Tyliai lentynoje snaudžiantys lagaminai saugo prisiminimų šleifą – per asfaltą dardantys ratukai, kylantys lėktuvai, daugybės žmonių rankos ir kojos, o paskui tamsa…. kol pasibaigs skrydis …. Ir vėl ratukų dardėjimas nepažįstamo miesto gatvėmis…
Nors rugsėjis lepino pakankamai šiltomis dienomis, tačiau Bergamas pabirusius per oro uosto duris priėmė į dar šiltesnį glėbį. Nesvarbu, kad laikas vėlyvas, kad miestas jau seniai nugrimzdo tamson – mergaitiškos atostogos tik prasideda. Mergaitiškos atostogos mergaitiškai ir prasideda. Kadangi apartamentų šeimininkas nelauks pusę nakties, kviečiamas Uber. Oi tie taksistai – ir surask gi dabar tamsoj, kur ten kokio numerio aikštelė ir kur ta užkandinė, šalia kurios jis stovi, jei net nežinai į kurią pusę pasukti. Intuicija šį kartą nepadeda. “-Scusi, aiuto!“- tenka kreiptis (kas ten dabar supaisys) į kažkokį tai pareigūną. Tuo pat metu suskamba telefonas – vėl Uber taksistas. Įjungus mikrofoną, viskas vyksta žaibo greičiu. Pareigūnas itališka greitakalbe paaiškina taksistui kur stovi trys pasimetusios gražuolės ir netgi leidžia jam sustoti neleidžiamoje vietoje. Pagaliau pilnas taksi nurieda naktinio Bergamo gatvėmis. Ir nors atstumas visai netolimas, taksi čia plėšikiškai brangus –apie 30 Eur (vien įsėdimas beveik 10 Eur). Tačiau į vietą tris turistes pristato akimirksniu. O čia žvangindamas raktais skuba apartamentų šeimininkas. Greit parodo kas ir kaip, pasiima pinigus ir lekia miegoti.
Butukas simpatiškas, kai kurie daiktai, atlikdami netiesiogines funkcijas, čia gyvena antrą gyvenimą.
Svarbiausia nesujungti kelių, daug elektros ryjančių prietaisų, nes elektra dings ir teks ropoti po kriaukle, nes būtent ten įrengtas šviesos skydelis. Viską išsinagrinėti teks dienos šviesoj, o dabar svarbiausia pasidalinti lovas ir miegelio …
Bergamas
Nauja vieta neleidžia ilgai miegoti, bet nusiminti nėra ko – bus daugiau laiko pasižvalgyti po miestą, į pasaulį išleidusį Arlekiną arba kitaip Triufaldiną.
Geroji mergaitiškos kompanijos fėja kiekvienai atskirai mikroskopiniame itališkame kavinuke išverda šlakelį espresso kavos. Paskui pusryčiai ir į trasą.
Pirmam apsižvalgymui pėstute iki stoties (2 km ryte vienas juokas). Juk iš ten kitomis dienomis teks dundėti traukiniais. Tuo pačiu patogu nusipirkti dienos bilietą (kaina 3,50 Eur, tuo tarpu vienkartinio 1,30 – pirmai zonai). Skirtingoms zonoms, skirtingos kainos. (https://www.atb.bergamo.it/en/atb-network/tickets/fare-system) Nusiperki ir ramu- nereikia kiekvieną kartą įlipus į miesto transportą galvoti apie bilietą. Bilietus galima įsigyti vadinamuose tabako kioskuose, bilietų automatuose, esančiuose autobuso stotelėse (bet ne visose jie stovi) ir viduje pačiame transporte. Dienos bilietas galioja 24 val. Važiuoti galima visu miesto transportu ir funikulieriumi. Svarbu nepamiršti pasižymėti įlipus į autobusą. Laikas skaičiuojamas nuo tada, kai pažymėsite bilietą autobuse. Vienkartinis bilietas galioja 75 min. Sustojimuose autobusais stabdomi ištiesus ranką, o norint išlipti reikia nepamiršt paspausti raudoną mygtuką.
Pirmasis lankomas objektas, su kuriuo susiduria beveik visi nuo stoties keliaujantys turistai- bazilika Chiesa di Santa Maria Immacolata delle Grazie.
