San Tomė ir Prinsipė: Sao Tomė be Principės arba ką veikti antroje mažiausiai lankomoje Afrikos šalyje

Kažkodėl portugališkas šalies pavadinimas Sao Tomė ir Principė oficialiuose šaltiniuose Lietuvoje yra lietuvinamas pagal itališką  ar ispanišką tradiciją ir Valstybinė kalbos komisija bei įvairūs žinynai mus verčia ją vadinti San Tome ir Principe. Kita šios puikios šalies ypatybė, jei neskaičiuoti malonumo matyti sutrikusią mėginančio prisiminti kuriame žemyne ieškoti šios šalies pašnekovo fizionomiją, yra jos stabiliai užimama antra vieta Afrikoje pagal aplankančių turistų skaičių. Nuo galo, žinoma.

Asmeniškai mane, gegužės pavakarę nusileidus arčiausiai Grinvičo meridiano ir pusiaujo susikirtimo esančiame oro uoste nei vienas iš šių faktų pernelyg nevargino.

Kadangi atvykom Covid‘o (arba kovidisterijos – kaip kam labiau patinka) piko laikotarpiu – 2021-ųjų gegužės pabaigoje, teko susitaikyti su nemaloniu tuometinių kelionių atributu – papildomų dokumentų tikrinimu. Iš tiesų, Sao Tomės ir Principės valdžia su šia problema tvarkėsi gana neblogai – tai buvo matoma tiek iš gausių plakatų apie apsaugos nuo virusų ir rankų plovimo naudą, tiek ir iš to, kad atvykstantieji turėjo turėti neigiamo testo pažymą, kurią prie kuklaus oro uosto terminalo pastatytoje baltoje palapinėje labai kruopščiai tikrino baltais skafandrais apsimuturiavusios tetos. Ir tikrino taip kruopščiai, kad prireikė geros valandos, kol trys tetos patikrino beveik pilną Airbusą 320 – t.y. mažiau nei 180 žmonių. Išvykstant procedūra buvo kiek paprastesnė – teko atsinešti jau saloje pasidaryto testo rezultatą, kurį labai rimtu veidu tikrino bent kelios medicininiais chalatais apsimūturiavę tetos.

Išėjus iš terminalo pastato – šiluma, tamsa (šalia – pusiaujas, todėl temsta labai greitai ir beveik tiksliai kelios minutės po šeštos vakaro) ir minia pasitikėjų ir transporto paslaugų siūlytojų. Iki miesto – netgi labai netoli, bet penketas eurų už penkiolikos minučių kelionę pasirodė kur kas geresnė idėja nei galimybė pasivaikščioti neapšviestomis pakelėmis.

Pakeliui, naudodami portugališkų žodžių mišinį su kažkuo, išsikalbame automobilių nuomos klausimais. Oficialiai internete kainos neatrodė džiuginančiai, todėl dėjau daug vilčių į vietos tiekėjus, Viltys pasiteisino – už tris dešimtis eurų dienai suderame Suzuki Jimmy. Tiesa, kitą dieną atvarytas Suzukis pasirodė esąs dar iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos, o pagalvėlė ant vairuotojo sėdynės turėjo ne kompensuoti vairuotojo ūgio trūkumą, o neleisti vairuotojui prasmegti sėdynėje išsėdėtoje skylėje.

Sostinė

Sao Tomės ir Principės Demokratinės Respublikos sostinė yra įsikūrusi Sao Tomės saloje ir, kaip nekeista, vadinasi Sao Tomė. Lyginant su kitomis šalies gyvenvietėmis tai yra vienintelė nusipelniusi „miesto“ statuso. 2021 m. čia gyveno beveik 80 tūkst. žmonių arba beveik trečdalis visų šalies gyventojų (palyginimui – tais pačiais metais Vilniuje gyveno tik kiek mažiau nei penktadalis).

Jei kas mane paskirtų pačiu svarbiausiu miestų statymo klausimais, atogrąžų miestų architektais samdyčiau tik portugalus. Tuos, kurie sugeba tarpą tarp balto smėlio ir žalių džiunglių užpildyti pastelinių spalvų dviejų-trijų aukštų namukais su žavingomis smulkiomis detalėmis ir raudonais čerpių stogais. Tuos, kurie kurdami miesto centrą sugeba išsaugoti pliažą ir jį papuošti promenada su baliustrada su pseudoklasikiniais turėklais. Tuos, kurie sugeba išsodinti miesto medžius taip, kad jie teikia pavėsį, tačiau neužstoja miesto grožio. Ir jokiu būdu nesamdyčiau portugalų į inžinierių pareigas – į vietą tų, kurie turi parinkti statybines medžiagas ir sprendimus taip, kad jūra neišplautų smėlio po pajūrio promenada, o namų fasadų nebjaurotų pelėsiai.

Sao Tomės miesto laimei jį projektavo portugalai. Ir todėl, žiūrint iš toli, iš ten, kur kelias ES1, tarp dar portugalų paliktos karinės bazės, taip ir vadinamos Quartel Militar ir apačioje esančio vientelio supermarketo Super CKDO, iškyla ant kalvos, nuo to taško miestas atrodo tikrai viliojančiai. Sao Tomės miesto nelaimei jį statė portugalai. Ir todėl, vaikštant miesto pajūrio promenada, yra naudinga žiūrėti sau po kojomis, bent jau norint neprasmegti į po susmegusiu betonu atsivėrusias duobes. Sao Tomės miesto nelaimei, pasitraukdami portugalų kolonizatoriai išsivežė ne tik infrastruktūros priežiūros know-how bei, atrodo, ir poreikį prižiūrėti miesto infrastruktūrą. Pastarąją išvadą nesunku pasidaryti pasižiūrėjus istorijos muziejumi paverstoje portugalų tvirtovėje (vadinamo forte de São Sebastião, arba Castelo de São Sebastião arba tiesiog „pilaite“ – Castelinho,) eksponuojamas 1973-1975 m. masinių protestų nuotraukas ir palyginus tuo metu užfiksuotus gatvių vaizdus su matomais išėjus į lauką.

