Tanzanija: Akis į akį su laukine gamta

Pastaba: mano pasakojimas labiau parengtas išgyvenimais, potyriais ir jausmais. Techninių detalių čia mažai. Bet jei man bus įdomu ar reikalinga daugiau detalių dėl kelionės planavimo kreipkitės – mielai padėsiu.

Dabar tai atrodo lig sapnas… kaip sapnas, kuriuo sunku patikėti. Ir tik nuotraukos įrodo, kad tai ką mačiau ir jutau yra tikra. Matyt tai buvo sena mano svajonė, kurios niekad nesuvokiau. Dar vaikystėje žiūrint „National Geographic“ žavėjausi laukinių gyvūnų gyvenimų, mane tai traukė, bet niekad netikėjau ir net nepagalvojau, kad vieną dieną čia apsilankysiu…

Truputį priešistorės – kelionę į Tanzaniją planavau apie 3 metus ir vis gyvenimas pakišdavo koją ir vis tekdavo atidėti geresniems laikams, deja jie taip ir neatėjo. Dar prieš Naujuosius nusipirkom bilietus į Tanzaniją ir sumokėjom depozitą už turą, už poros mėnesių sulaukėm dar vieno sukrėtimo – mus aplankė tai kas sustabdė gyvenimą visame pasaulyje. Iš pradžių tikėjom, kad viskas susitvarkys ir galėsime išvykti, juk iki kelionės dar nemažai laiko likę… bet toliau tęsė ilgi nerimo mėnesiai, kurie apkartino kelionės laukimą, o viską vainikavo paskutinis mėnuo, kai pradėjo atšaukinėti skrydžius be jokio pranešimo. Paskutinis skrydis buvo atšauktas likus 3 dienoms iki kelionės, tada jau norėjosi pasiduoti, nes suvoki, jei ir įsigysi naujai rastus bilietus su persėdimu Varšuvoje didelė rizika, kad tiesiog nespėsi į sekantį skrydį. Surizikavom. Bemiegė naktis, kupina nerimo kelionė iki oro uosto, pirmas skrydis gan sklandus. Smagumynai prasidėjo Amsterdame, kai priduodant bagažą tau pasako kitą kartą atvykite ankščiau, nes jus vėluojate, jau turėtumėte būti prie vartų, o dar laukia pasų kontrolė, eilės ir 15 min kelio iki vartų.

Bet kaip bebūtų mes tai padarėm, surizikavom, pavargom, nepasidavėm ir esam pakeliui į savo svajonę!!!!!!!!!!!!!

Ir štai mes Afrikoje, Tanzanijoje!!!!! Pagaliau leidomės į neįtikėtiną kelionę. Nerandu žodžių apibūdinti tai ką mačiau, jutau, užuodžiau ir girdėjau, tai buvo kelionė į kurią leidausi pasitelkusi visais savo jutimais… Spirgėjau kaip spirgas keptuvėje laukdama kol atvyks mus pasiimti safario džipas ir pagaliau leisimės į savaną. Atstumas gan nemažas, nuo viešbučio iki Tarangire nacionalinio parko, kur turėjo prasidėjo mūsų pirmasis turas, apie 5 val. kelio. Kaip vyras juokavo, mūsų šalyje važiuodamas 5 val. atsidursi kitoje valstybėje, o čia nuvažiuosi tik mažą dalelę reikiamo kelio. Laikas neprailgo, visą tą laiką negalėjau atitraukti akių nuo nebesikeičiančios gamtos, žmonių, miestelių.

