Graikija: Korfu – ją mylėjo ir dievai, ir žmonės

-Sveiki atvykę į Korfu. Bučkis, bučkis“. Nevalingai nusišypsai, ūmai pamiršęs staigų lėktuvo stabdymą. Nežiūrint tamsos už lango,  lipančius trapu žemyn apgaubia šiltutėlis ir minkštas vakaras…. Korfu….

Pasikeitus planams dėl vasaros atostogų, jos pasistūmėjo į rudens pusę. Ir visai neplanuota kelionė į Korfu tarsi pati mus susirado. Pasirinkimą nulėmė palyginti nedidelės bilietų kainos ir šiluma bei saulė. Pagalvojau – rugsėjy ten tikrai šilta (o realiai buvo netgi  karšta). Sala nedidelė, bet nakvynės buvo numatytos dviejose skirtingose vietose, kas tikrai pasiteisino. Ištisai voliotis pliaže tikrai ne mums- reikės automobilio. Daug kas gyrė  Corfusunrise firmą, tačiau susisiekus su jais porą mėnesių iki kelionės, paaiškėjo, kad reikiamom datom pigių automobilių  nebeturi. Peržiūrėjus kelis autonuomos puslapius, susitariau su firma https://corfucarrentals.com/.  Imsim nediduką auto su automatine pavarų dėže. Korfu nuomotis automobilį tikras gėris –  nereikia jokių užstatų, avansų bei kreditinių. O dar geriau atsiskaityti grynais. Pradinė automobilio kaina su visais draudimais savaitei, patikinus, kad mokėsim grynais, nuo  182,00  eurų nusirito iki  172,90 . Gavom pranešimą, kad mūsų lauks oro uoste ir prašymą patikslinti skrydžio numerį. Viskas.

  Kelionės planas dėliojosi pakankamai lengvai, tačiau lygiai taip lengvai jo ir nesilaikėme. Realybė pakoregavo visus planus, tačiau numatytos aplankyti vietos praktiškai visos ir buvo apžiūrėtos.

  Porą dienų iki kelionės sulaukiau skambučio iš auto nuomos kompanijos- skambina Dimitra. Išsirinktas automobilis, pasirodo, servise ir tai dienai kai atskrendame, dar nebus sutaisytas. Ar sutiktumėme paimti automobilį su mechanine pavarų dėže? Nelabai tos mechanikos kalnuose norėjosi, tad nutariau pasitarti su vyru, kuriam ir teks šį kartą atlaikyti visą vairavimo krūvį. Nuomos kompanijai pasiūliau parašyti man viską į el.paštą, o atsakymą netrukus atrašysiu. Tačiau belaukdama kol atsilieps vyras, jau žinojau atsakymą (jis irgi jam pritarė). Galima dienai ar net dviem paimti ir mechaninę (juk gyvensim lygesnėje vietovėje), o paskui tegul pristato automatinę. Teigiamas atsakymas iš Dimitros atėjo iš karto.

  1 diena, tiksliau vakaras

  Iš pat ryto stresiukas. Į el.paštą atėjo iš booking žinutė, kad negali nuskaičiuoti pinigų nuo kortelės apmokėti antrai nakvynės vietai (gerai, kad ne pirmai ir gerai, kad nebuvo nuskaičiuota jokio avanso). Kosminė nesąmonė. Tenka rašyti pagalbai ir tuo pačiu skubiai ieškoti kitos nakvynės vietos. Kolegės darbe laikosi tylos įžadų ir nelenda su jokiais klausimais. Antrai nakvynės vietai buvau užsibukinus nakvynę Paleokastricoje. Deja,  ten likusios vietos ganėtinai brangios. Booking pagalba atsako kažkokiom standartinėm frazėm , o veltis į diskusijas nėra laiko. Surandu už man tinkamą kainą studiją gretimame miestelyje (net kiek pigesnę už anksčiau užsakytą). Kaip bus taip – svarbu yra kur laikyti automobilį ir centras su pliažu visai netoli. Neatšaukiamas variantas, bet dabar tai visai nesvarbu.  Užsakau. Ir įvyksta stebuklas – šiuo atveju booking kažkodėl sugeba nuskaičiuoti reikiamą sumą nuo kortelės. Iš anksto galiu pasakyti, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą…. 

  Skrydis vakare. Lentelės su savo vardu tarp laukiančių oro uoste nerandame. Kurgi automobilis? Lauke visiškai tamsu. Skambinu. Pasirodo automobilis visai netoli išėjimo durų, o lapelis padėtas už stiklo. Ir koks automobilis –  baltas naujutėlis nedidukas gražuolis kabrioletas (vėliau jį meiliai praminėm Kabriuku). 

Automatas kartu su mechanika. Dimitra šypsosi, taip jau gavosi. Užpildo popierius, kainą suapvalina, tad galutinis variantas 170 eur. Atsiskaitom, gaunam nurodymus kur palikti automobilį ir viskas… Pirmoji nakvynės vieta užsakyta  Agios Georgios miestelyje. Lekiam… Pala, pala, kur lekiam, reikia bent jau navigaciją nusistatyt. O ji, gyvatė, kaip tyčia nenori nusistatyti, nes Agios Georgios ne vienas.  Kas žino prie ko jis ten priskirtas, o stovėjimo laikas tiksi.  Ai, vėliau išsiaiškinsim, o dabar  į pagalbą pasitelkiam maps.me. 

 Atrodo, kas čia yra 20 km. Tačiau tamsu, nors į akį durk, keliai siauri, nesužymėti ir nesimato kur baigiasi asfaltuota dalis, o dar pakelėje išsikišę visokie automobilių ir motorolerių galai bei krūmų šakos, tad labai nepalakstysi. Reikia ir vandens pakeliui prigriebt – lauke, nepaisant vėlyvo meto beveik 30 laipsnių šilumos. 

