Latvija – kur po kojomis dūžta bangos (I atostogų dalis)

Atostogos – kai  kiekviena diena pažeria daugybę įspūdžių, leisdama pailsėti sielai ir išsivalyti galvai, kai neskubant, net nepastebėdamas, gali nužingsniuoti N kilometrų. Atostogos vasarą leidžia mėgautis visomis gamtos dovanomis, stebint šnarančias vėjyje smilgas, dūžtančias į krantą bangas, ganant debesėlius dangaus žydrynėje. Tai metas, kai nesinori įtampos, gręžiojimo per petį ar konkrečios neatostogiškos informacijos paieškų. 

Šie metai kitokie. Šią vasarą neliks už nugaros nugulusių tūkstančių kilometrų. Liks nelankyti kalnai. Tačiau tai proga aplankyti šalia esančias vietoves, kurių lankymą vis atidėliodavai vien dėl to, kad tai arti ir bus galima padaryti bet kada.  

Atostogos… Latvijoje. Tebūnie Latvija. Senokai būta. Bus įdomu pažiūrėti kas pasikeitę. Užbėgant į priekį pasakysiu, kad Latvija tai dvarų, parkų-parkelių, tualetų ir šaligatvių iš trinkelių šalis)))   Planas susidėlioja labai greitai Latvija-Klaipėda-Žemaitija. Nakvynės vietos užsakytos su minimaliu atšaukimo terminu -maža ką.  Pora atostogų dienų prabėga besitvarkant malonius reikaliukus ir pakuojantis daiktus.1 diena Išjudam ketvirtadienio rytą. Laukia ilga diena.  Antros rytinės, iš termoso, kavytės stojam įkalti Akmenynėje prie Laučių I tvenkinio. Vėjas šiaušia vandens paviršių šalia simpatiško pliažiuko.
                    Privažiavus Pakruojį pajuokaujam, kad galima ir Pakruojo dvarą apžiūrėti, nors lankymo kaina tai nesveika. Tačiau šmėkštelėjusi per tvorą plastmasinė karuselė ir panašūs atributai, sunaikina net menkiausius norų likučius. Mano akim nedera klasicistiniame išgrynintame  peizažiniame parke visokios plastmasinės karuselės, kaip ir plastmasiniai kinietiški žibintai žiemą.

Pagaliau Latvija. Elėja – neišvaizdžios gyvenvietės pakrašty, apsupti įspūdingom arkinėm tvorom, buvusio dvaro griuvėsiai (56.423074, 23.700479).

                    Sugriauti per I –ąjį pasaulinį karą, pasidavė negailestingoms gamtos ir laiko jėgoms. Tačiau tvarkingame parke ošia seni medžiai. Šlapiais, po tik ką nulijusio lietaus takeliais atsargiai nutipenam iki arbatinės – vienintelio išlikusio dvaro pastato parko gale. Arbatos nesinori, tad tik apsižvalgom.                                                       Neužilgo, vienu tarpu palydėti gana smarkaus lietaus,  privažiuojame Kronaucę, tiksliau Tervetės alaus daryklą (56.517028, 23.334528). Reikia paragauti latviško alaus. Degustacijų neužsisakom – padegustuosim vakare ramiai, nutūpę savo apartamentuose.
                                                                          Už keliolikos kilometrų Bene. Nediduko simpatiško miestelio centre, kiek tolėliau nuo pagrindinės gatvės, parke pūpso žaislinė pilaitė (Bene manor – 56.485923, 23.063681). Buvusi baronų fon Rekų ir barono fon Birkenšteino nuosavybė. 
                                                              Visiškai vieni pasivaikštome po parką, nusileidžiam iki tiltelio per upelį.  Nors Latvijos miškuose irgi vysta kova su medžiais, bet net mažiausiame kaimelyje rasi bent mikroskopinį parkelį, o nedideliame miestelyje dažnai ir ne vieną.
                                       Dar keliolika kilometrų iki ramaus Auces miestelio. Skaičiau vieno keliautojo mintį, kad miestelyje laikas sustojo tarpukaryje. Tikra tiesa, net važiuoti per miestelį norisi lėčiau nei galima. Per parką nuriedame iki neogotikinės gražuolės Vecauses pilies, buvusios vokiečių grafo Johano Friedricho von Medemo nuosavybės.

