Iveikęs labiausiai į Šiaure nutolusį reprezentacinį Europos tašką Nord Kapp, apie kurį rašiau praeitame pasakojime, savyje vis atrandu noro pakeliauti ir aplankyti kitas įsimintinas Pasaulio vietas, todėl šį kartą pasakojimas apie Gibraltarą, Portugaliją ir Ispaniją.
Po to, kai aplankiau visas kontinentines Šiaurės Europos šalis, nutariau vykti į Islandiją. Ruošiausi maždaug metus: susiradau ten žmones, su kuriais sutariau susitikti, apgalvojau kokią kelionės amuniciją susidėti, pasidomėjau visureigių nuoma, kadangi ten nėra geležinkelio, o į centrinę salos dalį patekti galima pesčiomis arba visureigiu. Tačiau pavasariop visi įvykiai apsisuko priešingai.
Netikėti pasikeitimai
Dėl asmeninių čia neminėtinų priežasčių suradau kompaniją ir, prisitaikydamas prie pageidavimų, pasikeičiau kryptį į Ispaniją ir Portugaliją, kurias buvau numatęs tolimesnėms atostogoms. Liko nepakeistas tik kelionės laikas – dvi paskutinės gegužės mėnesio savaitės. Susikroviau mantą kelionei nuomojamu lengvuoju automobiliu, kurį prieš mėnesį susiradau rentspain interneto svetainėje (gana geros kainos, tiems, kam būtų aktualu), nusipirkau pigesnį lėktuvo bilietą.
Likus savaitei iki kelionės sužinojau, kad po tuos kraštus keliausiu vienas. Nauja kompanija – ne pats geriausias variantas kelionėms planuoti. Per savaitę, aišku, susirasti kompaniją neįmanoma, todėl susitaikiau su mintimi, kad keliausiu tikrai vienas, kaip ir praeitą kartą. Nesu didelis pietinių šalių fanas. Ypač po to, kai pusę vasaros teko dalyvauti nuolatinėse muštynėse su brazilais Jungtinėse Amerikos Valstijose, į kurias 2001 m. nuvažiavau pagal programa Work & Travel USA.
Čigonai, karštis ir planai ekspromtu
Ispanija pasitiko nemažu ir kiek neįprastu lietuviui alasu jau Malagos tarptautiniame aerouoste. Aplinkui buvo pilna tamsaus čigoniško gymio žmonių, kas neatrodė esant saugu ir patikima. Nuėjau į čia pat esančią automobilių nuomą. Automobilio išsinuomoti nepavyko, nes jį rezervavau su verslo kortele, kuria negalėjau naudotis atostogų metu. Asmeninė turėta debitinė kortelė netiko, nors pasu, lėktuvo bilietais ir visaip kitaip įrodinėjau, kad esu tas pats asmuo, ir atsitikus draudiminiam įvykiui jie mane galės sėkmingai susirasti. Panašu, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, jie nuo debitinės sąskaitos negali nuskaityti didesnės pinigų sumos, negu yra pačioje sąskaitoje.
Patraukiau autobusų stotelės link, ir čia pat gimė idee fixe planas, kad reikia nusigauti iki Lisabonos, kur nusipirksiu INTERRAIL bilietą, kuriuo keliausiu po nedidelę Portugaliją už pusę kainos, o per likusį laiką nemokamai važinėsiu po Ispaniją. Kaip vėliau įsitikinsite, smarkiai suklydau.
Nuvykau į Malagos autobusų stotį ir ten sužinojau, kad traukiniai kursuoja į Portugaliją tik iš Kadizo (Cadiz), o iki jo dar bemaž 150 km. Nutariau, kad prieš tai mirk gyvenk privalau pamatyti Gibraltarą, priklausantį Didžiajai Britanijai. Iki popietės nukakau į Lalinea miestelį, esantį visai šalia Gibraltaro. Autobusų stotyje esančioje interneto svetainėje pasiklausinėjęs susiradau nebrangų viešbutuką už 30 eurų. Nūdieną tai jau įprasta kaina Ispanijoje. Daugelis keliautojų iš vakarų šalių pastebi, kad įsivedus eurą Ispanija ir Portugalija smarkiai pabrango. Palikau savo mantą kambaryje ir nutariau eiti truputį pasivaikščioti Viduržemio jūros įlankos pakrante su fotoaparatu ir tik grįžęs pajutau, kad jau pradedu gyventi ne darbo, o kelionės nuotaikomis, stresu ir malonumais.