 Beveik po valandos pro vartus įsukame į „Gongis Studio“ kiemą. Nežiūrint vėlyvo meto (apie 24 val) kieme vaikštinėja žmonės, dega šviesos nameliuose įrengtuose medžiuose, kaip ir nurodyta aprašyme,  o link mūsų jau skuba šeimininkas Spiros. Šiek tiek hipiškos išvaizdos, kaip ir jo namai. Mūsų studija antrame aukšte. Rankom dažyti baldai, minimali virtuvėlės įranga, mielos detalės, šalto vandens butelis šaldytuve. 

Spiros atneša į rozetes apsaugas nuo uodų. Uodų šioje studijoje matėme vieną, bet jam nepasisekė.

Viskas, organizmas reikalauja poilsio. Ryt viską apžiūrėsime.

2 diena

 Pabundame gana anksti. Kietokos pagalvės netraukia ilgai voliotis lovose. Pasidarome kavos ir išlendame į balkoną. Staliukas ir kėdės, deja, tik balkone. 

Viena kaimynė išsliūkina parūkyti. Anksti, tad pasisveikiname tik pašnibždom.  Po pusryčių ramiai apžiūrim teritoriją.

Pradiniame plane buvo įtrauktas Pralia Alikes druskos kasyklų  lankymas, bet pagalvojame, kad važiuoti iki jų neapsimoka. Ir šalia pilna įdomiausių vietų. Reikės tik palėkti iki LIDL (39.419897, 20.048589). 

Užsistatom maps.me, o jis ir nuveda artimiausiu keliu per kažkokį kaimą, kur net su mūsų mažuliuku Kabriuku tenka užsilenkti veidrodėlius. Bet kaip įdomu. 

Krištolinio skaidrumo vanduo skalaujantis ryte tuštutėlį ochros spalvos smėlio pliažą, atsiremiantį  į uolas.  Pasukame iki Marathias Beach (39.415518, 19.983312).

Apsipirkę, pakeliui stabtelime kažkurioj pakelės kavinukėj įkalti kavos puodelį. Močiutytė, palikusi smilkstančią cigaretę ir ištikimą draugą, pasiūlo eiti prie staliuko –  kavą ji atneš. 

Įsispraudžiam tarp tankiai sustatytų staliukų lauke šalia vietinių  diedukų. Pirmasis vietinis kavos puodelis.  Ir kas čia sakė, kad kava Korfu visur neskani????  

Sumetam produktus į šaldytuvą. Vyras dar padiskutuoja su Spiros kodėl jo rodyklių sąraše nėra Lietuvos. Šis pažada pasirūpinti.  

O dabar maudytis, nes lauke jau nevaikiškai karšta.  Artimiausias didesnis –Issos paplūdimys (39.433359, 19.933310). Važiuojant palei Dimitris Horse Riding atsiduri didelėje laukinėje automobilių stovėjimo aikštelėje šalia paplūdimio. O jau paplūdimio gėris. Gelsvo smėlio, ilgiausias – galo nesimato. Paėjus toliau nuo gultų  žmonių vienas kitas. Vanduo šiltutėlis. Gali valandomis kiurksoti įsibridęs iki kaklo. Besimaudant, pora valandų pralekia akimirksniu. Daugiau ir nereikia, susviltum negyvai.

  Antroje dienos pusėj nuvingiuojam kedrų giraitėm apaugusiais kalnais į Chlomos kaimą. Vėjas taršo plaukus  pro nuleistą stogą. Betrūksta tik nerūpestingai plevenančio ilgo taškuoto šalio.  Kalnuose ir paaiškėja mechanikos su automatu gerumas – keiti juos priklausomai nuo situacijos, nes mažulė mašinėlė jėgų turi ne prūdus. Kylant atsiveria fantastinis vaizdas į jūrą ir ežerą Korission.

Chlomos – žavingas XIII a. kaimelis, kur siauros gatvelės išveda prie varpinės. Šalia kavinė. Ant kavinės laiptų mama mergaitei šukuoja plaukus. Atsiveriantis nuo lauko staliukų vaizdas vertas milijono.Tokiais vaizdais reikia mėgautis kol pritrūks kvapo, kol pats sau pradėsi pavydėti. 

Šalia įsitaiso katiniukas.

Kava ir čia gera. Su sausainiuku. Sausainiukas būdavo visada. Vandens stiklinė taip pat.  Prie vyno riešutukų rinkinys.  Ne už papildomą mokestį, o tiesiog taip. 

 Atvažiuoja senukas. Stačioje siauroje gatvėje prie varpinės prisiparkuoja juvelyrišku tikslumu. Pasiima maišelius su produktais ir nupėdina namo. Gražu stebėt…

 Gatvelės nuveda prie Visų Šventųjų  cerkvės ir apžvalgos aikštelės. Žvelgi į žalias tolumas tarsi iš balkono, gairinamas vos vos juntamo vėjelio. Rausva ir plytine spalva išdažyti namai, čerpiniai stogai  suteikia kaimui ypatingą atmosferą. 

Savotiška rankų darbo dirbinių parduotuvė. Miela vietelė, kur kanarėlės atsiliepia į šeimininko  švilpavimus.

 Leidžiantis vėl akis ganom į ežero ir jūros vaizdus. Iki Korission ežero pridardame vietiniu žvyrkeliu. Ežeras pats paprasčiausias, apaugusias krantais, tarsi be gyvybės. 

Paeinu tolyn keliu  ir nusibraižydama rankas į kažkokius dygliuotus krūmus bandau pagauti į kadrą ežerą kartu su jūra. 

Pajūrys visiškai laukinis, tačiau nuo to dar žavingesnis. Apaugęs visokiais augalais, kurių vieni panašūs į mūsų pajūrio zundas, nubarstytas įdomiausių formų akmenimis. 

    Pavakarieniauti daugelis siūlo Petriti kaime, tačiau vėl tektų vingiuoti keliukais, o grįžti visiškoje tamsoje. Nejaugi nerasim tavernos savo miestely? Agios Georgios visiškai nedidukas kurortas, susidedantis iš vienos pagrindinės ir kelių šalutinių gatvelių. Žavingi nedideli uolėti paplūdimiai. Akis patraukia vienos tavernos iškaba  -„Kafesas“. 

