Pakeliui į Afriką. 6 dalis

Šalis: Gambija

Data: 2018

Keliautojai: Andrius ir Gytis

Fototechnika: Samsung S7

STAGE  #12 Wassadou – Janjanbureh (Georgetown). 295 km.

Paskutinis rytas Senegale, vos keli kilometrai iki Gambijos sienos. Deginame tuos menkus 120 kilometrų iki pasienio, pakeliui prisipildome kuro bakus degalinėje. Pasak šiandien dienos aprašymo „roadbooke“ viskas bus „Easy“, bet buvo ne visai taip. Pasak kelionės knygos, dvylikto etapo aprašymas atrodė taip: „Šią dieną vėl kirsime sieną, kuri tam tikru požiūriu bus lengva, bet chaotiškesnė nei bet kuri kita anksčiau. Čia jums viskas bus lengviau nei bet kada. Sienos kirtimas Velingara – Sabi. Senegalo pusėje, tiesiai priešais sieną, yra nedidelis pastatas. Pastatykite savo automobilį ten ir pasiimkite pasą ir automobilio dokumentus ir eikite į pastatą.  Tikriausiai jūsų bus paprašyta perduoti savo pasus ir atsisėsti ant suoliuko prieš pastatą, kol išgirsite savo vardą. Sustokite prie sienos, esančios Gambijos pusėje, ir vėl pasiimkite visus savo dokumentus į pastatą. Imigracijos kontrolė pirmiausia patikrins jūsų vizas, tada patikrins jūsų atvykimą antspaudu. Nepamirškite patikrinti antspaudus, ir ar užimėta teisinga data! Jei gausite antspaudą su vieneriais metais ankstesne data – kaip tai atsitiko organizatoriams planuojant maršrutą – bet jūs tuo metu dar neturėjote vizos, tai pakenks sistemai ir kelias valandas būsite užstrigę patikrinimo punkte. Gavęs imigracijos kontrolinius antspaudus, automobilio savininkas turi pasirūpinti automobilio įvažiavimu. Muitinės pareigūnas patikrins pirmiausia automobilį, taip pat paprašys viską iškrauti iš automobilio ir išpakuoti. Draudžiama turėti nelegalias medžiagas, bei jūs turite turėti pažymėjimą apie bet kokį vežamą vaistą. Geriau nieko neturėjti su savimi iš medikamentų, gali kilti problemų net ir dėl kokio nors Aspirino ar Ibuprofeno. Kai jūsų automobilis bus patikrintas, jie išduos įvažiavimo dokumentą jūsų automobiliui įvežti (deklaraciją). Artimiausiomis dienomis jums šio popieriaus lapo prireiks gana dažnai, taigi turėkite po ranka. Nuo šiandien tikrai nebeturėsite problemų dėl benzino pirkimo, nes benzininių automobilių yra daug Gambijoje, todėl jie parduoda benziną kiekvienoje kolonelėje. Taip pat visoje Gambijoje bus daug kontrolinių punktų, ir jūs turėsite sustoti kiekviename iš jų. Tai galima paaiškinti tuo, kad Gambija yra labai plona ir ilga šalis ir tu praktiškai bet kur gali kirsti žaliąją Senegalo sieną. Kita vertus, tai yra ankstesnę sistemą, kurios negalima pakeisti per naktį.
Bus trijų tipų tikrinimo punktai: policijos, muitinės ir kariniai. Policijos kontrolės punktai yra
