Zubovai. O Tiškevičiai dvarą nusipirko varžytinėse. Žinoma, rekonstravo, įvedė elektrą. Vėliau pristatė oranžeriją, kur augino egzotinius augalus ir atnaujino parką įkurdami prancūziško stiliaus sodą, o kitoje rūmų pusėje – angliško stiliaus parką su tvenkiniais. Tiek parke, tiek sode buvo leidžiama vaikščioti ir ilsėtis paprastiems miestelėnams. 

  Dvaro lankyti neplanavom, bet po parką, kaip tie miestelėnai, pasivaikštom. Gražiai sutvarkyta žalia erdvė, karštą dieną maloniai siūlanti pavėsingus takelius. Įdomi Astronominio kalendoriaus su Saulės laikrodžiu medžio ir metalo derinių kompozicija. Rūpi pajudinti judamas dalis ir surasti visas plane pažymėtas kalendoriaus dalis. 

 Toliau kojos nuveda per Pastauninko  parką, nužingsniuoja spalvotais laipteliais, nutapnoja į porą šoninių gatvelių  ir vėl išveda į centrinę aikštę. 

Pavažiavus kojas pamankštinam prie Džiuginėnų dvaro (55.983014, 22.179515), apsupto  senais maumedžiais. Nuostabus medinis dvaras su baltomis kolonomis ir langais, saugomas ir prižiūrimas. Porą metų šiame dvare gyveno rašytoja Žemaitė. 

  Tryškiuose beveik visi keliai remontuojami. Dulkių tumulai ilgai plevena ora, storu sluoksniu nuguldami žmonių namus, daržus ir mūsų automobilį.   Pagaliau įdardam į Kairiškius. Ir vėl apsistojame „Sauna House in North of Lithuania“. Pasitinka tik šuo voljere.  Jaučiamės kaip namie, viskas žinoma, tad sutiktuvės ir nebūtinos. Šeimininką sutinkame tik vėliau. Kaip visada ragina skanauti uogų. Šįmet turi ir šilauogių. Baltųjų serbentų šįmet skonis nepakartojamas – saulė ir šiluma pripildė uogas saldžiausių sulčių.

9 diena

  Ryte, kaip visada, laukia sočiausi pusryčiai. Užtenka ir sumuštiniams į kelią – laukia intensyvi  diena.

  Netoli Žibikų, prie pagrindinio kelio miške ilsisi Juodasis akmuo (56.230256, 22.479743). Akmenis pas mus, sugiedojus gaidžiams, mėto velniai, tad ir čia nieko naujo. O kuri akmens gyvenimo versija gražesnė? Ar kad prie jo paslėptas Napoleono lobis, ar kad vakarais ant akmens verpia laumės ir į jas pažvelgusi žmogų paverčia pušelėmis, ar kad naktimis iš prasivėrusio akmens išlenda miškų mergelės ir visą naktį šoka? 

  Prie Užlieknės pro medžius šmėsteli medinės bažnytėlės bokštas. Tokio reginio nevalia praleisti. Kukli Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia (56.235083, 22.4021) aptverta medine tvorele. Šventoriuje medinį kryžių (pastatytas Lietuvos krikšto jubiliejui paminėti) prieš Marijos Magdalenos atlaidus kaip tik naujai perdažo du vyriškiai. Klausiam, gal yra galimybė pasižvalgyti viduje. Žinoma yra. Atrakina duris. Deja, fotografuoti viduje draudžiama- tik su klebono leidimu. 

 Kad jau kelias veda per Tirkšlius, galima sustoti prie Kristaus Karaliaus bažnyčios. Durys užrakintos ir tik per senovinę rakto skylutę galima kažką įžiūrėti. 

  Toliau Seda. Miestelio gale naujai atstatytas vandens malūnas su įmūrytais senaisiais akmenimis. Kažkada šioje vietoje stovėjo medinis malūnas, vėliau vietoj jo pastatė mūrinį, kuriame buvo ir malūnininko butas. O dabar prie malūno bandoma įrengti hidroelektrinę. Tik neaišku kaip bus, nes formuojant užtvanką ir tvenkinį, būtų užlieti gyventojų gyvenami sklypai ir net dalis senųjų žydų kapinių. 