Laiptukai  veda į terasą su vaizdu į  jūrą. Kavinėje šaldytuve išdėliotos šviežios žuvys, po kojomis maišosi krepšiai daržovių, ant galvų svyra džiovinti česnakai, kukurūzų burbuolės ir tinklai.  

Taip, tai buvo brangiausia mūsų vakarinė (42 Eur). Bet  grynąja ta žodžio prasme apsirijom. Žuvies ir kalmarų skanumas nenusakomas. Salotos, tzadziki, puikus vietinis vynas. Su sąskaita atneša pasivaišinti vaisių, bet nežiūrint jų fantastinio skonio, sugebam paragauti tik porą gabalėlių.

 Pakeliui namo užsukam į vietinę parduotuvę  ir nusiperku kinkanų (kumquat) sirupe.  Korfu yra ir kinkanų fabrikas, į kurį rengiamos ekskursijos, tačiau jame nesilankėme.   

3 diena

  Traukiam į Achileono rūmus. Kelias vingiuoja pakrante. Link rūmų serpantinu pakylame nuo jūros pusės. O čia opaaa… ženklas „Eismas draudžiamas“.  Stabtelime, bet pora vietinių pro ženklą pravažiuoja su vėju.  Ai, važiuojam ir mes, nes jei bandysim apvažiuoti, tai gausis didžiausias ratas. Deja, prie rūmų nėra jokios stovėjimo aikštelės, tad automobilius visi stato šalikelėje prie ganėtinai siauro kelio.  

Gražioji Austrijos imperatorienė Sisi mėgo Korfu, tad pasistatė ten rūmus, kuriuos po 10 metų nuo imperatorienės mirties nusipirko kaizeris Vilhelmas ir naudojo kaip vasaros rezidenciją  iki 1914 m. Sisi mokėjo graikų kalbą ir domėjosi graikų  kultūra, tad  pagrindinė šių rūmų tema – mitinis herojus Achilas, kurio vardu ir pavadinti rūmai. Įėjimas 10 Eur, galima pasiimti audiogidą. Simpatiškas, skulptūromis išpuoštas, bet kiek apleistas parkas, rūmuose likę paveikslai, originalūs baldai (tačiau jų nedaug – apstatyta tik pora kambarių). 

Viduje gali vaikščioti pirmyn atgal, kaip tik patinka.  Pliusas – rūmuose puikiai veikia kondicionavimo sistema ir karštą dieną ten gaivu. 

Obettačiau, rūmai atsidūrė paskutinėse mūsų vertinimų reitingų lentelėse. Taip, jie simpatiški,  parke gaunasi gražios šešėliuotos nuotraukos, atsiveria vaizdai į jūrą ir tolumoje baltuojančia Kerkyrą, bet matėme įspūdingesnių  rūmų ir parkų. 

O ir bilieto kaina, sakyčiau, neadekvati. Tiesiog labai išreklamuota turistinė vieta, kur turistai vežami autobusais.  Užbėgant į priekį galiu pasakyti, kad ir kitos daugumos išliaupsintos ir rekomenduotos vietos, kur vos ne alpstama nuo grožio, nepaliko pritrenkiamo įspūdžio. Nuotraukose gražu, bet sudėjus visumą… Tačiau apie viską iš eilės. 

  Lekiam tolyn, į kalno viršūnėje pūpsantį  Sinarades kaimą.  Korfu keliai ganėtinai prastos būklės. Visai neblogas ir sužymėtas tik į Kerkyrą iš abiejų salos galų vedantis pagrindinis salos kelias. O dalis, ypač vedantys per kalnus,  vietomis netgi  visai prasti. Šalia tokių,  netgi pobaisių kelių, stovi didelės gražios vilos, tačiau privažiavimas problematiškas. Nežiūrint kelių siaurumo, visi gražiausiai prasilenkia. Kai pagalvoji, keliuose daugybė turistų su išnuomotais automobiliais, ne tik nežinančių kelių, bet ir užsižiopsančių į atsiveriančius vaizdus. Pas mus jau seniausiai pradėtų, geriausiu atveju,  pypinti. O čia vietiniai pravažiuoja be jokio pykčio. Tiesa, girdėjom vieną kartą signalą ir tas buvo iš ukrainiečio automobilio )).

 Sinarades automobilį pasistatome aikštelėje miesto centre.

 Pasakojama, kad kaimas buvo pastatytas taip aukštai, kad jo negalėtų užpulti piratai iš jūros.  Piratams ropoti į kalną ko gero tikrai nesinorėtų.  Simpatiškas kaimas su pilnais žalumos ir gėlių  kiemeliais.

 „Jasas… kalimera“ – sveikinamės su vietiniais, kurie maloniai pasilabina atgal. Prisėdame kavinukėje prie centrinės aikštės.  Viduje aiškiai nuobodžiaudamas vaikštinėja savininkės vaikas.  Rodo mamai piešinį, bet ji neturi daug laiko. O vietiniai diedukai tai iš viso nekreipia į vaikį dėmesio.

Pamatęs mus, ateina pasirodyti su savo nauju darbu, o pagirtas nusiveda mane parodyti kitų savo piešinių, kurie kabo viduje ant sienos.

 Paskui atneša parodyti iš popieriaus sukonstruotą šautuvą. Mama sudraudžia, bet jam gi liūdna. Todėl prisėda ant kėdės prie mūsų….

  Karšta, būtų smagu nusimaudyti. Netoliese Agios Gordios paplūdimys. Bet tik nusileidus link pliažo,  dingstame iš ten  žaibo greičiu. Daugybė automobilių, dar daugiau žmonių, apsikrovusių krepšiais ir plūstančių link paplūdimio. Triukšmas, marmalynė. Parkuotis prie pat jūros jokių šansų –  tektų kulniuoti nemenką atstumą. Yra ramesnių vietų.  Nusistatom map.me –  jis veda visai kitaip nei navigacija ir nudardam siauru kalnų keliuku. Pakeliui stabtelim vienoj vietoj su super vaizdeliu iš viršaus į Agios Georgios.  Smaili uola tarsi vizitinė šios įlankos kortelė.

