Berchtesgaden (Vokietija) atostogų gėrimas su Austrijos gaivinančiais ledukais bei Prahos citrinos lašeliais (II dalis)

4 diena (tęsinys)

Paliekame Austriją ir keliaujame į Bavariją – Berchtesgaden, kur apsistosime savaitei laiko. (past. Šiek tiek informacijos: nakvynės vieta http://www.gleixner-berchtesgaden.de/ (taip pat įkėliau juos į google maps bei pridėjau savo nuotraukų), kaina 7 naktims 4 asmenis 807,80 Eur su visais mokesčiais, (asmeniui naktis 28,85 Eur.), prieš atvykstant mokėjome avansą, buvo pastoviai pateikiamos sąskaitos faktūros, patvirtinami mokėjimai – viskas labai tvarkingai.) Atvykę gauname nemažus apartamentus pirmame aukšte (past. antras ir trečias aukštas skirtas dar didesnei kompanijai, nors mūsų viešnagės metu gyveno tik porelė), 

du miegamieji,

virtuvė (su visa reikalinga įranga), 

du san. mazgai (vienas su vonia ir dviem kriauklėm – kas labai patogu), 

trys išėjimai, savas kiemukas, gultai, skėtis nuo saulės ir pan.

Aprodžius mūsų atostogų valdas šeimininkė įteikia kiekvienam po svečio kortelę, su kuria galima nemokamai naudotis viešuoju transportu bei suteikiamos nuolaidos į tam tikrus objektus. Čia gyvenant pasijutome kaip namie, ypač kai kiekvieną rytą lėkdavau patikrinti pašto dėžutės, kurioje laukdavo informacinis lapas. Jame buvo pateikta kelių dienų orų prognozė, lankytini objektai, renginiai, šventės ir pan. Tikrai labai faina idėja 🙂 O visai pamiršau pasakyti, kad atvykę į savo laikinuosius namus, suprantame, kad jie  yra kalno papėdėje, kurio viršūnėje puikuojasi Erelio lizdas. VAU  🙂 Pro virtuvės langą matosi pūpsanti superžvaigždė – Watzmann kalnas (2713 m) (perduodu jam linkėjimus nuo tėčio) 

bei turime nuostabią lauko terasą, iš kurios matosi Berchtesgaden miestelio kraštelis bei kalnų masyvas su miškais. NUOSTABU! 🙂 Atostogos tęsiasi 🙂

5 diena

Po intensyvaus kelionės ritmo nusprendžiame šią dieną skirti poilsiui. Išsimiegoję bei papusryčiavę savo nuostabioje terasoje, nukeliaujame tik iki miestelio centro. Kadangi autobuso stotelė netoli namų, pasinaudojame nemokamu viešuoju transportu.

Berchtesgaden – kurortinis miestelis, labai jaukus su gražia architektūra, mėgstamas turistų, nemažai kavinukių, parduotuvių. Veikia druskos gydykla, sanatorijos, kalnų slidinėjimo trasos, druskos muziejus (druska kasama nuo XII a.), Vokietijos herbų, kraštotyros muziejai, romaninė gotikinė vienuolyno bažnyčia, pilis (dabar joje įsikūręs dailės muziejus). Berchtesgaden ėmė augti 1102 m. čia įkūrus Augustinų vienuolyną.  

Šiame miestelyje gyvenimas verda 🙂 (Jeigu kada pamatysite namą apkarsytą vaikiškais drabužėliais (rausvais ar melsvais), pastatytus gandrus, vėjo malūnėlius – žinokite, ši šeima sulaukė kūdikėlio. Labai graži tradicija :))

Lėtu žingsniu šliurindami miesto gatvelėmis bei besigrožėdami architektūra, 

nutariame stabtelti papietauti (Gasthof NEUHAUS), užsisakome užkanduką (pasirodo tai pjaustytas ridikas, kaina 4 Eur.), 

šniceliuką (kaina 9,90 Eur) 

bei jų tradicinius makaronus (kaina 7,90 Eur). 