  Sedos centre nuostabi, didelė, apjuosta akmenine tvora, viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių. Langai išdėstyti dviejuose lygiuose. Dabar keičiami (renkami pinigai jų keitimui), tačiau pakeisti į plastikinius…??? Gaila, kad bažnyčia užrakinta. Deja, didelių senovinių rakto skylučių nėra, negalima pamatyti nei barokinių altorių, nei vargonų. Ansamblio sudedamoji 1851 m. statyta medinė bažnyčios varpinė.

 Šalia bažnyčios turbūt naujausias Lurdas. Šalia lentelės su jo statybą parėmusių žmonių pavardėmis. Didžiausias lurdų skaičius būtent Žemaitijoje.  

  Neprivažiavus Renavo  dvaro nuoroda veda link storiausios eglės. Tačiau sustojus, net uždarus langus kaip pasiutę atakuoja gyliai. Šimtai. Tiek jau to su egle.

 Renavo dvaras tikras gražuolis. Gaila, kad pirmadienį nedirba. Kažkada vadintas keistu Gaurų arba Gaurelių dvaru, valdymą perėmus prancūzų Rionė giminei,  tapo Renavo dvaru. Vienu  metu dvaras garsėjo šilku. Parke buvo auginami šilkmedžiai šilkverpiams. Pergolės gale dvi mielos skulptūros. Žemyn kaskadomis leidžiasi dailus parkas, kurį labai pamėgę šikšnosparniai. Dailiai atrodo akmeninis svirnas ir sandėlis. 

 Židikai – dar vienas įdomus miestelis, susijęs su Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vardu. Rašytoja čia praleido paskutinius 15 savo gyvenimo metų, įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą neturtingiems vaikams, savo lėšomis įsteigė vaistinę, pasirūpino dėl senelių priglaudos ir ambulatorijos.

 Pirmadienis- nedidukas rašytojos muziejus uždarytas, bet pro langus matosi visa pirmojo aukšto ekspozicija. Tai kaip ir aplankytas)). 

  Prie bažnyčios stilizuoto kryžiaus paminklas rašytojai, iš labdarai skirtų lėšų (skulptorius Osvaldas Neniškis). Šalia įkurtas Šatrijos Raganos parkas su gėlynais, pavėsine, fontanu, žaidimų aikštele, lelijomis pasidabinusiu tvenkiniu.  Atvykusi į Židikus rašytoja apsigyveno klebonijoje, pas kunigą, kur jau gyveno  jos sesuo ir mama. Kunigą platoniška meile ji mylėjo visą gyvenimą.

 Kaip tik prie bažnyčios iš atvažiavusio automobilio išlipa vyriškis, atrakina duris ir ruošiasi kažką įnešti. Iš karto teiraujuos, ar galime kartu užeiti. Jokių problemų. Lygiomis medinėmis lubomis bažnyčia. Kol jis darbuojasi, pasikeliu aukštyn iki vargonų, kuriuose išlikęs mechaninio būgno pavyzdys. Pedalo pagalba į grindis beldžia būgno lazda,  o po jomis esantis oro tarpas rezonuoja ir atstoja būgną. Bažnyčios varpinėje kabo seniausias varpas Mažeikių rajone (1651 m.) 

 Kad negrįžti tuo pačiu keliu, sukame pro Stulpino arba Jautakių malūną (56.309904, 22.261028).  Malūnas tiesiogines funkcijas  atliko iki 1946 m., vėliau ten buvo įrengta HE,  o dar vėliau perdarytas į Kompresorių gamyklos poilsio bazę. Dabartiniu metu priklauso Kiesams. Įeinam į privačią teritoriją sodų bendrijoje ir kieme besitvarkančios moteriškės klausiame ar galime pasižvalgyti. Įsikalbame, kad per karantiną jame veikęs restoranas ir mini viešbutis, kur lankėsi eilė garsių žmonių, užsidarė. O šeimininkė greičiausiai jį naudos tik nuosavam poilsiui. Pastatas, nors ir perdarytas, tikras gražuolis. 