Gibraltaras / Gibraltar
Išsimiegojęs susidėjau visą mantą ir patraukiau į Gibraltarą. Praėjęs postą už 1,5 euro nusipirkau autobuso bilietą į Gibraltaro stotį ir pradėjau žmonių klausinėti kaip patekti į visai šalia stūksančią uolą. Buvo labai keista kavinėse, parduotuvėse ir degalinėse girdėti neigiamą atsakymą. Žmonės tiesiog nežinojo kur yra keltuvai, kokiu autobusu iki jų nusigauti, todėl iki patekdamas iki keltuvų beveik apėjau visą centrą nuo Gibraltaro didžiosios autobusų stoties iki pat priešingos pusės. Nusikalęs šiaip ne taip išsiaiškinau kokį maršrutą pasirinkti, ir tuoj pat nukakau iki keltuvų. Vos išlipus iš autobuso buvo primygtinai siūloma užvažiuoti į kalną nuomojamais automobiliais, kurie veža į viršų už dvigubai didesnę kainą, nes, neva, važiuojant jais galima pamatyti daugiau. Galiu tik pasakyti, kad tai yra pats baisiausias melas. Viską tą patį ir gal net daugiau galite pamatyti nusipirkę keltuvo bilietą už 15 eurų. Apatinėje keltuvų stotelėje buvo pilna pranešimų apie kalne gyvenančias beždžiones, kurių jokiu būdu negalima maitinti ir patariama saugoti visą mantą saugiai laikyti su savim.
Vos pakilus į kalną pasitiko žaidžiantys beždžionių jaunikliai. Nepaisant draudimų pastebėjau, kad žmonės vistiek joms numeta kasnelį kitą duonos, vaisių ar riešutų. Labai nustebino beždžionių vikrumas. Turėjau progą įsitikinti, kad fotografuoti čia reikia itin apdairiai, nes jei jos jau pastveria kokį daiktą, tai sudiev…Laimei mano sunki Canon EOS 30D fotokamera jų nesudomino, todėl parvežiau Jūsų dėmesiui ir keletą neblogų kelioninių nuotraukų.
Pafotografavęs uolos viršūnėje esančias tvirtovės liekanas, Viduržemio jūrą, kažkur sulig horizontu matomus Afrikos krantus ir beždžiones, nusileidau žemyn į Gibraltaro centrą ir nedelsdamas patraukiau atgalios į Lalinea. Ten sulaukęs autobuso pajudėjau Sevilla (Sevilijos) kryptimi. Būtent tada pamačiau tikrąjį Pietinį Europos geografinį tašką (bent jau ten stovėjo toks pat postamentas su gaubliu kaip ir Nord Kapp‘e), kuris yra už kokių 15 km nuo Gibraltaro ir nėra toks patrauklus turizmo atžvilgiu. Kalnų viršūnėse sukosi šimtai vėjo jėgainių. Ta vieta turėjo tam tikro technologinio šarmo. Pravažiavau Kadizą, Tarifą su jos nuostabiais auksiniais paplūdimiais, kuri yra laikoma Viduržemio jūros banglentininkų ir kaitininkų (plaukiojančių su jėgos aitvarais) rojumi.
Sevilija / Sevilla
Vakare pasiekiau Seviliją. Sevilijoje nuskubėjau centrinės autobusų stoties link, kur nusipirkau naktinio autobuso bilietą į Lisaboną. Sevilija sužavėjo savo katedra, Calatrava suprojektuoto tilto didingumu ir neįprasta pietų šalims nebūdinga tvarka, bet buvau per trumpai, kad daugiau apie ją papasakočiau.
24.00 atvyko autobusas, kuriame susipažinau su kanadiečiu, vykstančiu iš mėnesį trukusios kelionės po Maroką. Jis buvo pakeliui namo į Kanadą ir turėjo dar porą dienų Lisabonoje, kur buvo susiradęs pigų viešbutį centrinėje miesto dalyje.
Lisabona / Lisboa
Atvykome švintant – apie 6.00 ryte, todėl nelabai turėdami su kuo pasitarti, kaip nusigauti iki nakvynės, nukakome į šalia esančią Lisabonos zoologijos sodo metro stotį. Ten sutikome vaikiną, kuris paaiškino kaip nusigauti iki tikslo. Išlipome Arroios metro stotelėje. Kaip vėliau išsiaiškinome, viena stotele per toli nuo mūsų tikslo. Rajonas nepasirodė itin svetingas. Priminė blogesnius NYC rajonus be dangoraižių, esančius atokiau nuo Manheteno, o mano pakeleiviui Braziliją, kuo vėliau pats turėjau progos įsitikinti. Ant kiekvieno kampo buvo pilna miegančių benamių, šiukšlių, itartinų žvilgsnių, portugalų kalba truputį atgaivino nemalonius vasaros nuotykius.
