BalkanTrip2019: 1 dalis

Šalis: Lenkija – Slovakija – Vengrija – Serbija – Makedonija

Data: 2019-liepa

Keliautojai: Aš+žmona+sūnus

Fototechnika: Samsung S8 ir S9

Lengvas šeimininis overland tripas su šeima (aš, žmona ir 4 metų sūnus, šuo liko namuose, bet apie keliavimo problemas su šuniu aprašysiu vėliau)

Planuota buvo nuvažiuoti 6500km ir kelionei skirti 21-23 dienas. Bet antrą kelionės dieną, gavus info, kad atsirado svarbus projektas, teko kelionę trumpinti iki 15 dienų. Iš viso nuvažiuota 5608 km.

Lithuania-Poland-Slovakia-Hungary-Serbia-Macedonia-Albania-Montenegro-BosniaHerzegovina-Croatia-Italy-Slovenia-Austria-Czech-Poland-Lithuania.

Kelionės kaštai 1900eur TOTAL, kuras, nakvynės, maistas ir t.t. (Čia neskaitant reguliarių, kasmetinių, pasiruošimo / remonto kaštų).

Dabar trumpai, apie FamilyBalkanTrip2019. Kur dar kartą važiuočiau, o kur nebe. Detaliau viską aprašysiu eigoje. Valstybių sąrašas pagal labiausiai patikusias. Tvelf pointz gou tu:

1. Albanija – bet tik apačia, nuo Vlorės žemyn (į viršų neverta vykti). Ten tikra Albanija, viskas super, žmonės, maistas, gamta, Jonijos jūros pakrantė, kalnai. Nuoširdumas, tikrovė, ech….Ar dar ten vykčiau? Taip tikrai, ten pilna visokių keliukų, maršrutų, kur galima būtų su visureigiais pasitrankyti;

2. Juodkalnija – fantastika. Dar kokius 5 kartus mielai nuvykčiau, puiki vieta poilsiui / atostogoms su šeima. Tivato regionas ir įlanka užburia. Nors ir daug prabangos ir milionierių 🙂 ) bet jie neužgožia vietinių žmonių nuoširdumo. Jūros gėrybės – super!

3. Kosovas – manau, kad būtų jis buvęs čia, bet pasikeitus kelionės planams ir trukmei, nebepavyko aplankyti.

4. Bosnija ir Hercogovina – paliko tokį dviprasmį įspūdį, visiškas 90tųjų marozinas su nieko neatsiliekančia archiektūra, bet kažką tokio turi kabinančio, bet dar nežinau ką, gal saulėlydžius, gal tą aurą, gal… teks dar kartą apkankyti kadanors, kad įsitikinti.

5. Serbija – prieš kelionę galvojau, kad ši agresorinė, tironinė valstybė, bus paskutinėje vietoje, bet paliko geresnį įspūdį, labai nuoširdūs žmonės, tik vis pabrėžia, kad jie „better in basketball”.

6. Makedonija – atgrasanti, vietoj kelių planuotų nakvynių, nebuvo nei vienos, sutikti žmonės pasirodė nemalonūs, atstumiantys, labai primenantys romus, labiausiai iš visų balkanų aplankytų šalių, makedonai buvo panašiausi į radžį 🙂

7. Kroatija – never ever again. Totalus nusivylimas. Visiškai nepatiko, viskas, žmonės, miestai, atmosfera, ten besilankantys turistai ir t.t. KONKRETI PALANGA. Manau daugiau ten kojos nekelsiu 🙂

p.s. ši nuomonė yra tik mano ir gali skirtis nuo kitų žmonių nuomonės, bei situacijos, ir nėra rekomenduojamo pobūdžio (išskyrus dėl Kroatijos 🙂 )

Trumpai apie keliavimo priemonę. Kadangi tai šeimyninis lengvas maršrutas, tam turiu skirtą FamilyTripCar’ą.

2009 VOLVO XC90 V8 4.4. Sport+Executive+Individual. Eksplotuojamas nuo 2013 metų, prifarširuotas visokių priedų ir patobulinimų lengvinančių keliones su šeima.