Pasiekus parką nežinojom ko tikėtis, ar pavyks išvysti, bet vieną iš norimų gyvūnų ar pavyks juos užfiksuoti, pastebėti, bet ši diena mums buvo paruošus daug daugiau nei galėjome tikėtis. Tarangire nacionalinis parkas beprotiškai didelis, net negalėjau įsivaizduoti jo masto. Pirmi sutikti gyvūnai buvo arba pavieniai zebrai arba kažkur tolumoj vos įžiūrimos žirafos – nusivylimas, o taip tikėjausi kad laukinis pasaulis bus taip arti, ranka pasiekiama, bet kaip kartojo gidas „You realy lucky guys!!!“ ir taip mes buvom „realy lucky“: nepatenkinti drambliai užtvėrė kelią, maniau širdis išlips, sėdėjom kaip pelės po šluota, neleisdami nė žodelio, vėliau gidas pasakojo, kad pasitaiko dramblių ir buivolų atakų prieš automobilius. Pulkai matytų ir nematytų gyvūnų ir viską vainikavo nakvynė brūzgynuose. Taip arti laukinės gamtos dar nesame buvę. Mus nuo jos skyrė tik plona palapinės medžiaga.

Naktį prabudau manydama, kad girdžių liūtą, kažkas visai netoli sukrebždėjo. Kraujas sustingo gyslose, mane sukaustė baimė, o Benas miega ne nekrustelėjęs. Vis mąsčiau į kurią pusę man reikės bėgti, ar liūtas gebės įlįsti į palapinę, ar jie mus užuodžia, juk mes toks lengvas grobis. Galvoje sukosi baimė, savęs keiksnojimas nejau negalėjau pasirinkti saugesnės vietos miegojimui, suvokimas, kad reikia išsimiegoti, nes rytoj laukia sunki diena, ir mintis, kad tai gal vienintelė naktis, kai gali patirti tikrą laukinę gamtą, tai ką mačiau dienos metų, dabar girdžiu. Tai viena magiškiausių patirčių, su kurią susidūriau šioje kelionėje.

Ryte paaiškėjo, kad tai buvo ne liūtas (koks nusivylimas), bet praskleidę užuolaidą pamatėme už kokių 20 metrų dramblį, kuris sau ramiai kramsnojo krūmokšnius. Pasirodo naktį jis netoliese triukšmavo ir laužė medį. Prabangesnių pusryčių nesam gyvenime turėję, įsivaizduokite pusryčiai su vaizdu į brūzgynus su dviem drambliais ir būrelių zebrų, mes „really lucky“.

Po pusryčių palikę savo nuostabiąją rezidenciją judam į Serengečio nacionalinį parką. Serengeti svahili kalba reiškia nesibaigiančios lygumos. Šiandien laukia nauji nuotykiai, nauji potyriai ir vienas iš jų African massage, taip jie vadina 5 valandų dardėjimą žvyruotu, duobėtu keliu. Anksčiau šiame nacionaliniame parke buvo įsikūrę Masajai, bet valstybės spendimu jie buvo iškeldinti į Ngorongoro saugomą teritoriją, nes jų kultūroje vis dar gyva tradicija liūtų medžiojimas kaip įrodymas savo vyriškumo. To pasėkoje liūtai buvo atsidūrę ties išnykimo riba.

Prieš akis atsiveria beribės savanos platybės. Dažnai žiūrėdama pro langą savęs klausiau ar suvoki, kur randiesi? Ar supranti, kad tai ką matai nėra televizijos ekranas? Atsidūrėme ten, kur kuriami filmai apie gamtos pažinimą. Čia gyvūnų ne taip gausų, tiksliau didelėje teritorijoje plačiau išsibarstę, todėl juos stebėti sunkiau. Bet mus pavyko užfiksuoti gepardą, hieną su nugvelbtu grobiu, šakalą, liūtus, leopardą, įvairių raguočių ir vakarą vainikavo – raganosis. Kiek teko girdėti jie tapo labai reti gyvūnai šiose apylinkėse, todėl pamatyti jį yra tikras sėkmės reikalas. Temsta čia anksti. 18val palydim saulę ir pasineriam į akliną tamsą. Jaučiamės pavargę nuo ilgos, dulkėtos kelionės, o dar ryte reikės keltis 5 val, nes laukia pažintis su su Seregenti nacionaliniu parku iš paukščio skrydžio.

