INDIJA iš Rytų į Vakarus (4dalis) DŽAIPURAS – DŽODHPURAS

DŽAIPURAS

Traukiniai. Kelias iš Agros į Džaipurą tik 5val., todėl tvarkingu kupė važiuoti neprailgsta. Prieš vidurnaktį išlipu Džaipuro centrinėje geležinkelio stotyje. Beje Indijos geležinkelio sistema šiuo metu visiškai nacionalizuota kaip kaimyninėje Kinijoje ar mums artimesnėje Rusijoje. Tačiau sakoma, kad greitu metu prasidės dalinė privatizacija. Dėl šios priežasties, daugelis indų tikisi ženkliai pagerėsiančių sąlygų. Šiuo metu Indian Railways yra didžiausias pasaulyje geležinkeliečių darbdavys – 1.4mln. darbuotojų, bei patenka tarp Top10 visų pasaulio darbdavių. Bendras Indijos traukinių bėgių ilgis yra trečias pasaulyje ~95.000km. po JAV ~200.000km. ir Kinijos ~140.000km (nors Indija net tris kartus mažesnė savo plotu). O pagal pervežtų keleivių skaičių – antra vieta pasaulyje. Šioje šalyje beveik nėra didesnio miesto kuris neturėtų traukinių stoties. Galiu rekomenduoti bilietus pirkti per platformą kurią giria visi keliautojai: 12go.asia. Man užsakinėjant ir kelionės metu veikia puikiai. O traukinius sekti geriausia Railyatri.in, patikėkit, Indijoje labai svarbu orientuotis kokiame kelionės taške esi, nes tvarkaraštis čia nėra šventa karvė.

Tuktukas mane nugabena į Moustache hostelį. Tai vienas aktyviausių hostelių Džaipūre. Vidurnaktį šalia esančioje kavinėje visu garsu muziką reguliuoja Moustache gyventojai. Prisijungiu tik trumpam, nes ryte, kaip visada, turiu didelių planų. Beje šiame hostelyje labai jaukios miegamosios vietos. Tokie kaip konteineriai su privačia erdve, atskiru ventiliatoriumi, dviem maitinimo lizdais ir apšvietimu. Apskritai, šį madingą hostelį jaunimui rekomenduoju ramia širdimi.

Ryte nieko nelaukdamas važiuoju į užmiestį pamatyti pačio svarbiausio Džaipuro brangakmenio – Amer rūmų, arba populiariai vadinamo, Amber fortu. Fortas, įsitaisęs virš triukšmingo Amer miestelio, kuris gyvena iš gausiai čia plūstančių turistų. Ryte eilių dar nėra, suvenyrų prekeivių atakos dar silpnokos, todėl galima beveik ramiai pasimėgauti Džaipuro radžos Man Singh I išpuoselėta rezidencija, tikru Radžastano didybės simboliu.
Radžastanas buvo valdomas daugelio vietinių radžputų turinčių labai karingų ir garbingų valdovų reputaciją. Jų karius ir garbės kodeksą galima būtų lyginti su Japonijos samurajų. Musulmonams nukariavus visą šiaurinę Indiją būtent radžputai tapo herojiškos rezistencijos simboliu šiuolaikinėje Indijoje. Net Britų imperijos laikais Radžastano radžos išlaikė vieną plačiausių autonomijų Indostane. Karingos praeities dėka, regione, galima sakyti, susidarė perteklius nuostabių fortų ir rūmų Indijos turizmo pramonei. Šiuo atžvilgiu Europos atitikmuo – Luaros slėnio pilių kraštas.

 
Taigi Amber forto prieigos yra zigzagais vingiuojantis siauras kelias iki vartų. Turbūt viskas tyčia buvo taip suprojektuota, kad atvykėlis pasijaustų nykštuku slinkdamas šalia gynybinių sienų. Gatvės muzikantai būgnais groja kaip pašėlę ir dar labiau sustiprina senovinę atmosferą.  Atsidūrus forto viduje galima tik stebėtis kiek darbo ir meistriškumo buvo įdėta. Mogolų ir indų architektūros mišinys tai vizitinė Radžastano kortelė. Aš nesitikėjau, kad rūmai paliks tokį neišdildomą įspūdį. Tiesą sakant viduje nėra tokios prabangos kaip Versalyje ar kitur. Bet vaizdai nuo sienų į aplinkinius kalnus, Kesar Kyari sodus, ant kalno esantį Džaigaro fortą, vidiniai paviljonai, valdovo rūmai, veidrodžių sosto salė ir galimybė visur palandžioti užlaiko mane ilgam.