Tačiau pagrindinis Bergamo grožis sutelktas aukštutiniame mieste Città alta. “Namai ant kalno”, kitaip “Bergheim” – juk atitinka? Autobusas išleidžia prie vienų senojo miesto vartų (Citta Alta turi ketverius vartus), pro kuriuos išžingsniuoja senyva italė elegantišku šviesiu kostiumėliu. Sijonėlis šiek tiek virš kelių, nežiūrint, kad koja apibintuota elastiniu bintu, batai su kulniukais. Žavu.
Įžengęs pro vartus patenki į Piazza della Cittadella. Aikštė nėra labai išvaizdi, tačiau iš jos įžengus į Via Bartolomeo Colleoni, vaizdas pasikeičia. Aukštų akmeninių namų įrėminta gatvė alsuoja senove. Viskas kompaktiška, norisi pasiklysti tarp trijų namų ir vėl pratapenti tomis pačiomis simpatiškomis gatvelėmis. Kam tas išankstinis planas – tegul guli kuprinės gelmėse. Žvilgsniai nuklysta į namų portikus, išsislapsčiusius sodelius, butikėlius, mažų parduotuvėlių vitrinas.Vitrinos tarsi maži linksmi paveikslėliai. Nebūtų mergaitiškos atostogos – oi, kaip rūpi kyštelti nosis į parduotuvėlių vidų.
Taip visai netikėtai patenki į – Piazza Vecchia– Senąją aikštę, atsirėmusią į balsvo marmuro biblioteką. Atsiradusi tuo metu, kai buvo nugriauti senieji pastatai, dabar vilioja apjuostu sfinksais Contarini fontanu, Senąja ir Naująja rotuše. Su fontanu, beje, nutiko įdomi istorija. Gerasis žmogus Contarini 18 a. nutarė miestui padovanoti fontaną. Ir padovanojo. Džiaugėsi miestiečiai vandeniu. Tik staiga 19 a. miesto valdžia šioje vietoje sugalvojo pastatyti paminklą Garibaldžiui. Fontaną panaikino, paminklą pastatė, o po kiek laiko persigalvojo ir sugrąžino fontaną į senąją vietą.
Visai šalia Piazza del Duomo, apsupta Bergamo Katedros, Santa Maria Maggiore bazilikos, Vyskupo rūmų, Colleoni koplyčios ir gražutės krikštyklos.
Daili iš išorės kaip saldainiukas Colleoni koplyčia viduje visiškai neišvaizdi. Net nesuprantama, kodėl ten draudžiama fotografuoti. Gal dėl to, kad po auksiniu sarkofagu koplyčioje iki šiol ilsisi Colleoni palaikai. Įdomiausia, kad ji nėkarto nebuvo perstatyta, kas būdinga daugeliui Italijos pastatų.
Šalia koplyčios prisišliejusi kukli savo išore Basilica di Santa Maria Maggiore.
Tačiau įėjus į vidų tiesiog visu svoriu užgula grožis. Jo tiek daug, tad belieka prisėsti ir sugerti vaizdus skanuojant viską iš eilės, kad neužspringti tarsi vandeniu iš krioklio. Skirtingai dekoruoti skliautai, milžiniški gobelenai, dekoruotos kolonos, pasakiško grožio drožinėtos klausyklos. Net nežinai kuris rakursas gražesnis. Bazilikoje palaidotas žinomas miestelėnas ir garsus kompozitorius Donizetti.
Po Santa Maria Maggiore Katedra atrodo pakankamai kukliai. Tačiau jos šviesus, lengvas barokas iš tikrųjų įspūdingas. Ypač balkonėlis ir užuolaidėlės ant langelio.
Vienoje ramioje nedidukėje aikštelėje (už Gombito bokšto) pūpso Antico Lavatoio – didelė marmurinė vonia. XIX amžiaus pradžioje šioje vietoje buvo įsikūrusi viešoji Bergamo prausykla ir skalbykla.
Iš balkonėlio turistus išdidžiai stebi senoji miesto ponia.
Tapenant Senojo miesto gatvelėmis, viena jų išveda prie pat miesto sienos, iš kur atsiveria vaizdas į dalį naujojo miesto ir apylinkes. Išdykėlis šiltas ruduo dar kartą pražydina kaštonus.
Kita rami gatvelė nuveda iki pasislėpusios nuo turistų akių Šv. Kryžiaus šventyklos (Tempietto di Santa Croce), datuojamos XI a. Šis nedidukas akmeninis grožis slapstosi prie kito Basilica di Santa Maria Maggiore šoninio įėjimo. Šalia moksleivių būrelis su gidu. Nugirsta naudinga info-Bergame yra net 32 įvairių stilių bažnyčios.