Oro balionu skridau pirmą kartą. Smagu savanos platybes apžvelgti iš viršaus, bet didesnį įspūdį paliko pusryčiai krūmynuose. Nuostabi atmosfera, skanus maistas ir neapsakomas vaizdas. Be to pakliuvom į prancūzų reklamos filmavimą, detalėmis nesidomėjau, bet gal tapsime žvaigždėmis. Po tokių pusryčių jaučiausi kaip naujai gimus, kupina jėgų ir pasiruošusi vėl leistis į kelią.

Masajai: patarimas planuojantiems lankytis šiose kraštuose, nesusižavėkite ekskursijomis į Masajų kaimus, bet jau mes likom nusivylę, kaip paaiškėjo vėliau ir daugiau čia besilankančiųjų nebuvo sužavėti. Įdomu tai, kad kaip klajoklių gentis pasirinkusi ir puoselėjanti savo gyvenimo būdą labai akcentuoja pinigus. Už įėjimą į jų gyvenvietę užsiprašė po 50 dol nuo asmens, kai pradėjom diskutuoti, kad tikrai tiek nemokėsim nuleido iki 50 dol už abu, nors programoje buvo rašoma 20 dol asmeniui…na, bet OK. Į jų programą įėjo šokis, tada jie parodo, kaip primityvių būdų užkuria ugnį. Norint užkurti ugnį jiems reikia keturių vyrų, vis mąstau kodėl jie nesinaudoja degtukais, juk laiko sekimui pasitelkia modernius laikrodžius ir telefonus. Masajus paklaustas apie tai netikėtai praranda anglų kalbos žinias. Taip pat šioje ekskursijoje sužinojom apie jų senąsias tradicijas – suvenyrų gaminius turistams. Kai kalba pasisuka apie kaina, tai tampa didelę paslaptimi ir esi vis raginamas išsirinkti dar keletą dirbinių, kad jie galėtų paskaičiuoti kainą. Galiausiai, kai jų spaudimas neduoda vaisiaus, jie paskelbė kainą, vėrinys kainuoja 75 dol.!!!!!!! Bandėm suvokti apie kokią valiutą jie kalba ir akimis ieškojome išėjimo.

Ketvirtoji ir paskutinė mūsų diena Ngorongoro krateryje. Esu girdėjusi, o gal skaičius, kad tokie turai vargina ir pilnai užtenka dienos gal dviejų, kad pažintum gamtą, fauną ar užsidėti varnelę, kad buvau. Bet tik dabar suvokiu, kad norint pamatyti tikrą laukinės gamtos gyvenimą neužtenka vos keletos dienų, neužtenka net keturių. Čia verda gyvenimas, čia bet kurią akimirką gali pamatyti kraują stingdančią sceną. Mes kaip tik tokią pamatėm paskutinę dieną, išvažiuojant iš Ngorongoro kraterio. Net trumpam buvo sustojus širdis, netoliese kelią kirto liūtė ir savo akiratyje pastėbėjo pumba 😀 Mūsų vairuotojas gyvūnus pateikdavo dviem kalbom: anglų ir svahili, todėl kai kuriuos gyvūnus geriau prisimenu jų kalba. Bet kaip bebūtų ta laukinė kiaulė moka porą akrobatinių triukų ir tai leido jai išlikti gyvai.

Žinoma ar rinksitės 1-2 dienų turą ar savaitės tikėtina, kad bet kuriuo atveju pamatysite pagrindinius gyvūnus, jei labai pasiseks, gal surinksite ir visą „dydyjį penketą”. Bet tik pabuvę čia ilgiau pradėsite matyti ne tik „aktorius, bet ir patį šou”.

ir vis dėl to, jei galimybės leidžia čia atvykti tik keletai dienų, būtinai tuo pasinaudokite.

