INDIJA iš Rytų į Vakarus (2dalis) VARANASIS – SARNATH

INDIJA iš Rytų į Vakarus (2dalis)
VARANASIS ir SARNATH

     Traukinys iš Gaya tiesiogiai iki Varanasio nevažiuoja. Išlipu Mughalsarai mieste 10km nuo Varanasio. Parkinge šalia stoties neriu į derybų sūkurį su tuk-tukų vairuotojais. Konkurencija didelė todėl greitai pavyksta nusiderėti. Madingas vairuotojas su baltais marškiniais, kokių 20metų jau spaudžia. Tas jaunatviškumas jaučiasi, nes tai buvo vieninteliai kartai Indijoje per visą kelionę, kai susidūrėme su kitomis transporto priemonėmis (net pora kartų).
     Beveik visą kelią tarp Mughalsarai ir Varanasio intensyvus eismas. Sunkvežimiai čia karaliauja priversdami kitas transporto priemones rangytis tarp sunkiasvorių. Daugėja karvių dalyvaujančių eisme. O šalikelės užeigos sukuria šventinę nuotaiką, garsiai leisdamos muziką, kuri turėtų atvilioti išsekusius vairuotojus.
     Jau sutemus pervažiuojame tiltą per Gangą. Įvažiuojant į Varanasį eismas praktiškai sustoja. Vairuotojas, būdamas iš kito miesto, kankinasi ir dažniau žiūri į mano navigaciją nei kelią. Jis dar bando listi į senamiestį, kuriame rezervavau hostelį, bet po to pradeda įkalbinėti baigti mūsų kelionę anksčiau. Matau, kad nieko nebus todėl pratęsiu kelionę pėsčiomis, naktiniu Varanasio senamiesčiu.
     Čia blogai pasiruošiau. Pasirodo Varanasyje potvynis ir visa krantinė užlieta Gango vandeniu. T.y. vietoje smagaus pasivaikščiojimo palei upę stebint vakarines ceremonijas, braunuosi tamsiomis neapšviestomis gatvelėmis. Apie 3,5km sparčiu žingsniu einu bent 1,5 val. Gatvelės siauros dažna iš jų atveda tiesiai į išsiliejusią upę, tokiais atvejais tenka grįžti atgal. Pakampėse snūduriuoja karvės, reikia stengtis neužlipti ant jų suvenyrų. Pro siauras gatveles zvimbia motoroleriai ir motociklai, pačiam reikia spėti susiorientuoti, kad neužlėktų.      Eidamas, matau žmonių susibūrimą. Galvoju čia taip tamsu aplinkui, kad reikia jau gal tarp žmonių pabūti. Prie manęs greitai pribėga vyrukas ir klausia ar noriu iš arti pamatyti kremavimą. Na iš arti, turbūt pastatys už kokių 10 metrų nuo vieno laužo (suderam rupijų sumą). Bet veda link terasos, kuri tamsų kiemą vis labiau nušviečia liepsnomis. Sako lipam į viršų. Tiesiog, praeiname pro minią gedinčių žmonių, lipame laiptais. Čia ant nedidelės terasos deginama bent dešimt kūnų. Man aiškina, kad tai Manikarnika ghatas (Varanasyje taip vadinamos šventyklų apsuptos krantinės, kuriose kremuoja mirusiuosius). 

     Manikarna sudeginama daugiausiai velionių visame Varanasyje, čia daugybę metų 24val. per parą veikia amžinoji kremavimo ugnis. Mane priveda taip arti kaip tik įmanoma, per trejetą žingsnių, karštis kaitina veidą. Pelenai leidžiasi ant pečių. Užuodžiu sandalmedį, jo aliejumi šlakstomas laužas ir iš jo ruošiamos malkos. Naktį šiame rajone kur turbūt dėl potvynio dingusi elektra, laužų liepsnos vienintelis šviesos šaltinis. Jaučiuosi lyg siurrealistiniame pasaulyje. Šalia bėgantis Gangas tik sustiprina tokius pojūčius. Jausmas kitoks nei mūsų laidotuvėse, žmonės iki čia atvežę savo artimųjų kūnus didžiuojasi, kad velionio noras būti sudegintam šventajame mieste išsipildė, todėl nėra liūdesio. Žinoma, čia negalima triukšmauti ar fotografuoti – vyrauja rimtis.

