Jordanija – kartojam

 Svajonės turi pildytis. Pajausti, matyti, sugerti, išgirsti, patirti… ir atlaisvinti vietą naujoms svajonėms…  Milijonais žvaigždžių nusėtas dangus, smėlio grikšėjimas po kojomis ir dar nepažinta nenusakoma naktinė dykumos tyla sugrąžino į Jordaniją. Žinoma, suveikė ir faktorius, kad po mėnesio nebeliks pigių skrydžių.

Sako, kas nematė Petros, nematė Jordanijos. Deja…. Kas matė tik Petrą, nematė tikros Jordanijos su savo šviesa, nuotaika, senų pilių ir romėnų laikus menančių miestų griuvėsiais, dūstančia nuo automobilių kamščių sostine ir nenusakomo grožio gamtos rezervatais….

1 diena, tiksliau vakaras

   Vilniaus oro uostas išlydėjo visus nedraugiškai – buvo iščiupinėta kiekviena siūlė. Atsiminkit kur skrendat – toks atsakymas nuskambėjo paklausus, kodėl būtent tokia kruopšti patikra. Ir nepatikėjo, kad pernai praėjom taip, lyg skristum į Palangą. Iš to netikėtumo vos nepalikom kelionės krepšio,  draugai pasų))) Mistika tęsėsi ir toliau, draugams pereinant pasų patikrą (ne ES piliečiai). Vienos rankos pirštų antspaudai sutampa, kitos ne. Galima pagalvoti, kad ranką į naują pasikeitė)))

Amanas pasitiko begėdišku šalčiu – +1. Semiras (mūsų pernykštis gidas) laukė apsitūlojęs ir užsitraukęs iki akių šiltą kepurę. Slapta tikėtos šilumos nė lašo. Bent kol kas.

    Šiek tiek nutolus nuo oro uosto Semiras sustoja. Kavos? Su kardamonu? Atsimena ką mes mėgstame. Kartu vykstantiems draugams pirma patirtis ir pirmas naujas skonis. 

   Šaltis ir žadama šlapdriba sutrikdo miesto darbą. Dėl žadamų oro prognozių daugelis anksti užsidarė ir išvažiavo namo. Šiaip ne taip surandame dirbančią keityklą.

    Šaltis negailestingai klajoja ir viešbučio koridoriais. Apartamentuose kiek šilčiau, nes įjungti kondicionieriai, tačiau viska įšyla tik antrą parą. 

   Alkis nugena į jau žinomą “Ghaith” restoranėlį.  Kainos pakilę, tačiau vis tiek nesikandžioja (24 JOD už viską). Nuklotas valgiais stalas primena, kad alkis ne geriausias patarėjas ir visko neįveiksim.

2 diena

   Apsiniaukęs dangus gąsdina lietumi. Bet po sočių pusryčių jau neatrodo toks baisus.

Mus traukia vietos, kur dar niekada nebuvom ir kurias mažai kas atradęs. Aplipusios milijonais turistų, su retomis išimtimis, paliekamos nuošaly be krislelio gailesčio. Jordanijoje 12 rezervatų iš kurių šį kartą išsirenkame du. Pačioje šalies šiaurėje išskirtinio grožio Yarmouk miškų rezervatas (Yarmouk forest reserve). Iki jo gabaliukas kelio, tad kava pakelės kavinukėje tiesiog privaloma. Šalia sukištos narvuose vargšės, pasmerktos galvų kapojimui, vištos. Bebaigiant gerti kavą, kaip tik užsuka vištienos pirkėjas. Nė vienas neišreiškia noro stebėti egzekucijos.

Yarmouk miškų rezervatas atidarytas visai šviežiai. Net Semiras čia dar nesilankė)) Siūlomos trys trasos.

  Pasiėmėme gidą valandos trasai, bet užtrukome kur kas ilgiau. Visai šalia Sirijos ir Izraelio sienos. Daug kas gąsdino Sirijoje vykstančiu karu nesigilindami, kad karo veiksmai vyksta Turkijos pasienyje. Kokie neramumai, jeigu gidas kuo ramiausiai dėsto apie naudingąsias augalų savybes. Visi parke augantys augalai vartojami arba medicinoje, arba maisto gamyboje. Balti plokšti akmenys įrėminti žalios žolės plotų, nusagstytų pavasariniais žiedais. Iš tolo žvilgsnį traukia raudoni vietinių „aguonų“ – kitaip anemonių žiedai.

