Savarankiška kelionė antikos keliais: Peloponesas ir Atėnai

Vis daugiau kelionių organizatorių lietuviams siūlo keliauti į Graikijos pusiasalį Peloponesą, tad šiuo metu tai yra sparčiai populiarėjanti atostogų kryptis. Augančiu populiarumu susigundėme ir mes, tad nusprendėme ir patys aplankyti šią architektūriniais paminklais ir istoriniais miestais garsėjančią vietovę. Kadangi planas buvo per dešimt atostogų dienų pamatyti kiek įmanoma daugiau, o, be to, ir skirti šiek tiek laiko paplūdimiuose pagulėti, nusprendžiame nuomotis automobilį ir po Peloponesą keliauti savarankiškai. Žinoma, automobilio nuoma atsieina nepigiai, Graikijoje ir benzinas nepigus (2019 m. vasarą litro kaina kiek daugiau nei 1,6 Eur), vis dėlto galima kitur sutaupyti – restoranuose maisto ir gėrimų kainos nesikandžioja, o LSP dokumentas studentams atveria duris daugumą mokamų lankytinų objektų aplankyti nemokamai (iš visų toliau straipsnyje minimų vietovių studentams mokama tik į stalaktitų ir stalagmitų urvus įeiti).

Iš Lietuvos į Peloponesą patogu patekti tiesioginiu skrydžiu į didžiausią pusiasalio miestą Patrus arba į šalies sostinę Atėnus. Rasti pigūs skrydžio bilietai į Atėnus padiktuoja antrąjį kelionės variantą. Taigi skrendame į sostinę, čia nuomojamės automobilį ir važiuodami pro Korinto kanalą pasiekiame Peloponesą.

 Nafplijas ir jo apylinkės

Pirmasis miestas, kuriame apsistojame – pirmąja nepriklausomos Graikijos sostine tituluojamas Nafplijas (Nafplio). Iki jo iš Atėnų važiuojame apie dvi valandas. Tenka važiuoti mokamu keliu. Pakeliui pravažiuojame keturias stoteles, kuriose kelio mokestis svyruoja nuo 1,80 iki 2,80 Eur. Kol pasiekiame Nafpliją, iš viso už Graikijos kelius sumokame apie dešimt eurų. Dažna rinkliava (kartais nuo vieno rinkliavos posto iki kito yra tik keliolika kilometrų) pradeda erzinti. Patartina turėti smulkių pinigų arba pasidomėti, kur būtų galima įsigyti daugkartinį kelių mokesčių bilietą, kad kiekvienoje stotelėje nereikėtų gaišti krapštant eurus.

Nafplijo mieste praleidžiame tris nakvynes. Miestas žavi senamiesčiu, neoklasikiniais pastatais, siauromis gatvelėmis ir jose įsikūrusiais vietinio maisto restoranais. Šalia stūkso akmenuota kalva, ant kurios 216 m aukštyje driekiasi iš tolo matoma XVIII a. venecijiečių fortifikuota Palamidi pilis. Ją pasiekus atsiveria nuostabi Nafplijo panorama. Iš aukštai galima pažvelgti ir į kitą Nafplijo įžymybę – nedidelėje saloje pastatytą Bourtzi fortą. Į Palamidi galima patekti automobiliu (kelią paprasta rasti naudojantis navigacija) arba navigacijoje nepažymėtu, ganėtinai stačiu keliu pėsčiomis nuo jūros pusės (reikia stebėti netoli paplūdimio esančius užrašus). Įėjimas į Palamidi – 8 Eur.

Nors Nafplijo paplūdimys nedidelis ir akmenuotas, jį aplankyti tikrai verta. Maudantis šiltame Viduržemio jūros vandenyje, atsiveria nuostabus vaizdas: prieš akis stūkso kalnas su Palamidi, egzotikos suteikia kaktusais nusėtas šlaitas. Paplūdimyje yra gultų ir baras. Dėl įvairovės galima aplankyti ir kitus netoliese esančius paplūdimius. Pavyzdžiui, smėlio ir žvyro mišiniu nusėtą Karathoną paplūdimį ar smėlėtą Tolo.

Vieną dieną skiriame netoliese esantiems istoriniams paminklams pažinti. Vienas jų Mikėnų miesto griuvėsiai. Vaikštant po griuvėsius ir muziejų, dėmesį kausto koncentruotai pateiktos mitinės istorijos. Praplečiame graikų mitologijos žinias, sužinodami, kad Mikėnus atrado Dzeuso sūnus Persėjas. Norėdamas apsaugoti miestą, Persėjas įdarbino ciklopus miestą juosiančiai sienai pastatyti. Vaikščiodami po griuvėsius, apžiūrime fortifikacijos liekanas – įžymiąją XIV a. prieš mūsų erą tvertą ciklopų sieną ir XIII a. prieš mūsų erą pastatytus Liūto pramintais vartus. Įėjimas į Mikėnų griuvėsius ir muziejų – 12 Eur.

