Kiekviena trumpa, netgi vienos dienos, kelionė, tarsi nedidelė šventė, užpildanti dieną naujais atradimais, emocijomis ir įspūdžiais. O trunkanti abi savaitgalio dienas tarsi gaivaus oro gurkšnis. Šį kartą šiuo gurkšniu tapo Marijampolė.
Ramiai, be skubos surasti visus sienų piešinius, pasivaikščioti po vakare apšviestus parkus, pavakarienauti vietinėje kavinukėje, o pakeliui užsukti dar į porą vietų. Toks savaitgalio planas. Nors buvo nemažas noras apsilankyti žymiose vietose – cukraus fabrike, Kvietiškio dvare, „Kubilkiemyje“ – tačiau jis išsisklaidė kaip dūmas, dar nepradėjus kelionės.
Gavus vietinės gidės telefoną (Vida tel. – 8 656 19882, vedžioja ekskursijas po miestą persiregusi grafiene Butleriene) smagiai pasišnekame. Tačiau nuliūdina informuodama, kad cukraus fabrikas uždarytas ir ekskursijos po jį nerengiamos. Kvietiškio dvaras šiuo metu perduodamas vienos institucijos kitai, tad ekskursijos taip pat nevedamos. O ir pati savaitgaliui išvažiuoja, tad jokios ekskursijos net po miestą nepraves. Pasiūlo pasiskambinti į „Kubilkiemį“ – senovinių automobilių ir motociklų muziejų (lankymas tik iš anksto susitarus). Ten pasiskambinus informuoja, kad ekskursija numatyta 11 ryte, tad jei spėsim, galim prisijungti. Pasitarę su vaikais nusprendžiame, kad specialiai kaip akis išdegę nelėksime – kaip bus taip. O sudėlioti maršrutą po miestą ir patys mokam))
Ryte ramiai išriedam iš Vilniaus ir pakeliui stabtelime Trakuose prie regioninio parko direkcijos štampukų į regioninų parkų pasą. Tada to paties ir Aukštadvaryje.
Deja, štampukas lauke nurautas, likusi tik vieniša grandinėlė. Tačiau štampuką gaunam – paskambinus atlekia centro darbuotoja. Centras visai mažiukas, bet magnetinį žaidimėlį spėjam sužaisti)). 
Štampuko užsukam ir į Birštoną (vaikai šio neturėjo). Šį kartą sudėliojam dėliones, su darbuotoja pasikalbam apie mineralinį vandenį, iškasenas, o paskui ji pasiūlo apžiūrėti senąjį luotą ir istorines nuotraukas antrame aukšte. 
Kad jau įkėlėme koją į Birštoną, galgi verta nors kelias minutes pakvėpuoti druskų prisotinto oro mineralinio vandens garinimo bokšte. Vis tiek į Kubilkiemį jau seniai pavėlavom)).
Netoli Marijampolės vyrai nutaria stot ankstyvų pietų pakelės kavinėje „Xxl Cepelinai“. Paprasta naminė virtuvė, nebrangu, porcijos didelės. Cepelinų neėmė, tačiau karka čia tikrai labai verta dėmesio.
O dabar tiesiu taikymu link Kvietiškio dvaro (P. Armino g. 92, Marijampolė). Įkurtas grafo Morkaus Antano Butlerio 1717 m., kurį sudarė mediniai dvaro rūmai, 3 klojimai, 2 klėtys, 3 tvartai, bravoras, grūdų magazinas, vežiminė, vandens ir vėjo malūnai, plytinė. Grafienės Butlerienės dėka, įkurtas parkas. Šeima tapo miestelio įkūrimo iniciatore. Dvaro laukuose 1831 m. įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos sukilėlių ir caro kariuomenės. Manoma, kad čia lankėsi Napoelono maršalas M. Nėjus. Vėliau čia veikė aukštesnioji žemės ūkio mokykla, o dabar dvaro teritorijoje įsikūrusi Marijampolės kolegija.