Du bakai, kuro telpa 140 litrų, trąsoje galiu nuvažiuoti net 1000km.

30″ AllTerain padangos (Cooper Zeon LTZ R19/55/255).

GroundClearencas apie 27-28 cm. Po didelias bekelias neskirta važinėjimui, bet šeimyninėms kelionėms, kur reikia didesnio pravažumo, puikiai tinka (Stogo bagažinėje turiu sandrakus, pora sintetinių lynų, skremulius, karabinus ir mechaninę gervę, bet dar niekad neprireikė).

Dugno apsaugos (Variklio, dėžės, Haldex)

Bagažinėje viskas pritaikyta, kad patogiai susidėtų 60litrų 3 konteineriai ir 30litrų 3 konteineriai (Palapinės, kirvukai, kastuviukai, stalai, kėdės ir visas kitas stovyklavimo inventorius).

Pirma diena

Panevėžys [LT] – Liublinas [PL] – Prešovas [SK]: 920km

2019-liepos-24

Pirma diena, kaip ir visos kelionės dažniausiai prasideda Lenkijos kilometrų „žudymu”. Taip ir šį kartą ne išimtis.

Važiuoji, stoji į degalinę, vėl važiuoji, vėl stoji. Šios atkarpos vidutinis greitis gavosi tik 66km/h, kažkaip pirmą kartą pasitaikė, kad senuoju keliu link Liublino buvo labai didelis apkrovimas, gal, kad vasara, darbo diena… Nakvynė pakelės motelyje netoli Prešovo, Slovakija.

Lekiant Lenkijos keliukais, aplenkėme 6-7 suomių ekipažus su Citroen 2CV. Nors visos kelionės metu, visose šalyse sutikome tiek vokiečių, tiek švedų, suomių su 2CV.

Nakvynė netoli Prešov. Už 50eur gavome paskutinį kambarį, keturviečius 120kv/m apartamentus 🙂

Antra diena

Prešovas [SK] – Budapeštas [HU] – Belgradas [RS] – Nišas [RS]: 905km (T1825km)