Nukakome į rezervuotą internetu viešbutį, o jis… sugriautas rekonstrukcijai! Negalėdamas tuo patikėti mano kolega nutarė sukelti tikrą audrą už tai, kad sumokėjo internetu už negarantuotą dalyką, ir tuoj pat pradėjo triukšmingai grąžinti jam pinigus už rezervaciją, o šeštą ryto pakirdęs viešbutuko šeimininkas ne itin susigaudydamas situacijoje, ir dorai nesuprasdamas ką jam nori pasakyti angliškai, mostagavo ranka į kitoje gatvės pusėje esantį viešbutį. Ten mes sutikome taipogi ne itin suprantančią angliškai administratorę, kuri pasakė, kad jie sudarę su anuo viešbučiu bendradarbiavimo sutartį, todėl rezervuotas kambarys pas juos atsirasiąs, o dėl kambario man teks palūkėti iki vidurdienio, nes, esą visi kambariai užimti. Nutarėm, kad aš bent jau paliksiu savo daiktus pas Denisą, ir eisime pavalgyti pusryčių, o paskui grįšime pamiegoti siestos, nes naktis praleista autobuse vis dėlto išvargino. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Netoliese užėjome jaukią vietinės reikšmės kavinukę, kur už 5 eurus gavome puikiausius pusryčius: omletą su kava ir bandelėmis. Po to, dar nukakome pabraidyti po centrą. Pakeliui buvau sustabdytas policininkų. Patarė savo fotoaparatą slėpti kuo giliau, nes rajonas, neva, yra tikrai nesvetingas, lyginant su Vilniumi panašus į Naujininkus arba Naujamiestį. Nieko baisaus ten mums nenutiko, nors aplinkui knibždėte knibždėjo juodukų ir brazilų. Vėliau, jau įdienojus grįžome į viešbutuką ir mano džiaugsmui gavau gana vėsų kambarį su balkonu, kuriame tuoj pat laukė dar vienas neįprastas siurprizas – kambarinė siaubingai subjaurotu veidu ir dėl to pakitusia artikuliacija. Pasirodo, mergina kilusi iš Prancūzijos Gvinėjos, kur jai buvo šauta į veidą, bet stebuklingomis aplinkybėmis ji sugebėjo išgyventi ir Portugalijoje įsidarbinti kambarine.
Išsimiegojęs foje susitikau su Denisu ir patraukėme vakarėjančio centro link. Sukirtome po kebabą pas vieną pakistanietį, kuris puikiai kalbėjo angliškai ir gerai išmanė Europos geografiją, ir dėl to atrodė kelis kartus intelektualesnis už daugelį draugiškų, bet kvailokų portugalų. Vaikinas į Portugaliją atkako per Baltarusiją ir Lietuvą kaip nelegalus migrantas. Girdėti tai buvo taip neįtikėtina, kaip išvysti sniegą kur nors vidury Afrikos. Vėliau patraukėme traukinių stoties link, kur nusipirkau INTERRAIL bilietą nes kitą dieną nenorėjau veltui gaišti laiko ir nedelsdamas vykti į Porto, kadangi manęs dar laukė ilga dešimties dienų kelionė aplink visą plačiąją Ispaniją. Tiesa, kadangi jau buvau 26 metų amžiaus, lengvatinio bilieto nebegavau, ir mokėjau visą kainą, todėl 10 dienų bilietas atsiėjo nei daug, nei mažai – 1200 Lt. Dabar pagalvoju, kad 10 dienų kelionei traukiniu šio bilieto pirkti neapsimoka, arba turi nuolat judėti vien tik traukiniais: juose gyventi, nes perkant paprastus bilietus tikriausiai galima netgi sutaupyti, juolab, kad už traukinių rezervaciją didžiuosiuose miestuose tenka nemažai sumokėti, o be jos gali tiesiog būti lengvai išspirtas iš traukinio, kas vos nenutiko vėliau važiuojant iš Vigo.
Grįždami iš traukinių stoties patraukėme per Lisabonos dalį, kuri nenukentėjo per 1755 m. lapkričio 1-ąją įvykusį Didijį Lisabonos žemės drebėjimą su cunamiu. Ten dar galima rasti nemažai siaurų gatvelių, jaukių mažų restoranėlių, kofšopų ir parduotuvėlių. Tikra braziliška atmosfera, su skalbiniais ant palangių, markizėmis, 4-5 aukštų senoviniais aptrupėjusiais namais. Tas miestas turi charakterį, ir jei norite Lisabonoje jį rasti, patraukite ne didingų statinių, esančių Vasko da Gamos aikštėje link, bet būtent į priešingą pusę, netoli Šv. Jurgio pilies. Netoli namų nutarėme nusipirkti gero vyno atšvęsti naujai pažinčiai ir pasidalinti dienos įspūdžiais. Atidarytuvo viešbutyje nebuvo kaip ir karšto vandens. Už tai butelį mums pasiūlė atsikimšti greta esančioje kinų krautuvėlėje. Ten dar nusipirkome pagrindinių maisto produktų: duonos, daržovių ir vaisių, kurie, beje, yra pigesni ir tikresni negu sintetinis iš Olandijos gabenamas maistas supermarketuose.