Šalia koplyčios praviros durys nuveda į Aula Picta. XIII amžiaus erdvė neužilgo taps didele parodų sale, o kol kas žingsnių aidas nusklendžia po aukštais skliautais ir išveda vėl į Piazza del Duomo.
O čia būtinai reikia sugrįžti prie Colleoni koplyčios. Pasakojimuose apie Colleoni minima, kad jis turėjo 3 sėklides. Jos net atvaizduotos jo herbe. Vienas iš herbų ant tvoros tviska nušlifuotas milijonų žmonių rankų. Tikima, kad jos neša laimę. Nesikuklinkit, mergaitiškų atostogų herojės taip pat nesikratė laimės.))
Piazza Vecchia širdyje stovi Pilietinis bokštas (Torre del Comune), vadinamas Campanone, kuris iš 52,76 metrų aukščio siūlo pasigrožėti senojo miesto panorama ir kas pusvalandį skaičiuoja valandas. Kažkada bokšte gyveno pasiturinčios miesto šeimos, kol jis nebuvo perduotas miesto valdžiai. Nedaug kas žino, kad bokšto rūsiuose buvo kalėjimas.
Kad pasikelti į bokštą tenka pirkti bilietą, į kurio kainą (5 Eur) įeina ir istorijos muziejaus ekspozicijos apžiūrėjimas. Nors ir interaktyvi, tačiau ekspozicija ganėtinai skurdi ir visiškai nepatraukli. Palazzo del Podesta– likęs tik gražus skambesys. Į bokštą galima pasikelti laipteliais arba žymiai paprastesniu būdu- liftu.
Eini akim per bažnyčių bokštus ir senųjų namų stogus, tarsi žaislines miesto aikštes ir parkus, žvilgsniu nuglostai tolumoje stūksančius kalnus….
Ir staiga BAAAAM… tiesiai virš galvos sugaudžia varpai. Net kojos sulinksta.
https://www.youtube.com/watch?v=7WJ_S0V9GNo
Bergame daug viliojančių restoranėlių ir barų. Kad nevaikščioti tuščiu pilvu, o tuo pačiu negaišti laiko, galima skubos tvarka užkąsti nedidelėse kavinukėse, kur pasiimi pašildomos, bet skanios picos gabalėlį ir puodelį kavos su šviežiu pyragėliu.
O paskui visas laimingas vėl gali nerti į pirmą pasitaikiusią gatvelę, kuri nustebina namu su kaminėliais. Pasirodo, kažkada šiame pastate buvo įrengti “malonumų” namai. O pagal tai iš kurio kamino rūkdavo dūmai, spręsdavo ar ten laisva ar ne.
Išėjus į Piazza Mercato della Scarpe (batų turgaus aikštė) vienas tikslas – funikulierius. Ne ką prastesnė įžymybė, skaičiuojanti jau šimtą metų.
Pakilęs iš Žemutiniojo miesto, iš Piazza Mercato kelia dar aukščiau, iki 14 a. Castello di San Vigilio arba Rocca pilies. Pilies statybas pradėjo Giovanni di Lussemburgo Lenkijos ir Bohemijos karalius. Pilies tik likučiai ir bokštas.
Bet koks gėris pasėdėti medžių pavėsyje nukorus kojas nuo atraminės sienelės atbrailos. Pasikelti į bokštą galima nemokamai. Iš jo patenki į nedidelį žalią parkelį su tarsi netyčia sukurtais balkonėliais, kur atsiveria dar vienas miesto veidas.
Skubėti nesinori. Čia taip tyku. Geriausia prigulti ant pievelės ir stebėti dangum plaukiančius debesis, o paskui vėl naujai nustebti pažvelgus į po kojomis plytintį senąjį Bergamą.
Gaila, bet tenka leistis žemyn. O dabar ledų – kaip be jų Italijoje. Klest kaupiną samtelį į ragelį. Ne tokį kultūringą, nugremžtą, kaip gauni pas mus. Pala, pala, o kur tilps dar vienas? Tilps, mirkteli ledų mergaitė, spūsteli pirmąją dalį ir klesteli antrą samtelį. Gatvėje tenka pasukti į tą pusę, kur linksta ledų ragelis.. ))
Gatvelės išveda iki Palazzo Terzi. Terasa, galinti pademonstruoti dar vieną Bergamo veidą, uždaryta. Į ją galima patekti tik didesnei žmonių grupei.