    Žodžiu ateinu į hostelį jau neblogai susipažinęs su Varanasiu. Wander Station Hostel buvau užsirezervavęs savo rekordinį kambarį 14-kos vietų! Tai didžiausia dormitorija kokią pavyko surasti. Tiesiog jaučiau, kad Varanasis ta vieta kur galėsiu gyventi su 13-ka kambariokų ir šiaip tinkama vieta savo asmeniniam rekordui (8) pagerinti. Registratūroje man sako: – džiaukis žmogau, tame kambaryje tu gyvensi vienas. Aš jaučiu kaip mane užplūsta nusivylimas. Džiaugsmingas vyrukas nesupranta kodėl aš nešokinėju iš laimės. Ką padarysi, vis vien tai asmeninis rekordas (mokyklos laikai nesiskaito, kiti kriterijai).      Kuo man patinka hosteliai, tai kad čia renkasi daug įdomių ir aktyvių žmonių. Jie dažniausiai linkę dalintis informacija, nėra iš anksto užsisakę brangiai kainuojančių turų, gyvena bent porą nakvynių, todėl su jais galima kooperuotis, aplankyti neturistinių vietų, sužinoti kur ką galima nusipirkti ar skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Hostelių darbuotojai kartais tikrai gerai šneka angliškai ir nori padėti (dažniausiai nenuskriausdami savęs). Tačiau jie niekada neprilygs tikriesiems backpackeriams – patikrintas faktas. Hostelis turi bendrą erdvę ant stogo. Čia visi gurkšnoja gėrimus ir dalinasi savo įspūdžiais. Smagiai pasėdime iki vėlumos. Faktas – Varanasyje didelis potvynis, todėl krantine nepasivaikščiosi ir net uždrausta laivyba Gange. Vėliau tai įgaus pavadinimą 2019-ųjų Indijos potvyniai, stipriausi per paskutiniuosius 25metus. Sekančiai dienai pora malaiziečių, čilietis ir kinė sutariame aplankyti Sarnathą – šventąjį budistų miestą. 
    Keliuosi anksti ryte. Pusryčiauti susirenka visa kompanija. Užkandę išeiname į didesnę gatvę, nes joks tuk-tukas iki mūsų Wanderio tikrai nepralįstų. Sulendame į vieną ir lekiame Varanasio gatvelėmis. Nežinau kur senamiestis baigiasi, o kur prasideda bet tai tapo geriausiu ekstremaliu pasivažinėjimu Indijoje. Sukame į visokius skersgatvius, pralekiame pro karves, vos nekliudome kitų tuk-tukų. 
   

     Sarnathas yra 10km į šiaurę nuo Varanasio. Čia Buda pirmą kartą pradėjo pamokslauti. Šioje vietoje gimė Budizmo pagrindai. Tai piligrimystės centras, tiesa, lyginant su Bodh Gaya tikrųjų budistų ar vienuolių čia gerokai mažiau. Aplankome Didįjį Budą ir šalia esančią išpuoselėtą tailandiečių šventyklą. Užsukame į Sarnatho archeologinį muziejų, kuriame labiau norėjome atsivėsinti, bet ekspozicija buvo stebėtinai turtinga. Pavyzdžiui galima pamatyti jų garsiausio istorinio valdovo Ašokos Liūtų kapitelis, kuris dabar vaizduojamas Indijos herbe ir vėliavoje.     Pagrindinis objektas Sarnathe yra vienuolyno griuvėsiai ir antikinė Dhamek Stupa. Juos pasiekiame. Teritorija didelė, todėl žmonių neatrodo daug, galima ramiai pasibūti. Masyvi stupa mus pasiekė iš 5 amžiaus. Įdomiai susiklostė induizmo ir budizmo santykiai. Kažkada induizmas dominavo visoje pietryčių Azijoje, bet užgimęs budizmas vos neišstūmė pirmosios indų religijos iš subkontinento. Galima sakyti, kad musulmonų užkariautojai pasitarnavo induizmo sugrįžimui į paprastų žmonių gyvenimus. Brahmanai visada būdavo ranka pasiekiami paprastai liaudžiai, o užkariautojų sugriauti budizmo kultūros centrai sunyko. Induizmo šaknys Indo slėnyje – dabartiniame Pakistane. Dar pridėkime Sikhizmą, Džainizmą ir daug kitų mažesnių religijų, sektų. Indija tikras religijų skalbimo mašinos būgnas.  Visa mūsų kompanija džiaugiasi galėjusi prisiliesti prie vienos iš seniausių religijų ištakų.

