2021-06-04 V Kelionės pradžia
Po darbų čiuku čiuku traukinuku iš Šiaulių pajuėjau link Rokiškio. Su keletu avarinių traukinio stabdymų, dėl kažkokių gedimų, visgi sėkmingai pasiekiu Rokiškį. Džiaugiuosi, nes toliau viskas mano rankose… tiksliau kojytėse, raumenukuose, lašinukuose ir širdukėje…Rokiškis garsus savo sūrine, langinėmis, psichiatrijos ligonine, dvaro rūmais ir bažnyčia tilteliu sujungta su varpine… Sorry jei ko nepaminėjau… Taigi, taigi, langinės vis dar žavios, bažnyčia nuostabi, miestelio centras stebina gyvumu ir pilnomis lankytojų kavinėmis, dvaro rūmai nuostabūs auksinių saulės laidos valandų metu. Skubu, tad sudiev Rokiškeli…
Obeliai pasitinka gražuoliu vėjo malūnu ir tolumoje spindinčiais spirito varyklos bokštais… Centre saulės nutvieksta spindi bažnyčia, o prie kelių snkirtos-žiedo spėju gražiomis kolonomis įrėminta karčema.
Nuo Obelių prasideda dviratininko linksmybės, kalnas, pompikė, pakalnė ir iš naujo trukt už vadžių, vėl nuo pradžių… Visgi šiaip ne teip spėju nusigauti iki Sartų apžvalgos bokšto saulei besislepiant už horizonto. Deja šiuo metu saulė leidžiasi kažkur laukuose…. Manau gražiausi saulėlydžiai būna pavasarį ir rudenį, galbūt net žiemą… kai saulė kelią baigia ežere… O ir saulėtekiai manau neprasti…
Šiandien praktiškai dar kartą įsitikau auksinių foto valandų tiesa, valanda saulei leidžiantis ir kylant gaunasi magiškas apšvietimas… Džiaugiusi sutaręs už ačiū apsistoti Sartų poilsiavietėje, nors ir palapinėje, bet visgi saugiau, o ir WC ne krūmuose…
Temstant pasistatau palapinę, ant primusiuko pasigaminu vakariene ir besiklausant paukstukų pypavimo, kapsint lietui ‘smingu’…Palapinėje jaučiuosi ko gero geriau nei 5* viešbutyje… Nors tiesa pasakius niekad nebuvau 5* viešbutyje… P.S. komentaruose draugai patikslino, kad apsistojau milijono žvaigždių viešbūtyje…
2021-06-05 VI Sartų ir Gražutės RP, Zarasai
Rytas prasidėjo anksti, saulutė gerokai užkepino pirtelę… t.y. palapinę, tad kiek po šešių teko kilt iš guolio… Papusryčiavęs ir susikrovęs mantą aštuntą valandą startuoju. Kopiu šimtus laiptelių, kad dar kartelį pasigrožėti Sartų ežeru – ale tikras gražuoliukas, nei atimsi nei pridėsi… ypač žavi gausiomis atšakomis ir nuo bokšto matoma sala.
Toliau lekiu į Antazavę su tikslu apžiūrėti dvarą, tik pažintį pradedu nuo kapinių ir jose stuksančios koplytėlės kurioje buvo laidojami dvarininkai. Miestelio centre sužavi gražiomis kolonomis pasidabinusi medinė bažnyčia (vietiniai išdidžiai sako, jog pastatyta be vyniu), gražūs šventoriaus vartai ir akmens mūro varpinė. Nedidukas, bet labai gražus ansamblis. Sutiktas klebonas neleidžia praeitį neužėjus į vidų, bet te nepyksta dievai, viduje nieko išskirtinio… O ir pats dvarelis tiesa pasakius nieko įspūdingo… Visgi yra šis tas ir ypatingo – grafaitė Emilija Pliaterytė, jauna žavi moteris 1830-31m. prisijungusi prie sukilimo, kovojusi už savo vertybes, tėvynės gerovę ir laisvę, prilyginama netgi Žanai Dark… Mane pakerėjo jos istorija, deja tragiška, bet labai įkvepianti!
