O viskas prasidėjo nuo to, kad galvoje pradėjo kirbėti mintis, kaip čia neturime jokių lėktuvo bilietų? :D… Kažkaip nėr ko laukti.. 😀 Kaip čia taip? 😀 Na ką, reikia kokiam savaitgaliui kur nors išlėkti 😀 Kaip visada, praneršiau kokių čia skrydžių siūlo ir nusprendėme (su vyru ir dar su porą draugų), kad sausio mėnesį po švenčių maratono lėksime pasižvalgyti į Vieną, Austrijos sostinę. Skridome Lauda oro linijomis (Ryanero dukterinė įmonė), tai viskas tas pats kaip Ryanero, tik spalvos kitokios. Bilietas pirmyn atgal asmeniui su priority, ~57 Eur. 🙂
Kadangi vėlai atskrendame, iškilo dilema, kaip čia reikės nuvažiuoti nuo oro uosto iki viešbučio. Bet mano klasiokas (kuris gyvena Vienoje), patarė atvykus nusipirki traukinio QBB S7 bilietą (past. atvykus, oro uoste visa žmonių eilė pirko tuos bilietus prie raudonų automatų), tuomet persėsti į reikiamą metro liniją (galioja tas pats bilietas) ir jo kaina tik 4,20 Eur. Kitas traukinys (žali automatai, nepamenu pavadinimo :))), kuris greičiau veža iki miesto, kainuoja apie 10 Eur/asm. Oro uoste pastovėję eilutėje prie QBB S7 automatų, nusprendėme visus bilietus pirkti vienu ypu. Ir žinot ką? Suma gavosi 4 asmenims 10,40 Eur :O Nu super 🙂 Taigi su visu tuntu nudardėjome iki traukinio (past. traukinio stotelė greitai ir sausai pasiekiama iš pačio oro uosto ir visur aiškūs ženklai).
Atvykome į viešbutį Orangerie Hotel (past. draugas rekomendavo rinktis nakvynės vietą šalia metro stotelės, nes tuomet viskas labai bus patogiai pasiekiama) vidurnaktį. Įgriuvę į minkštas lovas greit panirome į sapnų karalystę. Atsikėlę ryte nusileidome papusryčiauti (buvome užsisakę nakvynę su pusryčiais). Pusryčių meniu gan įprastas, kaip ir daugumoje vietų (kiaušinienė, virti kiaušiniai, šviežios šiltos bandelės, pyragai, kepta šoninė, sumuštiniams sūriai, kumpeliai, sausi pusryčiai, džemai, nutela ir pan.) Vyrai kapojo kiaušinienę su kepta šonine, o desertui gardžiai kramsnojome minkštutėlius kuruasanus su nutela 🙂 (Net dabar seilė tįsta…) Gerai pasistiprinę pusryčių metu, nusiteikėm šiandien gerokai pamiklinti kojeles. Pirmiausia metro stotelėje nusipirkome 48 val. viešojo transporto bilietą (kaina 14,10 eur asmeniui) ir numovėme tiesiai iki centro. Juokėmės, kad labiau centre metro stotelės (pav. Stephansplatz) turbūt negalėtų būti, nes pakilus laiptais iš metro į gatvę iš karto atsiduri šalia Šv. Stepono bažnyčios.
Bažnyčia tikrai atima amą savo didingumu ir grožiu. Įlindome į bažnyčios vidų pasigrožėti jos skliautais, bei užverstomis galvomis apsukome ratą aplink bažnyčią lauke. Yra galimybė užlipti apie 350 laiptelių į bokštą, bet buvo labai vėjuota diena ir patingėjome 😀
Išėje nukulniavome toliau gatvelėmis, kur nosis veda. Ir neplanuotai atsidūrėme prie laikrodžio Anker Clock, kuris 12 val. keičia figūras bei groja muzikėlė.
Iki 12 val. liko 15 min., tai nusprendėme apsukti porą ratų aplink, besižvalgydami gatvelėse ir grįžti prie laikrodžio.
Asmeniškai mūsų kompanijos laikrodis nesužavėjo, tai viso neperžiūrėjome (nes ten gan ilga procesija) ir nukulniavome toliau kur akys mato.