     Vakarop grįžtame į hostelį. Sutariame eiti į Ganga Aarti ceremoniją šalia mūsų esančiame Dashashwamedh ghate. Sako tai pagrindinis Varanasio ghatas. Ceremonija vyksta kiekvieną vakarą  po saulėlydžio. Susirenka šimtai piligrimų (daugiausiai indai) mums atvykus jau nėra kaip rasti padoria tribūną. Kadangi potvynis, tai ceremonija vyksta ant terasos. Per žmonių jūrą nieko nesimato. Ant šalia esančių namų daug stebėtojų. 5min. ir aš jau ant vieno iš stogų. Ganga Aarti buvo sumanytas kaip religinė ceremonija skirta atvykstantiems piligrimams. Tai nėra iš senų laikų atklydusi tradicija. Bendra atmosfera įtraukianti ir užburianti. Skamba meditacinė muzika, auksiniais drabužiais išpuošti jauni būsimieji brahmanai, degina žvakes, groja kriauklėmis, skambina varpeliais,  degina didžiulius žvakių indus, smilko ir aukoja Gangos upei. Tada prasideda liūtis ir dingsta elektra. Visi žiūrovai bėga. Nuo mano namo stogo taip par visi skuodžia atgal į viešbučius. Aš dar randu balkoną, kuriame nelyja. Po to dar prisistato kinas. Su juo dalinamės įspūdžiais. Ceremonija nepaisant liūties vyksta iki galo. Kiaurai permirkusiems ceremonijos dalyviams toks oras turbūt ne naujiena. Tamsoje ir per smarkų lietų Ganga Aarti turi savo šarmą.

     Kinas pasirodo iš to paties hostelio kaip ir aš. Kartu tamsiais užkaboriais grįžtame namo. Kaimynas pasidalina savo striuke, aš visiškai nebuvau pasiruošęs liūčiai. Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad keliaujantys kinai yra kaip reta geriečiai.
Grįžęs į hostelį suprantu, kad savo 14-os vietų penthauze turiu kambarioką. Tai amerikietis, kuris nepasikuklino įsikūrti pirmame mano dviaukštės lovos lygyje. Pasišnekam apie kelionę po Indiją, pasidalinam naudinga informacija. Pasirodo jis bus pirmasis mano sutiktasis, kuriam galingai sustreikavo skrandis. Sako, kad buvo užstrigęs Amritsare (šventajame sikhų mieste), bet dabar jau jaučiasi geriau.

     Beždžionės (Rhesus macaque). Gražus ankstyvas rytas saulėtas ir oras tyras. Dar nėra tvankumos. Ant hostelio stogo geriu rytinę arbatą. Bet įdomiausia mėgautis beždžionių gaujomis. Jos ieško įvairiausių būdų kaip ką nors nugvelbti. Veikia organizuotai, žinoma, pasipeša tarpusavyje, rėkauja ant viso miesto. Mūsų hostelio stogas aukštai – nepasiekia. Aš vis stebėjausi, kodėl gyventojai visas terasas aptvėrę ir apkabinę spygliuota viela, o į langus įstatę grotas. Stebint iš viršaus labiau panašu į Lukiškes nei į šventąjį miestą. Taigi tikrieji tokio vaizdo kaltininkai, didžiulės makakų gaujos.  Jos ieško kiekvienos galimybės ką nors pasisavinti. Kiekvienas neatsargiai padėtas daiktas tampa jų nuosavybe. Gal tik naminiai šunys kažkiek atbaido nuo minčių prasibrauti į neapsaugotą terasą. Apskritai, makakų Indijoje yra 50mln. ir kaip galima buvo tikėtis daugiausiai jų yra Varanasyje iki 5mln. Beždžionės Indijoje yra antras šventasis gyvūnas po karvės. Dievas Hanumanas turi šio gyvūno bruožus. O pačiame šventajame mieste yra beždžionių šventykla Durga. Taigi stebiu kaip 50-ies veikėjų gauja šukuoja namų stogus. Manau dėl jų socialumo ir veiklumo, tai vienas įdomiausių gyvūnų stebėti.

     Šmirinėju po rytinį Varanasį. Šudrų kastos moterytės tvarko miesto šiukšles. Viskas jau sušluota į krūveles, aplink kurias būriuojasi karvės. Kelios karvutės netgi sutinka su manimi pasidaryti selfį.

     Taip vaikščiodamas pasiekiu savo rytinį tikslą Alamgir mečetę. Ji puikuojasi ant daugelio Varanasio atvirukų. Puikiai parinkta vieta iškelia mečetę virš Varanasio. Šventyklos prižiūrėtojas labai draugiškas, pasisiūlo viską apžiūrėti. Šiek tiek arbatpinigių ir mes jau lipame ant stogo. XVIIa. mečetė pastatyta nugriovus anksčiau čia stovėjusią induistų šventyklą, kuri kaip sako buvusi nepaprasto grožio. Todėl musulmonų valdovai kiek įmanydami stengėsi pastatyti dar gražesnę šventovę. 