Ir vėl gatvelės išveda prie funikulieriaus. Laikas leistis žemyn.
Žemutinis Bergamas (Citta Basa) tikrai nėra nuobodus ir neįdomus ir ne toks jau naujas. Daug pastatų statytų 19 a. Pakankamai didelis, daugiaplanis ir savotiškai žavus – muziejai, istoriniai pastatai, meno galerijos, anksčiau minėto Arlekino skulptūra.
Senoji jo dalis prasideda nuo geležinkelio stoties ir baigiasi prie senojo miesto sienų. Šioje miesto dalyje iš išorės kuklios bažnyčios gali nustebinti vos įžengus į vidų. Chiesa di san Marco.
Einant namų link kojos pačios nuneša į XX Settembre gatvę. Nors joje koncentruotas turbūt pats didžiausias parduotuvių skaičius mieste, tačiau jaukias kavinukes ir restoranėlius pamėgę bergamiečiai mielai renkasi būtent šią vietą. Tačiau prisivaikščiojus jau netraukia nei į parduotuves, nei į Galleria dell’Accademia Carrara (paveikslų galerija eksponuojanti Venecijos ir vietinių meistrų darbus).
Su dienos bilietu patogu pavažiuoti kelis sustojimus iki maisto prekių parduotuvės netoli laikinųjų namų. O grįžus, susikrovus aukštyn gaudžiančias kojas, vakaroti su lėkšte sūrio, kalnu skaniausių pomidorų ir vaisių ir šaltu aperoliu, apdairiai šeimininko palikto šaldytuve.
Como ežeras I
Su dar galiojančiu dienos bilietu patogu nusigauti miesto transportu iki geležinkelio stoties. O iš ten kryptis – Lecco prie Komo ežero. Prie automatų eilės, tad Lombardijos bilietą be problemų galima įsigyti stotyje tabako-spaudos kioske. Bet koks gėris tas Lombardijos bilietas. Galioja traukiniams, funikulieriams ir miesto transportui Lombardijos regione. Nusipirkai ir nebereikia sukti galvos ar spėsi prieš išvykstant traukiniui ar autobusui nusipirkti bilietą, kurioj vietoj jį įsigyti ir pasižymėti. Važiuoti gali tiek pirma, tiek antra klase. Dviem dienom kainuoja 27 Eur, bet jau pirmą dieną gali viršyti visą limitą, jei pirktum atskirus bilietus. Tikrina bilietus dažnai, tad geriau nerizikuoti. Kontrolieriai su kiekvienu pasisveikina, mandagiai paprašo bilieto, palinki gero kelio – nesijauti be kaltės kaltu kaip pas mus.
Traukinys į Lecco išvyksta iš 1 kelio. Tik tas pirmas ne tas kuris 1, o tas pirmas, kur šone prie stoties pastato, toks beveik krūmais apaugęs. Krūmų, žinoma nėra, bet pirmas įspūdis būtent toks. Kai kurie traukiniai atrodo labai pavargę, bet viduje viskas tvarkoje. Traukinys nevėluoja. Nors daug kas skundžiasi vėluojančiais Italijos traukiniais, kol kas neteko tokio „malonumo“ patirti.
Neužilgo pro langus pradeda šmėkščioti ežero pakrantės ir kalnai. Ežeras buvo ir yra mylimas turtuolių ir aristokratų. Visos pakrantės nusagstytos vilomis.
Neužilgo traukinys atpuškuoja į Lecco. Autobusas link funikulieriaus Piani d’Erna į kalnus stoja via Montello sustojime, važiavimo kryptis Funivia. Kitas gėris – transporto programėlės. Susižiūri kada autobusas ir turi laisvo laiko pasivaikščioti po miestą, nes funikulieriuje pertrauka (pas juos matote, pietūs).
Aha, ežeras toje pusėje. Galim nutapnoti iki jo. Eini, kol nosim įsibedi į Santuario Nostra Signora della Vittoria bažnyčią. Neromaninio stiliaus bažnyčia labai brangi Lecco žmonėms buvo pastatyta I- ojo pasaulinio karo aukoms atminti.
Miestas išpuoštas rėkiančių spalvų paukščiukais ir varlėmis.