O toliau bus dar gražiau, važiuodamas link Dusetų mečiau kelią dėl takelio ir gavau stumdyti dviratį po smėlynus. Visgi Dusetas pasiekiau, pravažiavau paežere, pasukau pro miestelio akcentus: bažnyčia, amatų dirbtuves, Sartų parko lankytojų centrą, dailės galeriją… Ko gero nenoriu nusivilti, nes keliaujant prieš du metus zakristijonas Marijonas 2val. vedžiojo po slapčiausius bažnyčios bokštus… Labai jau smagūs tie prisiminimai…
Smagūs prisiminimai ir apie patirtis Antalieptėje, po vienuolyną Narnijos kronikų intrigomis apvedžiojo… Vandens malūno liekanas aprodė… Prisipažinsiu vedinas nostalgišku prisiminimų šiemet vėl sukau ratuką pro Dusetas ir Antalieptę, nors vos prieš porą metų čia buvau… Ale kokis kazusas su Antaliepte, nebėr beždžionių tiltelio per Šventąją, katra šniokšt kaip nelaboji… Ogi sako kad nuo senų senovės visi ‘unt ta liepta’ tai žvejodavo, tai susitikdavo, tai dar kas nutikdavę, tad ir miestelis pavadintas Antalieptė.
Kalnas, kalnelis, kalniukas… kad juos kur perkuniukai, vargstu kol pasiekiu Baltruškes – kaimuką su dailia medine bažnytuke ir čia įsikūrusiais vienuoliais. Vienuoliu nemačiau, o štai su jų asiliuku susidraugavau.
Prie pat Zarasų užsuku į Šlyninkų vandens malūną ir pagaliau gaunu vėlyvuosius pietus (apie 17val.)… Pasistiprinu, apžiūriu malūną su likusią autentišką įranga ir lekiu į Zarasus. Zarasai… vat nežinau, bet kažkaip nelimpa… saloje daug pramogų, bet per daug triukšminga… Centre yra bažnyčia, apžvalgos bokštas, bet kažkaip nyku… O gal čia tik mano nuovargis kalba, visgi šiandien įveikiau pirmąjį 100km per dieną.
2021-06-06 VII Gražutės RP, Aukštaitijos NP
Kelionė tęsiasi po Gražutės regioninį parką. Pirma stotelė – Tiltiškių vandens malūnas ir jame įsikūręs radijo muziejus. Tiesa pasakius tiek ekspozicija įdomesnė, tiek gaspadorius charizmatiškesnis, manau Šiaulių Aušros muziejui vertėtų apsilankyti ir pasimokyti… Beje iš paties malūno likęs tik fasadas… bet po nukreipta vaga, galima pasimėgauti vandens SPA. Šventoji upelė padūkusi tarsi nelaboji…
Salakas pasitinka gruožuole akmens mūro bažnyčia, tris ar keturis kartus sudegus mediniai, parapijiečių vienybę ir pastangomis imta statyti akmeninę. Bažnyčia įspūdinga, sienų storis po 1.68m, o bokšto aukštis 72m (beje, kaip Šiaulių katedros ir Anykščių bažnyčios)… Beje, galima užlipti ir pasižvalgyti nuo bažnyčios bokšto (sutarus su klebonu), bet šiandien mišios, o po jų devintiniu procesija… deja tiek laukti negaliu. Tad prasuju pro oza, Luidžio ežero pažintiniu takų, totoriu kapines ir keliauju toliau.