Dabartinė Sao Tomė tingiai maudosi blėstančiuose portugališkos kolonijinės architektūros šlovės spinduliuose. Mieste likę pakankamai daug daugiau ar mažiau apirusių senų ir tikrai gražių pastatų, rimčiausiai iš kurių atrodo rožiniai prezidento rūmai, balta neoromaninė katedra.

Į katedrą pataikome užeiti kažkokios šventės metu, tiksliau – net du kartus. Pirmą kartą, atvykimo naktį, pataikome į naktines mišias. Po keleto dienų – į vidudienio mišas, kurioms vadovauja portugalas vyskupas. Gražiai gieda vietinių katalikų choras ir, panašu, kad portugalas vyskupas ten yra vienintelis baltasis. Atrodo kaip kažkokia savotiška kolonializmo tąsa, kur baltieji vis vien vadovauja.

Visgi, dabartrinę padėtį lemiančių priežasčių pilnas vaizdas yra kiek sudėtingesnis nei tokios paprastos mentalinės konstrukcija ir dėl ganėtinai apšepusio tiek sostinės, tiek kitų miestelių vaizdo galima sėkmingai kaltinti tiek vietinių atsainų požiūrį į tvarką, tiek skurdą, tiek ir portugalų kolonizatorius, sugebėjusius prisivežti vergų, tačiau nesugebėjusius jų palikuonių integruoti į modernią visuomenę. Labiau besidomintiems tuo klausimu rekomenduoju nuostabią M. Meredith studiją „The State of Africa“.

Istoriškai Sao Tomė ir Principė yra vienas iš nedaugelio kampelių, kurį europiečiai tikrai „atrado“. 1471 m. pabaigoje čia pasirodę kapitonų João de Santarém ir Pêdro Escobar vadovaujami portugalų jūreiviai rado niekieno negyvenamas salas. Šiandein prižiūrimos ir tupo pačiu metu apleistos atradėjų skulptūros puošia priegas prie Castelinho, o jų šešėlyje parkuojasi nacionalinio muziejaus darbuotojai.

Atradėjai pasirodė labai pamaldūs ar tiesiog stokojo fantazijos ir salas pavadino atitinkamas dienas globojusių šventųjų vardais – gruodžio 21 d. atrastoji sala tapo šv. Tomo sala (Sao Tome), o sausio 17-ąją – šv. Antano. Tiesa, pastaroji 1505 m. buvo pervadinta Kunigaikščio sala (Principe). Šventam Antanui teko pasitenkinti savo vardo suteikimu pagrindiniam Principės miestui.

Sao Tomei ir Principei nesisekė panašiai taip pat kaip ir kitoms Portugalijos kolonijoms – portugalai nebuvo itin suinteresuoti jų vystyti. Kolonijų funkcija buvo tiekti savo laiku itin paklausius vergus, cukrų ar kavą su kakava. To išdavoje koloniją ir didžiąją ekonominės veiklos dalį valdė negausus baltųjų kolonizatorių sluoksnis, žemiau kurio buvo politinių teisių beveik neturėję iš Angolos importuotų ar iš Brazilijos reimportuotų vergų palikuonys. Visto to rezultate salų gyventojai yra daugiausiai bantų kilmės, tamsokai rudo odos atspalvio, tik kalba jie ne bantų kalbų šeimos kalba, o portugališkai. Tiesa, vietinė portugalų kalba yra tokia, kad kaip man pasiguodė viena Portugalijoje jau porą dešimtmečių gyvenanti vietinė, perėjimui iš vienos šios kalbos versijos į kitą riekia gana rimto perkvalifikavimo kurso.

Atitinkamai buvo formuojama ir šalies infrastruktūra, visų pirma – aptarnauti roça’suose gaminamos žemės ūkio produkcijos eksportą: pavyzdžiui, geležinkelių sistemą sudarė keletas tarpusavyje nesujungtų siaurųjų linijų, ėjusių nuo plantacijų salos viduje iki pajūrio pirsų.

Žinoma, buvo išimčių – pavyzdžiui dar XIX a. pabaigoje roça Água-Izé savininkai ant kalno su puikiu vaizu į jūrą įrengė ligoninę, o netrukus – pastatė dar vieną, tikrai moderniai atrodžiusią. Kiek žemiau įsikūrė visas darbininkų miestelis – stačiakampio plano, su keleto butų namais, akmenimis grįstomis gatvėmis ir keletu pramonės cechų. Tiesa, panašu, kad su portugalų valdymo pabaiga visas šitas grožis buvo apleistas ir dabar tiesiog tarnauja būstu tiems, kas sugebėjo užsiimti sau vietą. 

Sao Tomė ir Principė nepriklausomybę gavo 1975 m. Vietiniai mielai papasakos, kad tai atsitiko po masinių protesto akcijų ir šiokio-tokio partizaninio karo. Visgi pilnesnį vaizdą susidaryti padės žinojimas, kad tuo metu Portugalijoje baigėsi A. Salazaro įpėdinio Caetano diktatūra ir tapusi demokratine šalis sparčiai atsikratė visų savo kolonijų – Angolos, Mozambiko, Rytų Timoro, na ir žinoma, Sao Tomės ir Principės. Politinės ironijos mėgėjai gali pajuokauti, kad su nepriklausomybe Sao Tomė ir Principė paskubėjo – praėjus septyneriems metams po šių įvykių Portugalija tapo tuometinės Europos ekonominės erdvės nare ir į šalį pasipylė Sanglaudos politikos pinigų lietus. Likusi Portugalijos sudėtyje Sao Tomė ir Principė galėjo vystytis panašiai kaip Prancūzijos užjūrio teritorijos – Gvadelupė, Martinika, Prancūzijos Gviana, Reunijonas ar Taitis. O gal ir ne – istorija juk neturi sąlyginės nuosakos.