Važiuodami į Mikėnus, aplankome pakeliui ir visai šalia Nafplijo esančius Tiryns griuvėsius. Įėjimas – 4 Eur. Čia senovės architektūros liekanų išlikę nedaug, taigi Tiryns didelio įspūdžio nepalieka. Pagalvojame, kad keliaujant po Peloponesą dėl laiko sąnaudų šią vietą galima ir praleisti.

Toliau pažintinę kelionę tęsiame aplankydami Epidaurą, graikų mitologijoje garsėjantį medicinos ir gydymo dievo Asklepijo šventykla. Epidauras senovėje laikytas ypatinga vieta. Tikėta, kad čia galima pasveikti nuo įvairių ligų. Vietovė taip pat garsėja geriausiai Graikijoje išsilaikiusiu senoviniu teatru. Iš nuogirdų girdėję apie puikią šio teatro akustiką, nepraleidžiame progos jos unikalumu įsitikinti ir patys. Išties sėdint pačiame teatro viršuje net ir per turistų keliamą triukšmą girdisi tai, kas pasakoma stovint centre apačioje. Festivalio vasarą metu čia net ir mūsų laikais galima pasigerėti teatru ar koncertu. Išties unikali patirtis! Programą galima rasti internete arba prie įėjimo. Įėjimas – 12 Eur.

Kitos dienos pusdienį skiriame netolimai kelionei į kadaise svarbiausio miesto-valstybės statusą Peloponese turėjusio Argo miestą. Pakilę nestačiu serpentinų keliu aplankome ant Larisa kalvos įkurtą miesto akropolį, Larisa pilies liekanas. Už įėjimą mokėti nereikia. Į pilį keliaujantiems pravartu žinoti, kad Google navigacija nuveda ne tuo keliu, pakylame tik prie kalvos šlaite įkurto vienuolyno. Apsigręžus, nusileidus nuo kalno ir pavažiavus dar šiek tiek į priekį, pamatome į pilį vedantį ženklą. Vaikščiodami po Argą, aplankome ir ten išlikusį III a. prieš mūsų erą pastatytą teatrą, kuris, palyginus su Epidauro, tokio didelio įspūdžio nepalieka.

Praleidę tris nakvynes Nafplijo mieste ir aplankę aplinkui esančius architektūrinius paminklus, toliau keliaujame į pietinę Peloponeso dalį.

Pietinė Peloponeso dalis

Ilgai svarstę, kur pietuose galėtume apsistoti, pasirenkame nedidelį ant jūros kranto įsikūrusį Stoupos miestelį. Tokio pasirinkimo priežastis – patogi geografinė padėtis, iš kurios ne taip toli reikėtų važiuoti iki kitų suplanuotų aplankyti objektų pietryčiuose ir pietvakariuose.

Iš Nafplijo važiuodami į Stoupą, nepraleidžiame progos aplankyti pakeliui esančios Spartos. Dvi valandos kalnų šlaitais ir slėnyje vinguriuojančio kelio neprailgsta. Važiuodami dairomės į gausiai alyvmedžiais ir apelsinmedžiais nusėtus laukus. Atvažiavę į Spartą pamatome, kad iš kadaise buvusios didingos antikinės architektūros mažai kas išlikę. Aplankome senovės Spartos griuvėsius, kuriuose didžiausią įspūdį palieka atsiveriantis kalnų vaizdas.

Netoli įėjimo į griuvėsius mus pasitinka žymusis Spartos karalius Leonidas. Įsiamžiname prie jo paminklo.

Kelionę tęsiame keliaudami į netoli Spartos įsikūrusį Mystras miestelį, garsėjantį XIII a. stataus kalno šlaite įkurtos gyvenvietės liekanomis. Mystras griuvėsiai mums palieka didesnį įspūdį nei tai, kas likę iš senovės Spartos. Kopdami stačiu kalno šlaitu, grožimės išlikusia architektūra, gyvenamųjų namų liekanomis, rūmais, bizantiškomis bažnyčiomis. Įėjimas į Mystras – 12 Eur.