Vingiuodami senamiesčio gatvelėmis, grožėdamiesi bažnyčiomis, pastatais, skulptūromis, paminklais (Stephansplatz, Grabem, St. Peter’s Catholic Church ir pan.)
atkeliavome iki Hofburgo rūmų, kuriuose įsikūrusi prezidentūra bei daugybė įvairių muziejų. Šioje vietoje įsikūręs visas muziejų kvartalas su įspūdingais pastatais. Apsilankėme papirusų, gaublių
bei esperanto
muziejuose (už šiuos tris nedidelius muziejus – 5 Eur.) Taip pat susigundėme biblioteka (pav. State Hall of the Austrian National Library).
Kaina 8 Eur, bet tikrai negaila nė vieno euro už šią įstabaus grožio salę. Ji tikrai įspūdinga savo knygomis, lentynomis, slaptomis durelėmis bei eksponuojamais Liudviko Van Bethoveno originaliais kūriniais bei kitais dokumentais. Kol draugai baigė vaikštinėti po salę, prisėdau ir tiesiog gėriau akimis aplinką.
Sulaukę draugų patraukėme toliau. Pravingiavome pro įspūdingo dydžio Marijos Teresos paminklą (past. deja buvo aptvertas, kadangi vyko kalėdinio miestelio išrinkimas) apsuptą dviejų didingų muziejų. Vakarėjo, tad muziejų daugiau nebelankėme, nors girdėjome, kad ten tikrai verta užsukti. Gal kitą kartą 🙂 Alkani ir pavargusiomis kojytėmis, pradėjome žvalgytis kur galėtume pavalgyti. Šiek tiek su google pagalba suradome kavinę URlich. Atėjus teko pastovėti eilėje. Žmonių tikrai buvo daug, net lauke kai kurie sėdėjo ir tiesiog gurkšnojo kavą/vyną. Kol laukėme eilėje, interneto platybėse pasižvalgiau po jų patiekalus ir seilę varvindama galvojau kada galėsiu jau užsisakyti 🙂 Kavinė nėra iš pigiųjų (past. vėliau apie kitas), užsisakėme laukinio šerno (past. gal laukinės kiaulės, o gal tik šerno, bet išsivertėm taip) šnicelius su šaltų bulvių salotomis (kaina 17 Eur.), jautienos burgerį (kaina 16 Eur) bei vegetarišką įspūdingų spalvų patiekalą (burokėlių humusas, kale kopūstas, bolivinė balanda, saldžios bulvės) žinoma alaus bei radlerio. Pasisotinę ir pailsinę kojeles, nusprendėme toliau eiti pėstute iki Vienos rotušės bei norėjome pačiuožinėti ant ledo.
Pakeliui praėjome didingus Parlamento rūmus. Deja, jie buvo rekonstruojami, tad nieko nesimatė. Tačiau einant pastebėjau įdomius šviesoforus 🙂
Kol pasivaikščiodami atėjome iki rotušės, ji jau skendėjo tamsoje, o šalia esančiame parke vyko statybos (išrenkami kalėdinių mugių nameliai ir pan.), tad didžioji dalis buvo aptverta tvoromis. Ledo arena lyg nedirbo, vaikščiojome ratais kvadratais bandydami rasti įėjimą, bet nieko nepešę ir sušalę, nulindome į italų kavinukę 3raum kavos ir desertuko. Deja, desertai nesužavėjo, bet kavytė buvo labai skani.
