BANGLADEŠAS Daka – ką veikti kur nėra turistų

BANGLADEŠAS Daka – ką veikti kur nėra turistų

Buvo dilema, kokią šalį užkabinti prieš keliaujant po Indiją. Aeroflot galima stopoverį pasidaryti Maskvoje. Turkish Airlines galima atskristi į Katmandu ir į Daką, bet Nepalas atkrenta, nes tikrai reikalauja daugiau laiko. Todėl sudomino Daka. Bangladešas turėtų būti įdomu, nes net į kaimyninį Butaną atvyksta daugiau turistų. Galima buvo tiesiog atskristi į Delį ir iš jo išskristi, bet banalu, kaip kad banalu Turkish Airlines, nes tie patys B737, A321 lėktuvai. O norisi kažko didingesnio. Ir čia pasipainiojo Qatar Airways. Kaina kiek didesnė ir du persėdimai (vienas Europoje, kitas Katare). Bet už tai galimybė paskraidyti su geriausiomis pasaulio avialinijomis ir naujais B777, B787, A350 aparatais. Imu, užtikrintai. 

Kopenhaga, Doha persėdimai be vėlavimų. Jokios reklamos, bet Qatar Airways kol kas geriausios avialinijos kokiomis skridau, nors ir nebandžiau jų pagrindinių konkurentų Singapore Airlines. Taigi, skaniai pamaitintas, pagirdytas, pleduku užklotas, filmų apsižiūrėjęs, naujausiais tualetais pasinaudojęs, patogiausiose sėdynėse atsigulėjęs, leidžiuosi į Daką.

Lėktuve pastebėjau, kad esu vienintelis europietiškos išvaizdos keleivis tarp bangladešiečių (arba dar vadinamų bengalais). Dar kažkiek arabų ir  kinų. Puiku, reiškia čia mano šalis. O šalis mums žinoma dėl kelių dalykų: 1. Ko nepasiūna Kinija tą pasiūna Bangladešas (antras pasaulyje pagal tekstilės ir drabužių eksporto apimtis); 2. Tankiausiai gyvenama ne nykštukinė valstybė pasaulyje > 1,105 gyventojų į 1 km2. Antroje vietoje esantis Taivanas gyvena beveik dvigubai erdviau 657/km2. 3. Sostinė Daka yra viena iš top 5 blogiausio eismo ir ilgiausių kamščių miestų. Kokia sėkmė – Kalkuta ir Delis taip pat šiame sąraše, o aš ten greitai būsiu.

Nusileidžiu į Dakos oro uostą labai anksti. Pasidarau vizą. 
Viza daroma atvykus oro uoste už 51 USD mokestį . Būtina turėti USD ir tik grynais, kortelės nepriima. Formalumai man ir dar vienam užsieniečiui užtrunka 15min. 

Atsilaisvinu apie 03:30. Už durų tamsu. Todėl slampinėju po terminalą neskubėdamas, keičiu pinigus. Oro uoste kursas stebėtinai geras, galima keisti, nes 1 EUR = 90 vietinių takų. Kiek tikrinausi mieste galima tikėtis nebent 1/93. Oro uostas primena Graikijos kurortinius oro uostus – kaip didelė autobusų stotis. Prisiperku riešutų, vandens ir kažko užkasti. Palaukiu iki 5val. dar kartą pasiskaitau, pasiklausinėju ir suprantu, kad viešuoju transportu remtis šiame mieste neverta. Todėl išėjęs iš oro uosto praleidžiu taksi šauklius ir žygiuoju į aikštelę priešais. Ten galiu tartis tiesiogiai su vairuotojais. Iš pradžių man užlaužia 50EUR. Deramės kaip mėgstu apie 20 min. su pajuokavimais, atsisveikinimais, nuėjimais ir t.t. Apie 10 vairuotojų neapsisprendžia ar kam nors įdomu mane vežioti už 25 EUR iki pat vėlyvo vakaro. Nenusileidžiu. Jų daug, turistų nesimato, reiškia visos kortos mano rankose. Galų gale man jau nueinant vienas vairuotojas privažiuoja ir sako ok už 25 EUR (~2,200 takų). Susipažindiname, sutrumpintas vardas Mado. Sako turi 1 vaiką. Klausiu ar planuoja daugiau. Planuotų, bet Bangladeše vaikus tapo taip pat brangu auginti. Bangladeše yra 167mln. gyventojų įsikūrusių kiek daugiau nei dvigubai didesnėje nei Lietuvos teritorijoje. Kad jaustumėmės kaip bangladešiečiai, mes turėtume Lietuvoje išsitekti ne 2,8mln., o 72mln. gyventojų!!! Tačiau nepaisant didelio gyventojų skaičiaus šalyje, , gimstamumas šiuo metu tesiekia 2,1 vaiko – tik tiek kiek reikia natūraliam gyventojų skaičiaus palaikymui. Taigi didžiulis populiacijos augimas greitai stabilizuosis. Bet didesnė problema yra transportas, kurio kiekis dar ne greitai stabilizuosis.