Kol laukiame valgių, grožimės nuostabiais vaizdais 🙂

Grįžus po pasivaikščiojimo,

vakarienei pasigaminame šaltibarščius iš vokiškų produktų. Diena ramiu tempu užskaityta 🙂

6 diena

Šiandien važiuojame iki Shonau am Konigsee miestelio – nuo mūsų visai ranka paduot.Automobilį pasistatome didelėje aikštelėje ir šutiname link Konigsee ežero. Šiandienos tikslas – pasiplaukiojimas laiveliu ir žygis ežero pakrantėmis. Besižvalgant po suvenyrus, pamatau vokiškius riestainius Brezel. Dar nebuvau jų ragavus. Išsirinkau tradicinį su druskos gabalėliais ir klausiu pardavėjos: How much? O man vokiškos išvaizdos pardavėja atsako: Devyniasdešimt centų (su mielu akcentu). Mano akys tik išsiplėtė, burna atvėpo. Tikrai nesitikėjau tokioje vietoje sulaukti iš pardavėjos lietuviškų žodžių (net pamiršau daugiau pakalbinti šią moteriškę) 😀 Taigi maloniai šokiruoti nukulniuojame iki prieplaukos. Prie kasų būriuojasi šokia tokia eilutė. Įsigyjame bilietus (kaina apie 20 Eur.). Planas perplaukti visą Konigsee ežerą ir pėstute nukeliauti iki Obersee ežero (mačiau mamos nuotraukas, kai ji lankėsi čia / tad negalėjau to nepamatyti savomis akimis). Ilgai netruko laukti ir su kitais turistais sugužėjome į laivelį. Įsitaisėme ant medinių suolų ir leidomės mus apgauti nuostabios gamtos grožiui. Plauki ir kaifuoji. 

Staiga laivelis pradeda lėtinti greitį ir vienas įgulos narys išsitraukia trimitą ir paleidžia muzikos garsus į kalną, nuo kurio atsimuša nuostabus aidas… Net bijojome pakrutėt, kad nesugadintume tos nuostabios akimirkos. Nutilus muzikai, pasigirsta plojimai ir prasiunčiama kepurėlė padėkai surinkti. Taip beplaukiant pasiekiame pirmąjį sustojimą prie Šv. Bartolomėjaus bažnyčios, tačiau mes tik pasigrožime jos kupolais iš laivelio ir nuplaukiame toliau. Išlipus galutinėje stotelėje pasukame takeliu vedančiu link Obersee ežero. 

Pasiekus jo krantus, prisėdame atgauti kvapą ir amą. 

Vaizdas atimantis žadą. Šiek tiek pabudę iš sapno, keliaujam toliau link uolėtos pakrantės, kuria keliausime į kitą ežero pusę. Takas vietomis pavojingas, status, akmenys nupoliruoti nuo dažnų žingsnių, siauri praėjimai. 

Vietomis atsiduri gan aukštai, vietomis eini miško paklote ( patogi avalynė privalumas). Pagaliau pasiekiame kitą krantą, kur įsikūrusi trobelė, 

kurioje galima atsigaivinti (alumi, pienu ar obuoliu sultimis) ir užkąsti sumuštinių su vietiniais lašinukais ar karvės sūriuku. 