Paskelbus nepriklausomybę šaliai dar kartą nepasisekė, nes valdžią paėmė išsivadavimo judėjimo – (Movimento de Libertação de São Tomé e Príncipe – Partido Social Democrata), lyderiai – Manuelis Pinto da Costa ir Miguelis Trovoada. Kaip ir ne vienu kitu atveju, kovotojai už laisvę ir demokratiją pasirodė ne tokiais jau dideliais laisvės ir demokratijos šalininkais. Pirmasis tapo prezidentu, antrasis – premjeru ir penkiolikai metų įtvirtino vienpartinę diktatūrą. Visgi 1990 m. įvyko konstitucinė reforma, leidusi kitais metais surengti demokratinius daugpartinius rinkimus. Dar vienas-kitas nesėkmingas perversmas ir šiandien šalis užima 11-ą vietą Afrikos žemyne pagal žmogaus teisių ir politinių laisvių būklę. Kas yra visai neblogai. O da Costa nuotrauka naudojama politiniuose plakatuose su teiginiais apie pasiektą pažangą.

Landšaftas

Laikoma, kad tik kiek daugiau nei 8 procentai šalies teritorijos yra ariama. Visa kita – pajūrio smėlis arba neaukšti, bet statūs vulkaninių kalvų šlaitai. Turint tokią topografją šalies vyriausybei nebuvo itin sunku gerą ketvirtį Sao Tomės ir daugiau nei pusę Principės salos paskelbti draustiniu – tiesiog kelių tiesimas ir pritaikymas gyvenimui būtų buvę pernelyg brangūs.

Auksinių pliažų mėgėjai tiek Sao Tomėje, tiek Principėje nusivils: smėlio pliažų yra, tiek šiaurėje, tiek pietuose, tačiau kur kas daugiau pajūrio sudaro tiesiai į vandenyną smingančios neaukštos pilkos ar juodos uolos. Yra ir keletas juodo smėlio pliažų – vulkaninių kalnų erozijos produktų.

Yra ir apvaliais akmenukais nuklotų pliažų, kuriais kaimeliuose gali tekti dalintis su vietiniais keturkojais. Geltono smėlio pliažais gali didžiuotis mažiausia – Rolas sala.

Dar vienas vulkanų erozijos produktas – salos simboliu tapęs jos centre besipuikuojantis sustingusios lavos stulpas. Magma, pasirodo, buvo tokia tvirta, kad pergyveno visą ugnikalnį, kurio viduje šis stulpas ir sukietėjo. Dabar, vadinamas tiesiog Pico Grande, šis stulpas kyšo gerus tris šimtus metrų virš kokosų palmių plantacijų ir su jomis kovojančių džiunglių.

Abejų didžiųjų salų viduryje yra keletas gana gražių krioklių. Vanduo – šaltokas, bet atsigaivinimui po karštos dienos – pats tas. 

Šalyje kur kas geriau jausis džiunglių mėgėjai. Nors nelabai suvokiu kokį malonumą galima patirti įlindus į tą žalią, drėgną, įvairiausių rūšių lapija ir nelabai matoma gyvūnija knibždantį pragarą, tačiau Sao Tomės salos pietvakariai siūlo nuostabą galimybę tai išbandyti. Portugalų valdymo laikais šioje salos dalyje buvo bent keletas kavos ir kakavos plantacijų, tačiau šiuo metu viskas apaugo džiunglėmis. Pavažiavus keletą kilometrų už Santa Catarina miestelio kelias vis dar lieka asfaltuotu, tačiau netrukus tiesiog išnyksta džiunglių žalumoje.

Žmonės

Santa Catarina mus sutinka kažkokia savaitės (ar dienos) pabaigos švente – vietiniai būriuojasi ir stoviniuoja pagrindinės gatvės vaidmenį atliekančiame kelyje ir tai daro taip, kad tiesiog tenka sustoti. Tuoj prie automobilio prisigretina bedantis seniokas su uniforminiais policijos marškinėliais ir megafonu. Tik vėliau įžiūriu, kad nors senioko marškinėliai yra policijos, tačiau … Brazilijos federalinės policijos. Nespėjus sugalvoti kokį vietos įstatymą galėjome pažeisti, seniokas prie praviro automobilio lango išsitraukia lūpinę armonikėlę ir kažką sušukęs … sugroja Sao Tomės ir Principės Demokratinės Respublikos himną. Lūpine armonikėle! Per „matiugalnyką“! Po to išklausome trumpą padėkos kalbą apie tai, kaip vietiniai dėkoja, kad aplankėme jų šaunų miestą, kuriame taip pat „lankėsi svečiai iš Nigerijos, Portugalijos, ir visų pasaulio šalių“, kurią vainikuoja padėkos kalba už pusantro euro honorarą. Kiti vietos gyventojai, panašu, kad smagumo iš šio koncerto patiria ne ką mažiau už mus, tuo metu dar atsargiai užsirakinusius salone.