Laikas grįžti į miestą. Pakeliui stabdau tuktuką  prie Jal Mahal rūmų esančių dirbtinio ežero viduryje. Tiesa sakant, ežero galėjo ir nebūti, bet miesto poreikiai paėmė viršų ir, pastačius užtvanką, rūmų pirmasis aukštas buvo užlietas. Dabar į jį turistams patekti negalima, o vandens paviršiui viduryje dienos garuojant, net ir optika nepadeda padaryti gražių nuotraukų.

Toliau mane vairuotojas įkalbinėja vykti į Hanuman Ji šventyklą, kurioje gyvena keli tūkstančiai makakų. Taip ir vadina Monkey temple. Manau būtų tikrai įdomu, jei anksčiau nebūčiau pamaitinęs visų Šri Lankos makakų (tikrai yra ką prisiminti). Man patiko Amber fortas ir kalnai, todėl riedam link Nahargarh forto pakibusio tiesiog virš Džaipuro. Staiga vairuotojas privažiavęs prie kalno atsisuka į mane ir bando pakeisti mūsų suderėtą tarifą. Aš aišku nenusileidau – nesusitarėm. Sumoku mažiau ir lipu savo kojomis. Kopimas, nors labai karšta, bet geras sprendimas, nes sutinku gerai nusiteikusių vietinių, su kuriais pasišnekam, pasifotografuojam. Miesto triukšmo beveik negirdėti – ramu. Patekus į Nahargarh fortą paaiškėja, kad tarp miestiečių tai populiari vieta. Veiksmas verda, miestiečiai suvažiavo praleisti laisvalaikio kavinėje, vaikų atrakcionuose arba pasimelsti čia pat suręstoje šventykloje. Kadangi Džaipuro valdovai čia buvo įsirengę vasaros rezidenciją, tai vidiniai rūmai verti dėmesio. Jų viduje netgi įrengta šiuolaikinio meno ekspozicija. O svarbiausia geriausi vaizdai į miestą apačioje– visos miesto architektūrinės įžymybės kaip ant delno. Vakare čia turėtų būti vieta kur porelės romantiškai leidžia laiką.

Žemyn nuo kalno pats nusprendžiu nebesileisti. Gaudausi transportą ir važiuoju link Džaipuro miesto rūmų komplekso. Svarbus niuansas yra tas, kad  Džaipuro miesto rūmuose iki šiol gyvena tiesioginis miesto valdovų palikuonis – maharadža Sawai Padmanabh Singh. Todėl patekti į prašmatnių rūmų vidų nėra galimybių. Mano pagrindinis tikslas Jantar Mantar observatorija. Vos patekęs į vidų suprantu, kad nieko panašaus gyvenime nesu matęs. Senovinės observatorijos teritorijoje suręsta keturiolika architektūrinių astronominių prietaisų. Maharadža Jai ​​Singhas II tokiu būdu tikėjosi nuspėti savo vykdomos politikos ir karų sėkmę. Observatorija net šių laikų mokslininkų tvirtinimu leidžia atlikti labai tikslius laiko ir planetų išsidėstymo matavimus. Panašus Jantar Mantar yra ir Delyje, bet mažesnis.
Čia labai daug indų iš įvairių regionų ir greičiausiai vidurinių mokyklų. Vaikai kas antrą žingsnį prašo nusifotografuoti. Kadangi kitų europiečių nesimato man tenka atidirbinėti už visus kaip Europos ambasadoriui. Svarbiausia išlaikyti gerą nuotaiką. Indai visada kukliai atsiklaus ar galima kartu nusifotografuoti ir šypsodamiesi leis įamžinti juos pačius.