  Netoli Kairiškių užsukame žvyrkeliu prie Gudų vandens malūno (56.187371, 22.540908). Šalia aikštelė automobiliams. Į 1922 m. pastatytą malūną susimalti grūdų atvažiuodavo ūkininkai net iš Telšių. Dabartiniai savininkai įrengė hidroelektrinę, tačiau senasis medinis malūno pastatas tebedžiugina akis. Jaukią teritoriją pamėgę paukščiai, gera ten pasivaikščioti. Pastebim Virvytėje juodajį gandrą, tik nespėjam užfiksuoti. 

Vakarą leidžiam terasoje su grilyje pakepta mėsyte ir karštais sumuštiniais.

10 diena

Pusryčiams blyneliai su dešrele ir sūriu. Jei nebūtų susukti, tai mažas vaikas pusiau užsiklotų tokiu blyneliu)).

  Pernai lankant Viekšnius nuliūdino uždaryta remontuojama senoji vaistinė. Užtat šįmet, sužinojus, kad ji atsidarė, vienareikšmiškai buvo įtraukta į lankytinų vietų sąrašą. Jauki, baltomis langinėmis vaistinė tikras perliukas. Bilietas tik 1,60 eur. Viekšniuose vaistinė atsirado 1859 m. provizoriui, o tai  aukščiausias farmacininko rangas, leidžiantis savarankiškai steigti vaistines ir organizuoti jų darbą, Fiodorui Geldneriui įsigijus rabino Abbe Joffes pastatytą namą. Namą praplėtė šeimos reikmėms, atitvėrė darželius. Paveldėtojai vėliau už skolas vaistinę išstatė varžytinėse. Ją nupirkęs klebonas  perleido savo sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui,  kuris vaistinę prižiūrėjo ir puoselėjo. Vėliau vaistinę perėmė jo sūnus Juozas. Nacionalizavus Juozas buvo paliktas joje dirbti vedėju. Karo metais iš Viekšnių pasitraukus visam medicinos personalui, pagalbą ligoniams teikė tik vaistininkas. Įdomiausia, kad  karo metu Viekšniuose kilus gaisrui, nukentėjo didelė dalis miestelio namų, tačiau ugnis priėjus vaistinę nebeplito. J. Aleksandravičiaus dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė labai prisidėjo prie muziejaus įkūrimo ir atstatymo. Netgi parašė simbolinį testamentą, išreiškiantį jos valią vaistinės atžvilgiu. 

Muziejus nuostabus – kaimiško tipo vaistinė kartu su gyvenamosiomis patalpomis ir vaistažolių sodeliu.

Ir vėl pasiseka- kol laukia atvažiuojančios ekskursijos, muziejaus darbuotoja kartu su mumis pasivaikšto ir papasakoja. Ilgokai užtrunkam farmacinėje ekspozicijoje. Indai, įrankiai, seni receptai, nuostabaus grožio baldai – norisi apžiūrėti visas detales. Keisti eksponatai kaip vėžio girnelės, Sibiro bebro sruogliai (ir šiandien jie laikomi stebuklingais vaistais), žmogaus odos diržai.

Taip vadinamas kaminas – rūkykla, kur varydavo vaistinės reikmėms spiritą,  iš tikrųjų gi nedidelė samagono varyklėlė)).  

Kitoje pusėje gyvenamieji kambariai apstatyti vaistininko  šeimos baldais ir šeimos relikvijomis. Didelis fikusas – pamenu anksčiau namuose tokius augindavo, šakos svirdavo ant baldų. 

Darbo kabinetas, kur akis užkliūna už nuodų knygos.   