Pavažiavęs dar kelias dešimtis metrų nusprendžiu išlipti ir kiek pasigėrėti vietos provincijos architektūra bei susipažinti su vietos gyvenimu. Toks mano poelgis visai nesudomina suaugusių vietos gyventojų – jie ir toliau grupelėmis aptarinėja sau svarbius reikalus ar tiesiog atsisėdę ant kelią nuo jūros audrų saugančių gelžbetoninių blokų, mėgaujasi dienos pabaigos saulėkaita. Kiek didesnį susidomėjimą parodo vaikai, kas itin įdomu – mergaitės. Pastarosios atvirai lenda į automobilį ir atrodo, kad ieško ką būtų galima nugvelbti. Visgi lengvo pamaurojimo užtenka, kad jos atstotų ir užsiimtų savo reikalais (ar spoksojimu pro langą į automobilyje likusią kompanijos dalį).

Panašaus dėmesio sulaukiame ir kitose šalies vietose. Sala turizmo tikrai nesugadinta, todėl baltieji nesulaukia jokio vietinių dėmesio. Net ir vaikai, atrodo prieina labiau iš smalsumo, nei ketindami iškaulyti kokią dobrą. Vienintele išimtimi laikytinas kažkur ties švento Mykolo kriokliais (Cascata de São Nicolau) prie smarkiai išmaltu keliu riedančio automobilio pribėgęs vaikas, pasiūlęs nusipirkti į piltuvėlį susuktą popierių supiltų gerą porą saujų žemuoginių aviečių. Pastarasis, panašu, kad auga geru verslininku – avietės buvo skanios, kaina pasirodė (mums) nedidelė, o vaikas pasirodė dar turintis iš kažkokių užsieniečių gavęs poros eurų monetą, kurią nedrąsiai paprašė iškeisti į dobras.

Gal tai ir neteisingas įspūdis, tačiau atrodo, kad eiklusis vaikas buvo vienu iš nedaugelio vietinių gyventojų verslumo pavyzdžių. Vietiniai, panašu, kad labiau linkę dirbti didelės fantazijos nereikalaujančius darbus – nuo darbo plantacijose iki taksi vairuotojų. Arba tiesiog lošti kortomis ir spoksoti į tai, kaip mums atsitiko laukiant valties į Ilheu de Rolhas. Puiki tokio požiūrio iliustracija – nardymo klubai, kurių šalyje yra net keletas ir kurie visi priklauso užsieniečiams. Portugalas Žoao, vieno jų savininkas, ne tik parodė geras nardymo vietas, tačiau ir daug papasakojo apie vietos darbo rinką, kurioje jo mokami pora šimtų eurų sodininkui ar nardymo įrangą nešiojančiam jo pagalbininkui yra daug. Pagalbininkas, nepaisant mūsų mėginimų jį kalbinti angliškai, prancūziškai, ispaniškai ar portugalų kalbos nuotrupomis, nerodė didelio susidomėjimo niekuo. Net ir nardymo įrangą apsirengti padėjo kažkaip atsainiai. Ir čia yra būtent ta profesija, kuri likusiame pasaulyje visai pusėtinai išgyvena iš arbatpinigių!

Puikiu atsainumo pavyzdžiu tapo tuo pačiu reisu atskridusias pora lenkių vežiojęs vietinis vairuotojas. Jaunas vietinis, vairuojantis nuomos kompanijos džipą, sugebėjo nepastebėti, kad iš radiatoriaus išbėgo vanduo, o variklis apsipylė tepalu. Vidury miškų, tamsoje nuokalnėje sustojęs automobilis lenkėms buvo įvaręs pakankamai didelį siaubą, kurį kiek sumažinom mes, nusprendę sustoti ir padėti. Lenkės apsidžiaugė (nepaisant to, kad jos mane buvo įsiminę dėl to, kad dar lėktuve iš Lisabonos neleidau joms susikrauti savo kuprinių man virš galvos) ir puolė pasakoti apie patį neatsakingiausią jų matytą vairuotoją ir visus kitus realius ir susigalvotus siaubus, įskaitant džiunglėse spėtą pastebėti … vilką (tingintiems analizuoti vietos faunos aprašus – didžiausias laukinis Sao Tomės gyvūnas yra beždžionė). Vairuotojas paskubėjo patvirtinti tokią reputaciją, aiškindamas, kad visą variklį apipylęs juodas klampus skystis yra „agua“ (vanduo).

Ar tokį vietinių požiūrį į darbą galima aiškinti tuo, jog oficialiais duomenimis, minimalus atlyginimas šalyje 2020 m. siekė kiek daugiau nei 35 eurus, vidutinis – apie pusantro šimto – aš nežinau. Tokių sumų akivaizdžiai neužtenka bent kiek padoresniam gyvenimui, tačiau ar motyvacija dirbti yra tokių atlyginimų priežastis ar tokie atlyginimai yra motyvaciją apsprendžiantis veiksnys – čia jau klausimas atskiram socialinės antropologijos tyrimui.

Visgi daug blogo apie Sao Tomės gyventojus ar jų požiūrį į darbą pasakyti negalima. Netgi priešingai. Paprastas pavyzdys – norint išvykti iš salos reikėjo pasidaryti PCR testą. PCR testas daromas tik tam tikromis valandomis kariuomenės kabėje – jau minėtame Quartel Militar. Testus pasidarėm ir išvažiavom labai toli, su mintimi, kad atsiimsime juos prieš skrydį. Deja, pasirodo, atsiimti juos galima buvo tik tam tikru metu. Ir štai, pietaujant kitame salos gale skambina telefonas. Kortelė vietinė, viskas kaip ir aišku, tik deja skambintoja irgi vietinė ir susikalbėti mums labai nepavyksta. Kažkaip pavykus suprasti kuo viskas kvepia mauname į sostinę, į tą pačią testavimo vietą. O ten nieko nėra. Keletas kažkuo kitu užsiiminėjusių lyg ir medikų mėgina aiškinti, kad atsakymus išduodantieji čia buvo ryte (tada greičiausiai ir skambino), o štai dabar, jų darbo laikas kaip ir baigėsi, bet gal dar bus kažkokioje klinikoje „čia visai šalia: pasuksi į dešinę, tada tiesiai, tada į dar dešinę“. Manau aišku, kaip atrodė tos „čia visai šalia” esančios klinikos paieškos. O sunkiai surastoje klinikoje pasirodo, pareigingoji skambintoje mums specialiai buvo paruošusi atsakymų lapus ir palikusi apsaugai. Viskas taip paprasta, tik reikia suprasti sistemą. Ir mokėti kalbą.