Kitą dieną nukakome pasibastyti į kitą miesto dalį, arčiau Vasko da Gamos aikštės. Vienoje iš centro aikščių, knibždėte knibždėjusių butaforinių akinių pardavėjų, nuolat ėjusiu ratu aplink aikštę ir siūliusių tokia eilės tvarka sunglasses-hashish-coca-weed-grass-sunglasses sukirtome prabangius pietus ir sukirtome rankomis. Lisaboną privalu pamatyti ne todėl, kad yra sostinė, bet tam, kad tai bene vienintelė vieta Portugalijoje, o gal net visoje Europoje, kur gali pasijusti esąs P.Amerikos kontinente. Itin charakteringas miestas. Pajudėjęs iš traukinių stoties, turėjau progą pravažiuoti garsaus ispanų architekto Calatravos Valls (suprojektavusio 2004 m. Atėnų olimpinį kompleksą, Barselonoje esantį komunikacijos bokštą, besisukantį torsą Malmėje (Švedija), tilrą mano jau aplankytoje Sevilijoje ir nepaprastai įspūdingą statinių kompleksą gimtojoje Valencijoje, kurią aplankiau jau kelionės pabaigoje) suprojektuotą Gare do Oriente traukinių stotį. Statinys tiesiog spinduliuoja neįprastu gelžbetoniui lengvumu ir trapumu.
Porto
Jau vakare išlipau antrame pagal dydį Portugalijos mieste Porto, esančiame už bemaž 200 km nuo Lisabonos. Nuvykus centran oras kiek atvėso ir pasitiko malonus trumpalaikis šilto pavasario lietus. Nedelsdamas susiradau viešbutuką-rezidenciją beveik pačiame centre už tuos pačius 30 eurų, bet pasikalbėjęs su šeimininku gavau kambarį po 20 eurų, ir nutariau pasilikti porą dienų, nes kaip tik rytojaus dieną buvo mano gimtadienis. Pasidėjau daiktus ir nutariau susisiekti internetu su draugais ir giminėmis, kurie iki šiol sulaukdavo vienos kitos mano sms žinutės. Tuo pačiu apsipirkau čia pat esančioje pigioje indo krautuvėlėje. Portveinas, kurį pirkau pasirodė itin stiprus. Šeimininkas patarė jo gerti ne daugiau kaip 100 g, bet pasakiau, kad šiauriečiai atsparesni alkoholiui, todėl leisiu sau išgerti stiklinę, kad geriau miegočiau.
Kitą dieną nutariau panaršyti miestą su fotoaparatu. Pirmiausia nuėjau iki pilies. Ten laiptais ir siauromis tamsiomis gatvelėmis nusileidau į senąjį miestą ir istorinę Duoro krantinę, apie kurią rašoma kone kiekviename turistų ir vyno mėgėjų gide. Perėjęs įžymiojo Eifelio tilto apačia pakilau į Porto naujamiestį. Iš ten viršumi grįžau į senamiestį ir nudrožiau iki kito modernaus tilto, kur praktiką atliko dailės studentai. Oras tą dieną pasitaikė ypač gražus, todėl pasidariau nemažai nuotraukų. Porto labiau jaučiasi Prancūzų ir Ispanų įtaka, todėl šis miestas yra tvarkingesnis: gražiau sutvarkyti pastatai, mažiau šiukšlių nei Lisabonoje. Pats miestas atrodo europietiškai. Ir apskritai portugalai atrodo sunkiau gyvenantys, mažiau intelektualūs ir gal dėl tos pačios priežasties draugiškensi už ispanus.
Vigo
Pernakvojęs patraukiau į Santiago, bet jau Vigo mieste susiklosčius netikėtoms aplinkybėms apsigręžiau atgalios ir patraukiau Madrido link. Dabar plačiau apie jas.
Atvažiavau į šį, iš pažiūros mielą Ispanijos pasienio miestą maždaug vidurdienį, ir nedelsdamas nutariau patraukti pasivaikščioti po centrą, nes turėjau gražaus laiko – maždaug dvi valandas iki Santiagan vykstančio traukinio. Vos išėjus iš traukinių stoties labai nustebino gausios policijos pajėgos ties kiekviena sankryža. Pastarajį kartą tokią situaciją mačiau Miami (JAV), kur nuolat kyla įvairūs neramumai. Ką gi, patraukiau į miesto centrą pakeliui užsukdamas tai į vieną, tai į kitą kavinę pasidomėti meniu ir kainomis. Mano kryptimi judėjo netikėtai pasirodžiusi didelė vienodai apsirengusi šaukianti kelių šimtų vyrų minia. Pamaniau, vyksta ar baigėsi kokios nors futbolo varžybos, todėl fanai siaučia. Tuo metu kaip tik vyko Europos futbolo klubų čempionato pusfinaliai. Minia artėjo ir kvietė prisijungti prie jų, o pakeliui vartė pasitaikiusius šiukšlių konteinerius. Laikas nuo laiko pasigirsdavo gana stiprūs sprogimai. Prasilenkus spėjau nueiti gal dar penketą minučių centro link, kai staiga visur ėmė kaukti gaisrinių sirenos, nestabdomai liepsnoti konteineriai, o policininkai juos stengėsi patraukti nuo degių objektų: kavinių terasų, medžių, automobilių ir namų.