Virtuvė, valgomasis, vaikų žaislai, gyvenamasis kambarys antrame aukšte. 

Kieme atkurtas vaistinės vaistažolių sodas, kuris tarnavo ir kaip poilsio  oazė vaistininko šeimos nariams.  Kai pagalvoji, kiek turėjo išmanyti  tų laikų  provizoriai –  žinoti augalų vaistines savybes, chemines medžiagas, medžiagų sąveiką ir proporcijas gaminant vaistus, puikiai orientuotis kokius skirti vaistus. 

Vienu šoneliu besiremdamas į Latviją originalus ir be galo įdomus Žagarės miestelis. Retas turbūt nežino Žagarės vyšnių festivalio ir garsiųjų žagarvyšnių. Bet tikrai ne visi žino apie miestą puošiančias kaliauses. Festivalio  metu renkamos gražiausios kaliausės. Jos lydi visą kelią iki dvaro.

 Klasicistinio stiliaus Žagarės dvaro rūmai naujai atrestauruoti. Frontone Naryškinų šeimos herbas. Naryškinai dvarą įsigijo iš  kunigaikščių Zubovų,  pastatė dvaro rūmus, modernius ūkinius pastatus, atnaujino parką. Dabartiniu metu dvare įsikūręs lankytojų centras ir regionio parko direkcija. Deja, nors ir nurodytas darbo laikas, į svečius užeiti nepavyko. Didžiuliame (apie 70 ha) dvaro parke vyksta tvarkymo darbai. 

Dvaro ūkiniai pastatai nuostabūs. Didžiulis neogotikinis žirgyno kompleksas. Nors ir radom duomenų, kad žirgynas veikiantis, tačiau pasirodė, kad pastatai ne pirmą mėnesį užrakinti ir nenaudojami. 

Nuostabus, tarsi iš pasakos, arklininko namelis. 

Navigacija į centrą kažkodėl veda šalutinėmis gatvėmis, bet dėl to nė kiek neliūdna. Beveik kiekviename kieme džiugina skuduriniai žmogeliukai. Kas gi daugiau nubaidys sparnuotus vyšnių mėgėjus? Mieste įsikūręs  tautodailininkės Aušros Petrauskienės „Kaliausių fabrikėlis“, tad kiekvienas norintis gali pasigaminti savo kaliausę.

  Centrinėje aikštėje šalia vyšnių įsitaisusios vietinės močiutės dalinasi dienos naujienomis. Iš tolo jas stebi kaliausės milžinės. Savita ir traukianti žvilgsnį Žagarės architektūra. 

Žinoma, pats įdomiausias Musės puodų namas, buvusi žydų parduotuvė. Musė, ne skraiduolis, o  to namo šeimininkas. Į vidų nesiprašome, užtenka ir namo išorės. 

Padardėjus šoniniu keliuku atsiduri prie dolomitinės atodangos. Uždengta stogeliu, su laipteliais. Kažkada šalia miestelio vyko dolomito kasyba.  

Užsiropštus ant Žvelgaičio piliakalnio matyti Latvijos teritorija. Spėjama, kad ant jo stovėjo  medinė pilis. 

  Šalimais Žvelgaičio ežeras, kur įrengtos pavėsinės, pliažiukas, mediniai tilteliai. Įsitaisome trumpam pikninkėliui. Būtent čia prasideda Žagarės ozas, bęsitęsiantis apie 50 km, iš kurių Lietuvoje tik 17 km. Aplink ežerą veda pažintinis takas. Viso neplanuojame eiti. Paeiname į vieną pusę, o paskui nusukam į kitą, link regyklos Voras. Medinis tinklas su geležiniu baisūnu viduje. 

  Netoliese nedidelės skirtingos kapinaitės. Didelis netikėtumas  laisvamanių kapinės. Vietiniai netikintieji įkūrę Laisvamanių draugiją, remdamiesi mokslu pagrįsta pasaulėžiūra norėjo atskirti bažnyčią nuo mokyklos ir valstybės. Tad vietiniai kunigai uždraudė juos laidoti viešose kapinėse. Todėl laisvamaniai įsteigė savo kapines. 