2019-liepos-25

Be didesnių „lyrinių” nukrypimų į šonus, toliau naikiname kilometrus. Po paskutinio apsilankymo Slovakijoje, be vinjetės, daugiau neberizikuoju 🙂 Kertame Vengrijos lygumas ir judame link Vengrijos-Serbijos sienos. Apie šios sienos kirtimą (Horgoš) interneto platybėse buvau prisikaitęs daug gandų, net buvau pasiruošęs mažesnius punktus, kuriuose galima kirsti sieną. Sklando daug, kandų, kad reikia kabėti po kelias valandas, kad problema ne Serbijos pusėje, o Vengrijos, kad Vengrai labai viską „stabdo”. Na kažkiek tiesos yra, visas pravažiavimas truko apie 1,5val (kitose šalyse, niekur tiek nebesugaišom). 15 valanda, temperatūra +40C, bestovint valandą eilėje, akyse kuro rodyklė nukrito nuo F iki E, mintyse „Jo, tik baigėsi EU ir prasidėjo nuotykiai”. Paranojiškai pradedu užuosti benzino kvapą, išlipu iš automobiliu, pasilenkiu, jokios balos, jokios šlangutės netrūko (turėjau prisidėjęs kuro šlangų, dėl tokių bajerių), bakas neprakiuro, paranojinis benzino kvapas tiesiog šiaip tvyro ore, nuo šimtų automobilių. Įlipus į automobilį, gamyklinės navigacijos ekranas pradeda mirksėti, telefonas pajungtas krauti išmeta „Temperature error”… Pavažiavus į pavėsį, užgesinus automobilį, pastovėjus keliolika minučių viskas susitvarko. Tiesiog lauke keturiasdešimt, per priekinį langą panelė įkaitinta turbūt iki visų +60C, kaip sakant „ŠP” 🙂 Judam toliau, autostrados puštustės, labai keista po perkrautų EU kelių atsidurti Panevėžys-Vilnius automagistralėje. Kelionės tikslas perlėkti per Serbiją ir nakvynė, pačioje Serbijos apačioje, Niše. Nišas pasitinka jau sutemus, apie 21 val. Varganai atrodantis, su pramoniniai rajonais, apgriuvusiais pastatais, gyventojų netoli pusantro šimto tūkstančių. Per booking.com išsifiltruoju pigiausius ir geriausius įvertinimus turinčias apgyvendinimo įstaigas. Vuolia, pačiame centre, 18eur už trivietį kambarį, įvertinimas 9.6 balo, pažymėta, kaip įtin švarūs apartamentai. Likus kokiam kilometrui iki nakvynės vietos prasideda nebaigtų statybų namai, tiksliau dalinai baigtų, kaip arabiškose šalyse, pirmas aukštas gyvenamas, antras paliktas „dasistatyti” vaikams, pasukus link apartamentų prie kelio ant sankryžos kampo stovi pora serbų ir nužiūrinėja mus pravažiuojančius. Vos tik prisiparkavus automobilį atbėga vienas iš tų stovinčių, mojuodamas rankomis ir šaukdamas. Net nespėju sureguoti, kaip jis stovi mane apkabinęs ir vardina 1995 metų Lietuvos krepšinio rinktinę, ne tik pavardėmis, bet ir vardais, net neleidžia įsiterpti 🙂 Baigęs savo eilėrašti, pabrėžia, kad nesijaudinti dėl automobilio, čia jis bus „safe” ir atsisveikindamas sušunka „but we are better in basketball”. Apartamentai tikrai liuks, švaru, tvarkinga, net jaučiasi švaros kvapas ir tik 6eur žmogui. Savininkas labai malonus ir paslaugus, kieme pilna mototuristų plieninių žirgų su GR ir D numeriais. Labai nustemba sužinojęs, kad mes važiuojame ne į Graikiją, kaip daugelis čia apsistojusių, o į Albaniją. Taip pat pasisiūlo mus užregistruoti policijoje, kad nereikėtų patiems registruotis, nes jeigu Serbijoje būni daugiau, kaip 24val., privaloma apie save informuoti. Labanaktis.

Vengrijos lygumos

Serbijos automagistralė „Panevėžys-Vilnius”

Pasitinka Belgradas / Beogradas

Trečia diena

Nišas [RS] – Mavrovo Nacionalinis parkas [MK] – Pogradecas [AL]: 441km (T2266km)