Įvažiavę į parko teritoriją iš pradžių likom nesupratę, kurgi tas gražusis, nuotraukose matytas, medinis dvaro pastatas. Sustoję prie kolegijos šonelio užkalbinam pravažiuojančius policininkus, kurgi čia dvaro rūmai. Tie tik pagūžčioja pečiais, sako, nėra čia tokio. Tikri artistai, nes už 30 metrų stovi stendas su buvusio dvaro aprašymu ir senasis vandens bokštas.
Pasirodo, tas perstatytas, pristatytas ir FC žalia spalva išdažytas daugiabutis ir yra dvaro rūmai. Miestas turi planų atkurti dvarą, tik nelabai aišku kaip. Šalia kiti dvaro pastatai, kiemuose povai, kaip ir pridera dvare (nesvarbu, kad pripučiami).
Pasivaikštom truputį po parką link upės. Lyg kažkas pradėta tvarkyti, bet taip ir nebaigta. Pakrantėje pro sąžalynus vos matosi upės tėkmė. Parku rūpinasi kolegija. Ganėtinai keista – tokiam parkui prižiūrėti reikalingos ir lėšos, ir kompetencija.
Cukraus fabrikas uždarytas, tačiau paminklą Cukriniam runkeliui vis tik reikia aplankyti. Vis tiek pakeliui.
Važiuojant link centro – Marijampolės meno mokykla (Vytauto g. 45). Simpatiškas buvęs Mokytojų seminarijos pastatų kompleksas. Ramu, šalia ant suoliukų parkelyje ilsisi vietiniai su vaikučiais.
Žavingas namukas.
Kitoje gatvės pusėje, už parkelio, senosios miesto kapinės su mažuliuke, žavinga Šv.Trejybės stačiatikių cerkve (1907 m). Cerkvė 1961 m. buvo uždaryta, tačiau jos varpą išsaugojo dailininkas Vaclovas Vekeriotas. Pro vitražus imituojančia plėvele užklijuotus langus nepavyksta nieko įžiūrėti.
Todėl pažiūrėti užeiname į Marijampolės kraštotyros muziejų. Bilietukas 1 eur. Toks jausmas, kad buvom vieninteliai lankytojai tą dieną. Darbuotoja nueina uždegti šviesas salėse. Pasirodo dalis muziejaus dabar remontuojama, tad ta dalis ekspozicijos uždangstyta. Tačiau paskutinėje salėje tremtinių darbų paroda, todėl pakeliui vis tik dalį ekspozicijos galima pamatyti.
Radau draugę )
Šalia muziejaus Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip stačiatikių, iš tikrųjų katalikų. Carinės Rusijos laikais bažnyčia pastatyta kaip stačiatikių cerkvė, vėliau buvo perduota marijonų vienuoliams, pertvarkiusiems ją į katalikų. Tačiau vienas bokštas taip ir liko svogūnėlio formos.
Kitoje gatvės pusėje seniausias miesto parkas – Vytauto Didžiojo parkas. Kažkada buvęs vienintelis miesto parkas, pačioje įkūrimo pradžioje (carinėje Lietuvoje) ne visiems atverdavo savo vartus. Vėliau tapo prieinamas visiems miestelėnams, o dabartiniu metu neseniai rekonstruotas. Įsitaisius ant patogių suoliukų galima pasigrožėti gėlynais ir Vytauto Didžiojo skulptūra.
Laikas įsikurti nakvynės vietoje. Nakvynė pačiame centre. Apartamentai, priklausantys „Senojo miesto kepyklėlei“. Palėpinio tipo apartamentai „Old Town Bakery“. Lokacija puiki – centras čia pat, automobilį gali pasistatyt kieme. Tik bėda, kad per visus apartamentus atsidaro tik vienas stoglangis, o miegamasis iš viso be lango. Ir trūksta švaros – radom nešvarių indų, o ant indaplovės iš viso užkabytas raštelis „Neveikia“ ir sukrauti nešvarūs indai. Negi neįmanoma išplauti jų rankomis? Šlepečių balti padukai, deja, irgi pajuodavo((, tačiau nesureikšminam. Svarbiausia, kad apačioje kepyklėlė. Prisipirkom įvairiausių eklerų- seniai bevalgėm tokio skanumo. Ne veltui vietiniai duris varsto vienas po kito.