  Bevaikščiojant vis persekiojo jausmas, kad kažko planuoto nepamatėme. Žinoma, vietinio „bliūdo“. Buvom visai šalia lankant dvarą, bet kiek ten tos Žagarės. Kelios minutės iki Švėtės užtvankos. Kažkada čia buvo natūralus krioklys. O dabar betoninė užtvanka. Toks konkretus didelis bliūdas. 

Suksim atgalios. Pabandom nuvažiuoti  į Menčių klinčių karjerą, bet sausros išvargintas kelias toks dulkėtas, kad smulkiausios dalelės pradeda skverbtis pro menkiausius plyšelius. Dingsta noras skęstant dulkėse kratytis iki karjero.

   Gerai, kad pirmoje degalinėje yra autoplovykla, kurios verkiant reikia.  Nors ir neplanuotai, bet šalia Mažeikiai, tad užsukam. Nesvarbu, kad nėra ypatingų lankomų vietų. Stojam šalia Burbos skverelio ir nupėdinam iki Senamiesčio parko. Šauniai sutvarkyta miesto  erdvė. Estrada renginiams, suoliukai ramiose vietelėse ir zonos aktyvaus sporto mėgėjams. Parke stovi stilizuotas  Šatrijos Raganos paminklas (skulptorius Jonas Meškelevičius). 

Grįžtam pro XX a. pradžioje pastatytą Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Viduje vyksta pamaldos.

11 diena

 Niekur nevažiuojam, o tiesiog ilsimės. Grilyje-rūkykloje skaniai pasiruošiame mėsytę su bulvėmis. Vakarop planuojam užsikurti pirtį. Tačiau planai ir lieka planais. Nunešus šuniui kauliukų, sutinkam šeimininką, vėl įsišnekam. O ką čia šnekėsi sustojus. Kuriamės su kava šeimininkų pavėsinėje ir besikalbėdami net nepastebime, kad kieme pradeda temti)). 

12 diena

 Atsisveikiname su svetingais šeimininkais ir apdovanoti sodo gėrybėm, traukiam link namų.  

 Prieš kelias dienas atidarė duris renovuotas Kuršėnų dvaras. Kadangi dvejus metus iš eilės užsukdavom „patikrinti“ vykdomų darbų, reikia įvertinti galutinį rezultatą. Specialiai važiuojam į miesto centrą, kad iki dvaro nueiti naujuoju tiltu. 262 metrų – ilgiausias pėsčiųjų  tiltas leidžia pasigrožėti Ventos upės panoramomis. Šiuolaikiškas, su poilsio erdvėmis dailus tiltas išsiskiria architektūriniais sprendimais. Saulės baterijų dėka gali įsikrauti mobiliuosius telefonus, prisipūsti dviračio padangą.  

  Nuostabus, prikeltas antram gyvenimui Kuršėnų dvaras išskirtinis tuo, jog tai vienintelis Lietuvoje išlikęs dvaras, turintis amžiną leno teisę (turtas priklauso giminei iki tol, kol yra gyvų paveldėtojų). Priklausė Gruževskiams, kurių giminė Kuršėnus valdė apie 300 metų.

Bilietas berods 1 eur. Ir vėl  pasiseka. Po dvarą pasivaikštom  kartu su darbuotoja. Viskas net kvepia naujumu. Pagarbiai išeksponuoti senieji  langų  uždarymo mechanizmai. Kampe Kuršėnų gaublys. 

Labai rūpi  pamatyti išskirtinio rašto Baltosios salės lubas, kurios prieš porą metų atrodė tragiškai. Net nepasakytum, kad kažkada buvo įlūžę ir laikėsi ant garbės žodžio.   

 Dvare atidaryta senųjų kalendorių paroda. Kitame aukšte vietos tautodailinkės darbai. Išlikę senieji laiptai. Pagarbiai mini nelygias pakopas, kurias nuzulino dvaro gyventojai. 