Palei ežerą, šmėkščiojusį ne vieno filmo kadruose (pvz. su Džeimsu Bondu „Kazino Royale“) tęsiasi krantinė apsodinta platanais. Nerūpestingas pasivaikščiojimas saulėtą rugsėjo dieną grožio apsuptyje užsitęsia.
Prie pat ežero kavinukė. Ar įmanoma ramiai praeiti pro šalį? Tikrai ne. Kavos aromatas, trapūs sausainukai, milžiniško dydžio sumuštinis ir skaidrūs ežero vandenys. Kad ir kaip gera sėdėti, vis tik laukia kalnai.
Pagaliau autobusas Nr.5 nudarda miesto gatvėmis link funikulieriaus. Kartu centre sulipa ir vyresni moksleiviai. Autobusas vingiuoja ilgai, barstydamas sustojimuose moksleivius. Pora vaikų išlipa priešpaskutinėje stotelėje. Ilgokai jiems tenka keliauti kiekvieną dieną į mokyklą.
Paskutinė stotelė prie pat keltuvo. Šalia kavinukė, kur galima tiesiog taip pasėdėti belaukiant nusileidžiančios kabinos į Piani D’erna.
Atsistojus palei stiklinę didelės kabinos sieną, kylant pajauti kaip nuo aukščio pakerta kojas.
Viršuje norintys gali pėdinti į nuotykių parką, žiemą siūlomos kitokios pramogos. Tačiau ramybės mėgėjai nupėdina takeliu aukštyn, kur iš natūralių aikštelių atsiveria fantastiškos panoramos. Škvalas susižavėjimo pliūpsnių – galėtum, tai nusklęstum virš kalnų. Reikia, būtinai reikia prigulti ant uolos ir pasikrauti kalno energija.
Grįžtant atgal, į autobusą sulipa pradinių klasių moksleiviai, lydimi poros mokytojų. Kiek triukšmo iš karto. ))) Susiskirstę grupelėmis. Priekyje „gražuolės“ ir kelios mergaitės atskirai, per vidurį du moksliukai (jie net šneka rimtai), o galiorkoj, žinoma, įsitaiso klasės „išdykėliai“. Gale ir pats didžiausias triukšmas.)) Bet po kiekvienos stotelės vis ramiau. Vaikus pasitinka mamos arba močiutės, rečiau seneliai.
Diena dar nesibaigia, galima važinėtis toliau. Pavyzdžiui vėl traukiniu iki Varenna. Bet tai kokio gerumo miestelis su siauromis laiptuotomis gatvelėmis.
Kelias nuo stoties besileidžiantis žemyn, nuveda iki prieplaukos. O ten kaip tik ruošiasi išplaukti laivas iki Bellagio. Tik spėk pačiupti bilietus ir įsiropšti į laivą (grafikai, kainos https://lakecomotravel.com/boat-tours-ferry-lake-como/).
Tamsūs ežero vandenys, tolumoje stūksantys kalnai vietomis nušviesti popietinės saulės. Tokie vaizdai niekada nenusibosta.
Laivas priartėja prie Menaggio. Kalno šešėlyje miestelis atrodo šaltas ir netgi niūrokas.
Tačiau kiek tolėliau besimaudantis oranžiniuose vakaro saulė spinduliuose Bellagio, tiesiog prikausto žvilgsnį. Kuo arčiau, tuo gražiau.
Mažuliukas, tarsi iš pasakos miestelis užlieja širdis ir akis savo miniatiūriniu grožiu. Siaurutėlės gatvelės kyla aukštyn iki pagrindinės Via Garibaldi.
Mažutė San Giorgio bažnytėlė su savo XI a. freska uždaryta, tačiau Bazilikos di San Giacomo kunigas lukteli, kol apsidairome.
Vaikštant po Bellagio gatves neapleidžia mintis- ech, reikėtų čia apsistoti kelioms dienoms, vaikščioti aukštyn žemyn siauromis gatvelėmis ir mėgautis miestelio detalėmis…
Ir vėl laivas parplukdo į Varenna.
Nuo keltų prieplaukos palei ežerą nuveda pėsčiųjų promenada.
Kaip tik kavinukėje prie pat ežero atsilaisvina staliukas. Tobulas mergaitiškas vakaras su aperoliu, skaniu maistu ir nenusakomo grožio vakarėjančio ežero vaizdu. Lauke sutemsta, pakrantėje sumirga švieselių grandinėlė….