Ot tas smalsumas, pamatyti ne tik kas geriausia… paviliojo paveizėti į Aukštakalnių cerkve, kuri iš ties ant aukštų kalvų, bet visiškai apleista su visu kaimu… beje, pakelėse iš ties labai daug apleistų sodybų…
Kiek susivėlinęs dvariškai pietauju Dūkšto dvare, kuris – privati valda, renovuojamas ir gražiai atgimsta naujai epochai…
O toliau, kone 30km minimo link Ignalinos, kurią praignoruoju ir suku tiesiai į jo didenybe Aukštaitijos nacionalinį parką. Apžiuriu Gaveikėnu vandens malūną, Gaveikėnu stovyklaviete, bet nutarimu, kad diena baigti 18val. ankstoka, tad nusprendžiu ir šiandien imti šimtuką… Keliauju link Ginučių ir visai netikėtai pataikau į dviračių trasą, kuri veda pro įdomiausias parko vietas, vandens pasipildau Medžiukalnio šaltinyje (trykšta 20m aukščiau nei šalimais esantis Dringio ežeras), važiuoju kone ežerų pakrantėmis… Ginučiai net sekmadienio vakare, dar turi nemažai lankytojų, aš neužsibūnu ir keliauju į stovyklavietė ant Linkmenio ežero pakrantės, tiesiai prieš Ginučių piliakalnį.Kaip niekad anksti šioje kelionėje, apie 20val. kuriuos stovyklavietėje.O artimiausioje ateityje, ryt, poryt bandysiu ratus iškeisti į irklus, jei suderėsiu prieinama baidarės kainą, imsiu Žeimeną (apie 80km nuo ežero iki santakos su Nerimi)… arba kur nors minsiu dar keletą dienelių…
2021-06-07 I Aukštaitijos NP, Žeimena
Ginučių piliakalnis tiesiai prieš stovyklaviete žada gera rytą. Labai gražu nuo Ginučių, dar gražiau nuo Ladakalnio, o kas smagiausia, kad nužymėtos tiek dviračių, tiek pėsčiųjų trasos, tad relaksuodamas gali keliauti gražiausiomis parko vietomis. Salų II kaimas šokiruoja autentiška kaimo buitimi, yra pasirodo, kas dar gyvena labai, labai skurdžiai, kone kaip pokariu… O šalimais etnografinių sodybų surestos naujos trobos spindi naujais dažais – ale ruošiama turistams, parodyti praeitį… nors ta praeitis dar kaimynų kieme…
Relax dienelė, šiandien niekur neskubu, tiesiog mėgaujuosi gamta, ežerais miškais… Leidžiu sau padribsoti Palūšėje, neskubant pasiieškoti galimybių ratus keisti į irklus…Dienos razinka – Pakretuonės vandens malūnas, toks sunkiai pasiekiamas, vidurį miškų, nors netoli mano seneliuko tėviškės… tad garbės reikalas ji aplankyti, o ir malūnas nustebina, ne ką prastesnis nei Ginučių, tik lankytojas aš vienintelis (tiesa prasilenkiau su dviem šeimomis keliaujančiomis kemperiais). Tikrai pateisino dienos razinos statusą.
Taigi, taigi įveikus beveik 300km Kaltanėnuose keičiu ratus į irklus, labai jau seniai norėjau praplaukti Žeimena, netgi norėjau imti visą (80km) deja teks pasitenkinti kelione iki Švenčionėlių… Upė turi srovės, yra atodangu, daug užvirtusiu medžių – reikia manevruoti kaip slalomo trasoje, bet man tai labai patinka. Beja visi nuomotojai tvirtina, kad olia pupyte kokia upė gražutė… Tiesa sakant yra daug gražesnių, bet iš kitos pusės linksmumo ir charizmos Žeimena tikrai netrūksta. Šiandien paišlaidavau už baidarės nuoma ir transportavimą paklojau 19€… Etc, dviese būtų per pus pigiau, gal net ir smagiau, ale toks jau nelengvas tų klajojančiu vienišių kelias… Bet bent jau balneli pakeičiau į foteliuką, kol visai neatmušau užpakaliuko… O ir tiesa pasakius labai norėjau išbandyti kelionės baidare su nakvyne palapinėse…
2021-06-08 II Labanoro RP, Molėtai, Kulionys
Eilinis rytas prasideda anksčiau nei suskamba žadintuvas… Palapinėje toli nuo gamtos nepabėgsi, diena baigiasi kai sutemsta, nurimsta paukščiai, viskas nutyla tik žuvys ežeruose ir upėse ima pliuškėti… O rytas prasideda tekant saulei, imus švisti paukščiai savo giesmėmis sveikina nauja dieną… Tad nepamiegosi… Tenka keltis anksčiau nei į darbą…
Žeimena – smagi upelė, yra srovės, daug užvirtusių medžių, turi manevruoti kaip slalome. Tikras smagumėlis plaukti. Deja, iki Švenčionėlių taip ir nepamačiau išgirto upės gražumo, daug kur krantai apauge nendrynas, kur ne kur ant kalvelių ošia pušynai… Sako ale pušynų šilai, prasideda kaip tik nuo Švenčionėlių. Žodžiu iš dainos neiškirpsi „visos upės akmenuotas” tik Žeimenoje jos nepadainuosi, mat akmenų nėra, rėvų nėra, tik smėliukas…Keisti žmonės ornitologai, pristatė vandens paukščiams inkilų, lyg anie gamtoje sau vietos nerastų…
Po plaukimo tęsiu žygį dviračių pro gražiuosius Labanoro miškus, mat laba noriu suvalgyti ledų prie Labanoro bažnytėlės, o be to gražu pravažiuojant pro langus (arba pro akinius) pasižvalgyti po miškus ir raibuliuojančius ežerus. Labanore nusišypso sėkmė ir varpinėje įsikūrusi menininkė kurianti grožybes iš žolynų, leidžia unkišti savo smalsia nosytę visur kur užsimanau. Nejučia užsibūnu pora valandėlių… Tad į lankytojų centrą nebevykstu (buvau prieš keletą metų), o jums jei čia lankysitės rekomenduoju užsukti.