Paramonas  – štai kur pliažinė ramybė, ypač paėjus šiek tiek toliau nuo gultų.  Akmenukai su smėliu, bet turint plaukiojimo batus įkaitę akmenukai visai nebaisūs.  

Pasipliuškenus traukiame tolyn tuo pačiu siauru keliuku, kuris veda šalia nuostabaus grožio alyvmedžių giraičių. Giraičių savininkai tedirba porą mėnesių (taip pasakojo Spiros).  Tiesą sakant, nei kaupt, nei ravėt nereikia. Alyvmedžiai aukšti, skinti alyvuogių irgi nereikia- jas nupurto į tinklus. Belieka  išsispausti aliejų ir realizuoti. 

Kažkurioj vietoj užsižiūrėję nusukam į šoną ir pataikom į akligatvį, prie kurio įrengta apžvalgos – piknikų aikštelė. Deja, vienas jos išbetonuotas galas pavojingai nulūžęs ties skardžiu.

 Jau seniai  po pietų, tad  netoli  Korission ežero sustojame  „Chrisoulas Taverna“.  Vienam graikiškos salotos, kitam daržovių troškinys – pats tas karštą dieną.

Sugrįžus namo laukia siurprizas. Spiros paruošė medinę lentelę, ant kurios užrašau Lietuvos pavadinimą ir kilometražą. Įdomu ar pakabino?

 Vakare pasivaikštom  po savo miestelį, aplankydami  akmenuotus pliažus. Vienas jų padovanoja akmeninę dovaną. 

 Vakarą leidžiam balkone (uodų nėra). Iki mūsų atsklinda vieno viešbučio vakarėlio garsai. Gaila, bet muzika visai neįkvepianti.

4 diena

Iš pat ryto nuskuodžiam nusimaudyti į savo akmenuotą pliažiuką. Visai vieni. Pasirodo akmenuotas jis tik pakrantėje, o toliau smėliukas. 

 Po pusryčių  susipakuojame ir judame į kitą nakvynės vietą. Tačiau pakeliui laukia daug viliojančių vietų. 

Daugelis akcentuoja kokia nešvari Korfu. Manau kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Be to, gal pirmiausia savo kieme reiktų apsidairyti, nes mūsų miestai, ypač Vilnius, kuo toliau, tuo labiau apsileidžia. Yra Korfu šiukšlių, bet mums akių nebadė, ne į jas atvažiavom žiūrėti. Nors ne kartą matėm, kaip pro langus skrenda tušti plastikiniai buteliai ir kitokios šiukšlės būtent iš nuomojamų automobilių.

 Dardam iki Pelekas kaimelio. Pro jį paprastai važiuoja norintys patekti į  Kaiser’s Throne, tačiau ir pats Pelekas vertas dėmesio.  Norint pasivaikščioti po kaimelį tenka parkuotis šalia kelio vedančio į Kaiser’s Throne. Pagrindinė gatvė pakankamai apkrauta, vis zuja automobiliai. Tačiau pasukus į šoną, gyvenimas sustoja. Dailiais baltais stačiakampiais išpieštos gatvelės vilioja vis tolyn. Tik kad tas tolyn vos keliolika metrų. 

  Šalia raganų parduotuvės guli išsikėtęs šuniukas. Karšta. 

Pro raganų parduotuvę praeiti neįmanoma – reikia aplankyti giminaites. O dabar atsivėsinimui į kavinukę šaltos kavos.

 Iki Kaizerio  sosto galima būtų užlipti, bet tokiame karštyje kopti į kalną saulėkaitoje sunku. Kabriukas mikliai užkelia į vietą. Šalia yra parkavimo aikštelė ir kavinė su vaizdu į kalnus ir jūrą (39.59415 19.82121).  Pasakojama, kad čia buvo mylimiausia kaizerio Vilhelmo salos vieta ir kad sutrumpintų kelią iš Achileono rūmų, virš kelio buvo pastatytas tiltas, kurį karo metais sugriovė. Nuo paties sosto atsiveria 360 laipsnių salos panorama. Išties imperatoriškas vaizdas dar kartą patvirtinantis, kokia vis dėlto žalia Korfu sala. Snaudžiantys kalnai po suveltu tamsžaliu apklotu, kurio klostėse išsibarsčiusios alyvmedžių giraitės.

Iki Doukades veda pakankamai geras kelias. Su maža mašinėle įsibrauti į parkingą kaimelio vidury jokių problemų.  Rausvai gelsvi namukai vilioja pasivaikščioti. Vietinėse salos taisyklėse numatyta, kad naujas namo savininkas perdažydamas namą privalo palikti sienos fragmentą su senais dažais. Bet pirmiausia pietūs. Kaip tik centrinėje aikštėje trys kavinukės.

 Daržovių? Gal ne. Vakar valgiau. Mėsos? Kąašžinau, nelabai noriu. Daržovių? Bet pasirinkimas nekoks. Imu mėsą. O vis tiktai reikia klausyti ką sako vidinis balsas… Po pietų pasivaikščioti kaimo gatvelėmis vienas malonumas. Nenusakomos  mikroskopiškai siaurų gatvelių sankryžos. Net ir aptrupėję, neremontuoti namai pilni vietinio žavesio.

 Lekiam toliau, jeigu tai galima pavadinti lėkimu. Kelias vingiuoja aukštyn į kalnus. Kiekvienas vingis verčia stabčioti atsivėrus nenusakomo grožio vaizdams.

 Lakones. Įvažiuoti nėra paprasta. Pagrindine gatve prasilenkti neįmanoma, todėl  iš abiejų pusių prieš miestelį stovi šviesoforai. Karšta konkrečiai, tad visai nepavydžiu važiuojantiems keturračiu ar motoroleriu – stovint prie šviesoforo, nėra kur pasislėpti nuo svilinančios saulės.   

Kabriuką pastatėme prieš kaimą. Tvarkingas kaimukas su žemyn nubėgančiomis laiptuotomis gatvelėmis. Tačiau išlikę ir vedantys žemyn nuo kalno akmenimis grįsti takai, kuriais anksčiau gyventojai leisdavosi ant asilų iki  jūros. Tokiam karštyje nėra jokio noro laipioti pirmyn atgal, na nebent nulipti kelis laiptelius.