Sėdėtum ir sėdėtum …. tik paskui tenka bėgti, kad nepavėluoti į paskutinį traukinį. ))) Gerai, kad mergaitiškų atostogų transporto fėja nepamiršta stebėti grafikų )
Como ežeras II
Rytas Bergame.
Ir vėl stotis, ir vėl Lecco, persėdimas ir Varenna. Saulė plieskia, lauke vasariškai šilta. Pėsčiųjų promenada dienos šviesoje nusimetusi vakarykštę vakarinę paslapties skraistę, bet nuo to ne mažiau graži.
Pirmiausia ledai, tačiau vafliu tenka dalintis.
Toliau iki pat promenados galo ir aukštyn Žaliuoju Patriarchu keliu.
Iki „Villa Monastero“. (Bilietas 9 eur, darbo laikas kiekvieną mėnesį kitoks http://www.villamonastero.eu/index.php/en/opening-rates) . Kažkada čia buvo įsikūręs moterų vienuolynas, nuo ko ir kilo vilos pavadinimas. Palei pakrantę tęsiasi ilgas terasinis sodas, lepinamas švelnaus klimato. Gausybė augalų iš viso pasaulio, alėjos su gausybe skulptūrų, rotondos.
Vaikštant gali grožėtis visomis sodo spalvomis, ištirpstančiomis ežero vandenyse … Kiekvienam sezonui savo spalvos ir emocijos. Matosi ir kaimyninė Kiparisų vila.
Vidury sodo veikia kavinukė. Kainos tokios, kaip ir kitur – kava 1,20 Eur. Lauke stovintys staliukai leidžia gėrėtis ežero panorama. Ir vėl pasiseka. Laisvas staliukas prie pat tvorelės, kur pats gražiausias vaizdas.
Ne mažiau gražus natiurmortas ir ant staliuko.
Kažkur pradingsta laikas, gali tik pats sau pavydėti …
Viloje, skaičiuojančioje ketvirtą šimtmetį, įsikūręs muziejus. 14 namo kambarių yra visiškai įrengti – eksponuojami keletos vilos savininkų daiktai. Stilingi ir skoningi baldai, įspūdinga ekscentriškai į grindis įleista vonia ir ne mažiau stebinantis pats vonios kambarys.
Ant sienų kabančius grafikos darbus galima nagrinėti po gabalėlį.
Tačiau gražiausi gyvi paveikslai per langus. Kai pagalvoji – juk vilos gyventojai kasdien regėjo šiuos vaizdus …
Melsvi ežero vandenys vilioja leistis į kelionę laivu. Ežero toliuose vanduo susilieja su kalnais glamonėjamais švelnių debesų.
Plaukus taršo švelnus brizas, saulė nuglosto veidus, o saulės nušviestas Menaggio atrodo svetingai. Menaggio ne toks jaukiai žavus kaip Belaggio, bet simpatiškas su santūriai paslėpta prabanga. Juk net 800 metų turtingos ir kilmingos Milano šeimos čia praleidžia vasaros atostogas. Prie pat ežero įsikūręs prabangus viešbutis „Grand Hotel Menaggio“.
Promenada palei ežerą prasideda miesto centre prie nedidelės jachtų prieplaukos.
Pozuojančios žuvėdros, į krantą teškenančios bangelės verčia sulėtinti žingsnius. Pakeliui sulaiko ir levandų kioskelis su šarmingu šeimininku.
Menaggio senamiestis neturi kažkokių svarbių istorinių objektų, tačiau malonu patyrinėti siauras gatveles aprėmintas rausvai gelsvais namais.
Pagrindinė miestelio aikštė (kitaip atrodo ir negali būti) prie ežero nusėta kavinukėmis. Alkis sulaiko vienoje iš jų. Pietūs mėgaujantis ežero vaizdais.
Buvo minčių pavažiuoti atobusu iki kito miestelio ir prasieiti pėsčiųjų trasa, tačiau autobuso tektų laukti ilgokai, o diena jau seniai persirito į antrą pusę. Rudenį temsta anksčiau, tad kodėl vėl nepasimėgauti plaukimu iki Varenna. O ten, prisėdus ant saulės įšildytos akmeninės sienelės, palaimingoje būsenoje palydėti besileidžiančią saulę ir tuos vaizdus susidėti į savo prisiminimų skrynelę.