Transportas. Nors ankstyvas rytas, bet mes jau judame lėtai. Seni dviejų aukštų autobusai lekia kaip pašėlę ir panašu kad jie čia turi daugiausiai teisių. Nors raudoni kaip Londone, tačiau savo pusbrolių nei kiek neprimena – apdaužyti, surūdiję, suvirinti. Mes su lengvuoju automobiliu taip pat nepaskutiniai mitybos grandinėje – nepraleidžiame tuk tukų, dviračių ir motociklų, kurių čia spiečius. Yra šviesoforų, tačiau mažai kas kreipia dėmesį, vairuotojai tiesiog vienas kitam trukdo manydami, kad jie patys yra svarbesni už kitus. Problema ta, kad virš 17mln. gyventojų turintis miestas vis dar neturi metro, įdomu, ką į tai pasakytų 140 tūkst. gyventoju turinti Lozana su viena mažiausių ir efektyviausių metro linijų. Metro liniją ruošiama atidaryti, bet kol kas progresas lėtas.

Važiuojame link pirmojo tikslo – Bangladešo parlamento. Tai unikalus architektūrinis statinys sukurtas vieno geriausių XXa. architektų Louis Kahn. Mintis buvo iš gelžbetonio konstrukcijų pastatyti masyvų pastatą ir kaip įmanoma labiau pabrėžti masyvumą. Pastatytas 1982m. kažkiek primena mūsų sovietinius šedevrus. Manau pernelyg nepribloškė, nes Rytų Europoje tokių masyvų netrūksta, bet vienareikšmiškai labai unikalus parlamentas, grandiozinis. Šalia yra parkas, kurio centre mauzoliejus antrajam šalies prezidentui Ziaur Rahman. Parkas ir mauzoliejus pavargę, tačiau čia pakankamai tylu. Apskritai, aplink parlamentą netrūksta žalumos, o eismas ne toks intensyvus. Žmonės čia sportuoja, bėgioja, daro grupinius užsiėmimus. Ramybę kartais sudrumsčia tik iš visiškai šalia esančio karinio oro uosto kylantys sraigtasparniai. Prie oro uosto dar yra aviacijos muziejus po atviru dangumi, tačiau iš anksto pasidomėjus kiek nusivyliau  eksponuojamų lėktuvų sarašu. Todėl šį kartą praleidžiam.

Sekantis sustojimas Lalbagh Fort. Žinojau, kad šiandien jis nedirba, bet pro vartus viskas gerai matosi. Stoviu prie vartų su fotoaparatų ir pavydžiu į vidų prasmukusiam šunėkui. Fortas iš tikrųjų niekada neatliko savo funkcijos, nes buvo pabaigtas neseniai, praėjus šimtmečiams nuo statybų pradžios valdant mogolams. Centre remontuotinas mauzoliejus mogolų princesei, kurį iš visų pusių supa forto sienos. O už tų sienų daugiaaukščiai gyvenamieji kvartalai, kurie pateks į bet kurį kadrą. Taigi fortą pabaigė tam, kad atlaikytų urbanistikos apgultį ir išsaugotų nedidelį parkelį miesto centre.

Man  labai smalsu, kas liko iš britų palikimo. Todėl atsiduriame prie Curzon Hall. Kažkada šį pastatą britai surentė kaip miesto rotušę. O vėliau buvo perduota universitetui. Norėdamas pamatyti vidų, patenku į paskaitą. Netrukdau studentams. Iš išorės fotografuojamės su jaunimu ir praeiviais. Aplinka ir pastatas gražiai sutvarkyta. Galima pamanyti, kad anglai dar neišėję iš čia.