Ir vėl laikas į trasą. Ieškoti ištapytų miesto sienų. Gaila, kad Marijampolės miesto internetiniame puslapyje nėra jų žemėlapiuko. Bet gelbsti kiti šaltiniai. Visai šalia „Katinų kiemelis“, tad nuo jo ir pradedame. Žiba saulėje nuglostytos katukų galvelės – gal išpildys norus. Ir mes paglostom)).
Besižvalgant nutapenam iki mokyklos. Apeinam jos piešinius „Gyvatės ir kopėtėlės“, „IN.side. OUT“ ir grįžtant stabtelim prie runų akmens. Teigiama, kad ant Dovinės-Davos upės akmens pavaizduotos irklinės valtys. 
Grįžtant link centro dar eilė piešinių. Puiki idėja „Sklendimas virš minios“. Gerai žiūrisi „Graikija“.
Piešinių apžiūrėjimą paįvairina buvusi choralinė sinagoga (neveikianti, nes nėra kam ją lankyti).
Ir paskambinimas varpu prie pašto pastato.
Didelė centrinė Basanavičiaus aikštė papuošta aukštu paminklu, skirtu Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šioje aikštėje kadaise buvo Pašešupio kaimas iš kurio kildinama Marijampolė.
Aikštės skverelyje Leonardas Cohenas laukia autobuso į Vilkaviškį. Palaukiam kartu.
Toliau tęsiamos sienų piešinių paieškos, kol kelias nuveda iki Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos. Šalimais simpatiškas Lietuvos Prezidento K. Griniaus memorialinis muziejus.
Kaip tik rakinami bazilikos vartai. Bet pamačius ištįsusius veidus, žmogus rakinantis vartus vėl juos atveria ir netgi pasiūlo apsižvalgyti pačioje bazilikoje. Likome dėkingi. Ir Butlerienės bareljefą pamatėme.
Netoliese piešiniai ypač aktualūs nūdienoje.
O dabar link užtvankos. Prie atvirkštinio sienos piešinio. Po pietų kaip tik geriausiai atsispindi vandenyje. Tačiau vėjas niekadėjas šiaušė vandens paviršių ir neleido pasigrožėti vaizdu. 
Prajuokino ančiukai ne plaukiantys, bet bėgantys per lelijų lapus. Iš kur tokiam mažuliui surast jėgų praskirti sunkius augalus. 
Besigrožint Šešupės vaizdais nutapenam iki Poezijos parko. Čia taip pat yra piešinių. Būtent parke galima paskanauti ledų iš aparato. Deja, aparatas tuo metu kaip tyčia sugedo((.
Perėjoje iš parko link mokyklos, įkurta galerija „Veidaknygė” priminė laikus, kai gaudavome popierinius užsienio atlikėjų trafaretus ir išpurkšdavome dažais per juos ant marškinėlių. Perėjoje stovi ir visai neprastai skambantis pianinas su Kernagio dainų natomis. Neįmanoma praeit pro šalį nepagrojus.
Parkas gražiai sutvarkytas, taip ir masina prisėsti ant suolelio. Po fontanus krykštaudami bėgioja vaikai. Laikas vakarieniauti. Apžiūrėję pakeliui kai kurių kavinių meniu (visai neviliojančius), galutinai nutupiam „ Nicos“ kavinėje. Čia patiekalų pasirinkimas didelis ir vietinių nemažai. Nežinau ar visada viską turi, tačiau visus užsakytus patiekalus gavome. Skanu. Tik frappe kiek prajuokino. Iki tikros frappe toli gražu – net šalia nestovėjo, tačiau gavome gardų desertinį gėrimą.