Kaip tik artėjo laikas, kada turėjome susitikti su mano klasioku, gyvenančiu Vienoje, kurio nemačiau gerus 5 metus. Jis jau buvo suplanavęs, kur mus nusives. Uh, smalsu…:) Susitikome prie 25 hours hotel. Sako: kylam į viršų, bandysim pažiūrėt ar yra vietos. Jeigu išlipus iš lifto nebus eilės, tai dar pateksime. Na kadangi dar ankstoka, tai turėtų būti viskas gerai (past. buvo apie 18 val.). Išlipus iš lifto eilės nebuvo. Pasisekė 🙂 Patekus į vidų, paklausiau kur sėsime, o jis atsakė, kad nesitikėčiau čia jau sėdimų vietų – viskas bus užimta. Taigi užsisakę prie baro alaus, nukulniavome į lauko terasą esančią viršutiniame viešbučio aukšte. Labai džiaugėmės, kad buvo visai nešalta, nebuvo vėjo (kuris visą dieną pūtė) ir gražiai atsivėrė nedidelė miesto dalis. Pabuvę gerą valandą, keliavome toliau. Mus nusivedė iki kavinės/baro Centimeter (past. Stiftgasse 4, 1070 Wien (jų Vienoje mačiau yra dar kelias)).
Prisėdome pagurkšnoti, kas norėjo pasistiprinti bei paplepėti. Šioje vietoje kainos žymiai priimtinesnės ir lankosi daugiau vietinių žmonių. Meniu ilgas kaip metras, net patiekalų yra, kurie patiekiami metro ilgo lėkštėje arba atneša metro ilgio alaus padėklą. Šioje vietoje tikrai galima gerai pasisotinti bei paragauti tradicinės abrikosų degtinėlės. Čia su porcijom nesicackina ir jei nori vištienos sparnelių, tai renkiesi 1 kg arba 2 kg 😀 Draugas sako, jeigu norite valgyti valgykite dabar, nes po to valgymo įstaigos užsidarys ir nebegausite maisto, liks tik vietos, kuriose gausite tik gėrimų 🙂 Gerai, kai turime, kas pataria 🙂
Vėliau mūsų draugas nusivedė į „skylę“ Casablanca, kur buvo gyva muzika bei alus. Įlindus į barą, vos praeiti gali (past. Nu gi baisiai įdomu, kokia čia vieta) 😀 Prasibrovus pro žmones (kurie pagrinde stovi, nes nėra laisvų sėdimų vietų), pakilome į viršų, kur buvo keletas staliukų, kurie, be abejo, buvo užimti. Tačiau prisėdome šalia jau sėdinčių žmonių. Šioje vietoje nepavyks susikalbėti, gali tik paklausyti gyvai dainuojančios vokalistės, brazdinančios gitara. Seni geri gabalai, seksualiai užkimęs vokalistės balsas ir kartu dainuojanti publika – jėga 😀 Iš viršaus matosi apačioje dainuojanti mergina, tad nesi atskirtas. Kam nepatinka nutrintos vietos ir limpantys stalai su daug garsios muzikos, tai aplenkite šią vietą.. nors šiaip visada įdomu bent trumpam įlyst ir pažiūrėti gyvai kur lankosi vietiniai gyventojai 🙂
Paklausius geros, senos muzikos, nusprendėme keisti lokacijos vietą. Tačiau jau buvo vidurnaktis ir žinokite bėda 🙂 Nes visur sausakimša… Laisvos vietos radome kokteilių bare Bar13, kuriame kainytės kandžiojasi (alus 0,33 – 4,90 Eur, kokteiliai nuo 7 eur iki 15 eur.), bet galėjome pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ką gražaus pamatėme Vienoje, kaip ji mus sužavėjo savo įspūdinga architektūra, švara, saugumu. Tai pat buvo labai įdomu pasišnekučiuoti, kaip sekasi mūsų draugui gyventi Vienoje, koks tas vietinių gyvenimas 🙂 Taigi dar pasišnekučiavus ir jau jausdami dienos nuovargį, keliavome į viešbutį. Kas labai patogu savaitgaliais, kad metro važinėja kiaurą parą, tai be vargo grįžome namo. Bevelkant kojas į metro stotelę pasigrožėjome Vienos operos pastatu.
Ryte nenoriai pramerkę akeles, nuskubėjome pusryčiauti.
Šian oras dar nuostabesnis – žydras dangus, saulė šviečia, jokio vėjo, malonus rytinis šaltukas kutena nosį. Taigi sakome, geras oras, nelendam į muziejus, važiuojame į Schonbrunn rūmus (lietuviai įvairiai vadina ir Šionbruno, ir Šenburno).