Šalia ganosi ir pačios karvutės 

bei jau geriau girdisi ir matosi krioklys virstantys nuo kalnų. Prisiglaudę pavėsyje užkandžiaujame įsigytomis gėrybėmis bei akimis geriame kalnų ir ežero grožį. Kadangi pasitaikė karšta diena, mano vyrelis nepabūgo išsimaudyt lediniame kalnų ežere, nors laive ir sakė, kad dabar tokia vandens temperatūra, jog įlipsi į ežerą kaip karalius, o išlipsi, kaip karalienė 😀Iki krioklio nusprendėme nebeiti tik iš toli juo pasigrožėjome. Padarę dar keletą kadrų nukulniavome tuo pačiu takeliu atgal. Vakarėjo, tad stengėmės spėti į grįžtančius laivelius, nes gali tekti baudelę susimokėti (apie 200 Eur.), jeigu užsižioplinėsi ir reiks tave vieną parplukdyti atgal. Į paskutinius reisus susirinko daug daugiau žmonių, tai ir eilėje teko palaukti bei laivelyje labiau pasispausti. Nusiplukę po dienos ir gurgiančiais skrandžiais nusprendėme nuvažiuoti iki Ramsau miestelio ir ten pavakarieniauti. Draugas peržvelgęs įvertinimus parinko kavinę Wirtshaus Waldquelle. Atvykus pastebime, kad žmonės plūsta į šią kavinę ir rasti vietos jau sunkiau. Lauke visi staliukai užimti, tad įsitaisome viduje erdvioje salėje. Vis daugiau žmonių prašmėžuoja su tautiniais rūbeliais, kažkas tempia muzikinius instrumentus, iš virtuvės nešami milžiniški padėklai su užkandžiais. Vyks kažkoks renginukas. (past. kaip tik dabar 2021 m. žiūrėdama Nacionalinės ekspedicijos laidą, pamačiau, kad dalyviai lankėsi Ramsau miestelį ir šalia tos kavinės kalbino gyventojų bendruomenę apie jų tautinius rūbus, šokius, dainas. Pasirodo, kad 2019 m. jie kaip tik minėjo 100-metį savo tautinių rūbų. Darau prielaidą, kad mes kaip tik buvome užtaikę į jų šventę). Tačiau mes nuvargę po dienos norime sulaukti maistuko ir keliauti namo. Deja, bet mums nelabai pasisekė. Mūsų užsakymą pametė, ir pralaukėme 1-1,30 val. maisto… Likome labai nepatenkinti. Gal ir gera ten vieta, bet mums nepasisekė. Siūlė už tai ir gėrimų, bet mes tiesiog norėjome greičiau atsiskaityti ir važiuoti. Bet kaip sakoma nėra to blogo, kas neišeitų į gerą kol laukėme maisto, tai per tą laiką pamainomis spėjome suvaikščioti ir pasigrožėti Ramsau miestelio įžymybe. Tikrai gražu 🙂

7 diena

Nuo pat ryto pasitiko saulė ir žydras dangus. (Šeimininkė sakė, kad mums labai pasisekė su oru, nes prieš porą savaičių buvo dar labai šalta ir buvo dar sniego (pamenu, kai net per žinias rodė, kaip užpustė sniegas Berchtesgadeno žemes). Šiandienos planas – aplankyti Erelio lizdą, juk gyvename šio kalno papėdėje. Galima iki ten nuvykti vietiniu autobusu, bet mes susėdę į mašiniuką nuriedame su mašinų virtine link kalno viršūnės. Žmonių srautas nemažas, tad ir rasti kur pasistatyti automobilį buvo šioks toks iššūkis. Bet iki pačio tikslo dar toli. Pirmiausia nukulniavome iki kasų, čia jau būriavosi daug žmonių. Įsigyjant bilietą (kaina apie 17  Eur), turėjome iš karto pasirinkti išvykimo ir atvykimo laiką (ne veltui Vokietija –  visur turi būti tvarka) (Atvykimą rekomenduoju imti bent min. 3 val nuo išvykimo). Kadangi išvykti turėjome tuoj pat, nulėkėme į savo autobusą. Autobusas dar nemažą kelio gabalą minė į kalną. Keliai pritaikyti, kad tilptų tik vienas autobusas, o vietomis ir jis vienas sunkiai įsiterpia, tad autobuso keleivių baimė tvyrojo ore 😀  Autobusai vyksta griežtai laikydamiesi grafiko, kadangi autobusai gali prasilenkti tam tikrose kelio vietose, tad viskas turi vykti pagal planą. Užkilus į aikštelę, pasirodo, kad dar nepasiekėme tikslo. Visi nukreipiami eiti toliau šaltu tamsiu, drėgnu tuneliu iki auksinio lifto. 

Tenka pastoviniuoti eilėje, nes liftas neguminis. Pagaliau ir mes patenkame į auksinį liftą, o juo užkilus, pagaliau atsiduriame Erelio lizde. Tik išėjus praeiname kavinę, kurioje galima atsigaivinti, užkąsti ar sočiai pavalgyti. (past. Pastebėjau, kad kur užkilsi, užlipsi, nueisi į tolimus taškus ir pan. visur rasi kavinukę. Patys vokiečiai tikrai mėgsta prisėsti ir atsipūsti. Taip pat maloniai stebina, kad atrodo jau teks papurtyti piniginę –  mes įpratę, kad mūsų šalyje gražioj, turistų lankomoj vietoj kavinė, tai ir žiūrėk ir kainikės atitinkamos,o čia kainos skiriasi minimaliai, o kai kur išvis tokios pat, kaip eilinėj vietoj. Tas man labai patiko 🙂)

