KAZACHSTANAS 2019, birželis

Kai gavome kvietimą dalyvauti tarptautiniame teatrų festivalyje „Samgau“, kuris kasmet vyksta Kazachstano sostinėje Astanoje, dabar jau reikia sakyti Nur – Sultane, apsidžiaugėme, tačiau labai greitai nusiminėm – brangūs bilietai. Bet paskui apsižiūrėjome, kad Nur – Sultano festivalis prasideda tuomet, kai Ukrainoje tokia pat šventė pasibaigia. O kadangi į Kijevą ir atgal bilietus jau turėjom, tai netrukus išsiaiškinom, jog iš Ukrainos sostinės nukakti į Kazachstaną mums bus žymiai pigiau. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą,- sakoma.

Žodžiu, mūsų kelionė į Ukrainą, kuri turėjo užtrukti dešimt dienų, pakoregavus laiką ir bilietus, pailgėjo savaite. Prieš išvykstant iš Lietuvos, lagaminus krovėmės jau nebe vienai išvykai, o dviem. Taigi jie, lagaminai, beveik dvigubai pasunkėjo ne tik dėl atsiradusio reikalo nusivežti daugiau aprangos, bet ir dėl visokių teatro rakandų, kurių taip pat padaugėjo, mat Chmelnickyje turėjome parodyti vieną spektaklį, o Kazachstano sostinėje – jau kitą.

Ukrainoje visas viešnagės dienas kepėme tiesiogine to žodžio prasme. Trisdešimt, virš trisdešimt, daug virš trisdešimt…sakyti, jog Chmelnickyje ir Kijeve buvo karšta, yra tikrai ne tie žodžiai. Dirbtinai atšaldytuose kambariuose jautėmės puikiai, tačiau vos atsidūrus lauke pasijusdavai tarsi orkaitėje. Iš apačios kepino įkaitęs asfaltas, iš viršaus negailestingoji saulė, iš dešinės kairės – plikinantys oro gūsiai…Nusipirkdavau braškių, trešnių, aviečių, kurios čia kažkokiu būdu sunoko beveik vienu metu, ir sprukdavau atgal į vėsius kambarius. Arba į tamsią teatro salę. Beje, juokavau, jog kitais metais uogienių virti važiuosiu į Ukrainą. Kainos daug kartų mažesnės nei pas mus. Ir uogų skonis geresnis.

Mano pagalbininkas visas čia praleistas dienas bambėjo. Beveik be pertraukos – kam gi mes prie vienos kelionės prijungėme kitą? Kodėl iš vienos kepyklos, turime vykti į dar vieną, tolimesnę ir karštesnę? Kas bus Kazachstane, jeigu čia Ukrainoje, gatvėje būti neįmanoma nei pusnuogiam, nei apsirengusiam? Karštis kaip Bankoke, tik daug sunkiau pakeliamas…Nesiginčijau, nes tai buvo tiesa.

Į lėktuvo saloną keleiviai subėgo greitai. Publika ryškai skyrėsi nuo tos, kuri skraidžioja maršrutu Vilnius – Kijevas: įvairesnė, juodesnė, daugiau kalbančiųjų rusiškai. Ir kiekvienas kažko susirūpinęs, tarsi pakilęs laineris juos ruoštųsi gabenti į nežinią…

Didesnę pusę kelio skridome ramiai, Kazachstano oro linijų stiuardesės buvo mielos ir vaišingos. Ne tik sumuštinių davė, sulčių ir alkoholio, bet kylant leidžiantis nepamiršo ir saldainiukais pavaišinti. Tikrai skaniais. Nuo pusės kelio lėktuvą pradėjo supti ir mėtyti aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn. Apsižvalgiau, keleiviai buvo visiškai ramūs, tarsi taip turėtų ir būti. Paskui išgirdau, kad iš tiesų taip būna beveik visada, mat artėjant prie Kazachstano sostinės, klimatas keičiasi iš ramaus į vėjuotą, kartais į vėjuotą labai, ar net į audringą. Taigi, skrydžio metu lopiau savo išsilavinimo spragas. Sužinojau, kad kraštas, kuriame aš tuojau atsirasiu, garsėja labai įvairiu oru, minkštu ir maloniu prie Alma Atos, vėjuotu, nepastoviu prie dabartinės sostinės. Nežinojau ir to, kad Astanoje, atsiprašau, Nur – Sultane, žiemos būna labai atšiaurios, termometro stulpelis nukrenta net žemiau keturiasdešimt penkių laipsnių. Taigi, su europietiškais madingais palteliais, šaltuoju metu į Kazachstano sostinę – nelabai…

Ratai bumbtelėjo į nusileidimo tako asfaltą ir po dešimties minučių mes atsidūrėme ant trapo. Vėjas puolė kiloti moteriškų sijonų (šituose kraštuose tai dar nepamiršta moters garderobo sudedamoji dalis) ir taršyti plaukų. Buvo ne vakaras, tačiau beveik sutemę, danguje debesis ant debesies ir jokio alinančio karščio, tiksliau, jokio karščio nebuvo – vėsa. Rankos pradėjo rankinėje raustis striukės. Net pagalvoti nepagalvojome, kad Kazachstano sostinėje birželio mėnesį gali būti vėsu. Taip vėsu, jog mums prireikė šiltesnių drabužių.

Beje, šiltesnių drabužių reikėjo visomis viešnagės dienomis.

Pasitiko labai miela blondinė moteris ir palydėjo į mikroautobusą. Daug kalbėjo ir vis šypsojosi. Kadangi susitikę pirmiausiai puolėme stebėtis netikėtu atvėsimu, ji ėmėsi pasakoti apie šių kraštų klimatą, jo nelygumus, karštas vasaras ir labai atšiaurias žiemas, ir vėjus, dėl kurių siautėjimo apie visą dabartinę Kazachstano sostinę, buvo pasodintas labai platus medžių žiedas, kad jie suaugę apsaugotų miesto gyventojus nuo nemalonių pojūčių…

Nuvežė į viešbutį. Ir kiekvienam davė kambarį – po trisdešimt penkis kvadratinius metrus pavyzdingai sutvarkyto gyvenamo ploto…

PERKRIKŠTYTOJI ASTANA

Visai neseniai, vieniems to laukus, kitiems nelabai, Kasym Žomart Tokarevas iš uolaus Kazachstano parlamento pirmininko tapo prezidentu. To panoro beveik trisdešimt metų šalį valdęs Elbasas Nursultanas Nazarbajevas.  Labai greitai po inauguracijos (tai yra 2019 metų kovo 20), naujai iškeptas prezidentas, atsidėkodamas senajam už palaikymą, pasiūlė pakeisti Kazachstano sostinės Astanos vardą į savo pirmtako –  jo viešpatavimui ir darbams įamžinti.

Abiejų rūmų deputatai vieningu rankų pakėlimu pasiūlymui pritarė ir naujasis šalies valdovas pasirašė įsaką, leidžiantį konstitucijai kaitalioti sostinės pavadinimus. Perkrikštyti  Astaną į Nur – Sultaną buvo siūloma ne kartą. Tame tarpe ir 2016 metų gruodžio mėnesį. Tačiau visas iniacityvas užprotestuodavo pats Nazarbajevas.

Šį kartą jo valios niekas nepaisė.

Išvakarėse, pasirašęs atsistatydinimo popierius, buvęs šalies prezidentas, miesto vardo pakeitimo ceremoniją  stebėjo sėdėdamas krėsle, stovinčiame VIRŠ pagrindinės tribūnos. Virš visų.

IŠ PRADŽIŲ BUVO AKMOLA

Dabartinės sostinės senovinis pavadinimas turi kelias versijas. Pirmoji sako, kad „Akmola“ miestas buvo pavadintas čia glūdinčio balto kalkakmenio uolos garbei. Antroji versija priskiriama kažkokiam Bizantijos rašytojui, kuris savo darbuose pažymėjo, jog šitų vietų gyventojai „Mola“ vadino ant kalvos pastatytą tvirtovę. Trečiasis spėliojimas proziškiausias, atseit, „Akmola“ nuo seno buvo raguočių pardavimo vieta, kuri taip pat garsėjo mėsos bei pieno produktais, kumisu, airanu, kurtu, šubatu ir kitais. Iš to išeina, kad senąjį miesto pavadinimą reikėtų versti kaip „baltoji šventoji vieta“ arba „baltasis gausos ragas“ – baltoji gausybė.

Tarybinėje Kazachstano enciklopedijoje parašyta, jog Akmola yra šviesaus akmens pastatas, keturkampio formos, kurio viršų užbaigia kupolas, panašus į jurtos stogą.

Iš tiesų gi, Akmolos stepės nuo seno buvo tąja vieta, kur susiliedavo įvairios kultūros ir civilizacijos. Pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje, istorikas Herodotas minėjo maršrutą per didžiąją stepę (Vėliau – Didysis šilko kelias), kuris nusidriekė būtent per šituos kraštus. Iki tol šitose vietose ir čia stovinčiose gyvenvietėse buvo užsiimama tik gyvulininkyste ir žemės dirbimu. O „nutiesti“ karavanų keliai padėjo suklestėti prekybai ir amatams.

Savo knygoje „Eurazijos viduryje“ Kazachstano prezidentas Nazarbajevas pažymėjo, kad dabartinė Kazachstano sostinė atsirado ne tuščioje vietoje. Jog čia žmonių gyventa nuo neatmenamų laikų. Tai patvirtino neseniai atkasto senovės miesto Bazok faktas. Pasak archeologų, šitas miestas buvo politiniu ir dvasiniu visos stepės centru.

Taigi, būtent Bazokas, kuris stovėjo už penkių kilometrų nuo dabartinio miesto, yra tūkstantmetinės Kazachstano sostinės istorijos įrodymas.

AKMOLYNSKAS

Devynioliktojo amžiaus trisdešimtaisiais metais,  Akmolos gyvenvietė išaugo į miestą Amolynską – svarbų Centrinės Azijos komercijos ir ekonomikos centrą. Tuo metu čia gyveno apie 2000 žmonių. Tačiau miestas taip greitai vystėsi, jog per trisdešimtmetį jų skaičius patrigubėjo.

CELINOGRADAS

Naujas šito miesto gyvenimo etapas prasidėjo šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais. 1954 metais SSSR Centro Komiteto vasario – kovo mėnesių plenumo įsaku „ Apie tolimesnį šalies grūdų gamybos didinimą ir apie užsigulėjusių žemių ir stepių įsisavinimą“, buvo nuspręsta Kazachstane įsisavinti 1325 tūkstančius hektarų stepės ir užsigulėjusių pūdymų. Ir jau 1954 metų kovo pradžioje, pilni komjaunuolių vagonai pajudėjo link Akmolinsko.100 000 gyventojų turintis miestas tapo Šiaurės Kazachstano centru. 1961 metais Akmolinskas pervadinamas Celinogradu, 1992 – Akmola, o 1998 gegužį, ši vietovė pradedamas vadinti Astana.

Apie Astanos virsmą Nur – Sultanu – jau parašiau.

NUR – SULTANAS – TARSI ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ

Mažiau daugiau po Nur – Sultaną žvalgėmės kiekvieną dieną. Ir kiekviena kuo nors stebino. Tai plačiais prospektais, tai fontanais, tai turgų įvairove. Tačiau daugiausiai stebėjomės kosmine miesto architektūra.

Atėjo ir pirmosios ekskursijos laikas. Diena buvo apsiniaukusi, mūsų šauniosios šviesiaplaukės pagalbininkės veidas – ne.

Nuo ko pradėti – galvosūkis didžiulis, tiek daug Kazachstano sostinėje naujų rūmų, parkų, tiltų. Atskiros dienos reikia 2017 metų EXPO kompleksui apžiūrėti. Kadangi vienoje EXPO rūmų teatro salėje buvo užplanuotas spektaklis, tai logiška, kad šios žymios vietos pamatymą palikome ateičiai.

Nukakome iki Baiterek bokšto. Tai beveik tas pats, kas ekskursiją Vilniuje pradėti nuo mūsų televizijos milžino. Baitereko aukštis 97 metrai. Su konstrukciją užsibaigiančiu kamuoliu – 105. Kamuolio diametras 22. Bokšto apačia giliai įkasta į žemę. Tenai – kavinės, akvariumai, galerija. Iš tos galerijos liftu patekome į patį aukščiausią lygmenį. Baiterekas yra bokštas-monumentas, buvo pastatytas 1997 metais Nazarbajevo iniciatyva, perkeliant šalies sostinę iš Almatos į Akmolą. Pastatas simbolizuoja naują kazachų tautos gyvenimo etapą. Visi čia veržiasi pažiūrėti pagrindinio jo simbolio, meninės kompozicijos, kurios centras – paauksuotos prezidento rankos spaudas. Į bokštą patekome be eilės, o štai norint savo ranką padėti į auksinę Nazarbajevo plaštaką, tenka stovėti eilutėje. Ne taip jau trumpoje.

“Baiterekas“ savo vieta ir kompozicija išreiškia senąjį klajoklių pasaulio įsivaizdavimą ir supratimą – Pasaulio upė, ant jos kranto į dangų kyla gyvybės medis. Baiterekas, šaknimis įsitvirtinęs į žemę, o krona remiantis dangų. Žinoma, kad šio medžio šaknys yra požemio karalystėje, o krona – dangiškojoje. Kiekvienais metais šventasis paukštis medžio lapijoje padeda kiaušinį – saulę. Jį praryja po medžiu gyvenantis drakonas. Šitas vyksmas simbolizuoja vasaros, rudens, žiemos ir pavasario kaitas. Kaitas dienos ir nakties, gėrio ir blogio. „Baiterek“ reiškia jaunystę, stiprybę, augantis medis simbolizuoja valstybę, kuri išsaugojo savo istorines šaknis. Jos yra šitos tautos klestėjimo garantas.

Bokštas stebina ne tik tuo, ką regėjome jame, ne tik stikliniu kupolu, bet ir tuo, kas matosi į visas keturias pasaulio puses – naujoji Astana, dangoraižiai, aveniu, parkai, auksiniai stogai. Šiandieninė sostinė projektuojama ir statoma ne stichiškai, ne bele kaip, kaip daugelis vakarų miestų. O apgalvotai, apsvarstytai, pagal pasaulio geriausiųjų miestų modelius ir projektavimo tradicijas.

Pasistebėję, paaikčioję, šiek tiek apsisukusiomis galvomis nusileidome žemyn. Ir nukulniavom prospektu, kuris pavadintas Vandens Žaliuoju bulvaru (jeigu aš išverčiau teisingai pavadinimą). Jis kerta visą šitą architektūrinę įvairenybę: dangoraižiai, žėrintis stiklas, auksiniai konusai, ryškios klombos, fontanai, skulptūrų gausa. Pastatai keisčiausių formų, ir banguoti, ir laiptuoti, tai kūgio formos, tai veidrodiniai kubai, tai vienas už kitą grakštesni dangoraižiai, tai primenantys augalus, tai gėles, o Gazpromo būstas panašus į milžinišką žiebtuvėlį. Beje, visi jį čia taip ir vadina. Žodžiu, gražu, didinga, įspūdinga, architektų išmonei pasireikšti čia netrukdo niekas. Dar pridursiu, jog naująją Astaną projektuoja ir kuria patys gabiausi, žinomiausi, tituluočiausi statytojai.

Užvertęs galvą įsižiūrėjau į vieno dangoraižio stogą. Ir pajutau, jog svaigsta galva. Dangumi judėjo debesys sidabriniais kraštais ir atrodė, kad pastatas tuoj pat ims ir nugrius ant mano galvos. Buvo stiprus vėjas. Fontanai mus taškė purslais, pro namą – arką praėjome sunkiai. Vėjas buvo toks stiprus, jog vos nesugadino mums viso malonumo. Bet praėjus į kitą arkos pusę, staiga nurimo.

Gėrėdamiesi bulvaru nuėjome iki pat prekybos centro, kuris įkurdintas šėtros formos statinyje. Jis pastatytas ne iš pačių naujausių ir moderniausių, o pasitelkus kosmines medžiagas ir technologijas. Pastato kupolas tarsi paslinktas iš centro į kraštą, ir atrodo, kad milžiniškas namas – nenamas skrenda, arba tuojau pat pakils į orą. Įėjome į vidų. Mums virš galvų važinėjo miniatiūriniai traukinukai…

Po prabangaus prekybinio centro sales nevaikščiojom. Tik stikliniu liftu pakilome į paskutinį aukštą. Ten auga palmės, yra šilto smėlio paplūdimys, o baseino vanduo banguojantis tarsi jūra…išsikalinėja projektuotojai Astanoje…

Paskui pavaikščiojome krantinėje. Čia buvome ir atsisveikinimo su Nur Sultanu vakarą. Pėsčiųjų tiltas super, stiklinis, plastiškų formų – nuostabus. Norisi čia būti ir rytą ir vakare.

Stebina kinų pastatytas viešbutis „Pekinas“…Stebina pastatas – taurė…stebina pastatas – piramidė, stebina pastatas – burės…

Stebino šalies nepriklausomybės monumentas, Baikanuro kosmodromo kopijos apžvalga iš raketos, senojo MIESTO maketas, „Kazachstano“ fontanas, Šiaurės Amerikos indėnų gyvenvietė, netgi sumūrytas gabalas Didžiosios kinų sienos…stebino…

Nacionalinis muziejus pribloškia. Pasitinka įspūdingu fontanu, laiptas po laipto aikštelė po aikštelės artėji prie keistos, netaisyklingų formų muziejaus rūmo, o viduje – nenusivili. Čia viskas domina ir prikausto dėmesį, nuo auksinių žmonių iki nepaprasto dydžio ir efektingumo Nur – Sultano miesto maketo…

Po pietų ilgesniam laikui apsistojome Nepriklausomybės aikštėje. Joje ir aplinkiniuose rajonuose išsimėtę žymūs pastatai, parkai, fontanai. Tai ne tik jaunos sostinės, bet ir viso Kazachstano gyvavimo simboliai…

Gyvenamieji namai visai ne tokie kaip pas mus, o labai aukšti, išraiškingi, įvairūs, pilni spalvų ir žaismės.

TAIKOS IR SANTARVĖS RŪMAI – apie šitą Nur – Sulano panoramos gražuolį reikėtų rašyti atskirą straipsnį…pritrenkiantis išraiškingumas…viduje daugybė pano, freskų, skulptūrų, paveikslų, instaliacijų. Daugelis jų – įvairių šalių dovanos viduryje stepės iškilusiam miestui. Čia eksponuojama nacionalinio kostiumo paroda yra autentiška, išradinga, turtinga.

Rūmų viduje – 1500 vietų koncertų ir operos salė. Bordo ir auksinių tonų žaismė. Toks derinys ne naujiena, tačiau čia jos suskambę kitaip, nebanaliai. Salės lubos kupolo formos ir 32 saulės spinduliai, kiekvienai vietos tautai atskiras spindulys. Kai tie dirbtiniai spinduliai atsidaro, erdvę nušviečia natūralūs. Super modernios salės atidarymo iškilmes vainikavo Monserat Kabaljė koncertas.

Taikos ir santarvės rūmų iškilių renginių salė yra pati didžiausia. Daugiau nei 2000 kvadratinių metrų ploto. Susideda tarsi iš keturių galerijų. Vienoje jų – „Generalinis Nur – Sultano vystymo planas iki 2030 metų“…Šie rūmai, tai ne tik architektūrinis eksponatas ar, panašus į egiptietišką, laidojimo rūsys. Ne, tai pulsuojantis gyvas organizmas iš žiūrovinių patalpų, galerijų, oranžerijų…viskam apžiūrėti ir pajusti čia reikia atskiros dienos.

TAIKOS IR SANTARVĖS RŪMAI – puikūs, negali prikibti…

Apie juos kalbant, negalima tenkintis vien pastato erdvių ir holų aprašymu. Būtina paminėti ir į juos vedantį kelią, irpastatą supančius žaliuosius plotus…Šitą sakinį rašau su lengva šypsena lūpose – rūmai buvo pastatyti specialiai „Tradicinių pasaulio religijų lyderių kongresui“…

–       Kiekvienai pasitaikiusiai progai mes statome naujus rūmus,- juokauja vietos gyventojai.

Vaikštant po Kazachstano sostinę į galvą vis lindo įkyrios mintys. Ne paslaptis, kad mes nuo seno mėgome pasišaipyti iš šitos klajoklišką gyvenimą gyvenusios šalies. Tai jų gyvenimo būdas mums užkliūdavo, tai arklienos dešra, tai mūsų skrandžiui nepriimtinas kumysas arba, visai suprantamas regis dalykas – siauros vietinių žmonių akys…Pasišaipydavome ir iš komjaunuoliško entuziazmo įsisavinant plėšinius. Šiandien irgi ironizuojame, iš dažno čia buvusio ar net nebuvusio galima išgirsti, jog visi tie namai, tiltai, visas šitas maštabas, tai tik noras stebinti, priblokšti, šokiruoti ir girtis. Gali būti, nesiginčysiu. Bet ar tai jau iš ties taip blogai, kad viduryje stepės gyvenantys žmonės panoro susilyginti su kinais, arba pralenkti Dubajų?…

Žiūrėjau į tuos namus ir galvojau: šių dienų kazachstaniečiai, pasitelkę pačius iškiliausius pasaulio architektus, kuria savo ateitį, savo mistiką, savo utopiją…kažkaip tai ją kuriame ir mes savo Lietuvoje. Tik jų ateities vizija – prašmatniuose rūmuose, mūsų – už milžiniškus pinigus renovuojamose chruščiovkėse…juoksis tas, tikriausiai, kas juoksis paskutinis…

Nebūsiu pesimistas. Mūsų mieste (uostamiestyje, Klaipėdoje“) pastaraisiais metais neregėtai gražiai sužaliavo žemieji želdiniai, gėlynai, klombos… Gal, sakau, tai pradžia. Gal po jų išradingai (ne sakuromis) suvešės ir miesto parkai? O paskui, gal atsiras ir vienas kitas pastatas, kurį norėsis parodyti atvykėliui?…

FESTIVALIS

Tradiciniu tapęs tarptautinis teatrų festivalis „Samgau“ didelis ir margas. Maloniai nuteikia šventės atmosfera, festivalio geografijos plotas, aktorių, režisierių, teatro kritikų skaičius. Čia sutikome savo draugus iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Izraelio, Kirgizijos, Kosovo, Prancūzijos…Susipažinome su naujais. Daug teatralų puikiai žino mūsų šalies teatrą, jo kultūrą, stebi tendencijas, reiškinius, kai kuriuos asmenis. Teatro kritikai šiek tiek stebėjosi ir mūsų uostamiestyje organizuojama teatrine fiesta „Teatrium“, tiksliau tuo, jog sumastytam šauniam festivaliui neskiriama lėšų iškiliems teatro kritikams pasikviesti.

Dar vienas įdomus štrichas. Kai kas iš čia buvusių dalyvių lankėsi mūsų „Šermukšnyje“. Lankėsi tuomet, kai  „Šermukšnis“ dar vyko dramos teatre, kai jis buvo mažųjų formų vaidinimų švente. Ir visi apgailestavo, kad meninių ambicijų turėjęs festivalis, išvirto į gatvės renginių fiestą…

VIETOJE EPILOGO. OKEANARIUMAS.

Nur – Sultano okeanariumas yra už maždaug 3000 kilometrų nuo okeano. Vandens tūris – 3 milijonai litrų. Jo „sukūrimui“ buvo atsigabenta 120 tonų jūros druskos. Čia gyvena virš 2000 įvairių vandens gyventojų. Iš skirtingų pasaulio šalių. Unikali gyvybės aprūpinimo sistema sudaryta iš 11 kilometrų vamzdynų. Vamzdžiai pagaminti iš nekenksmingų gyvybei medžiagų. 34 galingi siurbliai, 6 grandioziniai smėlio filtrai (kiekvieno talpa po 200 tūkstančių litrų).  Jie visus akvariumus aprūpina reikalingo skaidrumo vandeniu.     

Okeanariumas labai didelis, gausybė akvariumų su žuvimis, vis kitokia augmenija ir koralais. Yra tunelis kurio centru juda ekskalatorius. Už storų perregimų sienų plaukioja rykliai, rajos… Visada įdomu iš arti matyti mums artimą, tačiau menkai pažįstamą pasaulį.