 Jau ir dabar gražus parkas po mėnesio paskęs geltonų, juodų ir purpurinių irisų jūroje. Jordanijoje auga dviejų rūšių ąžuolai. Pakeliui važiuodami matėme amžinai žaliuojančius, o čia augantys žiemą meta lapus ir žemę nubarsto milžiniško dydžio gilėmis. 

 Netgi mūsų tautinė darželių gėlė rūta parke jaučiasi kuo puikiausiai. Ir pavadinimas toks pats – RUTA. Lapelį rūtos įdeda ir gaminant nacionalinį Jordanijos patiekalą mansaf. 

 Įsliūkinę vaikai su ožkomis gražiai išprašomi atgal – čia juk rezervatas. Gidas pakeliui surenka net mažiausias šiukšles. 

Tolumoje Golano aukštumos, kurių viena dalis priklauso Izraeliui, kita Sirijai. Ir abi šalys laiko šį žemės lopinėlį savu.

  Išvykstant nusifotografuojam su visa parko komanda ir kadangi diena ritasi į antrą pusę, užsukam į Umm Qais arba buvusį romėnų miestą Gadarą ( bilietas 5 JOD). Prieš 2000 metų tai buvo svarbi prekių, keliaujančių į Haifos uostamiestį dabartiniame Izraelyje ir iš jo, perkrovimo vieta. Būtent Gadaroje stovėjo muitinė, o iki Haifos vedė puikai grįstas apie 70 km ilgio kelias. Gadaroje klestėjimo metu rinkosi rašytojai, mokslininkai, poetai, filosofai ir dailininkai ir būtent tada miestas įėjo į Dekapolio sudėtį.

Po žemės drebėjimo sunaikinto senovės miesto liko tik bažnyčios griuvėsiai, požeminis mauzoliejus, juodo bazalto amfiteatro griuvėsiai, pagrindinė kolonomis įrėminta gatvė, dvi pirtys, fontanas, forumas, miesto vartai ir hipodromo likučiai. Lankytojų vienas kitas.

Čia esi laisvas judėti įvairiomis kryptimis, netgi pajudinti dvi tonas sveriančias akmenines duris. Klaidžioji tarp akmeninių namų mėgaudamasis metafiziniu pasauliu.

Žvilgsnis nuslysta grįstomis gatvėmis, užkliūdamas už žolėje gulinčių riedulių, kolonų likučių, kol pagaliau nusklendžia tolyn paskęsdamas padūmavusiame Jordanijos slėnyje ir Galilėjos jūroje. 

Irbido mieste stojam vėlyvų pietų. Pasimokę imam vieną porciją dviems, tačiau tai neapsaugo nuo apsivalgymo (viskas 15,50 JOD).

 O dar iš virtuvės atskuba šefo dovana, bet įmanoma paragauti tik mažytį kąsnelį.

  Per dieną nuo kondicionieriaus apšilę apartamentai leidžia komfortiškai pavakaroti.

3 diena

   Ryte pagaliau nudžiugina saulė. Laukia ilgas kelias iki Wadi Rum dykumos ir plastiku nusėtas kelias. Šmėkšteli beduinė, gabenanti namo šakas laužui.

   Pakeliui link Nebo kalno stabtelim mozaikų dirbtuvėje-parduotuvėje „Tree of Life handicraft center“. Čia Semiro draugų parduotuvė.  Ir, aišku, šuniukai šalia. 

 Semiras puikiai žino, kad nesame pirkėjai, bet jam reikia susitikti su draugais, o mus užima Zoja. Bulgarė, ištekėjusi už jordaniečio. Kol verdama kava, Zoja trumpai aprodo ir papasakoja apie mozaikų dirbtuves. Su mozaikomis dirba čia įdarbinti neįgalūs žmonės. Darbas reikalaujantis neįtikėtino kruopštumo ir tvirtų rankų atlaužti kietą mozaikos gabalėlį.

 Atitinkamai mažuliukų papuošalų kainos prasideda nuo 100 JOD. Parduotuvėje tikrai yra į ką pasižiūrėti ir pasigrožėti. Ir įsigyti ne tik mozaikų. 