Kalno viršūnėj mus užplūsta dviprasmiški jausmai. Saulė kepina +30 ar daugiau, stovi su šortais ir maike, o tenka bristi, čiuožti per sniegą (vietomis jo sluoksnis 1-1,5 m. (jei atkreipsite dėmesį, nuotraukoje vyrukas įlindes į sniegą iki pusės :D), 

vaikai stato mini senius besmegenius (mes įsiamžiname)

(past. pėsčiųjų trasa buvo uždaryta, kadangi dar buvo likę nemažai sniego ir pavojingas kelias). Vaizdai tikrai įspūdingi, kalnai, slėniai, ežerai 🙂 Prisėdi ir grožiesi 🙂 Žmonių nemažai, tad ramybės nelabai rasi, bet buvome nulindę už uolų stačiais takeliais, kur galima atsikvėpti ramybės minutėlei.

Pasižiūrėję į laikrodžius matome, kad reik paskubėti į autobusą, nes ir atgal grįžtant prie lifto laukia eilutė. (past. žinoma, jeigu pavėluosite, ar anksčiau norėsite išvykti, galima pakliūti į autobusą, tik prieš tai vairuotojas suleis tuos keleivius, kuriems skirtas šis konkretus reisas ir tuomet, jeigu bus vietų, įleis ir paklydėlius :)). Nuvarginti karščio, nusileidę autobusu, nusprendžiame nueiti pavalgyt į netoliese esančią kavinę Berchtesgaden Berggasthof Restaurant. Šiai dienai dar planuose numatyta pravažiuoti visai čia pat esančių Rosfeldo panoraminiu kelius (kelias mokamas apie 8 Eur.). Tai ilgiausias (16,5 km) panoraminis kelias Vokietijoje: nuostabūs atsiveriantys vaizdai, vingiuojantis kelias, sustojimuose panoraminės aikštelės. Girdėjau, kad yra kavinukė, kurioje galima paragauti nuostabaus štrudelio (deja, šį sykį jo mes jo neragavome). Automobilių ir žmonių visai nedaug. Rosfeldo kelias tikrai vertas dėmesio ir manau nesvarbu kuriuo metų laiku apsilankius.

Po nuostabių dienos vaizdų vakare įsikuriame savo kiemuko terasoje su užkandžiais, vokišku alumi ir grožimės mus supančiais vaizdais 🙂

8 diena

Šiandien pajudėsime šiek tiek toliau nuo namų, keliaujame į Prien am Chiemsee miestelį iš kurio plauksime Chiemsee ežeru, dar vadinamu Bavarijos jūra. Atvykę pasistatome automobilį netoli prieplaukos mokamoje aikštelėje. Prieplaukos kasose įsigyjame bilietus (kaina apie 10 Eur). Plauksime į Vyrų (vok. Insel Herrenchiemsee) ir Moterų salas (vok. Insel Frauenchiemsee) (galima rinktis ir kitokius maršrutus). Išlipę Vyrų saloje iš karto judame link Herrenchiemsee pilies (1878 m.) (past. iki pilies tenka gabaliuką paėjėti, kas labai tingi gali nusisamdyti vežiką su arkliukais). Ši pilis tai Bavarijos karaliaus Liudviko II absoliutizmo ir monarchijos įtvirtinimo bei šlovinimo išraiška. Šiomis statybomis buvo siekiama prilygti Versaliui, todėl pilyje yra gausybė prašmatnių ir puošyba stulbinamų patalpų. Taip pat pilyje veikia Liudviko II muziejus, kuriame pasakojama visa žymiausio Bavarijos karaliaus istorija. Mes tik pasigrožime iš išorės mini Versalio rūmų kopija, fontanais, nemažu parku ir jo puikiais želdiniais. Kankinami karščio ir tvankaus oro po truputį judame link prieplaukos. Šalia prieplaukos dar pasivaikštome aplink Augustino kanonų vienuolyną (past. lyg toks vertinys, vok. Augustiner Chorherrenstift) bei mažutę Marijos bažnytėlę. Durys praviros, tad įsliūkiname į vidų atsigaivinti nuo karščio. Pasivaikščioję po parką judame į prieplauką. 