Keliai ir kelionės

Keliai Sao Tomėje yra geri, jei juos vertinsime Afrikos standartais. Aplink sostinę – netgi puikūs. Jeigu vertinime Lietuvos standartais – pakenčiami, antrarūšio vietinio keliuko lygio keliai, kuriems nuobodžiais tapti neleidžia tarpusavyje reguliariai besikeičiantys vingiai, kalnai, posūkiai ir duobės, tęsiasi beveik per visą salą. Vietomis pereidami į pusėtinus žvyrkelius, iš abejų pusių įspraustus į gelžbetonines sieneles, o vietomis – į tankų poligonui labiau tinkamas akmenų krūvas.

Nesu didelis kelių inžinierius, bet vietomis pastebėjau tokį dėsningumą – panašu, kad dar portugalai antraeilius kelius tiesė kelius iš stambių viena puse tašytų akmenų. Laikui bėgant ir padedant geologijai, tie akmenys … pasisuko. Ir šiuo metu ten, kur portugalų laikais buvo daugmaž lygus akmenų kelias, susiformavo akmeninė tarka, kuria važiuoti, net su nuomota mašina, atrodo sadizmo apraiška važiuoklės atžvilgiu.

Baisiausias šios bėdos įsikūnijimas – kelias, ar tai, kas buvo keliu, nuo Porto Alegre miestelio salos pietuose link keleto ekologinių viešbutukų jos pietvakarinėje dalyje. Tiesiog fiziškai nepavyko išspausti daugiau nei keleto km/h. Juokingoji šios kelionės dalis – tik užkilus neįsivaizduojamai išplauta gatvele nuo Porto Alegre centro paplūdimio į salos vidų mus pasitiko sunykusios plantacijos ūkinio pastato likučiai ir … sovietinio tanko T-55 korpusas be bokštelio. Nejaugi tikrai vietiniai keliai pribaigė ir tanką?

Dar juokingesnė dalis – jau temstant ir mėginant važiuoti tokiu keliu (tikėjausi nukirsti kampą), iš džiunglių tankumynės išėjo bičas su didžiule bananų keke ir … ne ką mažesne mačete rankoje. Pamatęs mus sparčiai pasisuko ir, energingai eidamas, pavijo su vežliais galintį lenktyniauti mūsų džipą. Jausmas, kai tave sutemose vejasi bičas su milžiniška mačete … švelniai tariant – ne kažkoks. Visgi gerasis vietinis tenorėjo paaiškinti kvailiems baltaodžiams, kad priekyje bus dar blogiau – upė išplovė tiltą, jei teisingai supratau.

Šalyje taip pat ne kažkokia padėtis su degalinėmis. Tiksliau tariant – jų yra, tačiau daugiausiai aplink sostinę. Visgi, desperatiškai į kuro rodyklę žiūrėti neverta, nes, pasirodo, kai kurie vietiniai yra įvaldę namudinių degalinių verslą (pamėginkite nuotraukoje perskaityti „Benzino pardavimas”) ir kurą jums supils … iš 5 litrų stiklainių. Ir ne ka brangiau nei degalinėje.

Šalį sudaro dvi salos. Logiška, kad susisiekimas tarp jų gali būti vykdomas jūra ir oru. Visgi, tai teorija. Praktikoje, pasirodo, kad prieš keletą metų įsigyti trys greitaeigiai keltai yra sugedę. Ir viskas – keliauti galima tik oru. Skrydis neilgas – apie 30 minučių ne pačiu greičiausiu 34 vietų turbosraigtiniu Saab 340. Šią paslaugą teikia virtuali nacionalinė aviakompanija Air STP. Virtuali todėl, kad neturi savo lėktuvų – beveik kasdien vykdomą reisą į Lisaboną aptarnauja portugališka EuroAtlantic Airways su seniena Airbus 310, o vidiniu reisu skraido Saab‘as su ukrainietiška registracija ir, kiek pavyko įžvelgti, ukrainiečiais pilotais. Skraido, beje, ne kasdieną. Ir skraido tik geru oru, nes San Antonio oro uoste (Principės saloje) nėra instrumentinio tūpimo įrangos, na, o dauguma mąstančių pilotų nerizikuos tūpti į debesis, kurie neretai gausiai dengia abejų pagrindinių šalies salų vidines teritorijas.

Skrydžių kainos kiek kandžiojasi – suskraidyti į abi puses kainuoja beveik porą šimtų eurų. Palyginkite tai su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje ir pagalvokite apie tai, kokios pigios yra kelionės pvz. iš Vilniaus į Nidą, net ir nuomotu lėktuvu.

Kol nagrinėjau šiuos civilinės aviacijos Afrikoje klausimus, atsitiko tai, kas lietuvių liaudies patarlėse atsitinka bedrožiant ilgą iešmą. Šuo nunešė kepsnį, o jei tiksliau – kažkas nupirko paskutinius tinkamus bilietus ir paliko mus neaplankiusius mažosios šalies dalies. Tebūnie tai pamoka kitiems lankytojams – bilietai į 34 vietas tris kartus per savaitę skraidančiame lėktuve gali greitai pasibaigti.