 Čia žmonės gyvena ramiai ir lėtai. Lakones nemažai senų namų venecijietiško stiliaus, ypač  durys ir vartai su arkomis. Šis stilius vyrauja  ir naujos statybos pastatuose.  Mažuliukėje centrinėje aikštėje su vienišu medžiu visiškai tyku. Šalia esantis baras, kuris po medžiu išstato staliukus, uždarytas.

 Gatvė atgyja, vienas po kito pasipila automobiliai. Įlinguoja didžiulis autobusas. Tiesiog juvelyriškai pralenda tarp dviejų namų. Ir vėl tuščia ir tylu – iki sekančio šviesoforo.

Iš Lakones atsiveria fantastiški vaizdai į  Paleokastricą ir jos įlankėles.  Vienoj iš kavinių prie televizoriaus sėdi vienišas diedukas su kate. Užeisim pas dieduką įkalti ko nors šalto ir kavos. Kalimera, ir diedukas nušvinta.. . Iš kavinės terasos atsiveria iš kojų verčiantis vaizdas. Nuodėmė būtų ten ilgiau nepasėdėti… 

Iš Lakones išlydi vietinis seklys.

 Pro  Bella Vista (iš karto už Lakones) pravažiuojam nesustodami. Gaila, nes nepamatėm Paleokastricos širdelės, kadangi sekantį kartą visos kavinukės buvo aplipusios turistais.  

 Pasiekiam Agios Georgios. Tikrai taip, vėl Agios Georgios, tik prie pavadinimo prisideda Pagon (Agios Georgios Pagon). Surasti bet kurioje navigacijoje „Andreas Apartments“ be šansų- pakankamai naujas objektas. Tačiau dar namie ištyrinėjus vietovę, nusukam kur reikia ir netrukus pakelėse atsiranda lentelės su vilų užrašais. Šitie apartamentai jaukesni ir geresni už buvusius. Vien ko vertas vaizdas iš balkono.

 Kol kuriamės, pradedu suprasti, kad veltui valgiau tą mėsą, kurios ir nenorėjau….

5 diena

 Beprasmė diena- bent jau man. Tenka voliotis lovoje ir įvertinti turimą virtuvėlę (vyras išvirė ryžių košės). Be galo gaila, kad kai ko nepamatysiu. Tačiau mano antroji pusė visai nieko nesigaili. Bent kelis kartus nužingsniuoja į pliažą  pasilepinti teikiamais jūros malonumais.   

Vakare jau ir aš išsliūkinu į balkoną pasidžiaugti vaizdu. 

Sutemus pradeda atakuoti uodai. Mažiukai, bet aršūs. Kai kanda visiškai nieko nejauti, bet ir pridaužti nelabai išeina, baisiai jautrūs. Tenka apsivynioti  paklodėmis. Tinklelis virš lovos tikras išsigelbėjimas.

Galvojau iš kur tie uodai. Pasirodo miestelio centre kažkoks užpelkėjęs kanalas ar upė. Tikra uodų veisykla.

6 diena

Dangus debesuotas, bet visai nesvarbu. Vingiuojam į Afionas kaimelį. Pakeliui stabtelime prie kažkokio metalinių skulptūrų parkelio. Net neužfiksuoju kurioj tiksliai vietoj.  Afionas – mažuliukas, mielas, tikras kalnų kaimelis. 

Kaimelio gale iškyšulys su nuostabiu vaizdu. Dangus virš jūros niaukiasi, artėja lietus. 

Nuo kyšulio žemyn veda takiukai iki paplūdimių. Kol neprasidėjo lietus, nutariu kažkiek nusileisti takeliu, kad pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu į paplūdimius. Vyras lieka pas graiką kavinukėje puodeliui kavos.

Leidžiuosi žemyn. Kažkur grūmoja griaustinis. Dar žemyn. Virš jūros sužaibuoja. Dar keliolika žingsnelių – jau matosi įlanka. 

Pradeda lašnoti. Tiek to, lekiu atgal. Lyja, žaibuoja. Ir čia skambutis: “- Kur dingai, juk žaibuoja, žinai gi, kad kalnuose pavojinga.” Žinau žinau, bet skambinti žaibo metu irgi ne mažiau pavojinga.  Lietus vis smarkėja. Lekiu į kalną net pritūpus, lekuodama kaip šuo – kad tik greičiau po stogu. Pagaliau kavinukė. Stogelis nekoks, bet vis šis tas. Kažkokios vokietės malasi po apžvalgos aikštelę su lietsargiais ir šuniuku. 

Viena jų kavinukėje nutaria išgerti kavos. Likusios nukulniuoja po medžiais. Graikas sako, kad po medžiais per žaibą būti pavojinga. Kol jos susipranta…)) 

Iš apačios atlekia porelė tik su maudymkėm slėptis po tuo pačiu mažu stogu, nes lyja konkrečiai. Graikas duoda jiems rankšluostį ir sako, kad šioje vietoje šįmet lyja pirmą kartą. Šiaip ne taip porelė užsisako kavos, nes kalba tik vokiškai. Graikas juos pavaišina.

Lietus rimsta. Nelaukdami kol visai nustos, nupėdinam atgal į kaimą. Spalvos po lietaus paryškėja. Tik akmenėliai, kuriais grįstos gatvės, tampa labai slidūs.

Navigacija veda siauru keliu apaugusiu kažkokiais švendrais. 

Keliai Korfu tikrai nenuspėjami. Kelias nuveda palei jūrą. Neįmanoma atsispirti tapybiškam Arillas Beach žavesiui.  Ilgos bangos nuglosto krantus. Vėjas baigia išdžiovinti šlapius rūbus.