    Nebo kalnas prižiūrimas pranciškonų, tad vieta sutvarkyta ir tviska švara (bilietas 2 JOD). Apačioje driekiasi kosmiškai gražus slėnis. Po tolumoje stūksančiu vienišu medžiu, pasakojama, kažkada ištryškęs šaltinis. 

Ne, ne tas, kuris pasirodė Mozei lazda trenkus į žemę. Sprendžiant iš visko, klaidžiai žmones po dykumą vedžiojančiam Mozei,  pakeliui pasitaikė ne vienas šaltinis.

   Ant kalno garsusis paminklas Mozei, tiksliau jo stebuklingai lazdai – susiraičiusių varinių gyvačių kryžius. Būtent šis simbolis (gyvatė su kryžiumi) naudojamas farmacijoje. 

Tolumoje lengvoje migloje paskendusi Negyvoji jūra link kurios veda vaizdingas serpantinas.

Bažnyčia naujai atstatyta. Viduje senosios Mozės bazilikos grindų mozaikos likučiai. Pasigrožėti mozaikomis trukdo minios plūstančių vidun turistų. 

   Dėmesį patraukia suskambėjusi melodija. https://www.youtube.com/watch?v=0L7aoEfhFRM

Gerai, kad atvažiavom pakankamai anksti, nes vėliau turistų gausėja geometrine progresija – jie pilasi iš didelių turistinių autobusų.

   Serpantinu nusileidžiame iki Negyvosios jūros. https://www.youtube.com/watch?v=wCxNoqLU4mw

Šį kartą sustingusią Loto žmoną apžiūrime dienos šviesoje. Ir pagaliau sušylam.  

   Pietų stojame beduinų kavinėje su iškeltu dviračiu ant iškabos „NEA local food” (arba iškaba NE-A-VISITORS CENTER, prie pat įėjimo). Patiekalus gamina iš čia pat augančių daržovių. Gomurį pamaloninu ryžiais su fantastinio skonio keptų pomidorų padažu. Mėsą atiduodu mūsų gidui)).

 Iš terasos atsiveria daržovėmis apsodinti laukai su palmių intarpais ir tolumoje mėlynuojančia Negyvąja jūra. 

Katinų apsupty belieka gardžiuotis kvapnia arbata su įmerktu citrinos lapeliu.

    Kol neskubant ir vis nuklystant nuo kelio nuriedame iki galutinio taško, pradeda temti. Dykuma pasitinka paskendusi aklinoje tamsoje, užsiklojusi miriadais žvaigždžių išdabinta dangaus skraiste. Semiras perduoda mus “NOMAD CAMP” šeimininkams. Ir kaip pagal tuos žibintų nušviestus žolės kupstelius įmanoma susiorientuoti kurioje pusėje tas kempingas?  Jis skendi praktiškai visiškoje tamsoje – dega tik keliolika žvakučių maišeliuose ir laužas. Su žibintuvėliais rankose šmirinėja kempingo šeimininkai – broliai, su malonumu išmainantys miesto triukšmą į dykumos tylą ir ramybę.

   Draugai kiek išsigąsta, kad teks pratūnoti tamsoje, tačiau čia tik triukas. Vėliau užkuriamas generatorius (tiesa, trumpam). 

Tačiau būtent tamsoje įmanoma pasigėrėti nupiltu žvaigždėmis dangumi ir begaliniu paukščių taku. Čia neveikia nei internetas, nei telefono ryšis.

    Be mūsų keturių, kempinge du studentai iš Graikijos. Smagiausia, kad vienas jų žino Lietuvą.  Vyrai greitai įsitraukia į diskusijas apie futbolą. Gaunam arbatos, o vėliau ir žadėtą vakarienę.

    Blūdinėjam tamsoje (pasišviesti mobiliais nėra jokio noro), kol iš už kalnų pakyla mėnulis ir savo vaiduokliška šviesa nušviečia dykumą. Nebepasiklysi tarp trijų žolės kupstų.