Vyrams rūpi futbolas, tad jie grįžta į apartamentus. O mes su dukra, prigriebę po šiltesnį rūbelį, dar kartą išeiname į miestą. Pakeliui dar pora sienos piešinių. 
Vėl sugrįžtam į Vytauto parką. Marijampolės TIC puslapyje nuotraukose gerai paturbintas apšvietimas. Realiai jis ganėtinai kuklus. Galėtų šviesomis išskirti būti ir šalia parko besiglaudžiantys kurijos namai. 
Poezijos parkas vakare atrodo labai patraukliai. Įvairiaspalvės šviesos, fontanų srovių trelės, paslaptingoje tamsoje nugrimzdęs Javonio upelis. Visia kitaip žiūrisi apšviestas Vytautui Kernagiui skirtas paminklas „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Nors metas vėlyvas, žmonių nemažai.
Po kojom žiba „jonvabaliai”
Spalvinga Basanavičiaus aikštė pasipuošia dar ir vakaro žara. 
Traukiam link apartamentų. Kaip dieną šviesu aitvarų skersgatvyje.
Naktis praėjo keistai. Nors langas vienas, o miegamajame jo ir nėra, vis tik net pro sienas girdisi pravažiuojantys automobiliai. Kaip nesigirdės, kai dalyje gatvių akmeninis grindinys.
Papusryčiavus išvažiuoti neskubame. Pavažiuojame iki paminklo Jonui Jablonskiui prie garsiosios Rygiškių Jono gimnazijos. Daug garsių žmonių mokėsi šioje mokykloje, tame tarpe ir Jablonskis. „Jablonskiukai“ iš tikrųjų visada mokėsi prestižinėje mokykloje, kurioje buvo mokoma ir lotynų kalbos.
Netoliese yra evangelikų liuteronų bažnyčia, prie kurios prisišliejęs K. Donelaičio biustas. Pasirodo, tai pirmas paminklas Lietuvoje iš pastatytų jau Nepriklausomybės laikotarpiu.
Nueinam ir iki suoliuko su paukšteliu, skirto operos primadonai Urmanai.
O dabar prie geležinkelio stoties. Pačios puošniausios mūsų krašte (projekto autorius E.Frykas). Stotis neseniai atrestauruota ir atrodoįspūdingai. Puošnus vandentiekio bokštas matosi iš tolo. Puikus ir retas modernizmo pavyzdys. Suskambėjęs varpas pakerta kojas ir priverčia užsidengti ausis. Čia ne pašto varpas. Iš perono pusės lygiai tokia pat žavinga. Viduje atstatytos mozaikinės grindys, duris puošia spalvoti vitražai, salėse autentiški stalių gaminiai (keleivių laukiamosios salės suolai, durys, langai).
Sukam link namų. Kavos įkalam prie naujai atstatytos Patilčių Šv. Petro Išvadavimo bažnyčios. Netgi pavyksta patekti į vidų.
Kadangi vaikai nebuvę, o ir visai netoli, užsukame į mūsų neseniai lankytą Degnės maumedyną tik uodų šį kartą begalė) ir pasigrožim Balbieriškio atodanga.
Užvažiuojam parodyti ir mus sužavėjusios Nemajūnų bažnyčios. Šį kartą vėl pasiseka. Kažkokie jauni žmonės kaip tik atvežė aparatūrą į bažnyčią, tad leidžia užeit ir mums. Kampe garsusis kilimas iš jaunamarčių juostų. Užsikariam iki vargonų, pasigrožėti bažnyčia iš viršaus. Vyrai dar palypėja ir pastatytomis kopėčiomis į palėpę. Ir iš ten grįžta su radybų nuotraukom. Karstų nerodysiu ))
Papietauti nutariam pakeliui. Užeigoje.”Klėtis”. Skanu ir nebrangu, dar ir sūpynėse galima pasisupti.
Gera savaitgalio kelionė paskaninusi gyvenimą naujais atradimais, skoniais, bendravimu ir stebėjimu.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas 