 Pakeliui į Sidari pasukame link Cape Akra Drastis – minkštų uolienų kyšulio.  Automobilius atvykusieji stato laukinėje aikštelėje (39.793518, 19.672606). Iš tikrųjų su automobiliu galima nusileisti žemyn, bet pėstieji tikrai nebus dėkingi už dulkių debesis. O ir parkuotis prie pat vandens nelabai kur yra.  Gražiausias vaizdas į kyšulį atsiveria iš Cape Drastis Scenic View (39.794928, 19.673541) – net užmiršti kvėpuoti kaip gražu.

 Tiesą pasakius iki ten ir užtektų nueiti.  Užgniaužus kvapą, sugerti vaizdą akimis, pasidėti brangiausiuose atminties kloduose ir …..tiesiog pasukti atgal…  Bet kai nežinai, tai pėdini toliau. Gal bus dar geriau. Kelias vingiais leidžiasi žemyn. Atrodo gerai, kad palijo – iš po kojų nekyla dulkės. Tačiau arčiau paplūdimio tenka eiti atsargiai, kadangi molingų uolienų kelias labai slidus. Batai aplimpa purvu. Iš arti kyšulys netenka didelės dalies savo žavesio. Sluoksniuotos uolienos tarsi nusimeta puošnų rūbą. 

Paplūdimys mažulytis, išsidėstęs ant tų pačių uolų. Tarp kelių išstatytų gultų (daugiau ir netelpa) nardo turistai, bandymai užfiksuoti vaizdus. Nesuprantu, koks malonumas gulėti ant šių gultų tarp šmirinėjančių žmonių minios. Aišku, verta nusileisti iki paplūdimio paplaukioti laiveliu. Iš jūros atsiveria visai kiti vaizdai ir galima nuplaukti į laukinius pliažiukus. Tačiau šį kartą laiveliai neplaukia, nes dangus vis dar neaiškus. Tenka kilti atgal. Gerai, kad debesuota ir nėra labai karšta, nes kelią iš abiejų pusių supa smiltainio uolos, nepraleidžiančios nei menkiausio vėjelio gūsio. Saulėtą karštą dieną čia tikra pirtis.

  Sidari Canal d’amour (Meilės kanalas). Automobilių aikštelė prie viešbučio “Socrates Hotel”. Eiti link kanalo reikia per viešbučio teritoriją palei baseiną. Abejotinas malonumas vartaliotis palei baseiną, kai šalia visą laiką plūsta žmonės. Tarsi kokioje parodoj. Bet matomai kažkam tai patinka.

 Prie kanalo pasivaikštau po dar drėgnas uolas. Populiariausia paplūdimio lankoma vieta – nedidelė dalis, su trimis aukštomis uolų viršūnėmis, brendančiomis į jūrą. Minkštos olos, veikiamos atmosferos reiškinių, įgavo keistas formas. Drąsuoliai ropščiasi jomis į viršų ir šoka žemyn.

 Gal ne sezono metu, gal kai mažiau žmonių įspūdžiai būtų kitokie. Tačiau dabar lipa vieni per kitus. Šalia verda industrinis turizmas. Trūksta jaukumo ir intymumo. O pliažas mano akimis tikra tragedija. Nebent tik pasigirti, kad pagulėjau žymiausiam Sidari paplūdimy. Gultas prie gulto ir mažuose tarpeliuose tarp jų kai kas sugeba dar ir rankšluosčius išsitiesti. Vanduo drumzlinas.  O dar kai žinai, kad netoli  įteka “upelis” iš gyvenamųjų pastatų teritorijos…. ir kai kurie tepasi veidus bei kūnus įlankos dugne nugulusiu moliu….

 Gal papietauti Sidari?… Bet Sidari primena Šventąją sezono metu, tik kiek padidintam variante. Sukam namo. Pas mus nelijo. Kavinės palei jūrą pustuštės. Pakeliui auga kažkokie agurkai. 

Vyras užsisako kardžuvės, kurios užtenka mums abiems.

 Paskui nusliūkinam į neužgultą paplūdimį ir sėdim iki saulės laidos. Vanduo šiltutėlis, pakilusios bangos skaudžiai nutranko kojas smulkiais pakrantės akmenėliais.

 Vakare įsitaisome balkone. Iki mūsų atskrieja muzikos garsai iš kažkurio viešbučio – Chris Rea,  Suzy Qquattro, Smokie  ir t.t… Gretimame balkone tyliai niūniuoja kaimynas. Dar viena nuostabi dienos pabaiga.  

7 diena

Iki Paleokastricos vingiuoja be galo tapybiškas serpantinas. Ties vienu posūkiu atsiveria vaizdas į Agios Georgios Pagon įlanką (39.700842, 19.693553).

Angelokastro pilis. Per karštį laipioti nėra jokio noro. Vaizdai gerai, bet vaizdų dar bus. Pilių irgi ne viena matyta. Ir nelipsim. Pasėdėsim kavinukėj su vaizdu į jūrą. Kava čia jau prasta ir turbūt buvo viena brangiausių.

Sukam atgal ir stojame Krini kaime, kur  akis užkliuvo už kavinės be iškabos. Jai tos iškabos ir nereikia- ji čia vienintelė.  Kaimo vardas greičiausiai kilęs iš šaltinio, tryškusio šulinyje, stovėjusiame už kelių metrų nuo kaimo centro. Mažuliukas, mieguistas kaimas, nusėtas senais akmeniniais namais su byrančiom čerpėm, su tokia pat mažulyte aikšte, tarnaujančia kaip žiedinė sankryža.  Aikštėje po medžiu sėdi močiutė, daužo su lazda grindinį ir dainuoja…. 

 Paleokastritsa pakrantė išraižyta šešiomis žavingomis įlankomis, viena nuo kitos atskirtomis miškingais iškyšuliais. Pasak padavimo, vienoje įlankoje išsilaipino graikų didvyris Odisėjas. Filmo scenos su Džeimsu Bondu „Tik tavo akims“ irgi buvo čia filmuotos. Žvelgiant iš aukščiau į nenusakomos spalvos įlankų vandenį gali pamesti galvą. 

