Gvadelupa

Prieš trys mėnesius, jei kas būtų pasakęs, kad lankysiuos Karibuose, nebūčiau patikėjęs. Daugiausiai ką planavome tai aplankyti šiltesnius Ispanijos kraštus – Tenerifę arba kokią kitą gretimą salą. 

Tačiau prancūzų avialinijos maloniai nustebino pasiūlė iš Paryžiaus skrydį už 280 eurų į abi puses, todėl ilgai nesvarstę, nusipirkome kelionę į tolimą šalį. 

Iki šiol apie Gvadelupę nieko nežinojau, tai tikrai nebuvo šalis įtrauktą įlankytinų šalių sąrašą. 

Kad ji priklauso Prancūzijai sužinojau, kai tikrinau ar reikalingą viza, o kad čia atsiskaitoma eurai, sužinojau, kai pasitikrinau kokią gi valiutą reikia čia vežtis.

Todėl daug neskaitę ramiai laukėme išvykimo dienos ir turėjome keletą scenarijų – pirmas –  aplankyti dar keletą gretimų šalių kaip Martiniką ir Dominiką arba daug nesiblaškant patyrinėti Gvadelupes salas.

Tačiau buvo aišku iš aparašymų, kad tai nėra pigi šalis ir teks išleisti daugiau pinigų nei viduniškai išleidžiame kelionėse. 

Kadangi visuomeninis transportas nėra išvystytas, o taksi brangus – iš oro uosto į artimiausius Point e Pitro viešbučius kainuoja 35 eurus, o tolimesnes vietas 100 ir daugiau, nusrendėmė nuomuotis mašina, kurios nuoma su pilnu draudimu kainuoja parai nuo 30-40 eurų.

Gvadelupe sudaro dvi salos Basse Terre ir Grand terre. Suradęs, kad geriausiai įvertintas papludimys yra Basse terre saloje, nusprendėmė tiesiu taikymu važiuoti į tą kraštą ir pabūti penketą dienų, atsigauti, pasilepinti jūroje ir saulėje. Bet kadangi lėktuvas leidosi saloje vakarę, tai pirmą nakvynę suplanavome tik išvažiavę iš oro uosto. Nesinorėjo nakti po 9 valandų skrydžio dar važiuoti naktį nežinomais keliais.

Įšėjus iš oro uosto vakaras pasitiko cikadų garsais ir malonia tropikų šilumą,  malonia ir nedrėgna, kokia ji būną Tailande ar ačiau pusiaujo. 

Mašina pasiėmėm gana greitai kadangi buvome tik su rankinių bagažu. Neužilgo buvome nuomos punkte ir po 15 minučių jau tiesiau asmens dokumentus su kredito kortele. Nedidelis nesklandumas, kad antras vairuotojas neturėjo teisių, nesutrukdė sutvarkyti dokumentų. Tik nebuvau pasiruošęs, kad kortelėje užblokuos 800 eurus.

Dar po 15 minučių jau sedėjau automobilyje, kuris  buvo visai „geras”, bet tiek apibraižytas, kad dar paprašėmė personalo sužymėti visas pastebėtas  pažeistas vietas.

Nuo oro uosto pirmoji nakvynės vieta buvo tik už 6 km kelio, todėl pagrįstai galvojome jau už pusvalandžio išsitiesti lovoje. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Booking pažymėtoje vietoje pasirinkto apartamento nebuvo. Google maps ir maps.me rodė tą pačia vietą kurioje ir bookingas. Kelias minutes pavažinėje gatvėje, paskambinau bookinge nurodytų telefonu. Atsiliepusi moterys žinojo tik keletą žodžių angliškai, bet iš to ką pasakiau kas yra aplink, ji pasakė važiuoti toliau, kur nelabai supratau. Pavažiavęs  300 metrų į vieną pusę, pasukau į kitą ir už pusės km nuo pažymėtos vietos žemėlapy ant kelio laukė moteris ir įsukę į kiemą, jau už 15 minučių ramiai miegojome.

Rytę viskas atrodė jau gražiau ir ramiau. Ir namas ir gatvė, kuri buvo tamsi ir baugi buvo apsupti palmėmis, žaluma ir gana tvarkingi namai.

Atsisveikinę su besišypsančia šeimininkę patraukėmė toliau, bet prieš tai nusprendėme apsilankyti prekybos centre, įsigyti kortelę ir maisto kelioms dienoms. Nes užsakėme apartamentus su virtuvėlę ir planavome dalį maisto ruoštis patys.