2019-liepos-26

Keliamės anksti ryte ir važiuojame link Makedonijos, turėjom planą nakvoti Mavrovo nacionaliniame parke palapinėse, bet pasikeitus kelionės trukmei (taip pat pasijutus nejaukiai šioje šalyje), atsisakėme, geriau daugiau laiko skirti kelionės tikslui – Albanijai. Prieš kertant sieną užsukome apsipirkti Serbijos miestelyje prie pat Kosovo sienos – Preševe. Vaizdai niūroki, na kaip ir daugumoje arabiškų šalių, nes būtent šiame miestelyje matosi, kad diždioji dauguma gyventojų albanų tautybės, pilna mečečių, bei karinės technikos, kareivių, policininkų ir t.t. Na kaip ir visur pasienyje su Kosovu. Makedonija pasitinka nelabai svetingai, jau ant sienos pilna romų kilmės moterų siūlančių pirkti visokį š, o atsisakius ir uždarius langus pradeda piktai „varažint“ palei nosį ir vos tik sustojus pirmoje degalinėje užsipilti kuro, operatorius palinki sėkmės – „You will have problems in Macedonia“. Taip ir nesupratau jo to palinkėjimo, ar problemos bus su kuru (nes vietoj 60 litrų pripila tik 40l), ar šiaip problemų. Na, Panevėžyje, kai rajone sako „Turi problemų“ tai viskas yra aišku 🙂 Autostradomis aplenkiame Skopje, Tetovą ir greitai pasiekiame serpantininius šunkeliukus vedančius per Mavrovo nacionalinį parką. Tikslas aplankyti dirbtiną Mavrovo ežerą / užtvanką – čia veikia didžiausia Makedonijos elektrinė. Per pievas ir žvyrą privažiuojame pačia pakrantę, nutariame nueiti prie vandens, likus kokiems 5 metrams pasigirsta vietinių senų moterų riksmai „Nein, nein, achtung, achtung, nein, electric, electric“. Šlubčiodamos pribėga kokios keturios vietinės senolės ir laužyta vokiečių kalba pradeda aiškinti, kad neiti prie vandens, kad nutrenks elektra. Pasifotografuojame ir lekiame toliau per nacionalinį parka iki Albanijos. Parkas išties gražus, bet visos įspūdingiausios vietos pasiekiamos tik pieškomis. Automobilių su „importiniais“ numeriai nebesutinkame, vien tik vietinė fauna. Likus keliems kilometras iki sienos Kjafasan-Qaf Thane tiek kelias, tiek pastatai darosi skurdesni. Bet tai ne motais. Albanija pasitinka išskėstomis rankomis. Trumpiausias sienos kirtimas per visą mano istoriją, labai malonūs muitininkai, plius tik kirtus sieną pribėga kelios albanės nešinos žemėlapiais, lankstinukais ir sveikina atvykus į jų nuostabią šalį. Nuo pat pirmųjų metrų viduje jaučiamas malonumas, tarsi čia ir turėtum būti. Taip buvo ir visos kelionės metu po Albaniją iki pat Vlorės. Apsistojame Lin miestelyje prie Ochrido ežero ir važiuojame apsidairyti po nuostabųjį Pogradecį. Matosi, kad per paskutinius dešimt metų (prieš tiek laiko buvo kolegos Albanijoje) labai gausiai investuojama į turizmą, infrastruktūrą – reikia kažkaip albanų mafijos „užkaltus“ pinigus Europoje įsisavinti. Visas kelias nuo Lin iki Pogradecio naujai nutiestas, su trinkelėmis klotais dviračių takais apšvietimu ir pats miestelis pasitinka labai maloniai. Visiškai turistinis, bet neperkrautas žmonėmis, matosi, kad čia atostogauja Albanai, užsieniečių beveik nesutikome. Maudynės ežere, laikas atrakcionų parke (10min apie 35eur centus) ir puiki vakarienė vietiniame restorane, kuriame bandėme susikalbėti albaniškai (menių buvo albanų kalbos) – vietiniams buvo juoko iki ašarų 🙂 Vakarienė puiki, trys porcijos vietinės žuvies, grillinta vištiena, kalnas graikiškų salotų (vienos porcijos užteko trims), alus, fanta ir visa tai už 20eur. Grižus į kaimelį, kuriame nakvosime patikriname automobilio skysčius, ar viskas ok, susimažiname padangų slėgį, nuo karščio visose padangose 3 „atmosferos“, lauke plius 40C, dar važiuojant Serbijoje buvo lentelė su greitkelio paviršiaus temperatūra +60C. Rytoj laukia toliau pažintis su Podgredeciu ir kelionė link Permečio. Kai buvome Kroatijoje, labai gailėjomės, kad šiame nuostabiame miestelyje nepasilikom dar porai naktų.

Pakeliui link Mavrovo Nacionalinio parko

Dažnai sutinkama transporto priemonė ir vežamas krovinys

Mavrovo ežeras / užtvanka

Tolumoje matosi senolių būrelis, kuris mus perspėjo nesiartinti prie vandens

Vis dar Makedonija

Ochrido ežeras, jau Albanijoje, kitoje pusėje matosi Ochrido miestas esantis Makedonijoje.

Podgradecį, palei Ochrido ežero pakrantę pilna suoliukų, vietiniai pagyvenę žmonės sėdi poromis ir bendrauja, kas neįprasta musulmoniškoms šalims, čia bendrauja viešumoje ir moterys, ne tik vyrai. Nors Albanija musulmoniška tiek, kiek Estija – krikščioniška 🙂

Dalis gausios vakarienės

Nakvynės vieta, su puikiu vaizdu į Ochrido ežerą. Trivietis kambarys – 20 eur.