Tačiau nusileidus į miestelį galva iš karto atsiranda reikiamoj vietoj. Centro, kaip tokio, Paleokastricoje nėra. Žmonės zuja gatvėmis pirmyn atgal apsikrovę pliažiniais krepšiais, pripučiamais ratais, ružavais flamingais ir kitomis plaukiojimo priemonėmis. Plaikstosi pliažinės suknės, skrybėlių kraštai, spalvoti šortai. „ Ваня, куда пошел?!!! Ирина, иди сюда, посмотри!!!!“ Visi automobiliai ir autobusai važiuoja iki  didesnės stovėjimo aikštelės prie kalvos, ant kurios pūpso vienuolynas. Ten formuojasi automobilių spūstys, nes prie įvažiavimo į  aikštelę dega šviesoforas, reguliuojantis srautus link vienuolyno.  Lauko kavinukėse galėtum pasigėrėti įlankomis, bet automobiliai pastatyti beveik prie pat staliukų. O išvažiuojant dar apdovanoja išmetamų dujų debesėliu.  

Kai tik užsidega žalia, šaunam aukštyn iki  Šventosios Mergelės vyrų vienuolyno parkingo (39.67070 19.70165), aplenkiant kopiančius ir braukiančius prakaitą pėsčiuosius.

Vienuolynas įkurtas 1225 m. apsuptas tankios tamsžalės medžių lapijos. Legenda porina, kad vieną kartą saracėnų piratai išsilaipino krante su tikslu apgrobti vienuolyną. Tai pastebėjęs vienuolyno vyresnysis pradėjo karštai melstis Šv. Mergelei. Grįždamas iš cerkvės pamatė, kad piratai  ir jų laivas pavirto akmenimis.

Gili mėlyna vandens spalva į apžvalgos aikšteles sutraukia mases žmonių. Beveik kiekvienas pozuoja kaip moka –  svarbu fonas gražus. 

Vienoje aikštelėje stovinti patranka sako, priklausiusi Ušakovo laivynui. Šiek tiek tolėliau dar viena apžvalgos aikštelė su kryžiumi, prie kurio patenkama laukiniai takais.

Mažuliukas jaukus vienuolynas su fantastiniais vaizdais į įlankas. Norisi išvaikyti visus turistus ir paskendus tyloje   grožėtis supančia gamta.  Bet vienuolyne, nežiūrint žmonių gausos, sklando ramybė. Gera tiesiog klaidžioti kiemeliais. Bugenvilijų žiedai nuglosto pečius, žydram dangaus fone išryškėja bažnyčios varpai.  

Vienuolyno kieme šulinys, išpildantis norus. Reikia atsistoti į šulinį nugarą ir per petį mesti monetą. Jei moneta įkris į šulinį, noras išsipildys.

Nedidelis muziejus (šventosios knygos, ikonos, drabužiai) eksponuoja  didžiulę kriauklę, kurioje tilptų mažas vaikas.

 Paleokastritsa. Gamta labai pasistengė  sukurdama šį nuostabų kampelį: žydrą jūrą, stačias uolas, ažūrinę pakrantės juostą.  Nusileidus, parkuojamės dideliame parkinge prie šviesoforo. Niekada neatsisakome paplaukioti laiveliais. Prieplaukoje kaip tik renka keleivius. 10 Eur už gerą pusvalandį (sumoki laive). Laivelyje jau sėdi dvi poros pagyvenusių graikų ir dar viena pora. Paskutiniai įlipa jauna graikų šeimyna su mažutėle dukryte. Ech tie graikai. Visą kelią jie prapliurpė ir visi vienu kartu.

Tarpuose kapitonas pasakydavo uolos ar įlankos pavadinimą, bet jei bandydavo kažką pasakoti, keleiviai pradėdavo komentuoti. Vienu žodžiu tikras linksmas turgus))  Laivas užsuka į porą grotų apžiūrėti rausvų koralų, uolų ažūro ir neoninės žydrosios akies.   Jei įjungsi fantaziją, uolose pamatysi moterį ar liūto galvą.

 Paleokastritca įlankų vandenukas skaidrus, tad nardytojams čia tikras rojus. 

Tačiau pliažiukai nedidukai, prisigrūdę žmonių. Gal ne sezono metu čia ir visai gerai, bet dabar tikras „kurortinis rojus“.  Visos gatvės kyla į kalną ir pakankamai statų. Kai lauke 30 ir daugiau, menkas malonumas ropinėti pirmyn atgal.  Tad tyliai pasidžiaugiu, kad paskutinę akimirką teko ieškoti kitos nakvynės vietos.

Jau seniai po pietų, bet kavinukės pilnos žmonių, pro kurias prasineša autobusai, keturračiai ir kitas automobilių  srautas.  Geriau grįžtam į savo miestelį….. O čia vėl ramybė ir pustuštės kavinės. Vakarą praleidžiam pajūry, kur negalim atsidžiaugti ramuma. Netoliese dvi sėdinčios poros pagyvenusių vokiečių  sulipa į  jūrą. Ir ten, įbridę iki kaklo, šnekučiuojasi kokį pusvalandį. Moteriškės su skrybėlaitėm – kurortiškai elegantiškos.

 Sėdim, kol saulutė pasislepia už uolos. O paskui vėl ilgai vakarojam balkone.

8 diena

Iš ryto nulekiam paskutinį kartą nusimaudyti. Paplūdimys visiškai tuščias. Visiškai nesinori išvažiuoti.  Nei trupinėlio. Gerai, kad lėktuvas tik vakare- turim visą dieną sau. Susikraunam daiktus ir  traukiam į sostinę Kerkyrą.  KErkyra, o ne KerkYra.

Dangus keistai apniukęs.  Miegot traukia nerealiai. Prasilenkiant matosi, kaip žiovauja ir kitų automobilių  vairuotojai.

Kad galutinai neužmigtų vairuotojas, pakeliui stojame „EMERAL bakery pastry shop cafe“ (39.665474, 19.833121). Užsisakę prie baro kavos ir arbatos, įsitaisome jaukioje terasoje su žydru veliūru trauktais minštasuoliais.  Vienas po kito čia atvažiuoja vietiniai šviežių  kepinių ir tortų. Link mūsų staliuko atlinguoja padavėja su pilnu padėklu. Ir viską pas mus sukrauna. Prie karštų gėrimų, kaip visada, sausainiukai. Šaltas vanduo prie kavos.   Arbatai atkeliauja didelis puodas su maišeliu normalių arbatžolių ir dideliausias termosas karšto vandens.