Čia pat netrukus pasirodė pasaulinių televizijų atstovai, paparaciai, ginkluoti fotokameromis ir motoroleriais, ir kilo visuotinis chaosas. Visur buvo pilna dūmų ir atrodė, kad miestas visiškai sudegs. Tiesa, greitai konteinerius užgesindavo gaisrinės, bet tai nestabdė nuėjusios minios. Visas centras buvo apgaubtas juodais dūmais, suodžiais ir pan.
Nieko nelaukdamas prifotografavau įspūdingų kadrų ir net nepietavęs nutariau, kad į Baskų kraštų gilumą nebevažiuosiu. Pasirinkau Ispanijos sostinę Madridą. Tikrai be reikalo.
Jau pirmame Ispanijos traukinyje teko smarkiai nusivilti INTERRAIL prioritetais, nes kiekvienas konduktorius vartė bilietą ir reikalavo susimokėti extra už neva vietos rezervaciją, nors aš aiškinau, kad neprivalau to daryti. Tada man buvo paaiškinta, kad privalau užimti stovimą vietą arba kilotis iš vietos į vietą tikintis, kad jos ir vėl kas nors neužims. Artėjant prie didesnių miestų visos sėdimos vietos paprastai būdavo užimamos, o tas kilojimasis su visa manta iš vienos sėdynės į kitą traukiniui vietomis lekiant apie 200 km/h irgi nėra labai jau simpatiškas dalykas, kai konduktorius visų akivaizdoje tave „praspirinėja“.
Mano paskaičiavimais sumerkiau arti 1200 Lt už basic INTERRAIL traukinių bilietus ir dar apie 300 Lt už ir visokias reikalingas/nereikalingas rezervacijas, todėl sakyčiau, kad geriau tada pirkti bilietą dvidešimčiai dienų ar net visam mėnesiui ir važinėti į vietoves, esančias atokiau nuo didmiesčių.
Madridas / Madrid
Gana greitai pasiekiau ir pačią Ispanijos širdį. Buvo jau vėlu. Miestas didelis – apie 6 mln. gyventojų įskaitant priemiesčius. Apsistojau tarp Chamartin traukinių stoties ir Plaza Castilla, garsėjančios Europos Vartų dangoraižiais, esančiame viešbutyje už kuriame esančius apartamentus su pusryčiais paaukojau 70 euru. Žmonės sakė, kad sostinėje ką nors pigesnio rasti būtų neįmanoma. Ką gi, patikėjau jais. Buvau pavargęs po ilgos kelionės iš Porto ir netikėtų dienos ispūdžių, todėl per daug nesinervinau.
Kitą dieną ilgai nemiegojęs papusryčiavau ir nutariau iki vakaro pasibastyti po Madridą, o popiet patraukti Barselonos link. Madridas, kaip ir daugelis šiandieninio globalaus Pasaulio sostinių negali pasigirti savo išskirtiniu veidu. Tai buvo bene didžiausias nusivylimas mano kelionėje. Jokios autentikos, jokios Ispanijos dvasios. Viskas taip vienoda ir tiek daug šurmulio, kad net provincijon iš Madrido pasitraukę ispanai sako, jog tai yra išprotėjęs miestas ir nebėra ką ten veikti. Panaši situacija yra Berlyne, Miunchene, Vienoje, Paryžiuje, Londone ir Varšuvoje. Tiesiog tuose didmiesčiuose būna neįdomu ir daug streso. Kai kas, žinoma, gali man prieštarauti, bet tai tiesiog mano nuomonė. Jei norite didelių gražių miestų, važiuokite į LA, NYC arba TOKYO – bent pamatysite ką nors mažiau įprasto ir daugiau technologinių siurprizų.
Madridas nepaliko didelio įspūdžio išskyrus karalių rūmus su parku, katedrą su popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra priešaky ir dideliu centriniu miesto skveru. Visa kita atrodė labai įprasta ir neverta dėmesio…
Pagurkšnojęs alaus keliuose vietinės reikšmės bariukuose, vakarop patraukiau traukiniu į Barseloną.
Barselona / Barcelona
Barselona mane pasitiko vėlų savaitės vidurio vakarą – apie 22.00, todėl buvau ramus, kad gana lengvai rasiu nakvynę, bet buvau priblokštas, kai trečiame iš eilės pigiame rezidenciniame viešbutyje už 30 eurų netoli Barcelona Sans rajono sulaukiau negatyvaus atsakymo. Nutariau kiek atsipūsti vietiniame bistro. Užsisakiau kuklią turistišką vakarienę su alumi, pažiūrėjau futbolo varžybas ir pasiteiravau ten buvusių žmonių dėl ko gi visi pigūs viešbučiai užimti. Pasirodo tą savaitę Barselonoje visai netoli to rajono, po kurį klajojau vyko statybų mugė, ir visi kambariai buvo rezervuoti jau praeitą savaitę. Tikėtis rasti ką nors pigaus buvo beviltiška iki pat sekmadienio vakaro, o buvo tik trečiadienis. Nuotaiką dar gerokai subjaurojo savižudis, kuris sumanė nušokti į gatvę kaip tik tuo metų, kai aš išeidinėjau iš Bistro. Išgirdau baisų trinktelėjimą į vitrinos stogelį ir nusiridenantį nuo jo į gatvę žmogaus kūna. Vaikinas specialiai išlaukė momento, kai gatve nevažiuos automobiliai, ir iššoko iš 4 aukšto balkono. Buvo gana bjauru. Nelaimėlis mirė vietoje. Atvykus policijai ir gaisrininkams, pasinaudodamas proga pasiteiravau kur galėčiau rasti pigesnę nakvynę, bet nesulaukiau jokių gerų naujienų. Visi jų nurodyti pigūs viešbučiai buvo completos.