Toliau su vairuotoju braunamės į senamiestį. Čia lengvajam automobiliui jau sunkiau prasisprausti. Mado vis ieško galimybės išlaipinti mane anksčiau, bet po to turbūt supranta, kad galime vienas kito neberasti. Prisiiriam iki pat Tara Masjid arba geriau žinomos kaip  Žvaigždės mečetės. Deja, bet stogas remontuojamas, todėl pastoliai uždengia visą fasadą. Viduje randu tris besimeldžiančiuosius. Pasišnekame, pasifotografuojame. Jiems ypač patinka, kad aš sutinku jog mane nufotografuos šios miniatiūrinės mečetės fone. Mano naujasis draugas yra šalia esančios mokyklos žolės riedulio treneris. Užsidegęs pasakoja kaip vaikus mokina šios sporto šakos ir šalies mastu jiems labai gerai sekasi. Iš tikrųjų girdisi didžiulis triukšmas, nes visi mokiniai lauke. Greitai tampu superžvaigžde, nes vaikai nori su manimi įsiamžinti. Šypsenos. O Mado dar ir praeivius skatina su manimi pasikalbėti. Pasifotografuoju su visu kvartalu. Draugiški bangladešiečiai, nei pinigų prašo nei pikto žvilgsnio pamatysi. Viešnagės metu padarysime labai daug selfių ir visi nuoširdžiai šypsosis bei džiaugsis. Tokia pakili nuotaika užkrečia ir mane.

Palieku vairuotoją papietauti, o pats vaikštau po senamiestį. Vietomis viskas labai nusidėvėję, vietomis sutvarkyta. Pirmą kartą matau tokius elektros laidų gniutulus virš galvų. Elektrikas čia turėtų būti geriausiai apmokama profesija. Be penkių aukštųjų diplomų suprasti kas kur sujungta neįmanoma. Gatvėse daug moterų besistumdančių su vyrais, nors maniau musulmoniškoje šalyje jų bus gerokai mažiau. Tiesa pasislėpusios dažniausiai po juodais apsiaustais. Nustebino, kad vyrai dažo barzdas oranžine spalva. Sako taip mėgdžioja pranašą Mohamedą, taip pat dažiusį barzdą, nors tokių įrodymų lyg ir nėra. Bet greičiausiai, tai mados ir statuso reikalas. Šviesesni vyrai netgi panašesni į airius nei į pietų Azijos gyventojus. Netrūksta iš pažiūros skurdžiai besiverčiančių žmonių. Tačiau manęs niekas nekaulija pinigų ir jaučiuosi visiškai saugiai. Tikrai saugiau nei Amsterdame ar Briuselyje. Visi čia kažką veikia, dirba – niekas neveltėdžiauja.

Užeinu į 18a. Armėnų bažnyčia. Ji saugoma kareivio, bet mane pasitinka draugiškai. Pakviečia prižiūrėtoją. Vietinis prižiūrėtojas gyvena bažnyčios teritorijoje, tiesa, jis induistas. Sako, kad čia gyvena kelios šeimos, kurios visą gyvenimą dirba bažnyčios prižiūrėtojais. Armėnų jau senokai nebelikę – išvažiavę. Ankstesniais laikais jie buvo vieni turtingiausių miesto pirklių ir turėjo gausią bendruomenę. Šiuo metu bažnyčia tarnauja kaip kapinės, dalis antkapių išties labai seni. O taip pat čia atvyksta pasimelsti visi krikščionys: amerikiečiai, anglai ir kt. Prižiūrėtojas atrakino bažnyčią ir aš joje galėjau ramiai pasėdėti pasidairyti, bei pasidžiaugti vėsuma.

Pravažiuojame šalia Sadarghat turgaus. Tačiau nešoku į minią, matyt šopingui nenusiteikęs. Važiuojame tiltu per Bariganga upę. Upėje verda gyvenimas, perkrautos baržos viena po kitos plukdo įvairius krovinius. Valčių spiečius plukdo žmones, gyvūnus, šieną, vaisius. O ikoniniai Dakos keltai, tarp visų eismo dalyvių atrodo įspūdingiausiai. 

Tiesa yra ir kita medalio pusė. Upės krantai tiesiog paversti sąvartynu. Vietomis šiukšlių sluoksnis toks storas, kad netgi jau pavirtęs krantinės sutvirtinimu. Mieste šiukšlės dar taip nekrito į akis, tačiau kyla įtarimu, kad jos suvežamos čia. Kai kur netgi įrengtos platformos su itin įsimintinu tūriniu. Aš tokiems vaizdams buvau pasiruošęs, bet silpnesnių nervų ir ypač ekologiškai nusiteikusius keliautojus toks vaizdelis turėtų, švelniai tariant, nuliūdinti. Bariganga kartu su šalia esančiu Gangu garbingai puikuojasi labiausiai užterštų pasaulio upių sąrašų viršūnėse. 