Atsigavus tiesiu taikymu riedam iki Kanoni pusiasalio. Ten didžiulė stovėjimo aikštelė (39.590989, 19.916590). Padūmavusio dangaus fone skaudžiai išryškėja baltutėlis Vlacherna vienuolynas. Cerkvėje ant altoriaus miega besilaukianti katė.

Tolėliau medžiais apaugusi Pelių  sala. Iki jos tik laiveliu. Sako, kad į salą vedantys laipteliai iš tolo  primena pelės uodega, bet per medžius jų nesimato.

 Pati didžiausia atrakcija stebėti virš galvų kylančius ar besileidžiančius lėktuvus į iš trijų pusių apsuptą vandens nusileidimo-pakilimo taką. Geriausi vaizdai nuo pėsčiųjų tilto.

  Dar daug laiko –  apžiūrėsime sostinę. Stebuklingai surandame nemokamą vietą netoli  senosios tvirtovės (maždaug 39.626366, 19.924497). Tarp jos  ir senamiesčio  kažkada buvusi atvira erdvė virto parku su fontanais, suoliukais, skulptūromis.  Paminklai ir anglų rašytojams broliams Džeraldui bei Lorencui Darelams.  Apie gyvenimą saloje Dž. Darelas parašė knyga ,,Mano šeima ir kiti gyvūnai“. Kalami kaime išlikęs namas, kuriame gyveno Darelai.

 Užsukame į senąją tvirtovę (Paleo Frourio).  Bilietas 7 Eur.  Iš išorės tarsi susiliejusi su didele uola, viduje nustebina atsivėrusia erdve, kur didelės aikštės  šone kukliai prisiglaudusi  Šv. Georgijaus cerkvė. Cerkvės viduje, nežiūrint įjungtų ventiliatorių, tvanku ir labai karšta.  Tvirtovė apsupta jūros, kurioje zuja įvairiausi laivai.

Perėjus tunelius ir pasikėlus laipteliais, atsiveria žavingas vaizdas į įlanką ir miestą.

Per  Esplanade (Spianada) parką patenkama į senamiestį.  Parkas savo erdve, žaluma, šviesos žaismu ryškiai kontrastuoja su siauromis senamiesčio gatvelėmis.  Gatvelėse žmonių  milijonas.  Vaikštom siauromis, viena kitą keičiančiomis gatvelėmis. Nori nenori, vis tiek išeisi iki žymiausių pastatų ir objektų. 

Geriausia bindzinėti be jokio tikslo, kai nežinai kas laukia už kiekvieno posūkio.  Viena šalia kitos kavinukės,  mažutėlytės parduotuvėlės pilnos prekių turistams ir atrodo, kas čia jau benustebins. Bet staiga akį patraukia įspūdinga vitrina, jaukus kiemelis,  pastato linkis, papuošta palangė, spalvota skarelė, plačiai išsikerojęs žydintis medis…   Tik nusuk kažkur į šoną ir senamiesčio šurmulį pakeičia spengianti  kiemelio  tyla. 

Raudonas  Šv. Spiridono bažnyčios kupolas matosi iš tolo. Bet viduje prie Šv. Spiridono palaikų ilgiausia eilė.

Jau antrą kartą einam pro gražiuosius ledus. Stabteliu, gal nusipirkt.. ir staiga praeidamas vaikinukas lietuviškai sako: “- Nepirkit, čia be proto brangūs, matot, net kainų nėra… aš čia jau savaitę… jei norit ledų, va ten, gatvelės gale. …“ Tiek to bendravimo, o kažkodėl   taip miela ir šilta.

  Užkąsti prisėdam kažkurioj kavinėj tyliam skersgatvy.  Graikiškų salotų fetos sūris tiesiog dangiško skonio.  Matyt ne veltui vietiniai glebėsčiuojasi su kavinės šeimininke. 

Sėdim gana ilgai, o kai išeinam į tas pačias gatveles, jos ištuštėjusios.  Matyt daugelis patraukė atgal  į savo laikinuosius namus.

  Vyras sako, kad jį vėl lenkia prie miego  – eis į automobilį nusnūsti. O aš nutapenu ištuštėjusiomis gatvelėmis  į kitą senamiesčio galą. Pakeliui užsuku nusipirkti  vietinių pyragėlių su sūriu, kuriuos paskui sušlemščiame lėktuve.

  „- Jasas“, sveikinuosi kažkokiam kieme. „- Kalimera“, atsako vietinis diedukas.  Klausia iš kur? Trumpai pasišnekam.  Ir vėl  viena gatvelė keičia kitą, praslenka ištuštėjusios kavinukės. 

Užeinu į Šv. Jokūbo bažnytėlę. OOoooo. Vestuvės …. lenkų kalba.  

 Laikas traukti link automobilio. Trumpinu kelią per parką.

 Jo gale buvę karališki rūmai, kuriuose  dabar čia įsikūręs Azijos menų muziejus. Dar vienos vestuvės…  

Paskutinis žvilgsnis į miestą palydimas gilaus atodūsio. 

Automobilį paliekame sutartame parkinge. Ropščiamės į džinsus, traukiam iš lagaminų megztinius- pas mus jau bus vėsu.  

 Neužilgo kylam. Po lėktuvo sparnais paliekam  žaliais miškeliais apaugusiomis  įlankomis, šviesiais paplūdimiais nudabintą salą. Liko neaplankyti tylūs seni kaimeliai, aukščiausias kalnas, uolėti paplūdimiai. Tad gal iki sekančio karto, Korfu… 

 Daugiau nuotraukų http://arunoskeliones.blogspot.com/2019/11/korfu-ja-mylejo-ir-dievai-ir-zmones.html

Kažkodėl man atrodo, kad neatsidaro filmukas https://www.youtube.com/watch?v=OKL-CIBcCiU