Plauksime toliau – į Moterų salą. Šioje saloje galima aplankyti ne tik Frauenchiemsee vienuolyną (782 m.), bet ir tuo pačiu pasivaikščioti po salos gyvenvietę ir pasmalsauti, kaip gyvena vietiniai salos gyventojai. Maži namučiukai, tvarkingi kiemukai, nuostabūs gėlynai, žvejybos reikmenys, plūduriuojantys laiveliai pakrantėse. Kas ilsisi savo kiemukuose, kas darbuojasi savo reikaliukais (Šiek tiek primena Neringa :)). Besižvalgydami apeiname salą ir laukiame laivelio grįžimui. 

Šiek tiek nuvarginti tvankaus oro, suglembame laivelyje ant kėdžių ir tik plaukdami pastebime, kad kažkas ne taip… lyg tolsta mūsų miestelio krantai. Pasirodo įlipome ne į tą laivelį (past. ten yra ne vienas maršruto pasirinkimas plaukimui per ežerą, taip pat bilietai bei kainos skiriasi). Sėdime tykiai ir galvojame, kad tik neišlaipintų mūsų kur nors pakeliui, bet viskas baigiasi laimingai, tiesiog šiek tiek ilgėliau pasiplaukiojome nei planavome. Jau artėjant link Prien am Chiemsee miestelio krantų planuojame skubiai susirasti vietą papietauti, kadangi matome, kad tvenkiasi tamsūs debesys, o ir pilvai groja maršus.

Išlipę iš laivelio skuodžiame tiesiai palei miesto traukinuko bėgius. 

Daug negalvodami tiesiu taikymu prisėdame kavinėje Neuer Am See Cafe. Kas smaguriauja blynelių sriuba (kaina 4,70 Eur), 

žuvyte (kaina 18,90 Eur), 

o aš bandau liežuvio nepraryti nuo nuostabaus Vienos šnicelio (kaina 13,90 Eur). 

Esu daug kartų jį valgius tiek Vokietijoje, tiek Austrijoje, bet čia jis buvo nuostabiai tirpstantis burnoje. Kol pietavome spėjo nulyti lietus, tad nusprendėme dar šiandien aplankyti Bad Reichenhall miestelį. Kol važiavome pakliuvome į dar kelis lietaus debesis, bet akių negalėjau atitraukti nuo lango, kadangi kalnuose judantys debesys aukštyn, žemyn, kylantis rūkas tiesiog užbūrė savitu grožiu. Taip besigrožėdami gamtos stebuklais, atkeliavome į Bad Reichenhall. Po lietingos dienos miestelis ramus. Ramiu žingsniu nukeliaujame iki Mocarto saldainių parduotuvės – smaližių rojus. Besigrožėdami parduotuvės interjeru, saldumynų gausa, įsigyjame ir patys lauktuvių. Saldainių pilnomis kišenėmis keliaujame pasižvalgyti po miestelį. Prasukame pro miestelio Druskos muziejų, kurio 14 metrų gylyje galima atrasti druskos kasyklas. Kadangi jau šeštadienio vėlyva popietė, netenka aplankyti muziejaus – uždarytas. Miestelis turi jaukų, nediduką senamiestį su nediduke rotuše, išdailintomis sienomis, nemažai įvairiausių fontanų. 

Turėjome planą stabtelti, suvalgyti štrudelio ar kokio kito deserto, bet dauguma kavinių nedirbo, o dirbusios nepatraukė dėmesio savo siūlomais desertais, tad nusprendėme deserto grįžus ieškoti savo miestelyje Berchtesgaden. Pasistatę automobilį netoli vienuolyno, nukulniavome į miestelio centrą ir užsukome į pirmą pasitaikiusį (kur dar buvo vietų didelėje terasoje po lietingos dienos) restoranėlį (Restaurant-Pizzeria Einkehr). Tik užsisakius desertus prasidėjo baisinga liūtis. Ech, kaip gerai sausai būti po stogu ir gardžiuotis desertais pliaupiant lietui 🙂 

Po desertų grįžę namo, stabtelime savo terasoje. Oho :O Po šiandieninio lietaus vaizdas fantastinis. Oras į vakarą atvėso, tad plačiai atsidarome terasos duris, įsitaisome ant sofų su antklodėmis ir kaifuojame nuo vaizdo.