Pusiaujas

Sao Tomė ir Principė patenka į velnio tuziną šalių, kurias kerta pusiaujas. Šalį jis kerta pačioje pietinėje saloje – Ilhéu de Rolas. Tradicine keliautojų kvailiojimo forma laikoma pareiga patikrinti ar tikrai į kriauklę pilamas vanduo vienoje pusiaujo pusėje sukasi į vieną, o kitoje – į kitą pusę. Rimčiau nusiteikę Rolas saloje gali pasimėgauti galimybe pernakvoti ant pusiaujo – tokią galimybę siūlo ganėtinai prabangus Pestana Equador viešbutis. Deja, greta ganėtinai plėšikiškų savo paslaugų kainų, jis mus dar nuvylė ir tuo, kad neveikė.

Tokio reiškinio kaip viešasis transportas tarp Sao Tomės salos ir Ilhéu de Rolas nėra. Į salą keliamės Porto Alegre kaimelyje suderėta motorine valtimi. Į ją įsiprašo dar vienas vietinis, kaip pats prisistato – iš studijų sostinėje grįžtantis vietos gyventojas. Pastarasis pasižymi reta savybe – pusėtina anglų kalba, ko išdavoje šiek tiek praplečiame savo žinias apie šalį ir žmones. Tiesa, visą bendravimo malonumą jau pasiekus salelę sugadina studento graudus pasakojimas apie savo verslą – tradicinių kaukių drožimą ir vos ne pareiga užeiti į prie pat apgriuvusio molo įsitaisiusių prekybinių balaganų.

Ilhéu de Rolas mus pasitinka draugiškai lakstančiu vištų, kiaulių ir tokios pat spalvos šunų būreliu ir geru tuzinu medinių lūšnelių, tarp kurių kalvon kyla smėlėtas takas. Jau minėtas tuzino trobelių kaimas greičiausiai pasižymi aktyviu vakariniu ir komerciniu gyvenimu – pakeliui praeiname gal trejetą iškabų, kuriose yra žodis „Bar“ ir pora vidutinės vonios dydžio parduotuvėlių.

Prie vienos trobelės saulės atokaitoje jaukiai įsitaisę pora vietinių tarkuoja kokoso riešuto baltymą. „Kosmetikos pramonei“ paaiškina vienas jų ir kviečia nufotografuoti. Kruopštų rankų darbą atidžiai stebi gero žingsnio atstumu įsitaisęs visai padoraus dydžio paršas. Idilė.

Mus atplukęs valties savininkas save paskiria mūsų gidu, kurio misija – parodyti Marco do Equador – pusiaujo ženklą. Pastarasis, pasirodo, yra ant aukštokos kalvos, kelias į kurią veda pro guavų ir kokosų plantacijas. Plantacijos atrodo ganėtinai atmestinai prižiūrimos – kiek pavyko suprasti, jų savininkai yra kažkur toli ir vietiniams savininkų interesai ne itin rūpi. Visgi labiausiai nustebina ganėtinai barbariškas atsikratymo panaudotais kokoso riešutų kevalais būdas. Jie paprasčiausiai … sudeginami. Kiek supratau, deginama ir kopra – riešuto kevalą supantys nepūvantys plaušai, kuriuos kitose šalyse sėkmingai perka čiužinių gamintojai. Pastarasis faktas nustebina valtininką, kuris šiaip jau atrodo išmanantis vietos žemės ūkio aktualijas.

Valtininkas mus atveda prie dar portugalų statyto paminklo ekvatoriui. Paminklas – gana įdomus, kolona ir pasaulio žemėlapis, greta kurių trinasi pora suvenyrų pardavėjų. Beje, pardavėjai ne tik pardavinėja ganėtinai neypatingus suvenyrus, tačiau ir surado gan inovatyvų lėšų mobilizavimo iš lankytojų būdą. Užrašas portugalų ir anglų kalbomis skelbia, kad jie taip pat prižiūri, kad vieta būtų švari. Panašią technologiją esu matęs tik Minamare, kur Popos šventykloje uždraudus elgetauti, šios profesijos atstovai sėkmingai darbuojasi nuolat plaudami visus 777 viršun vedančius laiptus ir už tai tik užrašu ant dėžių prašydami aukų. Iš pardavėjų-valytojų akių ir iš valtininko komentarų suprantame, kad tądien tikrai esame vieninteliai lankytojai ir kad šimtas-kitas mūsų dobrų tikrai praskaidrintų šių vietos smulkiojo verslo atstovų būtį.

Grįžtant atgal mūsų gidas parodo akmens amžiaus technologijų galią. Ką tik nukritęs kokoso riešutas yra apsuptas žalia, kieta žieve. Visgi po keleto smūgių tinkamu kampu į aštrų akmenį šis luobas skyla ir nesunkiai nusilupa. Dar po keleto smūgių į kitą akmenį kapituliuoja kopra. Trečias, smailus akmenukas atveria skylę pro kurią jau galima mėgautis šviežiu kokoso pienu. Ir visa tai – akmens amžiaus technologijomis – t.y. trimis pliaže gulėjusiais akmenimis!

Kulinarija

Sao Tomės ir Principės virtuvė negarsėja pasaulyje. Dvi to priežastys – skurdokas maisto produktų pasirinkimas ir iš portugalų paveldėtas nesuvokimas ką daryti su daržovėmis. Net ir gyvendami ant pusiaujo, Sao Tomės ir Principės virėjai savo patiekalus kuria iš žuvies, dažniausiai įvairių tunų rūšių, pupelių, kukurūzų ir įvairiai apdirbtų bananų, kartais – ananasų. Kadangi didžioji kam nors tikusios žemės dalis yra skirta kavai ir kakavai (arba tiesiog apaugusi pievomis), trys iš keturių pupų ir kukurūzų, kaip ir kitų daržovių yra importuojama. Padėtis su mėsa – dar liūdnesnė. Gyvulininkystėje padėtis ne ką geresnė. Nors šalies pakelių monotoniją, ypač toliau nuo sostinės, praskaidrina klajojančių pusiau laukinių kiaulių ar karvių būreliai, galvijų mėsa yra brangi, reta ir ne itin kokybiška. Be to ir šių klajojančių naminių gyvūnų vaizdas vargu ar palieka vietos fantazijai apie kiekviename jų telpantį didesnį steiką.