Jau gerokai po pietų važiuodami iš Mystras nusprendžiame dar kiek aplenkti Stoupą ir užsukti į Diros urvus. Atvažiavę suprantame, kad padarėme klaidą. Bilietų pardavėjas informuoja, kad dėl turistų antplūdžio įėjimo į urvus teks laukti keturias valandas ir tai yra įprasta rutina į Diros sezono laikotarpiu atvažiavus popiet! Draugiškai pataria atvykti kurią nors kitą dieną ryte, kada turistų yra mažiau. Šalia urvų yra paplūdimys, tad įsimename, kad verta pasiimti maudymosi reikmenis, jeigu atvažiavus kitą kartą prireiktų ilgai laukti.

Stoupą pasiekiame jau vakarop. Miestelis įsiterpęs tarp jūros ir kalnų, tad vietovė tikrai vaizdinga. Gyvenvietė ganėtinai rami, tad pasilinksminimų besitikintiems keliautojams reikėtų paieškoti kitos vietos apsistoti. Miestelyje yra keletas gultais pripildytų paplūdimių, šalia jų įsikūrę restoranai. Stoupos paplūdimys nusėtas smėlio ir žvyro mišiniu, paėjus kiek toliau yra didesnių akmenų, prie kurių verta panardyti. Laiką čia galima leisti patogiai, tą užtikrina Enigma ir Liastres restoranai (pastarajame maistu tikrai nenusivylėme). Netoliese yra smėlėtas Kalogria paplūdimys. Taip pat dar keletą paplūdimių galima pasiekti šiek tiek pavažiavus automobiliu. Aplankome stambiais akmenimis nusėtą, uolų apsuptą Foneas paplūdimį. Nors patogiai maudytis čia prireikia maudymosi batų ir jokių gultų nėra, paplūdimį dėl vaizdingos vietovės aplankyti tikrai verta.

Dieną pailsėję paplūdimiuose, kitą skiriame Diros urvams ir Monemvazijai aplankyti. Keliamės anksti ir į stalaktitų ir stalagmitų kupinus Diros urvus atvykstame kiek po devynių. Bilieto kaina – 13 Eur (studentams 8 Eur). Šįkart įeiname be didelių eilių. Kadangi jau yra tekę pabuvoti keliuose panašaus pobūdžio urvuose, aikčioti iš nuostabos ir susižavėjimo nesitikime. Vis dėlto maloniai nustembame. Žavėtis verčia ekskursijos pobūdis – didžiąją urvuose praleisto laiko dalį siaurais uolos koridoriais esame plukdinami valtele. Urve plaukiame kiek daugiau nei dvidešimt minučių, tada dar apie dešimt minučių einame iki išėjimo.

Ilgai svarstę, ar dėl nemažo atstumo verta vykti į Monemvaziją, džiaugiamės priimtu sprendimu ją aplankyti. Nuo Diros urvų važiuojame apie dvi valandas. Monemvazijos senamiestis – uolos šlaite pasislėpusi viduramžių gyvenvietė, vos tik pro kurios vartus įžengus pasijunti lyg kelionėje laiku grįžęs šimtmečiais atgal. Senovinė gyvenvietė unikali tuo, kad yra apgyvendinta iki šiol. Norėdami aplankyti lankytinus objektus, kaip jau įprasta Graikijoje, ir vėl kopiame į kalną.

Paskutines dienas Peloponese išnaudojame pietvakarinei daliai aplankyti. Važiuojame į Voidokilijos paplūdimį, apie kurį internete teko skaityti kaip apie gražiausią Graikijoje. Išties paplūdimio grožis atsiskleidžia tik gerokai palypėjus aukštyn į kalną. Kopiame iki iš tolo matomos Nestoro uolos (priartėję pamatome įspūdingą jos dydį), pasidarome nuotraukų, analogiškų paplūdimį vaizduojantiems atvirukams. Galima užlipti ir aukščiau iki kalno viršūnėje išlikusių pilies liekanų. Kadangi avėjome paplūdimio šlepetes, tokios minties teko atsisakyti. Į paplūdimį nepažvelgus iš aukščiau, paplūdimys veikiausiai nepaliks didelio įspūdžio. Voidokilijoje nesitikėkite rasti tualetų, dušų ar gultų.

Važiuodami iš Voidokilijos atgal, užsukame į pakeliui esančius Polimnio krioklius. Vaizdas kerintis, nors šią gamtos idilę ir kiek pritemdo gausus turistų srautas. Šaltas ežero vanduo tikra atgaiva 37 laipsnių karštyje Graikijoje. Maudomės ir gėrimės prieš akis krentančio vandens krioklio vaizdu.