Observatorijoje pasivaikštinėju iki pat uždarymo. Kadangi jau sutemo einu pasigrožėti vakariniu Hawa Mahal, kitaip žinomų kaip Vėjų rūmai. Tai 1799m. rožinio smiltainio, gausiai dekoruota moteriškos radžų rūmų dalies fasadas. Čia valdovų moterys galėdavo pro siaurus langelius stebėti ką žmonės veikia gatvėje, pačios likdamos nepastebėtos. Radžastane kilmingųjų moterys dėl nuolatinių karinių konfliktų buvo labai saugojamos ir slepiamos, netgi labiau nei musulmonės. Prie Vėjų rūmų ateinu jau beveik sutemus, bet apšvietimas dar neįjungtas. Kadangi fasadas pasisukęs į rytus, tai visu grožiu jis atsiskleidžia arba anksti ryte arba su  vakariniu apšvietimu. Apšvietimas vėluoja, todėl vaikštinėju aplinkui. Pačiam sau netikėtai atrandu Kalki šventyklą. Tiesiog įėjau pro niekuo neišsiskiriantį praėjimą ir patekau į XVIIIa. pastatytą kompleksą. Mane kalbina brahmano sūnus, kokių dešimties metų berniukas. Kol nevyksta apeigos jis čia turbūt svarbiausias. Vienas kitas lankytojas užsuka pasimelsti ir paaukoti balto marmuro vienaragiui. Vienaragis yra dešimtasis dievo Višnu avataras. Hinduizmo dievai turi daug avatarų, kurie taip pat laikomi šventais.

Grįžęs prie Hawa Mahal jau randu nemažai besiburiuojančių turistų. Kartu su visais įamžinu architektūros stebuklą jo gražiausiame pavidale. Tikrai buvo verta sulaukti vakaro.

Ramus grįžtu į hostelį. Čia jau visi sugužėję į tą pačią kavinę. Hostelio darbuotojas Ayush Rai man padeda užsakyti naktinio autobuso bilietus į Džodhpurą (Jodhpur). Kavinėje užsisakau tikka masala (tradicinė vištiena su ryžiais). Tuo pačiu su Ayush aptariame mano dienos nuotykius ir pasišnekame apie Lietuvą. Jį labai nustebino kiek panašumų turi lietuvių ir sanskrito kalbos, ypač kai kalba eina apie senuosius žodžius: Dantis-danta, ugnis-agna, senas-sanas, dievas-devas, vyras-viras, sūnus-sunus, avis-ovis, skaičiai ir panašiai. Tačiau, apskritai, skirtumai yra didžiuliai, todėl nedideli sutapimai džiugina ausį.

Moustache hostelis yra visiškai šalia Station Roud gatvės. Tarpmiestiniai autobusai surenka keliautojus tiesiog nuo šaligatvių. Šoku į autobusą ir užsiimu savo miegamąją vietą. Autobusas turi vieną aukštą, bet dviejų lygių miegamąsias vietas. Pirmajame lygyje galima užsidengti užuolaidomis. O mano antrajame kaip kapsulėje galima papildomai užsidaryti stiklinėmis durelėmis. Visiška izoliacija nuo to kas vyksta autobuse ir panoraminis vaizdas per langą. Tiesa, naktį atsikeliu visas šlapias, pasirodo stiklą vis tik reikės pradaryti, nes kapsulėje oras cirkuliuoja prastai. Apačioje vyriukai žaidžia kortomis ir žiūri indiškus filmus.

DŽODHPURAS

Ryte atvažiuoju į Džodhpuro traukinių stotį. Iš čia pesčiomis traukiu į senamiestį. Džodhpuras garsėja tuo, kad yra vadinamas Mėlynuoju miestu. Iš tikrųjų Džaipuras dėl rožinio smiltainio senamiesčio visiškai teisingai vadinamas Rožiniu miestu. O štai Džodhpure matyt gyventojai nesukoordinavo savo veiksmų. Ryškia mėlyna spalva dažniausiai yra nudažyti  viešbučiai ir kavinės. O paprasti žmonės tuo užsiima toli gražu ne visi. Anksti ryte mane įtariai stebi laukiniai šunys. Jų čia daugiau nei teko matyti kituose miestuose. Viena gauja mane triukšmingai lydi iki savo teritorijos ribų ir tada perduoda kitai lojančiai gaujai. Paklaidžioju kiemeliais, kuriuose moteriškės skalbiasi arba gamina maistą. Keista, bet čia į mane niekas nekreipia didelio dėmesio, jeigu neskaitytume keturkojų.

Iš tikrųjų, šios dienos mano  pagrindinis tikslas yra Mehrangarh fortas. Jis tiesiog kibo virš Džodhpuro ir yra matomas net iš traukinių stoties. Kadangi atvykau paryčiais tai dar turiu laiko aplankyti centrinę aikštę su laikrodžio bokštu ir turgų. Turgus deja dar neveikia pilnu pajėgumu – grįšiu vėliau. O laikrodis, pasitikrinu – laiką rodo tiksliai.  