dažniausiai ten, kur yra policininkai ir imigracijos kontrolės pareigūnai. Jie patikrins įvažiavimo antspaudą jūsų pase ir dokumentus, ypač tą, kurį gavote pasienyje – automobilio deklaraciją. Jie taip pat užduos jums įprastus klausimus, pavyzdžiui, kas tu esi, kodėl atvykai, kur važiuoji ir kiek laiko planuoji pasilikti. Kariniai punktai – priartėkite prie jų lėtai! Sustokite prie kordono, prie STOP ženklo ir palaukite, kol jie teiksis ateiti. Jokiu būdu nepravažiuokite STOP ir nelipkite iš automobilio.“ Na viskas atrodo šauniai ir sklandžiai, taip viskas ir vyko tik kart (daugyba) dešimt! Tai buvo ilgiausia sienos kirtimo procedūra iš visų. Senegalo pusėje pralaukėme apie dvi-tris valandas. Įvažiavus į Gambiją, dokumentų procedūra trūko irgi apie 2-3 valandas. Atėjo metas pajūdėti lyg šlakbaumo, prie kurio turėjo purtyti automobilius. Vežėme pilną kuprinę vaistų, kaip labdarą Gambijai (atibiotikai, vaistai nuo karščiavimo viduriavimo ir t.t.). Truputi buvo neramu, kad gali rasti, todėl visa šį gėrį buvome paslėpę slaptoje vietoje, įrengtoje tarp galinių sėdynių ir bagažinės. Stovint eilėje, prieš mus stovinčius automobilius pilnai išpurtė, iškrovė visus daiktus, teko žmonėms iš tašių net rūbus išiimti – laukėme savo eilės. Prie mūsų priėjo ginkluota kariškių “ambalų” pora su automatais – pareigūnas ir pareigūnė. Atidarius bagažinę, pamatė futbolo kamuolius. Pareigūnė: – Vat yz zys? – paklausė. Sakau:  – futbolo kamuoliai, Gambijos vaikams, vešime į mokyklą. Moteriškos lyties kareivis (-ė) sako: – Ai laik plei fūtbal, tū – ir pasiėmusi du kamuolius, nužingsniavo į postą, aišku, jos kolegos tai pamatė ir sugūžėjo kamuolių. Ko pasekoje nebeturėjom nei vieno kamuolio, bandėme aiškinti, kad jie reikalingi mokyklos vaikams, jie atkirto, stovėdami su automatais, kad ir jie turi vaikų. Kamuolių neužtekpo, tada sekė maikučių dalinimas (jų vežėme su remėjų logotipais apie 50 vnt.). Maikučių davėm tik tris vienetus, nes supratom, kad galo nebus, pradėjome naglai aiškinti, kad neturėsim kuo rengtis ir, kad toks reketas yra nusikalstama veikla. Atstojo. Pasimetė, taip pasimetė, kad pamiršo patikrinti automobilį. Mes jau Gambijoje. Šiaip visoje Gambijoje postai kas pora kilometrų, arba policijos, arba muitinės, arba kariniai. Visuose bando reketuoti, pats didžiausias reketas iš visų šalių, tiesiog reikia nepasimesti ir naglai atsakyti NO! Viskas manau dėl to, kad Gambija viena skurdžiausių Afrikos šalių, čia kas pora kilometrų didžiausi UNICEF, EU, UN ir kiti stendai, skelbentys apie įvairiausias paramas – tiesiog vietiniai nebemoka kitaip gyventi, pripratę, kad jiems viskas yra duodama. Na o iš kitos pusės, atlyginimai gan maži, valstybės tarnautojo apie 50-150eur per mėnesį, gero specialisto ~200-300eur, o kainos parduotuvėse prilygsta LT. Todėl ir tušinukai, ten, aukso vertės :). Pasiekiame pirmą Gambijos kaimą, viskas skurdžiau negu Senegale. Išsikeičiame 50eur į vietinę valiutą, gauname nemenką kruvelę popierių. Šios dienos tikslas Jurgiamiestis – Janjabureh. Su keleta kitų LT ekipažų susirandame tokį kaip kempingą su namukais, namukuose durų spynos prie durų priklijuotos lipnia juosta, na, baltaodžiai nori turbūt užsirakinti, privatumo, kaip sakant šekit – turėkit spynas. Pasivažinėjame po kaimą su dviračiais, palenktiniaujame su vietiniais, išsinuomuojame laivą ir plaukiame Gambijos upe paieškoti begemotų. Aišku neradome. Vakarinė dalis prie stalo su kolegomis, nuotykių aptarimas, šaltas, lengvas Gambiškas alus – viskas ko reikėjo po trumpos, bet gan įtemptos dienos.