Kažkada matytas tik ant žemės, gražusis balkonas dabar tikra dvaro puošmena. Gali į jį išeiti pasidairyti po aplink supantį parką. 

Darbuotoja pasiūlo  nusileisti į rūsį, kur eksponuojami senieji keramikos gaminiai. Keraminiai šviestuvai savo laiku  keliavo į pasaulį kaip unikalūs gaminiai.

Atsisveikinam ir nuskubam į centrinę L. Ivinskio aikštę. Ji neseniai atnaujinta. Plytelės suguldytos atkartojant senovinį lietuviškos lovatiesės raštą.

  Sukam vairą į Kelmę. Barokinis Kelmės dvaro ansamblis, taip pat priklausė Gruževskiams. Pasakojama, kad dvaras garsėjo turtinga biblioteka,  monetų kolekcija. Prie pat stovėjimo aikštelės didelis medinis svirnas. Durys atviros, tad dirstelime į vidų. Viena iš muziejaus darbuotojų  kaip tik tvarkosi, valo voratinklius. Pamačiusi mūsų smalsius žvilgsnius pakviečia užeiti ir apsižvalgyti kol tvarkosi. Sako, ką čia dabar bėgsit bilietą pirkti. )) Viduje nereali privataus kolekcininko K. Mėlinio žirklių paroda. Nuo  mažutėlyčių iki avikirpių. 

Darbuotoja nuskuba į antrajį aukšta ir pasikviečia mus kartu. O viršuje, ne tik senoviniai rakandai, bet ir Mečislovo Ežerskio drožinėtos lazdos. Jis pats yra įkūręs lazdų muziejų. Kiekviena lazda unikali, su savo veideliu. 

  Į dvarą jau nebeiname. Vis tiek dalį ekspozicijos jau pamatėme. Ir be bilieto))

 Įdomi dvaro vartų paskirtis. Pirmame aukšte buvo baudžiauninkų kalėjimas, o antrajame – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Pasidairome aplink ir judame toliau. 

  Tytuvėnų vienuolyno ansamblis. 2012 m. vienuolynas nukentėjo nuo gaisro ir neteko daug senovinių bei vertingų esponatų. Įspūdingas ansamblis su savo ypatinga aura ir tyla, nuostabiomis freskomis ir arkadų galerijomis. 

Atrodo tuoj sutiksi būrelį vienuolių. Vidiniame kieme Kristaus kančios laiptai. 

Važiuojant pro Šiluvą, sudomina aukštas baltas bokštas. Pasirodo tai Šiluvos Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia (architektas A. Vivulskis) su 44 metrų aukščio bokštu. Prieš 400 metų šioje vietoje apsireiškė Mergelė Marija. Koplyčios viduje ant apsireiškimo akmens pastatytas altorius, o virš jo Švč. Mergelės Marijos statula. Koplyčios sienos išpuoštos freskomis, vaizduojančiomis svarbiausius Šiluvos įvykius.

  Didžiulė aikštė palei Šiluvos bažnyčią tuščia. Net nepatikėtum, kad per atlaidus čia susirenka tūkstančiai maldininkų. 

  Paskutinis sustojimas (seniai planuotas) prie Lyduvėnų geležinkelio  tilto. Įspūdingo ilgio (599 m) ir aukščio (42 m) unikalus statinys tiesiog idealiai įsipaišo vaizdingame Dubysos slėnyje. 1916 m. pirmasis pastatytas tiltas buvo medinis – neįtikėtina tokio dydžio konstrukcija. Vėliau perstatytas naudojant betono ir plieno derinį. Anskčiau tiltu kursavo  keleiviniai ir prekiniai traukiniai, o vėliau tik prekiniai. Šiuo metu remontuojamas, tad reikia tikėtis, kad bus pritaikytas ir ekskursijoms. 

 Pilnos naujų įspūdžių atostogos baigėsi,  tačiau Žemaitijoje liko  dar daugybė nelankytų vietų.