Kol dar nekaršta, takeliu užropoju ant kalno, kuriame įsikūręs Mehrangarh fortas. Tiesa pradžiai nutariu aplankyti netoliese esančią Jaswant Thada. Tai balto marmuro stilingi, mogoliški XIXa. pabaigos rūmai. Rūmų marmuras sakyčiau netgi baltesnis už Tadž Mahalo. Jaswant Thada laikoma viena instagramiškiausių vietų Indijoje. Ir iš tikrųjų proporcija stilingų žmonių su selfių lazdomis čia didesnė, nei teko matyti kitose šalies vietose. Tiesa, lankytojų nėra daug ir netgi galima surasti vietų kur įmanoma pabūti vienam.  Aplinka neįpareigojanti, nori gali pasėdėti ant laiptų, pabendrauti su šalia dirbančiu muzikantu ar pavaikštinėti po sodą. Žodžiu mėgaujuosi šia akimirka.

Į Mehrangarh fortą eilė nedidelė. Įėjimas palieka nemažesnį įspūdį negu į Amber fortą. Išvada –  radžos mokėjo statyti galingus fortus. Tai jau XVa. statinys, į kurį daugiausiai investavo maharadža Man Singh įveikęs ne tik kaimyninio Džaipuro, bet ir mogolų kariuomenę. Vaikščioti čia reikia užrietus galvą, kad pasigrožėti architektūra ir statytojų meistriškumu.  Trūksta žodžių nupasakoti, ką meistrai išdarinėjo su marmuru ir kaip kruopščiai puošė rūmų eksterjerą ir interjerą. Nuo Mehrangarh sienų panoraminiai vaizdai į Džodhpurą ir jo mėlynąjį senamiestį patys geriausi. Tiesa ten kur turėjo būti pati geriausia apžvalginė aikštelė į senamiestį, stovėjo hindu šventyklėlė su duoklės reikalaujančiais šventikais. Tokios situacijos ir yra tikroji Indija, kiekviename lankomame objekte, kur gali būti daugiau žmonių, reikia pasirūpinti ir dvasiniais dalykais. Žmonės dievams mielai aukoja savo santaupas.

Turbūt pusdienį pravaikščioju Mehrangarh. Leidžiuosi į senamiestį papietauti. Susirandu restoraną ant stogo su portretiniu vaizdu į fortą. Pietauju vienas, o abudu padavėjai įdėmiai stebi ant gretimo stogo apšilinėjančia jogos instruktorę. Instruktorė turbūt iš mūsų kraštų, visas dėmesys jai. O aš galiu sau ramiai išgerti skaniausią masala chai ir atsisveikinti su Mehrangarh. Negaliu nusistebėti forto sėkminga lokacija. Atrodo, kad jis išaugęs ant uolos. Ne veltui Indijoje jis laikomas geriausiai išsilaikiusia mogolų laikotarpio tvirtove.

Atsisveikinu su draugišku restorano šeimininku ir taikausi aplankyti Džodhpuro laiptuotąjį šulinį Toorji. Turbūt pats gražiausias Indijos laiptuotasis šulinys yra Chand Baori, Abhanerio mieste. Jį labai rekomenduočiau aplankyti, man rekomendavo kiti keliautojai, kuriuos sutikau kelionėje. Tačiau Toorji ypatingas tuo, kad čia atliko šuolius dabartinė daugkartinė nardymo nuo uolų ir ekstremalių šuolių į vandenį pasaulio čempionė Rhiannan Iffland bei ekstremalaus nardymo legenda Orlando Duque, plius čia švarus vanduo. Aplinkui šulinį vaikštinėja turistai, vietiniai sėdi ant laiptų – priėjimas visiškai laisvas.

Galų gale vėl grįžtu prie laikrodžio-bokšto dar skambiai vadinamo Radžastano laikrodžiu. Vakarinio saulėlydžio metu jis kur kas ryškesnis nei ryte. O turguje gyvenimas tiesiog verda, žmonių masė neįtikėtina – plaukiu pasroviui. Kažką galvojau nusipirkti, bet pavyko tik įamžinti spalvingą minią.

Atsidūręs stotyje dar porą valandų laukiu traukinio. Jau tamsu, bet Mehrangarh fortas kaip ateivių laivas kabo ryškiai apšviestas virš miesto. Nesitikėjau iš Džodhpuro tiek įspūdžių, tame tarpe saulės baterijų perone. Keliauju į savo kupė pasnausti, ryte manęs jau nekantriai laukia Delis.