Grįžtame atgal į Stoupą pakeliui aplankydami antrąjį pagal dydį Peloponeso miestą – Kalamatą. Miesto gatvėmis einame per siesta, tad miestas tarsi išmiręs. Ir čia ant kalvos galima rasti senovinės pilies liekanas.

Atėnų link

Kelionei einant į pabaigą, važiuojame į Atėnus, iš kurių po kelių dienų numatytas skrydis atgal į Lietuvą. Pakeliui sustojame senovės Korinte, paskutinėje mūsų stotelėje Peloponese. Apžiūrime griuvėsius (juose didžiausią įspūdį palieka iki šių laikų išlikusios Apolono šventyklos kolonos), aplankome archeologijos muziejų. Įėjimas – 8 Eur.

Ant netoliese senovės Korinto esančios kalvos antikos laikais įkurtas akropolis – Akrokorintas.

Į jį galima pakilti automobiliu. Norint pasiekti aukščiausiame kalvos taške esantį fortą, dar apie trisdešimt minučių pėsčiomis tenka kopti į kalną. Čia atsiveria nuostabus vaizdas – laukai, jūra ir kalvos.

Nepaliekame Peloponeso prieš tai neįsiamžinę ir prie žymiojo Korinto kanalo.

Deja, Peloponesą tenka palikti taip ir neaplankius kelių aplankyti planuotų vietų – Olimpijos ir Elafonisos. Pusiasalis yra didelis, o įdomios vietos ir turistų traukos centrai yra išsibarstę, tad aštuonių jame praleistų nakvynių mums pritrūko planui įgyvendinti. Kaip bebūtų, tai įtikinama priežastis kada nors sugrįžti.

Atėnus pasiekiame laikrodžio rodyklei gerokai perkopus į antrą dienos pusę. Apžiūrime miesto centrą. Vakarop einame ant aukščiausio Atėnų centro taško – Likabeto kalvos. Grožėdamiesi nuostabia miesto panorama, ieškome, kurgi šviesų gausoje tamsoje pasislėpęs akropolis. 277 m. aukštyje galima ir papietauti bei atsigaivinti gėrimais. Pakilome mokamu funikulieriumi (kaina 7,5 Eur), tačiau galima ir pėsčiomis pakilti.

Paskutinę likusią atostogų dieną skiriame Atėnų centro istorinėms įžymybėms aplankyti. Kadangi turime tik vieną likusią dieną, tad laiko nedaug, o aplankyti tikrai yra ką, ganėtinai paskubomis einame lyg pagal turistų vadovo planą. Ekskursiją pradedame nuo Atėnų akropolio. Liūdnokai nuteikia jau dešimtą valandą ryto susidariusi kilometrinė turistų eilė. Joje prastovėję apie valandą, pagaliau šį architektūros paminklą galime apžiūrėti iš arčiau. Įėjimas į jį ir kelis kitus centre lankytinus objektus (t. y. suteikiamas keliose vietose galiojantis bilietas) kainuoja 30 Eur. Šiaip ne taip nutaikome progą šioje istorinėje vietoje įsiamžinti be kokio kito turisto kyšančios nosies.

Netoliese įkurtas Akropolio muziejus (įėjimo kaina – 10 Eur). Jame eksponuojami Atėnų akropolio šventovėse archeologinių kasinėjimų metu rasti objektai bei pasiturinčių to meto gyventojų kasdieniniai daiktai. Eksponatus apžiūrėti įdomu, tačiau pasigailime, kad neprisijungėme prie gido lydimos grupės, nes apie eksponuojamus objektus tikrai būtų ir ką plačiau papasakoti.

Eidami šurmulio kupinomis Atėnų senamiesčio gatvelėmis, paskubomis aplankome senovinės Atėnų agoros griuvėsius, itin gerai nuo pat antikos laikų išlikusią Hefaisto šventyklą, romėnų agorą, Adriano biblioteką. Senamiesčio gatvelės nuveda į turgų, kuriame šiek tiek pigiau galima įsigyti suvenyrų. Aplankome ir Sintagmos aikštę, senovinį Panatinaikos stadioną. Priėję prie Adriano arkos, Dzeuso šventyklą palydime tik žvilgsniu, iš arčiau ją apžiūrėti pritrūksta laiko. Vieningai sutariame, kad dvi nakvynės Atėnuose yra per mažas laiko tarpas miesto istoriniams paminklams pažinti.

Važiuodami link oro uosto, užmetame akį, kiek kilometrų mus nuvedė antikos keliai. Odometras rodo 1400 kilometrų.