ZANZIBAR SALA. Atvirai pasakius mums paliko dvejopus jausmus. Iš pradžių jautėsi vietinių noras pasipelnyti iš turistų: ne visur gausi grąžos arba jei atsiskaitai doleriais tai grąža šilingais gausi ženkliai mažesnę nei priklausytų, suvenyrų kainos sukeltos, o kai nueidinėji, kainos pradeda tirpti akyse, prie populiaresnių objektų pilnos gatvės prekeivių, pardavinėjančių smulkmę tokią kaip skaros, magnetukai, o įkyrūs kaip muses, sakai dėkui turiu, tai pirk dar vieną. Vietinis gidas juokavo, kad jiems mažiausiai trys kartus reikia pakartoti, kad tavęs nedomina jo prekės. Aš pirmą kartą susiduriu su tuo ir tai vargino. Atkreipiau dėmesį, kad geriau neužmegzti akių kontakto, tik žvilgteli, kuriam į akis, o jis jau žino ko tau reikia. Likusią ekskursijos dalį vaikščiojau stebėdama grindinį. Bet praleidus daugiau laiko ir savarankiškai pavaikščiojus klaidžiomis gatvelėmis supranti, kad tai labai draugiški žmonės, jei mato, kad esi pasimetęs ir nerandi kelio, nukreips tinkama linkme, užkalbins tave sėdinti ant suoliuko, pasiteiraus apie tave, tavo šalį, su malonumu išklausys pasakojimo ir pasidalins savo gyvenimo istorija. Drąsiai vaikščiokite ir mėgaukitės miesto dvasia. Prieš vykstant į kelionę domiuosi apie vairavimo kultūrą ir ypatumus. Mėgstam būti laisvi ir vietoves pažinti savarankiškai keliaujant. Radau įvairios informacijos, vieniems sekėsi geriau ir neturėjo jokių problemų su mašinos nuoma ar keliavimu po sala savarankiškai, kiti siūlė to geriau nedaryti…kadangi mums ir taip nesisekė su šią kelionę, o ir radom nemažą ekskursijų pasiūlą, mašinos atsisakėm. Dabar truputį gailimės, kitą kartą svarstyčiau apie motorolerį. Keliai ten tikrai nėra prasti, eismas chaotiškas tik Stone Towne, vėliau tik pavienės mašinos, tik reikės įprasti, kad eismas vyksta kaire kelio puse. Taip man irgi teko skaityti apie policininkus ir tai yra tiesa. Tam tikrose kelio ruožuose yra punktai kur jie stovi, jų būna gan nemažai teko matyti ir 5-6 policininkus. Stabdo jie beveik visas mašinas, pasitaiko, kad ir visas ir susidaro eilutė, lauki kol prie tavęs ateis pašnekėti. Kadangi mes mašinos nesinuomavome, turėjom vairuotoją, kuris ryte atvykdavo mūsų pasiimti iš viešbučio ir po ekskursijos parveždavo. Mus stabdė kiekvieną dieną, kartais važiuojant į priekį sustabdydavo net du ar trys kartus. Klausėm vairuotojo ar viskas gerai, jis juokdamasis sakydavo čia visi mano draugai. Vėliau gido, kuris aprodė mums Stone Town, paklausėm kodėl taip dažnai policija stabdo ir kodėl tas pats policininkas kas antrą dieną tikrina teises. Pasirodo, taip jie prisiduria prie atlyginimo, gidas pateikė pavyzdį: iš vietinio jie ima apie 2 dolerius, per dieną užsidirba apie 20 dolerių, per mėnesį surenka antrą net trečią atlyginimą. Prisikabinti jie randa prie ko, jei teisės tvarkingos, veidrodėliai švarūs, gesintuvą turi, tai prisikabins prie batų, o kas vairuoja su batai atviromis nosis? Kiek ima iš turistų nežinau, nepaklausėm.  

Bet kaip bebūtų sala tikrai turi kuo sužavėti, čia galėsite stebėti kitokį gyvenimą, kitokią kultūrą. Gal kartais mus tai nesuprantama, bet kelionės tikslas ir yra pažinti, išmokti, bet ne teisti. 

Manau pasakiau viską, ką norėjau, o gal įkvėpimas dingo, bet noriu palinkėti, kad niekada nedingtų pažinimo džiaugsmas, kad kiekvienoje kelionėje rastumėte kažką naujo, kažką nepatirto ir leistumėtės į pažinimą visa širdimi. Juk kelionės mus praturtina ir moko.