Teko man pabuvoti šiame parke prieš kokių 20 metų vasaros metu, kai parke žydi gėlynai. Bet kai saulė šviečia tai ir žiemą labai gerai 🙂 Užkopėme į kalną pasižvalgyti į rūmus bei apžvelgti miesto panoramos. Parkas milžiniško dydžio, jame taip pat įsikūręs zoologijos sodas. Šį parką labai mėgsta vietiniai gyventojai, ypač bėgikai 🙂
Pabuvoję parke ant suolelio saulytės atokaitoje, nusprendėme važiuoti iki miesto kapinių (past. Esu girdėjus, kad yra dvejos), surasti Liudviko Van Bethoveno paminklą. Kapinės milžiniško dydžio, prie jų yra gal 4 tramvajaus stotelės. Paminklai tokio masyvumo, kad į kai kuriuos gali įeiti… bet nei Bethoveno nei Štrauso paminklai nesužavėjo, net gal šiek tiek pranyko toje didelėje kitų paminklų masėje. Šiaip jei turi kitų objektų savo sąraše, gal neteikčiau prioriteto šiam objektui nebent esi didis gerbėjas šių muzikų 🙂 Bet čia tik mano asmeniniai pamąstymai 🙂
Po ilgoko pasivaikščiojimo pradėjo gurkti skrandukai. Tačiau dar užsukome pasigrožėti Belvederio rūmais (past. nes jie pakeliui važiuojant iš Didžiųjų kapinių), o tada keliavome pavakarieniauti į Centimeter (vakar jame buvome). Žmonių jau nedaug sekmadienio popietę, tad ir baras pustuštis. Užsisakėme šonkaulių porciją (gali rinktis M, L, XL dydžio) dviems, tuomet tradicinį „šakar makar“ (dešrelės, mėsytės, makaronai, ir t.t.) bei chili corn su tofu. Visą meniu esu nufotografavusi ir įkėlusi į google kavinės vietą.
Į vakarą susisiekėme su savo klasioku, kuris mums žadėjo nuvežti šiek tiek už Vienos (past. galima nuvažiuoti ir viešuoju transportu). Pažadėjo ir nuvežė į Kahlenberg. Ten atsiveria TOOOOOKIA miesto panorama, kad ohohohoho….Atėmė amą :O
Pasigrožėję nuostabia naktine Vienos panorama, išgėrę kavos, patraukėme į miestą, paskutinio vakaro pasisėdėjimui bare. Vieta neprašmatni ir labai paprasta HAWIDERE – Bier & Burger (Ullmannstraße 31, 1150 Wien, Austria), bet… alaus mėgėjams čia rojus, nes pilstomo alaus gal kokių 20-30 rūšių, o taroje parduodamo alaus dar daugiau. Taip pat didelis pasirinkimas vegetarams, kas nėra dažna bei daug skanaus kitokio maisto Aš nusprendžiau pasilepinti desertu (past. šį desertą galima daug kur rasti kavinėse, gal net dažniau nei štrudelį :))
Meniu prie desertų net parašyta kokia alaus rūšis labiau tiktų 😀 Dar pasišnekučiavę, šį vakarą ilgai nenaktinėjome (kadangi laukė ankstyvas skrydis). Atsisveikinant su mūsų draugu, žadėjome, kad reikės dar grįžti į šį nuostabų miestą ir būtinai dar pasimatyti.
Kitą rytą kėlėmės 4 val. ryto ir iki oro uosto nukakti pasinaudojome uber‘io paslaugomis (kelionės draugas iš vakaro užrezervavo automobilį, kaina buvo apie 30 Eur). Atvykę į oro uostą nupėdinome sušlamšti savo pusryčių lauknešėlio gauto viešbutyje (past. Paprašėme iš anksto. Lauknešėlyje buvo obuolys, sulčių pakelis, vaflių pakelis ir du sausoki sumuštiniai su sūriu ir kumpiu) 🙂 Sprangiai pavalgę, dar pasižvalgėme skanumynų diutike, o įsėdus į lėktuvą, akys jau pradėjo pačios lipti, net nepakilus… Zzzzz…