Bergame tamsu. O ir autobusas kažkodėl neatvažiuoja. Šį kartą tansporto programėlė niekuo negali padėti, tad į pagalbą pasitelkiama maps.google. Kad nelaukti N laiko, tenka pėdinti 500 m į kitą gatvę šalimais ir iš ten važiuoti kitu autobusu. Svarbiausia, kad yra visos galimybės sugrįžti.
Milanas
Geroji mergaitiškų atostogų fėja šiandien kavą atneša į lovas. Lėktuvas išskrenda tik gerokai po pietų, tad laiko marios. Nors ir nebuvo didelio noro lankyt Milaną, bet ko nepadarysi dėl geros kompanijos. O kompanijai reikia Katedros))
Link stoties traukia būriai moksleivių. Iš pradžių atrodo, kad gal važiuoja į kokias ekskursijas, bet priartėjus prie stoties viskas paaiškėja. Piketas prieš klimato kaitą. Italijai tai ypač aktualu, nes pajudėjo Monblano ledynas.
Šalia stoties yra bagažo saugojimo kameros. Į vieną kamerą tilpo visų trijų lagaminai. Tad laisvom rankom į Milaną.
Milano geležinkelio stotis reto grožio. Būtų mažiau žmonių ir šurmulio, tai vaikščiotum kaip po muziejų.
Bet nėra laiko žioplinėti. Šalia metro sustojimas. Tokios kvailos įėjimo ir išėjimo iš metro sistemos niekur neteko matyti. Taip, daug kur reikia praleisti bilietuką per aparatą. Tačiau čia prieš akis aukšti vartai. Ir tadaaam… jie ne visada atsidaro. Nei perlipsi, nei prašliauši. Turi arba eiti su nauju bilietų, o tai 2 eurai, arba prašyti darbuotojų, kad įleistų. Arba kas greičiausia ir pigiausia, prilipti iš paskos sekančiam einančiam žmogui ir prasmukti kartu su juo.
Aikštė priešais Milano katedrą pilna žmonių. Turistai tik mažuma. Čia lygiai taip pat susirinkę piketuotojai. Šūksmai, skandavimai, balandžiai, šiuolaikinės reklamos, piketuotojų plakatai.
Į Katedrą eilė, bet bendrakeleivės nori ant Katedros stogo. Stoviu aikštėj ir suprantu, kad nenoriu jokių katedrų. Susitariam, kur susitinkam. Toli eiti laiko nežteks, teks pasitenkinti ėjimu ratais kvadratais apie Katedros rajoną. Vienoj vietoj nuklystu į ofisų rajoną. Och, kokiais dailiais kostiumėliais ir bateliais tapena ofisų darbuotojai. Net užsimiršti bespoksodamas.
Arčiau Katedros dalis gatvių užtverta, pilna policijos. Laikas nuo laiko praeina skanduodamos eisenos. Atrodo viskas vyksta taikiai. Tačiau saugiai nesijauti. Kartu su piketuotojais trinasi ir negero plauko veikėjai. Kavinės pilnutėlės – prie puodelio kavos susėdę piketuotojų stebėtojai. Kiek ramiau nedideliame parkelyje, kur iš kartono padarytos instaliacijos. Likusį laiką praleidžiu ten, stebėdama žmones. Gal ne veltui visiškai netraukė į Milaną.
Sulaukus skambučio, susitinkam sutartoje vietoje. Artimiausiose kavinėse nė vienos laisvos vietos, o laiko klaidžioti ne tiek ir daug. Ne bėda, kavos galima išgerti ir geležinkelio stoty. Ir netgi labai geros ir su gardžiu pyragėliu. Ir kainos nesikandžioja. O paskui dar paklaidžioti ir pasigrožėti stoties pastatu viduje ir iš lauko bei didžiuliu obuoliu, šalia stoties, simbolizuojančiu pasaulį.
Praėjus kontrolę link traukinių akis užkliūna už didžiulių ledų porcijų kai kurių keleivių rankose. Paskutiniai, šį kartą brangūs, ledai Italijoje. Traukinys atvyksta į jau aprimusią Bergamo geležinkelio stotį. Autobusų sustojimas į oro uostą kitoje gatvės pusėje, prie bagažo saugyklų. Ten pat ir tabako kioskas įsigyti autobuso bilietui.
Važiuoti netoli, yra laiko apžiūrėti oro uostą. Lėktuvas kyla, arivederci Bergamo….. buvo tobulos mergaitiškos atostogos …. 
pirmas 
79tieji 
ipvoisas