Rytas Senegale, palmių paunksmėje.

 Vėl lekiame pro milžiniškus termitinus.

 Senegalo vaikams duodame saldainių ir tušinukų, iš to džiaugsmo net pameta ant žemės

Paskutiniai Senegalietiški kaimai, autentiški, Gambijoje tokie kaimukų namaisuregzti iš skardigalių

 Kaip visada, pasitinka krūvos vaikų.

 Labai nori dovanų.

 Skubame toliau raudono molio greitkeliais.

 Paskutinė Senegalo degalinė – vyksta automobilių girdymas.

 Visi nori fotografuotis su tokiomis super duper Ralio „Paris-Dakar” žvaigždėmis 😀

 Pirmas Gambijos kaimas, kaip taisyklė, kaip tik nauja valstybė, taip vaizdai keičiasi.

 O čia tiltas per upę.

Išsikeitėme 50 eurų (Beveik pusė mėnesio atlyginimas) į Gambijos dalasus „WE ARE BILLIONAIRES”

Patys skaniausi bananai pasaulyje (1kg – 50ct, turistams), nemeluoju. Kaip ir CocaCola – pati skaniausia Gambijoje. Kas buvo – patvirtins.

 Vietinė fauna

 Gambijoje šalta – ne taip kaip Senegale.

 Pakeliui į Jurgiamiestį

 Mūsų gausus kolektyvas, pavargę, purvini, bet laimingi

 Kelionė laiveliu po Gambijos upę.

STAGE  #13 Janjanbureh – Tendaba – Banjul. 390 km.

Paskutinė ralio diena, tiksliau mes taip pasidarėme, kad būtų paskutinė. Buvo galimybė rinktis, arba nakvoti Tendaba, arba pabaigtoi tuos likusius 100 km iškart. Kadangi Banjul, tarp Fajara ir Senegambia buvome užsibookine savaitei viešbutį su baseinu ant jūros kranto, nutarėme iškart važiuoti ten. O rytoj, tiesiog ramiai atsikėlus nuvažiuoti į finišo ceremoniją, dauguma ekipažų irgi taip darė. Atsikėlus ryte susikaičiuojame visas išlaidas už viešbutį „kempingą“ su butaforinėmis spynomis, vakarienę, alų – susimetam visi ekipažai ir ate ate bungalow stovyklavietei. Už kelius dalasus nusiplauname automobilį, padaliname saldainių vaikams, pasiklausome jų padėkos dainelės ir į kelią. Maršrutas gan lengvas, asfaltuotu keliu tiesiai, su daug patikrinimo postų. Gambija gan siaura ir ilga valstybė, eina tiesiog vienas kelias, nelabai kur daugiau ir pavažinėsi, iš vienos pusės upė, iš kitos džiunglynai su žaliąją Senegalo siena, tad tiesiog lekiame tiesiai ir vis stojamę postuose, kaikuriuose gražiuoju išsiskiriame, kaikuriuose tenka aukoti kelis tušinukus. Privažiavus vieną postą, sustojame prie STOP ženklo, kaip ir buvo rašyta kelionės knygoje, kad reikia laukti. Palaukus kelias minutes ir nesulaukus pareigūnų, nutareme privažiuoti arčiau posto, nes STOP ženklas gan toli nuo būdėjimo būdelės. Na ir ką, turėk bėdą vadinasi, vos tik pradėjus judėti išbega pareigūnai mojuodami… Gero nelauk. Pasirodo jau ir vengrų ekipažas stovi – „bauduojamas“. Pareigūnas paiima mašinos ir mūsų dokumentus ir liepia užeiti į jų „kontorą“ – išrašys baudą – 2000 dalasų (apie 35eur), nes padarėme patį griežčiausią nusižengimą, nelaukėme