Apėjęs dar bene dešimtį brangesnių ir įsitikinęs, kad pigiausias įmanomas variantas – 240 eurų, nusprendžiau pasirinkti nakvynę skvere ant suoliuko prie Sans traukinių stoties. Juolab, kad ten būriavosi keletas įvairaus amžiaus žmonių. Galiu pasakyti, kad išsimiegoti man taip ir nepavyko, nes nuolat koks valkata ar gėjus praeidavo pro šalį ir užkalbindavo, todėl buvo tiesiog neįmanoma sudėti bluosto. Galiausiai mane aktyviai kabinti pradėjęs 23 metų biseksualas buvo visko viršūnė. Gana aiškiai daviau jam suprasti, kad jeigu lįs gaus į galvą, bet įkyriai neatstojo ir laiks nuo laiko siūlėsi tai pačiulpti man, tai pasimylėti. Pasijutau šlykščiai kabinamas. Įsivaizduoju kaip bjauru būna merginoms, kai kalbina draugauti ar pasimylėti koks nors visai negeidžiamas vaikinas. Žodžiu, tam gėjui gana paprastai išaiškinau kad nieko nebus ir be muštynių, todėl jo akiniai liko ant nosies, o pats turėjau gerą progą įsitikinti, kad nesu didelis homofobas. Tiesa, kantrybė kabojo ant plauko.
Sulaukęs 6.00 ryto atvykusio traukinio išvykau į Žironą, kur kelionės metu nutariau aplankyti seniai matytą ten dirbantį ir gyvenantį grupioką ir tik tada sudėjau bluostą.
Žirona / Girona
Per miegus girdžiu quatra quatra estacion – Girona . Nubundu traukinyje, išvažiuojančiame iš kažkokio nedidelio miesto. Žiūriu į žemėlapį – niekas neaišku. Matyt būsiu ilgam užmigęs. Girdžiu vėl balsą, kad artėjame prie paskutinės maršruto stotelės – pasienio su Prancūzija miestelio – Portbou. Tik persėdau į priešingą sėdyne ir patraukiau atgalios į Žironą. Šį kartą nepramigau, todėl vos išlipęs iš traukinio ir dar kone komos būsenos, po beveik nemiegotų dviejų parų, pasiskambinau grupiokui ir kone koliodamasis paprašiau mane pasiimti, nes atvykau jo aplankyti (te dovanoja man už tai). Aišku jis buvo kaip visada greitas, ir atvažiavo manęs pasiimti kone už valandos. Sakė, kad rado ir vėl miegantį ant suoliuko autobusų stoty, todėl jau buvo pabodę ir gėda mane šaukti visų lietuviškai nesuprantančių ispanų akivaizdoje. Vos pakirdęs tiesiog pašokau į orą iš džiaugsmo, o ispanai buvo priblokšti tokio keisto susitikimo, kai vienas miega ant suoliuko, o kitas kažką šaukia jam iš automobilio nesuprantama kalba.
Nedelsiant movėm namolio į kalnų miestelį Sant Hilari Sacalm, kur jo draugė ruošė puikiausius per visą kelionę ir apskritai kada nors valgytus pietus. Po to nebeprisimenu kaip atlūžau miegot, ir pakirdau jau tik kitą rytą.
Ilgai negaišdami nuvykome į Žironos centrą ir aplankėme katedrą su ant jos laiptų augančiais nuostabiais gyvatvorių rutuliais. Nežinau, ar jie ten buvo laikinai ar auga nuolat, bet atrodė tikrai įspūdingai. Po to nutarėm apsilankyti ir papietauti vietiniame japonų restoranėlyje su eskalatoriniu padėklu. Tai už 10 eurų prisišveitėm į valias. Beje, kaip ir visuose vakaruose kiniečių ir japonų restoranai yra bene geriausia išeitis išalkusiam keliauninkui, norinčiam šilto skanaus maisto. Bet kuriuo atveju atperka bet kokį 3-5 eurus kainuojantį šaltą hamburgerį ar supermarketinį maistą.