Kiauliena vartojama virta, su pomidorais, špinatais, svogūnais, česnaku, Kiek geresnė padėti su vištiena –  vos ne kiekviename kieme galima rasti laisvai bėgiojančių vištų būrelį. Vištienos patiekalai dažniausiai ruošiami su kavos, balto vyno, grietinėlės padažu, česnakais, kavos uogomis ir kitais prieskoniais. Visgi, bent jau mano kuklia nuomone, kažko ypatingo šioje srityje nepavyko surasti.

Viso to rezultate Sao Tomės ir Principės virtuvėje karaliauja žuvis. Jei tiksliau – tunas. Jei dar tiksliau – įvairios tuno rūšys: Tuna, Vermelha (raudonoji), Bonita ir dar geras pora tuzinų tuno rūšių, kurių pavadinimų lietuviškų atitikmenų nesivarginsiu ieškoti. Šį sąrašą kartais papildo žuvys skraiduolės. Jos dažniausiai kepamos ir tampa barriga de peixe – ant grilio skrudinta žuvimi su trupučiu ryžių, duonmedžio vaisiumi ar manijoku.

Žuvies kulinarijos viršūnė – calulu – apie penkias valandas gaminamas tuno ar žuvų skraiduolių troškinys su krevetėmis, pomidorais, baklažanais, svogūnu, to „rojaus grūdais“ vadinamais rojinio imbierpipirio prieskoniais. Kartais visa ši kulinarija papildoma rūkyta vištiena, duonmedžio vaisiais, bananais. Dažniausias pusryčių patiekalas – omletas ir jo variacijos arba iš portugalų paveldėti saldūs ryžiai (arroz doce) – ryžiai su kukurūzais ir kokoso pienu. Kartais – cachapa – žaliųjų pupelių, pupų ir kukurūzų košė. Patiekalai dažniausiai nėra aštrūs, nors prieš kelionę teko skaityti ir vieną kitą perspėjimą šiuo klausimu. Maistas dažniausiai patiekiamas su ryžiais arba bananų koše.

Dar viena priežastis kodėl Sao Tomės ir Principės kulinarijai sunkiai sekasi skintis kelią į Michelin žvaigždučių pasaulį – visiškas liūdesys vietinių restoranų dizaine. Tiksliau – jo nebuvimas. Turbūt vienintelė išimtis iš šios taisyklė – naktinis klubas „Aviacijos asai“ (Asas d’Avião), angliškai kžkodėl vadinamas „The Airplane“, įsikūręs, kaip ir reiktų tikėtis greta oro uosto. Visa kita – tiesiog vieta, kur gali gauti pavalgyti.

Tiesa, Asas d’Avião yra vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas neabejingas aviacijai. Mano žiniomis šioje planetoje nėra kitos vietos, kur restoranas, naktinis klubas ir viešbutis būtų padarytas iš dvejų Lockheed Super Constellation. Net XX a. penktojo dešimtmečio high-tech’as – didžiuliai 18 cilindrų dvigubos žvaigždės formos 55 litrų darbinio tūrio varikliai Wright R-3350 Duplex-Cyclone liko savo vietose, nekalbant jau apie kitas detales!

Jei kam įdomi mano nuomonė – optimalus kainos, skonio ir vaizdo derinys yra Complexo Mirador – žaliai dažyta medinė būdelė ant pusšimčio metrų aukščio skardžio, žyminti posūkį iš kelio Nr. 2 į šunkelį link Boca do Inferno. Net ir google maps‘uose tai įvertinta 4,5 žvaigždutės, ši užeiga siūlo tiesiog dieviškai iškeptų pora rūšių tunų. Visu tuo galima mėgautis sėdint ant skardžio užtemptose stalais paverstose valtyse, gėrintis į juodą pliažą dūžtančiomis baltomis bangų putomis. Kas itin reta ir maloniai nustebino, mus pasitikusi padavėja laisvu laiku įdėmiai studijavo kažkokią storą knygą. Ko gero vienintelis mano matytas toks atvejis saloje!

Dar viena puiki vieta – Sao Tomės rytiniame pakraštyje įsikūrusi O Piratha. Restoranas, kaip ir priklauso pagal pavadinimą, įsikūręs greta paskendusio laivo skeleto (įtempiam akytes ir žiūrim į jūrą nuotraukoje). Vertas vizito vien dėl gebėjimo paruošti aštuonkojus. 

Dar Sao Tomės ir Principės virtuvėje naudojama daug kavos. Tiek kaip gėrimas, tiek ir kaip prieskonis.  Tiesa, gebėjimas kavą išauginti savaime nesąlygoja gebėjimo ją gerai paskrudinti.

Geria Sao Tomės ir Principės gyventojai įvairias vaisių sultis – dažniausiai kokosų pieną, kartais carioca de limão – citrinų limonadą, dar dažniau – nacionalinės kulinarijos tradicijas žudo įvairiais gėrimais iš skardinių. Alkoholio sektoriuje padėtis kiek geresnė – šalyje gamina ir vartoja ir savos gamybos alų. Beje, šis alus dažniausiai neturi pavadinimo – tiesiog – cerveza, kurios paprašius atneša fabrike užkimštą stiklinį butelį be jokio užrašo. Ir tikrai – kam dar papildomai aiškinti, kad alus yra alus? Oficialiai šalyje yra du alaus gamintojai – Nacional ir Criollo. Tiesa, šį gėrį iš rinkos stumia portugališki alūs, ant kurių yra užrašas.