prie STOP ženklo, kol jie pamojuos. Nepasimetame, duodame 200 dalasų (3,5eur), kokius penkis tušinukus ir pora išlikimo įrankių (metalinė plokštelė, su lyniuote, aštria briauna ir keliate M tipo skyliu, turėjome iš remėjų). Abiejų pareigūnų veidai sušvinta, šypsena iki ausų, aišku mūsų tokį manevrą pamatė vengrų ekipažas ir ketino pasielgti taip pat. Prie pareigūnų pripuolė su krūva „padielkinių“ laikrodžių ir bandė jiems „padovanoti“. Pareigūnas pasižiūrėjo piktu veidu į vengrus ir atsakė: – No, no, jū stūpid, dū not zink, and zys pypul a klevar, zei first give prezent, and jū vant tu giv prezent ven vy vraiting fain, No No, yt yz braib, vy vil not teik braibs, you nyd tu pay tū tausand dalas. Tai va, mes išsisukome lengvai, o vengrai taip ir liko ten laukti savo baudos. Lekiam toliau, tiksliau tik bandom lekti, vos tik įsibegėjus iki 80 km/h vėl tenka standyti, nes vėl postas, po posto. Viename iš paskutinių postų pareigūnas pareikalauja, kad atiduotumėm kaklo pakabukus, ant kurių mūsų ralio pažymėjimai prisegti, jam labai patiko, norėtų pasikabinti savo raktus, atsakom, kad negalime, kad būsime diskvalifikuoti iš ralio, įsijungia „system error“ ir nebežino ką atsakyti. Sekančiame poste, pareigūnas panoro tapti mūsų „Pen friend‘u“. Paprašius, kad užrašytų savo elektroninį paštą ant lapuko ir mes jam parašysim, kardinaliai atsisako, teigdamas, kad jis ne kvailas, kad apgausim ir liepia mums užrašyti savo elektroninį paštą bei namų adresą. Na ką, sutinkama, pareigūno prašymas yra įsakymas. Kontaktai atrodo kažkaipo taip: [email protected] (atsiprašome, jeigu kažkas gauna laiškus iš Gambijos), Gatveles g. 15-25, Miestelis, Miesto aps., Lituania. Taip bestoviniuojant ir privažiuojame Tendaba, sustojame papietauti „prašmatniame restorane“, patiekalai dviejų rušių (kaip ir daugumoje „valgyklų“ Senegale ir Gambijoje) vištiena su bulvėm arba ženkliai brangesnis patiekalas – vištiena su bulvėm ir daržovėm. Nutariame paišlaidauti, imam su daržovėm. Tiksliau su trimis juostlėmis kopūsto ir pusė grežinėlio agurko 🙂 Po pietų pamatėme, kad mūsų Toyota vėl truputi kraujuoja, pradėjo lašėti tepalas pro tą suvirinimo vietą – niekis, datrauksime. Pavakarį pasiekiame Banjul, apsitojame viešbutyje – Atostogos. Vakare sulaukiame svečiu, mus viešbutyje aplanko „Tikrasis Lietuvos ambasadorius Gambijoje“ dėdė Žilvinas (su juo buvome susirašę dar prieš kelionę). Žilvinas gyvena Banjul apie dešimt metų, visureigių ir bekelės ekspertas, kas yra buvęs Gambijoje, tikrai su juo susipažino. Taip pat Žilvinas iš Lietuvos iki Gambijos kasmet organizuodavo išvykas „Africa Challange“. Paplepėjom, sutarėm, kad susitiksime rytoj finišo ceremonijoje, bei pakviete kelis vakarus atvykti pas jį į svečius.