    Prie laužo šilta, bet oras vėsta vis labiau. Ilga kelionė nuvargino – tamsoje tenka tapnoti į tamsias palapines ir nerti po šaltais patalais apsiavus šiltas kojines. Net galvą užsikloji. Neįmanoma užmigti, kol nors kiek nesušyli. Pabundi nuo menkiausio atsiradusio plyšelio, per kurį visa jėga skverbiasi šuniškas šaltis. Apsikamšai ir įsiklausai į tylą… Ypatingą, gilią, švarią – be jokio bruzdesio, be šnaresio, be spengimo, be užsimiegojusio paukščio riktelėjimo – tikras tylos skonis…  Ir užmiegi iki sekančio plyšelio atsiradimo…

4 diena

    Iš palapinės išeinam anksti (kiti dar miega), tačiau saulės patekėjimą pramiegojom-  nebuvo jėgų keltis nuo dažnų pabudimų. 

Palei virtuvę varlinėja vienas brolių, pritūpęs kažką braižo smėlyje. 

Nupėdinam tolyn rytinės saulės spinduliuose besirąžančia dykuma. Pro šalį, visiškai nekreipdami dėmesio, pralinguoja kupranugariai.

    Sugrįžę randame paruoštus kuklius, bet sočius pusryčius.  Draugus tenka žadinti, pramiegotų ir pusryčius, ir pasivažinėjimą dykuma.

    Tai buvo ne pats įspūdingiausias šios dykumos maršrutas, bet su savu žavesiu. Rausvai gelsvi smėlio atspalviai, įmantrios, keisčiausių formų uolos, giliai žydras dangus ir …stebuklinga tyla, sudrumsčiama tik grikšinčio po mūsų kojomis smėlio.  

Simpsonas?

    Vieninteliai petroglifai uždavė keistą klausimą. Ar ten ne stručiai? Ir iš kur jie šioje dykumoje galėjo atsirasti?

    Dykuma patiko labiau nei Petra. Be masės turistų, išnaudojamų gyvuliukų ir keliančių dulkes vežimėlių. Galėjai pabūti pats su savimi, niekieno neskubinamas ir netrukdomas.

    Džipukas pristato į sutartą su Semiru degalinę ir pajudame atgal link Amano. 

 Trijų plačių juostų neapkrautame kelyje kartais vos išsitenki. Nesvarbu, kad viena juosta skirta sunkvežimiams – ji netgi atskirta ištisine juosta. Sunkvežimiai darda ne savo, o kitų dviejų juostų viduriu. Aplenk kaip nori. Lenkti visai šalia gali būti pavojinga, kadangi vairuotojams mokama tik už tas valandas, kai jie vairuoja, todėl didelė dalis dirba paromis padėrusiomis akimis. Užmigti bet kada už vairo ten ne naujiena.

  Toliau laukia užsnūdusi didybė – Al-Karak citadelė (bilietas 2 JOD). 12-ojo amžiaus viduryje pastatyta aukštos miesto kalvos viršūnėje, savo laiku tarnavo ir kaip kryžiuočių tvirtovė. Tokių masyvių pilių pagalba buvo įmanoma atsilaikyti priešiškose žemėse. Vaikščiojant po pilies griuvėsius galima tik įsivaizduoti kaip ji atrodė klestėjimo laikais. Perėjus tiltu gilų apsauginį griovį ir įėjus per vartus, iškyla kelių aukštų įspūdingi griuvėsiai.  

Visur galima laisvai vaikščioti, lįsti į rūsius. Tai kyli, tai leidiesi žemyn ir tai gerokai nuvargina. Pavojingos vietos aptvertos –  nepasisaugosi, tai krisi iš aukštai ir kietai.

 Atvirose vietose vėjo gūsiai bando išversti iš kojų. Vienoje vietoje prasilenkiu su pora žmonių lydimu individualaus gido. Sako, kad ant durų užrašyra Alach akbar. Vėliau pasitikrinau pas Semirą ar tikrai.))

  Įspūdingos akmeninės galerijos išsilaikusios ganėtinai gerai. Einant ilgu koridoriumi, užsuki į šalia esančias patalpėles ir bandai nuspėti kas gi ten tuo metu buvo. Kai kuriose vietose tenka pasišviesti. Norint pilį nuodugniau  apžiūrėti, reiktų skirti mažiausiai tris valandas. 