Be šių svaiginimosi priemonių dar galima rasti palmių vyno, Gravana romo ir Aquardente – iš cukrašvendrių gaminamą degtinę, kurią sumaišius su medumi daroma Ponche.

Viešbučiai

Pigių ir kokybiškų viešbučių ieškotojai, patekę į Sao Tomė ir Principę, greitai susipras supainioję adresą. Šalyje viešbučių nėra daug, o tie kurie yra, yra arba nelabai pigūs, arba nelabai kokybiški. Žinoma, galima rasti vieną-kitą kurortą su Pietų Europos lygio kainomis ir nelabai daug pretenzijų į atitinkamą serviso lygį.

Esminė viešbučio kokybės sąvoka – nuosavas elektros generatorius, nes, pasirodo, stabilus elektros tiekimas daugiau nei pusę paros iš eilės nėra kasdienis reiškinys.

Atskirą kategoriją sudaro rocas – buvusiose plantacijų dvaruose įrengti viešbučiai. Abejose salose yra keletas tokių įstaigų su labai skirtingu serviso lygiu. Vakarinėje dalyje esančiame rocas buvome suplanavę praleisti porą naktų. Dvaras įsikūręs puikioje vietoje, ant kalno su vaizdu į Atlantą, aplink – visai neblogai išsilaikę ūkiniai pastatai ir vykstančios ekonominės veiklos požymiai. Visgi puikumas čia ir baigiasi – iki rocas pakilti reikia siaubingai išdaužytu stačiu šunkeliu (susižaviu savo vairavimo sugebėjimais, tačiau kartu suvokiu, kad toks žavėjimasis automobilį pribaigs greičiau nei aš to norėčiau), o pats „viešbutis“ yra sudarytas iš ganėtinai skurdžių ir nudrengtų kambariukų, apšviečiamų dar labiau nuvargusios spingsulės. Bendrą vaizdą papildo keistas kvapas – lyg ir pūvančių augalų, lyg ir dar kažko, sklindantis iš po ant keleto metrų aukščio polių stovinčio dvaro grindų.

Taip sugadintą šių įstaigų įvaizdį pataiso rytinėje salos dalyje esantis Roca Sao Joao de Angolares, į kurį pabėgame po pirmos nakties vakarinėje pakrantėje. Dvaro rūmai – neseniai gražiai restauruoti dvejų aukštų, su koridoriaus funkciją atliekančia antrą aukštą juosiančia terasa. Kainos – ne itin draugiškos, tačiau kulinarija – tikrai gera. Tiesa, smarkiai vakarop dingsta elektra, o su ja – ir vanduo.

Šokoladas ir kava

Sao Tomė ir Principė turėtų būti šokolado sinonimu. Salose yra bent porą stiprių šokolado gamintojų, vienas kurių – Diogo Vaz – ne tik augina pupeles, tačiau ir patys iš jų gamina šokoladą ir pardavinėja Sao Tomės krantinėje esančioje firminėje parduotuvėje. Parduotuvė – tikrai europinė – tiek interjero, tiek šokolado gaminių, tiek ir kainų prasme.

Sao Tomė ir Principė galėtų būti ir kavos sinonimu. Saloje kažkada buvo pilna kavos plantacijų. Jų yra dar ir dabar, tačiau daugelio vaizdas yra toks, kad reikia gerokai įsižiūrėti norint suprasti kur auga kava, o kur – džiunglės. Kavamedis, beje, yra toks įdomus krūmas, kuris vienu metu žydi, brandina vaisius ir ant kurio kabo subrendę vaisiai.

Tiesa, dabar dauguma kavos plantacijų atrodo šitaip ir kalbos apie kokią nors stambesnę pramonę pusiau natūriniame ūkyje neatrodo labai realistiškai.

Pinigai

Nacionalinė valiuta – dobros – yra labai gražūs banknotai. Turėti bent po vieną jų pavyzdį turėtų būti kiekvieno kolekcionieriaus garbės reikalu. Dar gražesnis dalykas – fiksuotas dobrų kursas – 24,5 dobros už eurą. O visai gražus dalykas yra tai, kad dobras visi keičia santykiu 25:1, t.y. esant oficialiam kursui 24,5, jūs už savo eurą gausite 25 dobras. Tiksliau sakant, banke gausite 24,5, o iš gatvės keitėjo – 25. Gatvės keitėjų, beje, pilna beveik visur. Kad ir šioje, Sao Tomės miesto centre darytoje nuotraukoje, nuotraukoje matome bent du. Pas abu keičiasi pinigus. Ir bent jau manęs nebandė apgauti.

Tiesa, šitoje vietoje gražūs dalykai baigiasi. Vietiniai bankomatai kažkaip nelabai sujungti su tarptautinėmis kredito kortelių sistemomis ir todėl daugumoje jų pinigų išsigryninti greičiausiai nepavyks. Šiai procedūrai yra skirtas nacionalinis tarptautinis bankas, kuris, kažkodėl pasižymi ilgomis eilėmis ir naktį prie jo lauke ant kėdės miegančiais apsauginiais. Pastarasis reiškinys – lauke ant kėdės miegantys apsaugininkai, beje, nėra toks jau retas Afrikoje.

Nenorintiems taip kankintis vietos rinka siūlo išeitį. Rimtesni viešbučiai siūlo padaryti pavedimą į jų portugališką sąskaitą eurais, už ką jums išmokės 25 kartus daugiau dobrų.