Oi prigyrė man Mindūnus, ir žvejo muziejų (kur savaitgaliais jei sėkmė nusišypso žuvienės gali gauti), ir apžvalgos bokštą, ir kempingą…Žvejo muziejus įdomus ne tik žvejams, manau patiks vaikams, ten gyvena kalbančios žuvelės, visos pagyrūnės, viena už kitą gražesnės, greitesnės ir vikresnės….Muziejuje įkurta įspūdinga vietos medžiotojo trofėjų iškamšų kolekcija, ogi laimikiai ne tik vietiniai yra ir liūtų ir meškų ir kitų egzotinių gyvūnų. Gėda prisipažinti, bet vaikščiojau išsižiojęs iš nuostabos… Labai patiko.Apžvalgos bokštas, dailus, grakštus tik vat vaizdai nuo jojo nebestebina, po vaizdelių nuo Sartų bokšto, nuo Ladakalnio netgi be bokšto, šis nublanksta… Beje šalia bokšto, tarp pušų ant ežero kranto gražiai įsikūręs kempingas, tik kainelė kiek nustebino, sako už 9€ priimsma, kaži ar tik anie ne žydai…
Šiandienos tikslas Kulionys (observatorija), bet etc užsuksiu ir į Molėtus, niekad nesu buvęs. Gražiai baltumu švyti dvibokštė bažnyčia, centrinėje aikštėje labai įdomūs išlikę žydų prekybiniai cromeliai, apačioje parduotuvėlės, viršuje gyvenamos patalpos ar sandeliai (niekur kitur tokiu nemačiau). Gera gyventi prie ežerų, pakrantėje nutiesti takeliai, dūksta berniokai, deginasi mergelkos, vaikštinėja mamos su vaikučiais, ant suoliukų susėdę diedukai su bobutėmis, o ant ežero pakylos šokio žingsnelius repetuoja gražuolės…
Kąžkoks kosmosas rasti stovyklaviete netoliese observatorijos, tad kone jau žvalgausi ant pievutės muziejaus pašonėje statytis palapinę… Bet pakalbinu du berniokus, pasirodo mokslininkai, kurie leido statytis, nors ir po teleskopais… Tuo ir pasinaudoju, o sutemus dar įsileidžia ir į bokštą, deja apniukęs dangus žvaigždes paliko po paslapties skraiste. Išsikalbejome, pasirodo, sieja ne tik meilė dviračių turizmui, o ir seni laikai kai viena vasarą Kurtuvėnuose vedėme vaikų stovyklas… Toks tai vat neįtikėtinas dalykas… Dėl tokio naktinėjimo parą atsilikau ir su dienoraščiu, o ryt dar laukia paskutinė kelionės diena ir paskutinis dienoraščio įrašas… Nežinau ar kas skaito mano tuos užrašus, bet rašau ir mėgaujuosi, užburia pats procesas, o ir kiekvienas įrašas darosi vis ilgesnis ir ilgesnis… Beveik kaip pasaka be galo.
2021-06-09 III Kulionys, Alanta ir kelias link namų…
Rytas prasideda lietaus barbenimu į palapinės stogą… net paukštukų negirdėti. Tik aprimus lietui prasideda puota, tiek klegesio, čiulbėjimo, ulbėjimo ir džiaugsmo, kad kylu ir aš apsižvalgyti kiek gi čia prilijo. Truputi, nieko baisaus, tik atgaivino gamta.
