INDIJA iš Rytų į Vakarus (3dalis) AGRA – FATEHPUR SIKRI

INDIJA iš Rytų į Vakarus (3dalis) AGRA – FATEHPUR SIKRI

Taigi mano traukinys iš Varanasio į Agrą pavėlavo išvažiuoti 3val. Krentu į gultą ir toliau žiūriu filmus, lipti tik 9val. ryto. Deja ryte aiškėja, kad mes nuvažiavome tik pusę kelio. Pasirodo įvyko kažkokia avarija prie Agros ir dabar visi traukiniai sėdi indiškame traukinių kamštyje. Pradedu stipriai nuobodžiauti, nes nėra aiškumo kiek vėluosime ir dar kaip tyčia kambariokai nekalbantys angliškai (tiksliau visai nekalbūs). Yra dar vienas niuansas – indiškuose traukiniuose niekas masiškai nenešioja užkandžių ir ne visur yra vagonai restoranai. Nesu labai jautrus ir galiu pabadauti, todėl pilvą užkemšu internetu ir filmais. Galų gale paaiškėja, kad traukinys atvažiuos ne į Agros traukinių stotį, o Acnerą esančią tarp buvusios Mugalų sostinės Fatehpur Sikri ir Agros. Taigi vietoje  atvykimo 06:20 į Agrą gaunu 14:30 Achnerą. Kruopšciai suplanuotoms kelionėms tokie pusdienių praradimai yra skausmingi. Ką gi Fatehpur Sikri turėjau pasilikęs, kaip opciją jeigu liks laiko po Agros. Planas pasikeitė, ruošiuosi į Fatehpur Sikri. Stotyje siurprizas – nėra tuk tukų! Achnera tokiam turistų antplūdžiui mano personoje nebuvo pasiruošusi. Einu į miestelio centrą ir minioje, rankų ženklų pagalba, suderu tuk tuką. Čia pasirodo neapsimoka važinėti tokius didelius atstumus į kitus miestus, bet sutarėm kad manęs palauks ir gražins atgal. Atvažiavus į Fatehpur Sikri mano tuk tuko vairuotojas persigalvoja supratęs, kad manęs gali tekti ilgai laukti. Aš jį paleidžiu ir sumoku pusę suderėtos sumos, kuo jis baisiai nepatenkintas. Net vietinių prekeivių būrys manęs neperkalbėjo jam sumokėti daugiau (juk žmogui tokį kelią grįžti). Jis bus vieninteliu tuk tuko vairuotoju, kelionės metu, kuris nesilaikė žodžio. Todėl neturėjau teisės suteikti jam progą pasakoti savo giminei anekdotus apie kvailus turistus.

Mano kelionės maršrutas:

Fatehpur Sikri rūmus pasistatė galingiausias istorijoje mogolų imperatorius Akbaras. Asmeninė ambicija, laikui bėgant, išaugo į nedideli miestą aplinkui. Tiesa, sostine buvo trumpai tik nuo 1571 iki 1585 metų. Vėliau kompleksas ilgai buvo apleistas. Kaip ir daug kas Indijoje, Fatehpur Sikri turi UNESCO paveldo statusą. Pradžioje kopiu stačiais laiptais į pagrindinę mečetę. Kadangi atvažiavau jau gerokai po pietų, tai raudonas XVIa. sienas saulę daro itin sodria. Mečetė pastatyta ant aukštos kalvos, todėl pagrindiniai Buland vartai žiūrint nuo laiptų papėdės atrodo stulbinamai. Viduje fotografuoti deja negalima. Stačiakampes formos kiemas su į vidų atsuktais maldos namų ivanais ir nedaug maldininkų. 

Įdomiausia dalis, kaip ir tikėjausi, prasideda pasiekus šiaurės rytų pusėje išsidėsčiusių rūmų kompleksą. Imperatorius sau įsirengė erdvius, prašmatnius rūmus, pastatytus pagal geriausius mogolų architektūros pasiekimus. Raudonų plytų fasadai saulėlydžio metu atrodo kaip nupiešti. Panch Mahal (penkiaaukščiai), kurių viršūnėse puikuojasi tradiciniai mogolų čatiri stogeliai, tarytum nukelia į indiškas pasakas. Teritorija didelė, todėl žmonės išsisklaido ir kartais atrodo kad vaikštau čia vienas. Matyt iš Agros tik nedidelė dalis turistų skiria laiko Fatehpur Sikri. Mano lūkesčiai viršyti su kaupu.

Suderu tuk tuką ir važiuoju į Agrą. Pakeliui dar užsukam į garažiuką užsipilti dujų. Tuk tukas ne šiaip sau toks populiarus Indijoje. Su juo visur gali pravažiuoti ir žymiai lengviau judėti kamščiuose bei siaurose gatvelėse. Dujų sunaudoja tik 4 litrus 100km. Populiariausiojo naujo Bajaj tuk tuko kaina apie 3 tūkst. dolerių (įperkamas net Indijos mastu). O pavadinimas kilęs iš kietos pakabos arba garsiai taukšinčio dvitakčio variklio.