 Prie vienų durų mane pasikviečia darbuotojas ir pasiūlo užsukti. Įėjus uždaro duris …. ir nusiveda pasišviesdamas žibintuvėliu žemyn laiptais kažkokiais labirintais…. nu amen… užkas ir niekas neras… ))) Iš tikrųjų nusiveda iki ilgiausios galerijos – 80 m ilgio, kurios gale nišoje stovėjo karaliaus sostas. Tokiais labirintais einant pas karalių galvoje visos mintys gali susimaišyti, pamirši ką jam norėjai pasakyti. )) Šalia sosto aukštyn vedanti skylė- pasikalbėjimo anga.

  Pagaliau ištrunku į dienos šviesą. Nuo pilies atsiveria saviti vaizdai į miestą.

  Po mažai miegotos nakties vaikščioti sunku, tad pasuku į miestą, kur kavinėje „ Kir Heres restaurant“ laukia vyras (jis nėjo į pilį) su Semiru. Draugai kažkur dar landžioja po pilį. 

Valgyt norisi, bet ne mėsos.  Sriuba…. ai kaip tiks. Kartu su duonyte dar ir mutabal – baklažanų užtepėlė. Aštri mėsytė vyrui. Užsigardžiavimui kava su kardamonu. Viskas 10 JOD.

  Visiems pavalgius pajudame. Amanas. Ketvirtadienis – vakaras prieš išeiginę. Po darbų grįžę vyrai atiduoda automobilius žmonoms, kurios traukia į parduotuves. Dešimtimis tūkstančių. Amanas pasitinka kamščiais. Tokių kamščių dar niekur neteko matyti. Dviejų juostų kelyje susidaro tiek juostų, kiek telpa visai vienas šalia kito automobilių. Nebūtų durelių, tai persėsti galėtum net nelabai pajudėdamas iš vietos. Kamštis tarsi vientisas gyvas judantis organizmas, nenugalima jėga traukiantis link savęs krūvas automobilių iš šalutinių gatvelių, kurios sušliaužia prilipę viena prie kitos. Signalai, gestai, žvilgsniai.  Atrodo tuoj viskas išsipūs ir sprogs…. Ir mes to srauto vidury judam link Semiro namų. Ilgai, tikrai labai ilgai užtrunkame, kol pagaliau įsukame į jo rajoną.

 Visada įdomu apsilankyti vietinių namuose, pažiūrėti kokia jų buitis. Susipažįstame su gražuole žmona ir teta, o vaikus pamatome gyvai, ne per viber. Vaikai išsiilgę tėčio-juk nenakvojo namuose. Tėčiui tenka sutaisyti sugedusį žaislą. Namuose maloniai šilta (Jordanijoje šildosi dujiniais šildytuvais), kojos tapsena per minkštus kilimus. Patogiai įsitaisome didelėse sofose ir netrukus mėgaujamės kava su saldėsiais. Tai labai pasaulietiška šeima – Semiro žmona nesidengia galvos, jie daug kuo domisi, daug važinėja po pasaulį. Ilgai varginti nesinori, – juk mus dar turi nuvežti į viešbutį. 

  Vakaras vėsokas, tad į viešbutį važiuojame su mintimi, kad įsitaisysime šiltuose kambariuose. Deja, deja. Pora dienų prieš kelionę teko atšauti anksčiau užsakytą viešbutį, nes dykumoje žadėjo nulinę temperatūrą ir lietų, todėl reikėjo sukeisti dienas. Užsakiau tai, kas liko. Reikėjo centro ir nebrangiai. Kambariai, nors ir labai kuklūs, bet jei būtų šilti, tai pusė bėdos. Pliusas, kad jų langai išeina į koridorių, ne į gatvę – bent jau ramu, užtat šalčiau nei lauke.  Draugai lieka savo kambary, o mes išeinam į gatvę. Viešbutis pačiame centre – priešais romėnų amfiteatrą. Centriau nebūna. 

Nors metas vėlyvas, gatvėse pilna šeimų su vaikais, aikštėje prieš amfiteatrą su riedlentėmis duodasi jaunimas. Dešimt, pusė vienuolikos, beveik ir vienuolika, jau norisi miegoti. Teks grįžti į šaltą kambarį.