Esu pirmas lankytojas Etnokosmologijos muziejuje, dar uždarytas, tad apžiūriu lauko ekspoziciją, saulės ratą, planetas, saulės laikrodį. Etnografine sodyba spėjau apžiūrėti vakar. Laukiu… gerai, kad ne prie tualeto durų prispirtas reikalo… o tai laikas visai kitaip eitų, akimirka atrodytų kaip amžinybė, o dabar užsiėmęs dienoraščiu net nepastebiu kaip jau eina ekskursantai.Moderniai įrengtas muziejus, iš salės kylama vis į kitą salę, veidrodžių kambarius keičia žvaigždžių, etnologijos, kosmoso užkariavimo ekspozicijos… o tuomet laiptuku iššukys užkopti į apžvalgos bokštą (apie 7 aukštai, bet galima ir poniškai pakilti liftu)… Gražus miškų ir ežerų vaizdais atsiveria iš kosminio laivo apžvalgos aikštelės. O atvykus į naktine ekskursija galima ir į žvaigždes paveizėti pro 40cm ar net 80cm teleskopą. Tai didžiausi visuomenei skirti teleskopai, o štai vakar buvau prie 165cm teleskopo (didžiausio Šiaurės Europoje), bet jis skirtas moksliniams tyrinėjimams, ne turistams. Manau reiks sugrįžti, iš anksto užsiregistravus, naktį, ir pabandyti atverti žvaigždynų paslapties skraistes…
Lydimas Virintos upelės smėlėtais keliukais, po truputi kapstausi link Alantos. Miestelis pasitinka gardžiu rūkomu dešrų aromatu… Ir akmens mūro ūkio pastatais, tebenaudojamais ir šiandien… Viename jų ką tik studiją įsikūrė meninkas, drožia iš medžio baibokus ir ne tik… Viename pastatų net kino teatras įrengtas (sovietmečiu). Didelio dvaro būta, daug pastatų, o ir pats Alantos miestelis priklausė dvarui…O kokio gražumo dvaro rūmai, kaip iš pasakos ar iš atvirutės. Prie bokšto zuja statybininkai – bando rūmus padaryti dar gražesniais. Viduje biblioteka ir muziejus, su draugiška muziejininke, kuri tokiu divu pripasakojo… nežinia tiesa ar ne, bet kalba, kad čia apsilankęs prezidentas Smetona įsižeidęs, kad dvaras gražesnis už jo, tad liepęs nugriauti bokštą… o prieš karą į užsienį išvykstant dvarininkams su jais iškeliavo ir 12 pilnutėliu vežimu turtų… Tiesa autentikos dvaro viduje mažai likę, visgi įdomu pasižvalgyti. Miestelis kiek toliau nuo dvaro, ant kalvelės gražutėlė, baltutėlė bažnyčia, didelė aikštė su senais įdomiais pastatais, o kiek nuošaliau restauruojama medinė sinagoga. Kaip ir daugelyje miestelių čia gyvenusi gausi žydų bendruomenė, etc su jais ko gero mes netekome ir dalies savo identiteto…
Kelionė artėja į pabaigą, liko numinti iki Ukmergės ir autobusu grįžti namo… Gera keliauti dviračiu, tai toks lėtas kelionės būdas, bet kokybiškas, santykinai daug pamatai, žmonės labai draugiški, visiems atrodai įdomus, kur, kaip čia taip keliauji… Ir Lietuvėlėje yra ką pamatyti, graži ta mūsų šalelė. Ir jūra turime ir kalnus… kas sakysite, kad tik kalniukus… imkite ir minkite po aukštaitiją, nuo dviračio ir kalvelės virsta kalnais, tikri stebuklai…
Taigi 5+ dienos atostogų baigėsi. Įdomioji statistika: numinta dviračiu 450km, nuplaukta baidare 18-20km, išleista ~96€, aplankyti 3 regioniniai parkai ir 1 nacionalinis, o kiek visko pamatyta net nesuskaičiuosi…
Ir gerai jau gerai prisipažinsiu, šiek tiek jaučiasi sėdimoji, o ir nuovargio kojytėse prisikaupė. Bet užtai kokia lengva galva, kokios gražios mintys…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas