Gruzija: Sakartvele – 10 dienų, pavasarį, su palydovu, neskubant… (I dalis)

Nors neturiu nieko prieš naująjį Gruzijos vardą, tačiau šnekamojoj kalboj man jis dar nesisako, o tuos pasakojimus ir taip jau nelengva lipdyti, kad dar galvoti kokį pavadinimą čia panaudojus. Labai gerbiu kartvelus, žengiančius tolyn nuo didžiosios visų šalių ,,globėjos”, bet rusų sugalvotas Gruzijos pavadinimas man skamba kažkaip įprasčiau.

Seniai norėjau į Gruziją, bet ta aplinkybė, kad visgi geriau ten keliauti su vietiniu, kažkaip vis atbaidydavo – gal todėl, kad niekada neteko keliauti su geru gidu, o  susiplanuot kelionę aš ir pati puikiausiai moku. Todėl nutariau, kad jei kas pasiūlys gerą palydovą, tada ir keliausiu. Ir ta diena atėjo. Nors tikrai viskas ten keičiasi labai greitai, jau ir mašinas galima išsinuomoti( prieš kelis metus domėjausi, tai tik Batumyje buvo tokia  galimybė) ir gps daugumą kelių ir objektų rodo, nors dažniausiai kelio reikėdavo klausti per langą pas vietinius, visgi laiko savarankiškai keliaudami prarasite tikrai daug.

Dabar, kai mintys susigulėjo, galiu pasakyti, kad kelionės sėkmė beveik 50% priklausė nuo mūsų palydovo ir buvo tikrai nuoširdžiai gaila su juo skirtis. Labai taktiškas, ramus, išsilavinęs,  neįkyrus žmogus: klausi – atsako, nekalbini – tyli, tik tas jų svetingumas – nepagydomas. Kiek kartų mes jį tiesog varėm pas šeimą, bet jis ir žmonos gimtadienio vakarą ir per Velykas buvo šalia mūsų – tiesiog sėdi netoliese, telefoną naršo – jei kartais mums jo prireiktų. Beje, su juo gali keliauti ir vien moteriška kompanija, jokių problemų. Kalba, deja, tik rusų.

  Netoli Batumio, 100 m nuo jūros, turi naują viešbutuką, ir devynių vietų mikroautobusą – viskas ko jums reikia – tai nusipirkti lėktuvo bilietus ir aišku, pasidomėti ar tomis dienomis jis laisvas. Suranda ir užsako apartamentus, pasiūlo jums programą,kurią savo nuožiūra galite pildyti, keisti, kažkur nevažiuoti – bus vykdomi visi jūsų norai. Ir kelionės moto buvo – ,,po truputį, neskubėkit, visur mes suspėsim, jums juk atostogos…” Į klausimą kada ryt išvažiuojam, atsakydavo -,, kada atsikelsit, tada ir išvažiuosim”. Va prie to tai aš buvau nepratus, bet labai patiko 🙂 Jei nuo ko ir pavargom, tai nuo vyno :)) bet per prievartą niekas negirdo tikrai.

Kaina yra labai kintantis dalykas, tikiu, kad galima rasti pigiau, ar brangiau, bet ne kainoje esmė –  buvo susikirtę mūsų keliai ten su dar vienu gidu, labai charizmatišku, gyvenusiu Lietuvoj ir žinančiu apie Lietuvą, turbūt,  daugiau negu mes, bet jo tiek visur buvo ,,daug”, toks energingas ir neužsičiaupiantis, kad nežinau, kaip tiek laiko būtumėm su juo ištvėrę.

O mes,( keliavome šešiese), mokėjome po 42 eur/dienai už jo paslaugas, kurą, parkingus, mašiną ir nakvynę su pusryčiais. Tiesa, dar, nors apie tai nesitarėm, bet mokėjome už jo pietus, nors toks ten jo valgymas, sriubytės pasiima už pora eurų…Be to, kelis kartus pakelėse parduodamais skanumynais pavaišino, kai norėjosi užkąsti, atnešė mums tokį ,,butelaitį” savo naminio vyno trims dienoms – iš pradžių labai juokėmės, bet paskutinę diena dar dasipirkom  🙂

Beje, didelis lietuvių draugas – ant buso lango priklijuotas mūsų vytis ir aprangą lietuvos futbolo rinktinės turi – va toks mūsų Mamuka. Reiks kontaktų – parašykit man – pasidalinsiu.

Per šią kelionę žlugo keli stereotipai apie gruzinus, nors geriau pagalvojus,  kaip mes juos susikūrėme? Iš komedijų,  kurios statytos rusų ir stipriai pagražintos dėl didesnio įspūdžio? Mums atrodė, kad jie karštakošiai džigitai, besiaiškinantys santykius su peiliu, kuris kabo prie diržo :), geriantys raudoną vyną ir mėgstantys avienos šašlyką? Deja, jie geria baltą vyną, avienos patiekalų turbūt Lietuvoj lengviau gauti ir šašlykai pas tūlą lietuvį skanesni ir minkštesni nei Gruzijoj, nes tai ne jų patiekalas. O jau toliarancijos, tai galėtumėm iš jų pasimokyti, ypač keliuose. Nepaisant signalo, kuris naudojamas tik kaip perspėjimas dėl atsargumo, jie bet kurioj situacijoj kelyje vieni kitiems šypsosi ir atsiprašinėja. Nors Svanetijoj, kalnų miesteliuose yra tradicijų santykius aiškintis smurtaujant, bet mes ten nebuvome ir piktų vietinių nesutikom, tik draugiškus ir geranoriškus.

Apie tai, kad mus ten myli ir dėkoja, kad mes juos palaikom ir pirmieji pradėjom vadinti juos kartvelais, manau sakyti nereikia, su tuo susidūrėm ne kartą…Vyresnio amžiaus žmonės vardindavo mums miestus, kuriuose lankėsi ir pažįstamų vardus. Mums vietiniai paliko labai gerų, draugiškų ir šiltų žmonių įspūdį.

Apie maistą. Su šašlykais gal mums tiesiog nepasisekė…visus 4 kartus  🙂  O štai chinkaliai ir chačiapuriai visada buvo nuostabūs. Daug įdomių patiekalų su trintais graikiniais riešutais, pavyzdžiui sacyvi – vištiena, riešutų padaže. O jau keptus baklažanus su riešutų užtepėle  valgėm kasdien. Kiekviena užeiga turi savo vyno ir jis visur skirtingas. Kadangi pirmą kartą mums jis buvo per saldus, Mamuka paprašydavo, kad mums atneštų tokio daugiau europietiško, nežinau kaip jis jiems paaiškindavo, nors po truputį įpratom prie to skonio ir į galą tai jau visai jis mums patiko. Kainos kartais būdavo tiesiog juokingos, pigiausi pietūs iš dviejų patiekalų ir pora taurių vyno arba alaus mums kainavo po 3 eur. Kai už 3 taures vyno paėmė 1 eur, mes tiesiog pradėjom juoktis, nors gidas mums neleido to daryti, kaip ir nerekomendavo palikti arbatpinigių, nes aptarnavimo mokestis visada buvo įskaičiuotas, sako: nelepinkit jūs jų, nes kitą kartą, kai atvažiuosit, bus brangiau. Aišku, nacionalinės virtuvės degustavimui vadovavo Mamuka ir vesdavo ten, kur jau žinojo, kad nebus blogai. Nuostabūs ir patys brangiausi pietūs ( po 10 eur) buvo Batumio žuvies turguje, kur išsirenki jūros gėrybes ir čia pat išdarinėja, bei iškepa. Būtinai nueikite ir paragaukite barabulkų – jų ir Stambule nuo tilto pagautų ragavom – ir mažų skrudintų stauridų, dar dovanų pridėjo upėtakį. Aišku, mes neatsilaikėm ir moliuskam su krevetėm, taip pat užsakėm visokių daržovių užkandžių, vyno bei alaus – buvo fantastiškai skanu.

Dar vienas įdomus gruziniškas užkandis, kuris jau buvo visiška naujiena – džiondžioli(jonjoli) – tai rauginti tam tikro kalnuose augančio krūmo žiedai, mums patiko, pirkom kelis kartus. O va čiurčchelos man pas turkus skanesnės, nes gruzinai deda miltų, dėl ko jos pasidaro tokios trapesnės ir kažkokios sprangios.

Kava irgi nekokia – turkiška, darydavomės savo.

Beje rūšiniai vynai parduotuvėje brangūs – 3-7  eur., bet vietiniai jo neperka, nes praktiškai kiekviena šeima turi savo naminio vyno, kurį gamina koks nors giminaitis ir aprūpina visą giminę, o jei neturi, tai pilni turgūs, kur gali nusipirkti ne tik pigaus vyno, bet mes gavome ir čiačios, kurios puslitris nekainavo nė euro 🙂

Apie orus. Vykome nuo balandžio 20 iki gegužės 1d., natūralu, kad skrendant į pietus tikiesi šilto oro… Deja, nors rugsėjį ten dar pati vasara, pavasaris gan vėlyvas ir ateina kaip ir Lietuvoje, radome tuos pačius žydinčius augalus – tulpes ir slyvas. Viltis išsimaudyti Juodojoje jūroje žlugo, nors labai norint, aišku, galima buvo lįsti į maždaug 12-14 C vandenį. Temperatūra irgi svyravo nuo vos 10C prie Boržomio, iki 27C ties Kutaisiu, bet pas mus irgi taip būna. Taigi, pavasaris ten lietuviškas.

Apie eismą. Nors buvome nusiteikę blogesniems keliams, o jie visai padorūs, tačiau 100 km nei per valandą, nei per pusantros įveikti nepavyks. Ir ne vien todėl, kad jie siauri ar apkrauti, bet dėl daugybės gyvulių pakelėse. Ir ne tik pakelėse, o karštą dieną jie eina vidurio linija, pasirodo tam, kad pravažiuojantys automobiliai juos atvėsintų ir nubaidytų nuo jų vabzdžius! Tokį ,,gudruolį” numušus, kaltas vairuotojas, o gyventojai kas rytą visus gyvulius išvaro už tvoros, kad pasiganytų pakelėse ir ne tik karves, bet ir kiaules, arklius, o vakarop jie patys namo pareina. Nors ramiai jie ten vaikštinėja, bet matėm autoįvykį, o ir mums viena tokia ,,gražuolė” veidrodėlį kliudė. O vairuotojai mandagūs, ramūs, geranoriški, jokių problemų. Tiesa, didesniuose miestuose visur nelegalūs ,,parkuotojai”, dažniausiai senjorų amžiaus vyrai, kurie už grašius jums būtinai suras vietelę automobiliui, bet jų paslaugomis naudojasi ir vietiniai, tai nėra kažkoks turistų ,,melžimas”, o ir duodavo jiems 1 larį, kas yra 0,30 eur.

Apie šunis. Labai daug valkataujančių šunų, kurie yra neagresyvūs, kaip ir visuose pietų kraštuose, bet jų nerekomenduojama nei šerti, nei glostyti, nes jie sekios tave po to visą dieną. Labai jų gaila, bet vieną tokį draugelį Mchetoj turėjom, jis net pas mus ant durų kilimėlio naktį miegojo, todėl vėliau stengėmės nuo to susilaikyti.