 Grafui priklausė ir tik ką lankytas Elėjos dvaras.  Vecausės pilis stipriai nukentėjo 1905 m. nuo sukilėlių sukelto gaisro, taip pat II-ojo pasaulinio karo metu. Laimė visą laiką pilis buvo atstatoma ir remontuojama, o Latvijai atkūrus nepriklausomybę, perleista Latvijos Universiteto Žemės Ūkio,  Agronomijos fakultetui.  Šiuo metu pilis po truputį tvarkoma (atsirado savininkai). Bilietas 2 eur.Visur lydi mergaitė, bet nieko nepasakoja, nes nieko ir nežino. Gidą galima užsisakyti atskirai. Po poros salių –  tiksliau krosnių juose,  apžiūrų, pasikeliame į bokštą, ant kurio  visada plevėsuoja Latvijos vėliava.


 Tenka pereiti neaiškios paskirties apvalią salytę su scena. 

Bokštas uždaras,  veidrodinėmis sienomis, sukuriančiomis fantasmagoriškas aliuzijas. 

Parke matosi senos mažytės karių kapinaitės. 
                                                                Pilyje nedidelė ekspozicija – buvusių šeimininkų genealoginiai medžiai, nuotraukos, to laikmečio drabužiai, senos audimo staklės.

 Jeigu ne darbininkai, tvarkantys takelius, parke būtume vieni. Išlikę dvaro akmeniniai ūkiniai pastatai, parko tvenkiniai apsupti šimtamečių medžių alėjomis.                                        Už kelių kilometrų Lielaucės pilis. Lavijoje važiuojant iš vieno dvaro ar pilies į kitą, pakeliui dar eilė  ženklų su užrašu Muiža (dvaras) – Muižų kraštas. Pradėtum į kiekvieną iš eilės sukinėt, iki rytdienos tikslą gal ir pasiektum.  Į Lielaucę veda žvyrkelis,  tad visai nesinori juo dardėti, dar spėsim žvyrkeliais prisivažinėti. Kelių  būklė, tiesą sakant, bent jau šia kryptim pagerėjusi.
                        Traukiam tiesiai į Kuldygą. Senokai lankyta- įdomu pamatyti kas pasikeitę. Automobilį, kaip ir kažkada, paliekame nemokamai centrinėje aikštėje (visos kelionės po Latviją metu, automobilį parkuodavome nemokamai). Tiesiu taikymu nutapnojam miestelio gatvėmis iki Alekšupitės krioklio.  Kažkada šalia krioklio rymoję pastatai išdaužytais langais sutvarkyti, šalia padaryta medinė apžvalgos aikštelė su suoliukais. Malonu prisėdus žvalgytis į upę, tiltą ir apylinkes.
                                  Reikia patikrinti kaip laikosi Ventas Rumba – plačiausias Europos krioklys. Laikosi kuo puikiausiai. Ir visai nesvarbu, kad tai nėra gamtos darinys – juk gražu.  Kažkas tapnoja per jo viršų, kažkas šokinėja nuo jo į upę  (bent jau čia niekas nesikeičia).  
                          Šalia pilna kavinukių. Prisėdam vienos terasoje ir pataikom tiesiog puikiai. Pirmieji tikri atostoginiai pietūs.Atsigaivinti užsisakau rožių skonio toniko – vertas dėmesio. 

Kiek palaukus atkeliauja karštieji patiekalai – parūkyti, ilgai kepti, burnoje tirpstantys jaučio žandai ir turku zirni su rikota. 

Paprašius duonos, gaunam baltos duonytės su užtepėle ir druska su angliukais- dar vienas papildomas skanumėlis.

 Neišlaikau ir užsisakau panakotos. Dar vienas šedevras. Tobuli pietūs.

  Pasivaikščioti po šalia plytintį Kuldygos pilies parką (įkurtas skulptorės Livijos Rezevskos iniciatyva) vienas malonumas.  Reljefiškas parkas sutvarkytas, atsirado dar daugiau skuptūrų.
                               Mieste taip pat atsirado naujų skulptūrų, fontanų. Kiek apšiūrę, neišlaižyti, su senais įtrūkimais sienose namai ir toliau palaiko jaukią atmosferą.  Viską išblizginus neliktų šios vietos neįkainojamo žavesio.  