Tenka atiduoti piniginę duoklę „viešbučio” savininkui

 Moteriškos giminės atstovės akylai stebi ar visus pinigus susimokame

 Plovykla

 Vaikų šokis bei padėkos dainelė

 Toliau per Gambijos kaimelius ir miestelius

 Dažnas keliavimo būdas Afrikoje.

 Greitkeliu iki prabangaus restorano – Tendaba miestelyje

 O štai ir restorano reklaminis stendas

 Brangesnis patiekalas – su daržovėmis

 Restorano panoramkė, čia pastebėjome Toyota kraujavimą

 Paskutiniai pakalės miškeliai iki Banjul

 Viešbučio palmė – Atostogos

 Sea food 😀

STAGE  #14 Banjul. FINISH

Viskas, mūsų smagi 10.000km odisėja trūkusi 17 dienų baigta. Liko keli nepabaigti darbai, dėl ko čia atvažiavome. Pirmas – kirsti finišo rampą ir atsiimti įveikto ralio diplomus, antra – parduoti automobilį, trečia – atiduoti labdarą, kurią vežėme, vietiniai mokyklai ir ketvirta – pailsėti 7 dienas Banjul. Ryte, viešbutyje prie automobilio prisirenka „šimtai“ vietinių, tikėdamiesi gauti grobį. Išdaliname miegmaišius, nebereikalingus rūbus, batus, brangesnius daiktus, tokius kaip palapinės (pirkos po 60eur) parduodame už 5 eur 🙂 Kol vyksta derybos prie automobilio, aišku dingsta ir keli daiktai (įrankiai, Toyota kaladėlių komplektas), neįmanoma visko sužiūrėti, net vienas vietinis ateina apsirengęs su mūsų džemperiu, kuris buvo mašinos salone, lyg niekur nieko, dar bando derėtis, kad parduotumėm reples. Šituos dykaduonius skėrius greitai išvaikome ir nutarėme, kad vertingesnius likusius daiktus paaukosime mokyklai kartu su vežta labdara, o įrankius ir trispalvę perleisime Žilvinui. Važiuojame į finišą, atsiimame diplomus, surengtame aukcione bandome pardavinėti automobilį, bet vietiniai žinodami, kad pas visus ribotas laikas, labai nepuola pirkti, laukia paskutinės dienos, kada turėsi išskristi ir taip numuš kainą. Sutareme su Žilvinu, kad Toyotą perleisime jam. Po karštos dienos stadione, ant kepinančios saulės, visi nudegusiais kaklais ir veidais patraukėme į oficialią ralio organizatorių vakarinę uždarymo šventę. Sekančia dieną su Žilvinu sutarėme važiuoti į vietinę mokyklą. Didelis dėkui Žilvinui, kad surado vieną iš skurdžiausių mokyklų, kuriai tikrai reikia paramos ir penki lietuvių ekipažai nuvežėme labdarą būtent ten. Kažkaip nenorėjome duoti paramos oficialiai, organizatorių įstaigai, nes buvome girdėja apie visokius korumpuotus ir pinigų / labdarų plovimo atvėjus (kurie veliau pasitvirtino, nu nu nu organizatoriams 🙂 ). Ir tikrai pasiilgėme teisingai. Net dabar ašaros kaupiasi akyse prisiminus Bakau regiono mokyklą ir tą vaikų džiaugsmą, toks nuoširdumas ir padėka dėl atvežtų smulkmenų, Lietuvoje mes kiekvienas per mėnesį daugiau išmetam į konteinerį, negu jie gauna per visus metus…

Po truputi pralekė savaitė, tai svečiuose pas Žilviną (dėkui už svetingumą), tai viešbutyje prie baseino, tai Gambijos rankdarbių turguje (kuriame viskas gaminama vietoje ir kainos ženkliai mažesnės negu kitose Afrikos šalyse). Laukite kelionės video. Iki.

p.s. Žilvinas 2018 metais, kai svečiavomės pas jį, turėjo planą – huliganą, 2020 metais nuvažiuoti iki PAR. Dėl laiko stokos ir biudžeto nesurinkimo, neturėjome galimybės prisijungti, ech… gaila. Bet Žilvinas su Kęstu (kolega kuris važiavo su Bison komanda), Vyčiu (bekelės, Dakar ir 4×4 specialistu), Marija, dviems ekipažais startavo. Šiuo metu jie jau Gambijoje, tvarkosi kitų šalių vizas ir judės link PAR. Jų nuotykius galite sekti facebook: Africa LT 2020

p.s.2. o mes su Afrika dar neatsisveikiname, turime 2021/2022 įdomių planų.

Viešbučio, kuriame praleidome 7 dienas, palūdimys

 Toyota  laukia savo eilės kirsti finišą

 FINIŠAVOM !!!

 Laimingi gavę diplomus, ta proga pasipuošėm Toyota maikutėm 😀

 Vietinė POP grupė

 Čiabuvis ar čiabuvė

 Beveik visi iš 10 Lietuvių ekipažų, net pagrindinis organizatorius Andrew G. Szabo stebisi mūsų gausa, šiemet buvome antri pagal gausumą (pirmi, aišku, vengrai)

 Vietinės pajėgos „Black Ops” 😀

 Vakarinė dalis

 Pakeliui link mokyklos Bakau regione

 Vaikai net neleidžia mums ramiai užeiti, prie durų krikštaudami pasitinka

 Mini pasirodymas

 Baltųjų – prabangus restoranas

 Tolumoje deginasi krokodilai

 Pietaujam su AmberAdventure, Bison komandomis, bei Žilvinu.

 „Mūsų” paplūdimys

 Paskutinė Toyota foto – perleidom žilvinui

 Keliatas Banjul foto

 Vietinis turgus, kuriame ant gatvės sėdėdami drožinėja suvenyrus

 Firminis Žilvino receptas, krevetės, turbūt visi ten buvę ragavo

 O čia firminis Gambijos patiekalas, vištienos domada su žemės riešutais

 Laikinas pakaitinis automobilis, Toyota, kurią paliko „Big Red” komanda pakrauti į konteinerį

Ate, ate, skrendam namo. Pavargę, bet laimingi – pilni įspūdžių