Negaliu praleisti tokios progos – išsinuomoju valtį už 1 EUR. Valtininkas garbaus amžiaus, bet vikriai rankomis ir kojomis laviruoja tarp augalijos ir šiukšlių. Virš vandens jokio kvapo nėra, tačiau apsivertęs ir įkritęs į vandenį įtariu, kad turėčiau rimtų problemų. Valtininkas lyg numanydamas, iš anksto pataria nesimaudyti. Kadangi su savimi neatsitempiau skafandro, tai valtininkas turbūt labiau norėjo užsitikrinti, kad jo keleiviui su galva viskas gerai. Mado taip pat ropoja pas mane į valtį. Labai nori pasiplaukioti ir pafilmuoti mane. Nesu didelis pasiplaukiojimų mėgėjas. Vis vien daugiausiai veiksmo vyksta sausumoje, o plaukimas – pasyvu. Bet tik ne Dakos centre. Veiksmas čia vyksta lyg turguje. Nardome tarp keltų ir baržų. Valtis lipant į ją atrodo nestabili, tačiau puikiai atlaiko didesnių laivų sukeltas bangas. Beje čia pirmą ir vienintelį kartą pamatau du europietiškos išvaizdos turistus, plūduriuojančius tokioje pat valtyje. 

Priplaukiame prie Ahsan Manzil rūmų. Miestiečiai juos vadina rožiniais rūmais ir čia labai mėgsta praleisti laisvalaikį. Rūmai šviečia lyg oazė tarp užverstų krantinių. Kažkada tai buvo svarbiausias pastatas Dakoje. Jį pastatė vietinis britų paskirtas valdovas. Būtent čia buvo priimtas sprendimas perskirti Bengaliją į dvi dalis: vakarinę su sostine Kalkutoje ir rytine su sostine Dakoje. Tai galima laikyti Bangladešo valstybės ištakomis.

Pasiplaukiojus traukiame į Charkaliganj rajoną. Vairuotojas ten važiuoti nenori ir išleidžia mane likus 0,5km. Čia mane domina laivų remonto dokai. Tiksliau jokių dokų nėra. Laivai atplukdomi ant didžiulių bėgių ir paliekami sausumoje, kol juos darbininkai plikomis rankomis remontuoja. Būtent plikomis, nes nenaudoja jokių pirštinių, šalmų ir dažnas netgi batų. Suvirintojas virina be veido apsaugos. Medžiagas žmonės neša į laivo denį paprastomis medinėmis kopėčiomis, praslystų koja – lauktų skrydis iš 10 metrų aukščio. Darbo sąlygos kaip prieš 100 metų. Čia įsidarbina tik tie kas niekur kitur mieste neranda darbo, bet turi pakankamai sveikatos. Sveikatai toks darbas visiškai ne į naudą ir ne tik dėl saugumo. Dažomi laivų korpusai, vidus, virinamos konstrukcijos, visur alyva ir visu tuo kvėpuojama kiekvieną mielą dieną. 

Žmonės čia taip pat draugiški. Mielai fotografuojasi, kviečia kitus padaryti tą patį. Aš jiems didelė egzotika šioje vietoje. Šalia remontuojamų laivų, daug aprūpinančių dirbtuvėlių ir specializuotų parduotuvėlių. Vieni prekiauja guma, kiit lemputėmis arba virvėmis. Vienoje dirbtuvėlėje su frezuotoju šnekamės ilgiausiai. Sako kelis metus dirbo Singapūre, bet dėl šeimyninių turėjo grįžti. Už sutaupytus pinigus išsipirko patalpas ir įsigijo nenaują įrangą, dabar uždirba neblogai. Leidžia ir man pafrezuoti. 

Manau Bariganga upė ir Charkaliganj krantinė paliko ryškiausią įspūdį Dakoje. Čia būtina apsilankyti, nors ne kiekvienas gali norėti tai padaryti.

Kalbinu Mado važiuoti iki National Martyrs’ memorialo. Jis yra 30km. už miesto, todėl prasideda atsikalbinėjimai jog užstrigsime kamščiuose. Aš netikiu. Suderame kompromisinį variantą Zoologijos sodą už 10km., esantį tarp memorialo ir oro uosto. Ir tikrai, Mado nemelavo. Mes vos šliaužiame per popietinius kamščius. Dar prasideda stiprus lietus, net skėtis nepadėtų. Kadangi lietus nesibaigia tenka traukti atgal į oro uostą.

Tikiuosi kitą kartą turęsiu daugiau laiko Bangladeše. Žmonės čia draugiški, saugu, o visa kita tai mūsų pačių požiūrio klausimas. Labai norėčiau aplankyti kalnuotąjį Silhat šiaurėje, tigrų gyvenamą Gango deltą Sundarbano nac. parke ar didžiausią pasaulio laivų kapinyną Čitagonge. Iki Bangladeše! Iki Daka!