     Užsuku į Dashashwamedh ghate, bet ryte ten mažai žmonių ir nėra tos atmosferos, kokią aptikau vakare. Toliau landžioju po skirtingus ghatus. Čia verda įprastas gyvenimas. Neturtingieji ateina išsiprausti ir išsivalyti dantis naudodami Gango dumblą ir specialų pagaliuką. Niekas nepaiso vandenyje plūduriuojančių šiukšlių. Sako jų per potvynį didžiumą nuplovė tolyn… Jauni tėveliai atneša kelių mėnesių kūdikį ir jį brahmanas atlikdamas apeigas prausia Gango vandeniu. Kas meldžiasi, kas medituoja. Į mane niekas nekreipia dėmesio, todėl džiaugiuosi kad negriaunu vietinių žmonių kasdieninės rutinos.

     Pasivaikščiojimai baigiasi šalia Sri Kashi Vishwanath (Auksinės) šventyklos. Dideli keliautojų lūkesčiai šios induistų šventyklos atžvilgiu lieka nepateisinti. Visų pirma viduje nieko ko negalima pamatyti kitose induistiškose šventyklose ir dar gi nieko negalima fotografuoti. Antra – eina gyva eilė žmonių, kurie stumia norinčius bent kiek pastoviniuoti. Trečia – Indijos mastu brangoki bilietai, kuriuos reikia su pasu pirkti kitoje gatvės pusėje. Mogolai ne kartą buvo šią šventyklą sugriovę, tačiau kiekvieną kartą Varanasio induistai atstatydavo brangiausią iš savo šventovių. Įdomu, kad praktiškai ant Auksinės šventyklos mogolai pastatė mečetę. Šventojo miesto širdyje stūksanti mečetė, kaip islamiškas spaudas šviečia Varanasio veide. Turbūt todėl ji aptverta iš visų pusių ir griežtai saugoma kareivių. Net nežinau ar galima ten patekti netapus musulmonu.

     Prie pat Auksinės šventyklos sutinku kambarioką. Kartu sutariame aplankyti Ramnagaro fortą. Šokame į tuk-tuką ir užtvindytomis vakarinės dalies Varanasio gatvėmis lekiame iki kitame upės krante esančios tvirtovės. Važiuojant tiltu matome, kad forto sienos kaip reikiant panardintos į Gangą, nors turėtų būti nemažas atstumas iki vandens. Išlipame ant tilto fotografuojamės.      Ramnagarą 1750m. pasistatė vietinis radža. Jo palikuonys iki šiol jame gyvena. Tiesa čia jie gyvena ne vieni, o su daug vietinių skvoterių. Tą suprantame matydami ant senovinių pastatų ištemptus skalbinius ir bėgiojančius basus vaikus.  Viduje muziejus – užsukame. Muziejus turi turtingą ginklų ekspoziciją, tačiau viskas paskendę dulkėse ir pakišta po nutrintomis vitrinomis. Pataikome į didžiulę moksleivių ekskursiją. Juos mokytojai veda nesibaigiančia greitai einančia ilga vora. Vaikai tokią ekskursiją įvertina, nuolatiniu tarpusavio bendravimu ir telefonų tikrinimu. Smagu, kad ne tik mums atrodo, jog muziejui reikia naujų vėjų. Tiesa forto sienos viską atperka. Fasadas į upę – tų laikų prabangos atgarsiai. 

     Niekur neskubėdami vaikštinėjame po visą teritoriją, kol neišalkstame. Šokame į tuk-tuką ir po 30min jau valgome savo restoranėlyje prie hostelio. Čia renkasi visi keliautojai. Susitinku vakarykštę kompaniją. Jie taip pat lankėsi Auksinėje šventykloje. Išskyrus draugus su indiškomis šaknimis, daugiau ji niekam nesukėlė euforijos. Ką gi matyt ne viskas kas šventa turi patikti keliautojams. Esant tokiai progai su visais atsisveikinu ir skubu į traukinių stotį. Laukia 12 valandų kelionė iki Agros.     Varanasio traukinių stotis naujai sutvarkyta. Aš kaip visada tiesiai į VIP laukimo salę su kondicionieriumi ir pakrovimo lizdais. Nežinau kokius bilietus reikia turėti, kad laukti traukinio VIP salėse, tačiau manęs niekas taip ir nepaprašys Indijoje nors kartą pagrįsti mane esant VIP.

     Traukinys pavėluoja net tris valandas, todėl laukimas prailgo. Pasižiūrėjau filmą ir apėjau viską aplinkui. Įsėdu, užsiimu savo rezervuotą viršutinį gultą ir krentu į miegą. Bet aš dar nežinojau kas laukia pakeliui į Agrą…