Net gaila, kad neliekame Kuldygoje nakvoti.  Šį kartą atradimas – nuostabi  stačiatikių cerkvė, pastatyta 1871 m. ir Teleportacija

 Pakeliui link Jūrkalnės užsukame įvertinti kaip dabar laikosi Edolės pilis. Parkas pagražėjęs, o pilyje įkurtas restoranas ir viešbutis. Valgyti nenorime, tad lėksime tolyn.

  Pagaliau Jūrkalne – čia ir įsikursime. Raktus pasiimame svečių namuose “Pilsbergu krogs”, tiksliau jų jaukiame restoranėlyje.

 Butas sename pobaisiame blokiniame name, stovinčiame vidury pievos. 

 O už durų puikiai įrengtas, dailiomis paišytomis spintomis papuoštas patogus trijų kambarių butas “ Salkas apartamenti”.
                                                            Miegok kuriam nori kambary. Balkone staliukas su kėdutėmis. Susinešame daiktus ir nutupiame balkone įkalti šalto alaus.O dabar prie jūros, palydėti saulutės. Pieva, per kurią kažkada bridome žolėms sukantis vos ne apie liemenį, sutvarkyta –įrengtas gamtos ir poilsio parkas. Centre stovi medinė įdomių formų, sulaikantį vėją, gamtos koncertų salė „Vējturi“, įrengtos gėlėmis apsodintos poilsio vietos.  
                           Dar keliolika metrų miško keliuku ir pagaliau prieš akis išnyra jūra. Nuo aukštų skardžių atsiveria nenusakomo grožio erdvės. Netrukus saulėlydis. Leidžiamės  prie jūros ir nupėdinam tolyn grožėdamiesi aukštais skardžiais. Žmonių visam pajūry vos keliolika – koks gerumas.
                             Akys klaidžioja erozijos paveiktais skardžiais, nuslysta tolyn jūros bangomis, užkliūna už ryškiai mėlynos valties. Natūraliai virstantys medžiai tarsi pajūrio skulptūros. Skardžio viršuje vienoje vietoje akmeninė tvora – žemėlapis parodo buvusią raketų bazę…
                                             Einame kol iš paplūdimio lieka tik siauras ruoželis ir sukamės atgal. Kol grįžtame, saulė jau visai arti laidos. Dangus nusidažo stebuklingomis spalvomis. Akys sklidinos oranžinio vakaro grožio.

 Saulė nusileidžia į debesis. Bus lietaus. Nuvargę, be sapnų, užmiegame patogiose lovose.
2 diena Rytas nedžiugina – lyja. Ir stiprokai. Kol neskubant papusryčiaujame, lietus kiek aprimsta. Nežiūrint prasto oro, važiuosime  link Alsunga, bet kol nuvažiuojame, lietus baigiasi. Alsungos centre 14 a. kvadratinė su vidiniu kiemu Livonijos ordino pilis. 

Nedidelis muziejus uždarytas renovacijai, o kieme, išskyrus pilies istorines formas, nelabai yra ką apžiūrėti. Pabandome įlisti į kažkokį rūsį, bet jis užvertas šiukšlėmis. 
Šalia pilies nedidelis piliakalnis. Per šlapią žolę užtapnojame pasigrožėti Dzirnavų ežeru.
                                            Keletas žmonių malasi tik pačiame  centre. Tuščios gatvės nuveda iki tarsi ore plevenančių arbatos namų… Sapnotava… Svajonė…. Viduje jauku, kvepia kava, žolelėmis ir saldėsiais. Antram aukšte girdisi vaikų balsai.  Kavos ir… sausainiuką… simpatiškas vaikinukas sako, kad kiti saldėsiai dar neatkeliavo. Vieni įsitaisome terasoje. Ant stalų vietoj servetėlių močiutiški kilimėliai tokie jaukūs, kad norisi juos išglostyti. 
                                                                                                                                                            O štai ir kavytė su sausainėliu. Atostogų ramybė tęsiasi.

  Užeinam į vidų susimokėti. Ant prekystalio gražuolis šviežutėlis pyragas. Keliolika minučių atgal atskubėjo mergina su pilnais maišeliais. Paklausus ar tai jos rankų darbas, su šypsena tai patvirtina ir pakviečia užsukti šeštadienį vakare pasiklausyti koncerto.
                                               Sugrįžtame į miestelio centrą. Užsukame prie Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios (bent jau per grotas pasižvalgome į vidų). Kieme palei žemutę tvorą sustatyti suoleliai pasigrožėti ežeru. 
..