Prekybos centras pagal dydį nenusileidžia moderniems prekybos centrams nei dydžiu, nei parduotuvių įvairovę. Tokio iš ties nesitikėjome atrasti. Ko dar nesitikėjom pamatyti tai,kad paprasti submarinai su kava gali kainuoti iki 9 euru. Žinojau, kad šalis nepigi bet kad tiek tai nesitikėjau. Hyper market Carrefour kainos jau nestebino, bet akivaizdu, kad tas pats prekių krepšelis Lietuvoje kainuotų mažiausiai 30% mažiau.

Telefono kortelę įsigijome nesunkiai, tačiau pirkome paketą už 40 eurų, kadangi už 20 euru jau nebuvo. Dokumentų jokių nereikėjo ir papildomai aktyvuoti ir gi nereikia. Tačiau kaip vėliau pamatėmė ryšys nepastovus ir daug kur nepasiekiamas. Todėl praktiškai mažai vietinė kortelė ir reikalinga. Jei turi ofline google maps ar maps.me tai vietinis ryšys ir internetas nelabai ir reikalingas.

Antro viešbučio paiešką truko ne ką trumpiau nei pirmo – nurodytų adresų jo nebuvo. Ir nurodytų telefonu niekas neatsiliepė…

Kadangi dar nebuvo 14 valanados, nusprendėme pasivaikščioti aplinkui ir paklausinėti žmonių dirbančių kavinėse prie pliažo, kuriame planavome praleisti 5 dienas…

Tokio viešbučio pirmojo kavinėje darbuotojai nežinojo…

Kitoje trečias darbutojas prisiminė kur yra ir pasakes du kart left left, parodė kurioje pusėjė ieškoti. Du kart pasukę left left ten nieko neradome, o internete pažiūrėje nuotraukos nakvynės namų, nieko aplink panašaus neradome.

Lengvai lijo atogražų lietus, kilo pyktis, bet viltis neapleido, kad viskas turi išsispręsti. Tik reikėjo apsiraminti ir pradėti iš naujo pradėti paiešką, tuo labiau, kad buvo tik pietus ir vakaras dar toli. Pasedėjęs, pradėjau iš naujo žiūrėti nuotraukas ir vienoje iš jų pamačiau neryškią schemą, kurioje buvo pavaizduota nakvynės vieta ir kelias į pliažą. Kadangi jau buvome apėję kelis kart rajoną supratau, kurioje vietoje galėtų būti nameliai. Ir išties radome savo namelį tik užrakintą. Kitame namelyje buvo pora jaunų prancūzų, kurių ir paklausėme ar žino kur šeimininkai ir kaip juos surasti. Ir kokia buvo nuostaba, kai jis laužyta anglų kalba pasakė, kad susisiekė su šeimininkę ir ji neatvažiuos, kadangi serga, o mums namelio neturi….

WTF!!!!

Visko galima buvo tikėtis, kad namelis neatitiks nuotraukų, kad nebus arti pliažo ir vandens, bet kad išvis nebus kur gyventi!!! Šito nesitikėjome. Bet kadangi dar iki chek in buvo valandą, tikėjomes, kad prancūzas ne taip ką suprato arba mes neviską supratome. Nusprendėme dar valandą palaukti ir jau tada galvoti ką daryti.

Grįžus atgal,  esantis gyventojai pradėjo pasakoti, kad mums reikia eiti į kitą vietą ir ten jau turėsime vietą kur apsigyventi. Ten šeiminkės brolis turi viešbuty ir ten jau mums rezervuotą nakvynę. Šiaip ne taip išsiaiškinome, kur yra naujoji nakvynės vieta, o tai buvo 5 minučio kelio, mes patraukėmė žiūrėti tai kur gi mus pasiuntė…

Fleur de Iles – vietą apie kurią galėjome tik pasvojoti – tropikų sodelyje, atskiri jaukus nameliai. Nors gretimi nameliai šalia, bet krūmai ir medžiai užstoja artimiausius kaimynus ir juos gali tik girdėti. Viduryje jaukus baseinas po palmėmis, takeliai tarp žydinčių gėlių , lieptelis per upelį veda į paplūdimį, kuriame nuo saulės gali slėptis po palmėmis, arba tiesiog gulėti ant švelnaus smėlio skalaujamų lūžtančių bangų. Vandens temperatūra 25 oro 26! Sodėlyje skraido kolibriai ir kiti maži paukšteliai, verandoje su įrengta virtuvėle girdi bangų mūšą, o vakarę cikadų ir kitų vabdžių vakaro koncertus. Jokių mašinų, jokio triukšmo, jokių restoranų ir kito triukšmo, o paplūdimy dažniausiai tik keletas mūsų viešbučio gyventojų ramiai gulinėjęs arba plaukioję vandenį.