Kitą dieną patraukėme prie Viduržemio jūros į netoliese esantį ramesnį kurortinį miestelį, nes draugai minėjo, kad Žironos paplūdimys labiau primena mūsų Palangą arba Šventają. Ten nieko įspūdingo nepamačiau, išskyrus tai, kad visas servisas pritaikytas anglams. Viskas užrašyta angliškai, padavėjai ir kitas personalas laisvai bendrauja anglų kalba, pilna britų, kurie neatrodo labai draugiškai nusiteikę – netgi priešingai – sudarė blogesnį įspūdį už vokiečių turistus, kurių drachen-machen-birchen-masažyren girdisi iš tolo. Temperamentingieji ispanai pakeliavus tiek dienų palyginus atrodė žymiai atviresni ir draugiškesni, todėl rekomenduoju aplankyti Ispaniją visiems tiems, kurie mane nuteikinėjo, kad aš ten žūsiu, prapulsiu be žinios ar atsitiks dar kas nors baisaus. Maniau, kad Ispanija yra kažkas panašaus į amerikiečių rodomas Meksikos dykumas, bet teko gana smarkiai apsirikti, kadangi civilizacija matoma kiekviename šalies kampelyje (ypač skrendant lėktuvu).
Barselona / Barcelona ir vėl
Paviešėjęs pas draugus ketvertą dienų, susipažinęs su Sant Hilari Sacalm gyventojais, katalonų, skelbiančių save nepriklausomais nuo ispanų, virtuve ir papročiais patraukiau jau atgalios link Malagos, nes iki skrydzio atgal i Lietuva buvo like vos kelios dienos. Anksti pirmadienio ryte pakirdau su draugu vykusiu darban ir is ten nesunkiai nusigavau iki Žironos traukinių stoties, o jau po valandėlės buvau Barselonos centre, kuriam nusprendžiau skirti visą dieną, o paskui vėlyvu traukiniu važiuoti į Valenciją.
Barselonoje apėjau visą centrą, kuris akimis žiūrint atrodo ypatingai didelis, bet metro yra gana greitai išmaišomas. Pro rūmus-dailės galeriją, kurių papėdėje visą savaitę vyko statybų paroda pakilau į olimpinį miestelį, o iš ten patraukiau funikulierių, jungiančių didžiąją kalvą su miesto centru, link. Deja, dėl per didelio vėjo eismas buvo sustabdytas, todėl nutariau pasivažinėti metro.
Pakeliui dar sutikau dailią kolumbietę, kuri buvo pametusi visus savo dokumentus ir laukė atsidarant ambasados, kad galėtų tvarkytis kelionės dokumentus namo. Kiek pasivaikščioję ir pašnekučiavę patraukėme savais keliais.
Pirmiausia važiavau pasidairyti į Antonio Gaudi stebuklą – Sagrada Familia baziliką. Statinys iš tiesų ne eilinis ir vertas dėmesio. Beje, nufotografuoti tikrai nėra paprasta, nes iš arti reikia gero plačiakampio objektyvo, o iš toli ją užstoja priešais esančio skvero medžiai arba pastatai. Paskui patraukiau centrinės miesto dalies link.
Praėjęs bemaž 10 kvartalo blokų, kas šiaip jau nepasirodė daug, patekau į aikštę prie Barselonos katedros, kur susitikau jauną amerikietę, studijuojančią kinų mediciną. Nutarėm sušveisti pietus, o per tą laiką ji man patarsianti ką derėtų aplankyti, taigi užsukome į netoliese esantį vegetarišką savitarnos restoranėlį, kur už bene 7 eurus prisišveitėm iki soties. Viskas ką ji rekomendavo jau buvo matyta apart Torre Agbar, bet nusprendžiau, kad geriau tiesiog prasieisiu iki uoste esančio Maremagnum centro, o paskui jau trauksiu traukinių stoties link.
Pirmyn nuėjęs centrine gatve, kur nuolat vyksta daugelio pantomimos artistų ir breikerių pasirodumai, grįždamas, kad būtų įdomiau, nutariau dar prasieiti keletu šalutinių centro gatvelių. Užklydau į visai čia pat esantį prostitučių rajoną, kuriame taip ir neišdrįsau nutaikyti fotoaparato į prostitutes, nes tikriausiai mane būtų primušę. To, ka ten pamačiau, užteks ilgam.
Valensija / Valencia
Vakare jau visai nusikalęs nuo visą dieną karštyje trukusio bastymosi sėdau į traukinį ir patraukiau Valencijos link. Miestą pasiekiau gana greitai – per keletą valandų, ir jau po valandėlės susiradau pigų viešbutį šio ypatingai aukštos kultūros miesto centre, visai netoli nuo traukinių stoties. Aplinkui nebuvo nė šiukšlelės, viskas tiesiog blizga tviska. Buvau priblokštas tokios tvarkos, ir tą patį girdėjau iš ne vieno sutikto turisto.