  Atsidarius duris, net nesinori užeiti. Ir čia akies krašteliu pamatau, kad į kambarį priešais, darbuotojas tempia tepalinį radiatorių. Prišoku klausdama, gal turi dar bent vieną. Pasiūlo pasidomėti registratūroje. Ten paaiškina, kad mūsų kambariai econom klasės ir mums nepriklauso. Bet nutaisius liūdnas akis ir gražiai parašius su kažkuo susiskambina ir sako, kad galim gauti nedidelį vėjelį, bet už papildomą mokestį. Dzin tas mokestį (2,50 JOD), svarbu šildytuvas būtų. Juk ir taip tas viešbutis su pusryčiais kainavo juokingai nedaug (20 JOD kambarys).  Gaunam du – sau ir draugams. Po kelių minučių kambary tampa jaukiau. Su nedideliu vėjeliu gali ir patalus pasišildyt prieš sliuogiant į lovą.)) Paliekam įjungtą visą naktį, tai nebaisu ir ranką iš po kaldros ištraukti.

5 diena

  Pabusti šiltam kambary žymiai maloniau. Tik vonioj ledinis šaltis, bet užtat vanduo karštutėlis.

  Pusryčiauti žvelgiant pro langą į amfiteatrą vienas malonumas. Pasirinkti pusryčius galima iš trijų variantų. Lagaminus paliekam viešbuty – laiko turim iki trijų. Draugai nuskuba link citadelės, o mes neriam į senamiestį.  Pirmu reisu į gatvės kioskelį normalios kavos (viešbučiuose tik tirpi). Atsirėmus į gatvės turėklą ir gurkšnojant kavą, stebi miesto šurmulį. Per išeigines daug miesto gyventojų išvažiuoja į gamtą, todėl automobilių gerokai mažiau. Pro šalį zuja jaunimo grupės, plėšydamos spalvotą cukraus vatą praslenka šeimos su vaikais. 

Valentino dieną švenčia ir Jordanijoje- pilna spalvotų žaisliukų ir širdelių.

  Prie mečečių budi sustiprintos policijos pajėgos.  Įspūdingai atrodo, bet fotografuoti nedrįsau.

 Pakylam iki Wild Jordan Center, tikėdamiesi gurkšnojant sultys žvelgti į sostinę iš aukštai. Tačiau per išeigines niekas nedirba, išskyrus senamiestį. Tenka leistis ir nerti į prekybines gatveles su gatvės turgumi. Tipiškas Artimųjų Rytų didmiestis, bet be įkyrių prekiautojų, brukančių į akis savo prekę. Gyva, spalvinga, kvepia kava ir prieskoniais, žiba auksas. Stabteli  pasimėgauti akimirka čia ir dabar.

Sulčių barai nukabinėti spalvingais vaisiais. Užsakius miksą su vaisiais, ne tik atsigeri, bet ir pavalgai. Ir  vėl neri į aplinkines gatveles.

  Papietauti tinkama vieta „Hashem Restaurant“ (Prince Mohammad St. 4) – vegetarų maistas. Žmonių milijonas, pilna vietinių. 

Gerai, kad dviese, tad įspraudžiami prie mažo staliuko palei sieną. Meniu nėra, o ir nereikia. Pagrindinis asortimentas – humusas, falafeliai, salotos ir arbata.  Užsisakom visko po vieną – atrodo padavėjas suprato, nes tai, ką kalba jis, neįmanoma suprasti visiškai nieko.)))  Čmaukšt naują polietileno gabalą ant stalo (paskui kartu su juo nuima likučius). Plest dvi lepioškes tiesiai ant stalo. 

Netrukus atkeliauja ir kiti patiekalai. Nepaprastai skanu ir  be galo sotu. Atsiskaityti eini prie kasos kioskelio ir susakai ką valgei. Sotūs pietūs – 3 JOD.

 Laiko lieka lėtai nužingsniuoti atgal iki viešbučio ir išgerti kavos apačioje esančioje kavinukėje….

 Semiras praktiškai tuščiom gatvėm nulakdina iki oro uosto. 

Atsibučiuojam, atsiglebėsčiuojam ….., tikimės, kad dar kada pasimatysim, jei gyvenimas  pasisuks ta linkme, kaip jis planuoja.

  Oro uoste visiems dalinamos sausaininės širdutės ir cake pops.

  Viso gero, Jordanija – antras kartas, nors ir nelepinęs orais, buvo puikus.