Artimiausias miestas Deshaies už 2,5 km.

Ir  dar pigiau nei apartamentai Au Sable D‘or -Spa-Wifi Piscine, kurie neturi nieko iš to ką išvardinau.

Vis dėlto teisybė yra žemėje ir ieškančiam duoda!!!!

Pernakvoję 2 naktis ir supratę, kad tai yra to ko dažnai ieškome kituose vietuose, pas savininką paklausėme ar galime prasitęsti dar kelioms dienoms gyvenimą svajonių sode.

Basse  terre saloje buvo viskas ko norėjome – ugnikalnis, kuri planavome aplankyti, nardymo vietos, trekingo takai – todėl nusprendėme pabūti maksimaliai ilgai ir į keliones pabaigą apsilankyti Grand Terre ir apžiūrėti tą salos dalį ir jos paplūdimius.

Tačiau praleidus trečią naktį pradėjo kankinti įtarumo vikšras ar iš ties čia taip gerai, o kaipgi atrodo kitos reklamuojamos vietos. Todėl 4 dieną išsiruošėm į must to see artimiausius paplūdimius ir kitus artimiausius miestelius. Savo nusiraminimui neradome nieko kas galėtų pakeisti vietą kuri mus išsirinko. Nei pirmąją kelionę, nei paskutinę neradome nieko geriau.

Grand Asse paplūdimys vienas ilgiausiu 1,5 km. Kadangi ne sezono metas, tai jame išties nedaug žmonių ir didesnė dalis iš jų atvažiuoja trumpam. Prie jo nėra viešbučių, tik keletas apartamentų ir nedidelių viešbutukų, todėl rytę, dieną, vakarę nebuvo turistų antplūdžių.

Sezono metu, kaip perskaitėme atsiliepimuose, vietos pliaže jau reikia paieškoti.

Kadangi oras saloje neprognozuojamas ir gana dažni trumpalaikiai lietus, tai irgi mažina paplūdimio lankytojų  skaičių.

Nuostabi vieta ramiam poilsiui, kur yra galimybė ir aktyviam poilsiui. Vaikščiojimas miško takais arba paplūdimiu, plaukiojimas, žvejyba kam įdomu.

Vienas dalykas, kas trikdė, tai moskitai – tačiau prisiminus, Kenijos uodus, ar Ekvadoro museles, ar Lietuvos dramblius uodus, švelnus įkandimai nevargino, tačiau apsisaugojimo priemones rytę, vakarę ir per lietų sėdint verandoje naudoti reikia.

Po kelionės į Grand terre salą nusprendėme dar prasitęsti buvimą Fleur de Iles iki kelionės pabaigos.

Nieko geriau neradome ir ten. Pigiau galima surasti vietų, geriau – arba tai ko reikia mums idealiam poilsiui – nieko radome. Nors išties ieškojome ir važiavome žiūrėti keletą pasirinktų kandidatų į nakvynės vietą paskutinėms kelionės dienoms.

Lipome į ugnikalnį,

buvome prie krioklių, aplankėme tolimiausiais salos dalis,

aplankėme ne vieną miestelį,

sostinę,

bet visada su didelių džiaugsmų grįždavome į savo verandą sodelyje vakarę palydėti saulės, paklausyti cikadų, prabusti su gaidžiais ir įbristi iš ryto į gaivinantį vandenį pasisupti ant bangų.

Miesteliuose ką yra įdomu stebėti tai žmonės,

jie kitokie – kitaip rengiasi, skirtingos šukuosenos, niekur neskubantis. Ar dirbdamas prie kasos, ar šiaip kur eidamas. Lėtas gyvenimo tempas. 

Patys miestelio centrai išties pavargę ir nsutvarkyti,  ir jie visur panašus – pagrindinė aištė ir seni aplūže neaukšti pastatatai.

Tikrai nėra į ką pažiūrėti, nebent esate suvenyrų medžiototojai ar ieškosi kokių vietinio kolrito drabužių.

Tai buvo dar viena priežastis kodėl nesikėlėme į gretimas salas – ten viskas taip pat. 

Todėl likome Gvadelupėje gyventi lėto gyvenimo.