Agroje įsikuriu senamiestyje Joey’s Hostel. Hostelis turi stogą su vaizdu į Taj Mahal ir šešiavietį kambarį su lova už 6 eurus. Žodžiu, viskas kaip aš mėgstu (hostelis kaip paaiškės bus neblogas ir pateisins gerus atsiliepimus). Ant stogo jau vyksta vakarėlis, nieko nelaukdamas prisijungiu. Kompanija didelė bent 10 žmonių. Su maskviečiu Denisu užsisėdim ilgiau, žinoma, pasišnekam ir apie politiką. Viskas gerai savas. Sutariame, kad ryte šturmuosim Taj Mahalą.

Į Taj Mahalą geriausia ateiti anksti ryte. Jis atidaromas 30min prieš saulėtekį. Mažiausios eilės prie rytinių vartų. Tai atvira teritorija, todėl atvykusiems vidurdienį ir pataikius į dideles minias įspūdis gali būti nepataisomai sugadintas. Taigi, perkame bilietus ~13EUR, 15min. eilėje ir mes jau viduje. Saulė dar tik pradėjo kilti ir visiems užgniaužė kvapą. Ne veltui Taj Mahalas yra vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų, 100% jis to vertas. Ne veltui imperatorius Shah Jahan jį statė 22 metus žmonai, kuri mirė gimdydama 14-ąjį vaiką! Moteris tikrai nusipelnė kuklaus atminimo. Iš toliau Taj Mahalas nepriekaištingas, simetriškas, tobulas. Bet iš arčiau matosi, marmuro erozija, o vidus, apskritai, nuviliantis niekuo neprimena erdvių mečečių. Manau daugelis nusimena del šių dalykų. Tačiau ir Koliziejus ir Rio Kristus nėra tobuli. Svarbiausia turbūt efektas. Taj šiuo atžvilgiu dirba gerai. Mauzoliejaus mastelis ir didybė mane sužavi. Kol neprigužėjo daug žmonių, fotografuojame kaip išprotėję. Čia kaip niekur kitur daug specialiai fotosesijoms prisivilkusių instagramerių. Jie nuosekliai dirba savo sekėjų armijai, kai kurie netgi turi asmeninius fotografus. Po 3val. jau turime išeiti, nes laikas kiek galima būti Taj Mahal teritorijoje ribotas. Taigi 9val. ryto mes jau laisvi. 

Šokame į tuk tuką ir lekiame į Agra fortą. Čia tas pats imperatorius pastatęs Taj Mahalą leido savo paskutines dienas, įkalintas sūnaus. Agra fortas iš išorės nėra išskirtinis, nes randasi ant žemo kalno. Bet viduje esantys rūmai yra prabangūs, daug marmuro, primena geriausių indiškų istorinių filmų scenas. Skirtingai nei Fatehpur Sikri, Agra labiau primena gerai įtvirtintą fortą, kurio viduje imperatoriai galėjo smagiai leisti laiką. Iš forto kaip ant delno Jamuna upė ir ant jos kranto stovintis Taj, taigi visi įdarbina savo fotoaparatus. 

Mes dar nutariame aplankyti Itmad-ud-Daula arba kaip vietiniai vadina Baby Taj. Mažasis Taj Mahalas yra kitoje upės pusėje. Daugelis galvoja, kad tai didžiojo Taj Mahalo kopija, bet iš tikrųjų tai Taj Mahalas yra Itmad-ud-Daula kopija, nes buvo pradėtas statyti keturi metai po mažojo Taj Mahalo statybų. Taigi Baby Taj yra gerokai mažesnis, beveik nėra lankytojų ir iš estetinės pusės jo eksterjeras labiau džiugina. Akivaizdu, kad čia fasado reljefai puošnesni ir kruopščiau išpildyti. Visumoje puiki vieta, kuri bet kuriame kitame Indijos mieste būtų dėmesio centre ir kurios negalima praleisti. Bet Agroje, Itmad-ud-Daula pasmerktas likti Taj Mahalo šešėlyje. 

Denisą tuk tuku pavežu iki senamiesčio, jis čia dar pasiliks. O aš keliauju į traukinių stotį. Agroje bent kelios traukinių stotys, svarbu nesusipainioti. Važiuojantiems į Džaipurą reikia Agra Cantt. Agros stotis nustebino, atrodo turistinis centras, bet joje slankioja karvės peronu, varguoliai prausiasi prie vandens čiaupų, kas ką nori pardavinėja. Man su fotoaparatu, tai tikras džiaugsmas, nenuobodu traukinio laukti. 

Ką gi mažai laiko praleidau Agroje. Daugelis sako, kad jai užtenka ir pusdienio, aplankyti Taj Mahalą ir viskas. Mano nuomone, būtina pamatyti Fatehpur Sikri ir Agros fortą. Apskritai, Agra tai Indijos atvirukas, tai ko daugelis čia ir važiuoja. Būti Indijos šiaurėje ir praleisti Agrą – tai neįtikėtina prabanga. Toliau susitiksime Radžastane!