Viešbutis, priešingai negu miestas, buvo tikrai prastas. Kambaryje neveikė pusė lempučių ir rozečių, durys buvo popierinės, o vonioje neveikė dušas, todėl teko maišyti vandenį vonioje su dviem atskirais kranais, o nusiprausęs radau į mano mantą besikėsinančius karkvabalio dydžio tarakonus. Tai buvo pati klaikiausia nakvynė kelionėje, neskaitant nakties ant suoliuko Barselonoje. Išmaukiau visą turėtą portveino likutį ir kaip mat lūžau miegoti. Pakirdęs pirmiausia apsižvalgiau, kad nenumygčiau kokio naktinio kambarioko, bet visi jau buvo pasislėpę tamsiose kambario kertėse. Skubiai nusiprausiau, ir nedelsdamas patraukiau pasivaikščioti po Calatrava Menų ir Mokslų Miestą. Taip vadinasi įspūdingas net kelto grandiozinių pastatų kompleksas, reikalaujantis išskirtinio Ispanijon vykstančių turistų dėmesio. Fotografuodamas šiame kvartale užtrukau daugiau nei pusdienį, aplankiau šalia esantį jūrų muziejų. Pažiūrėti tikrai buvo į ką, tačiau stebuklingai atrodanti nežemiška architektūra nustelbė jūrų muziejaus įspūdžius su ypatingu delfinų šou.
Artinosi vakaras, o ir mano kelionė jau ritosi į pabaigą. Patraukiau atgal į centrą, nes 1.00 turėjo atvykti traukinys per Kordobą ir Granadą į Malagą, kuriuo teko vykti visą naktį. Vakare prapliupo lietus, todėl palaukiau kol jis aprims viename neva angliškame pube, kuriame dirba tik olandai, paskui užsukau į kinų restoraną ir tik tada kiek aprimus lietui nutariau dar prasieiti per miesto centrą.
Aukščiausi Ispanijos kalnai
Įlipau į gerokai prismirdusį traukinį dardantį iš Barselonos, kurią buvau palikęs dieną prieš tai. Mano vietą buvo užėmus sariu užsidengusi arabė, kuri gana lengvai sutiko užleisti vietą, šalia miegojo susirietusi į kamuoliuką pensinio amžiaus moteris, kuri jautėsi tikra besiskleidžiančio seksualumo paaugle. Apie tai bylojo jos išvaizda. Kitoje praėjimo pusėje parpė ispanų jaunimėlis, kuris išlipo Kartagenoje, o į jų vietą atsisėdo kažkokie neišvaizdūs dėdės su ūsais. Na, žodžiu visą naktį traukinyje vyko toks nelyg tautų kraustymasis iš vagono į vagoną, beieškant laisvų vietų prisėsti, neužimto tualeto, traukinio restorano ar kokio nors pražuvusio pakeleivio. Trūko tik Borato su vištom. Smarkiai išvargino.
Ryte nudžiugau pamatęs nuostabius saulės nuauksintus Granados kalnus. Bet kraštovaizdis gana sparčiai keitėsi, ir ryte jau atsidūriau Malagoje, kur nedelsiant susiradau puikiausią viešbutuką prie pat centrinės autobusų stoties. Įdomiausia, kad dabar Malagos gyventojai nebeatrodė baisieji čigonai, kuriuos pamačiau vos išlipęs iš atskridusio lėktuvo. Viskas šiame mieste atrodė sava ir taip artima, kad net nesinorėjo jo palikti.
Kiek pamiegojęs po pietų nubėgau į parduotuves pirkti smulkių dovanėlių draugams ir artimiesiems, dar truputį pasivaikščiojau po miestą ir grįžau išsimiegoti prieš rytdienos skrydį į Lietuvą – kelionės tikslas įveiktas su kaupu. Nesitikėjau, kad maždaug 4000 km vienui vienas įveiksiu taip lengvai.
Reziume
• Ispanija ir Portugalija jau nebe tos šalys, kuri buvo prieš įsivedant eurą. Norintiems pigesnio aptarnavimo patariama rinktis Maroką. Svarbiausia nepataikyti per ramadaną ir į viską žiūrėti daugiau kaip į žaidimą – be pykčio.
• Kelionės metu išleidau apie 3500 Lt įskaitant lėktuvo bilietus pirmyn-atgal, sunaudojau apie 6 GB vietos fotografuodamas 8.2 megapikselio Canon EOS 30D.
• Norintiems daugiau ekstrymo rekomenduočiau Portugaliją. Ypač tiems, kas nori pajusti brazilijos skonį. Ispanija – civilizuota aukštos kultūros šalis, pasižyminti išskirtine architektūra, moderniomis technologijomis (metro, greitaisiais traukiniais) priešingai mūsuose įteigtam žurnalistiniam banditų krašto šablonui.
• Gražiausi miestai – Valencija, Barselona ir Porto. Labiausiai nuvylė – Madridas. Lisabona – miestas su charakteriu: galima vertinti įvairiai.
• Mano nuotraukų galite rasti pasirausę po Ispanijos ir Portugalijos šalių foto skyrelius.
• Ispanijos pietuose žmonės yra mažiau išsilavinę negu šiaurėje. Madridas yra tarsi pusiaukelė tarp pietų ir šiaurės. Portugalijoje taipogi yra tokių panašumų. Lisabona ir Porto – visiškai skirtingi.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas