Pagaliau pasidaviau draugo įkalbinėjimams išbandyti slidinėjimo atostogas. Draugas jau patyręs slidinėtojas, o man teko prieš kelionę pasiimti keletą slidinėjimo pagrindų pamokų šalia mūsų esančiame slidinėjimo centre. Ilgai svarstėme kur lėkti slidinėti ir netikėtai pasirinkome Lenkiją. Aišku, sprendimui įtakos turėjo ir tai, jog Lenkijoje viskas pasirodė daug pigiau nei Austrijoje ar Italijoje. Draugui tai buvo pirmoji išvyka į naują šalį, o man pirmosios atostogos ant slidžių.
Kaip įprastai skrydžiais per Ryanair pasirūpinome iš anksto, iš Londono iki Krokuvos abiems tik su rankiniu prioritetiniu bagažu kainavo vos £155 (nuo 2019 m vasario 11 iki vasario 16 d). Nusprendėme, jog slidinėjimo įrangą nuomosimės jau vietoje.
Skrydis neprailgsta ir dar prieš pietus nusileidžiame Krokuvos oro uoste. Nuo jo traukiniu, vos už 18 zlotų abiems (apie £3) nusigauname iki Krokuvos centro. Čia persėdame į autobusą Flixbus, online užsisakėme vietas už 16 eurų, kuris mus turėtų nugabenti tiesiai į Zakopanę. Patogiai įsitaisome prie langų, išsitraukiame užkandžius ir pasiruošiame 2 valandų kelionei link mūsų tikslo. Kol riedame iš Krokuvos aplinkui nematyti nė kruopelytės sniego, tolstant nuo miesto bei artėjant prie kalnų iš dangaus pasipila snaigės. 2 valandų trukmės kelionė išauga iki beveik 3 valandų: vieninteliame kelyje į Zakopanę vyksta begalės remonto darbų, gausiai krentantis sniegas irgi aišku lemia lėtesnį judėjimą.
Tamsai užklojus kalnus pagaliau įriedame į Zakopanės ribas, jas išduoda google maps pasitikrintos detalės. Prie pat autobusų stoties ir suvenyrų parduotuvė, iš kurios jau susitarėme atsiimti apartamentų raktus. Apartamentus užsisakėme per airbnb svetainę, 5 nakvynės superiniuose apartamentuise vos 10-15 min pėsčiomis nuo pagr gatvės mums atsiėjo £298.
Atsiėmę raktus ir gavę koordinates kaip pasiekti apartamentus, tuo pačiu užsukame į šalia įsikūrusį slidinėjimo įrangos nuomos centrą. Prieš kelias savaites viską užsirezervavome, taigi užtenka tik parodyti pasą ir rankose jau turime slidinėjimo įrangą bei šiltus slidinėjimo kostiumus. Su tokia manta nelabai kas keliauti pėsčiomis, taigi susistabdome vietinį taksistą ir vos už 20 zlotų atsidūriame prie savo apartamentų.
Greitai įsikūriame, šiltai apsirėdome ir leidžiamės pasivaikščioti link pagrindinės Zakopanės gatvės – Krupowki. Snigti dar vis nenustojo, taigi viskas aplinkui apklota sniegu. Pasičiuožinėdami leidžiamės Krupowki gatve, žioplinėdami į aplinkui pardavinėjamus gardumynus. Žmonių gausybė, pasirodo, papuolėm užsisakyti mūsų atostogas per lenkų vaikų atostogas. Pagrindinė gatvė šurmuliuoja nuo žmonių gausos, pardavėjų šūksnių. Trumpam stabtelime prie alaus stendo ir užsisakome paragauti po bokalą. Išbandau karštą vietinį alų su aviečiu sirupu. Įsitaisome prie medinių stalų lauke, karštas alus maloniai sušildo. Kol gurkšnojame alų tuo pačiu per Tripadvisor programėlę pasitikriname kur galėtume nulėkti vakarienės, nes skrandžiai groja maršus ir reikalauja bet kokio karšto maisto.
Visai netoliese įsikūręs sporto baras Sport Corner. Atsiliepimai neblogi taigi pasirenkame jį išbandyti lenkiškai virtuvei. Randame staliuką ir užsisakome paragauti: apkeptų sūrio lazdelių,guliašą bulviniame blyne, koldūnų, bulvyčių ir gėrimų, už viską sumokame 76 zlotus (£15). Sporto baro aplinka draugiška, padavėjos taip pat paslaugios. Tikrai rekomenduojame užsukti jei norite skaniai ir sočiai pavalgyti.
Pasistiprinę pėsčiomis keliaujame atgal į apartamentus. Prie pat jų įsikūręs prekybos centriukas Biedronka. Jame išleidžiame apie 68 zlotus ir apsiperkame pusryčiams, taip pat įsigijame higienos prekes (šampūnas, dušo želė), nes keliaujant tik su rankiniu bagažu skysčiai yra ribojami.
Sekančią dieną įsiruošiame į pirmąją slidinėjimo trasą – Polana. Apsirėdę ir ant pečių užsimetę slides bei slidinėjimo batus patraukiame link artimiausios autobusų stotelės. Deja, nelabai aišku kaip kai kurie autobusai važiuoja taigi susistabdome pravažiuojantį taksi, kuris už 40 zlotų mus nuveža tiesiai prie Polanos slidinėjimo trasos.
Čia jau būriuojasi nemažai slidinėjimo entuziastų: nuo pačių mažiausių iki turbūt 70 metų amžiaus. Įsigijame slidinėjimo pasą, kuris leidžia naudotis slidinėjimo liftais (kaina apie 20 eurų vienam) bei leidžiamės išbandyti pirmosios trasos. Aš, kaip slidinėjimo pradinukė, truputėli tirtu iš baimės kai atsisėdu į ski lift, tačiau vaizdai atperka viską. Deja, pirmasis slidimas atsistojant nuo ski lift nesėkmingas – visa išsidrėbiu į sniegą. Gerai tai, jog minkšta kristi. Po kelių nusileidimų ir begalės kritimų šiek tiek išdrąsėju ir, paskatinta draugo, užsikeliame į pačią trasos viršūnę. Čia daug daugiau apledijusių ruožų ir pakankamai stati pakalnė, taigi didžiąją laiko dalį leidžiuosi ant sėdynės. Tačiau kaip pirmas kartas ant slidžių ir ant kalnų nuteikia smagiai. Didelis minusas šiame centre, jog tenka nemažai laiko pralaukti eilėje dėl ski lift, o kai kurie žmonės nelabai žiūri ir tvarkos: grūdasi be eilės, nekreipdami į kitus dėmesio.
Pietus sugalvojame valgyti ant pačio kalno, tačiau čia vienintelėje maitinimo įstaigoje didžiulė eilė ir jokios vietos, kur atsisėsti. Taigi nusileidžiame į apačią, kur įsikūręs dar vienas restoranėlis. Jame taip pat daugybė žmonių, tačiau pasiseka gauti staliuką. Greitai užkandame bulvyčių ir atsigaiviname gėrimais. Dar pasitryne aplinkui nusprendžiame keliauti atgal į apartamentus. Pasigauname taksi ir už tą pačią kaina 40 zlotų atsidūriame namie.
Šiek tiek atsipūtę susiruošiame pėsčiomis nukeliauti iki Snowlandia parko, čia įsikūręs street food turgelis, ledo labirintas, ledo pilis ir ledo zoologijos sodas. Nusprendžiame aplankyti ledo pilį bei pabandyti pasiklysti ledo labirinte. Ledo pilyje apžiūrime daugybę lede padarytų kambarių, čia galima pamatyti ledo skulptūrų ir pan. Pasivaikštinėję po ledo pilį, lendame į ledo labirintą. Vos įžingsniavus net neatrodo, jog galima pasiklysti, tačiau norint išeiti reikia rasti išėjimą. Per vargus ir kelis nesėkmingus nusukimus į klaidingus koridorius, pagaliau randame išėjimą ir pasišaipome iš apačioje esančių kitų klaidžiojančių žmonių (nors vos kelios minutės prieš buvome jų vietoje).
Jau tirtėdami nuo šalčio apsišildyti įlendame į šalia įsikūrusį pubiuką. Paragavę vietinio alaus ir apšilę keliaujame į tolėliau įsikūrusį tradicinį lenkišką restoranėlį – tikrą karčemą. Tripadvisor programėlėje pilna gerų atsiliepimų, tačiau šiek tiek nerimaujame ar taip vėlai gausim laisvą staliuką. Karčema pasislėpusi nuo triukšmingos gatvės, apsupta apsnigtų eglių. Viduje jaukiai šilta, kampe įsitaisę vietiniai muzikantai, grojantys lenkiškas kasčiuškas. Viduje daugybė žmonių, bet prie vieno ilgo stalo laisvos pora vietų, kur mus ir pasodina. Užsisakome raugintų kopūstų sriubos, kurią pasigardžiuodamas lapnoja net mano draugas, kuriam sriubos nė kaip neįsiūlysi. Nusprendžiu paragauti vištienos su vaisiais, o draugas užsisako šonkauliukų. Deja, mano egzotiška vištiena ne tokia gardi kaip atrodo, šonkauliukai, atvirkščiai, burnoje tirpsta. Už viską suplojame 92 zlotus (įskaičiuotas ir daininkų pasirodymas).
Prisisotinę smagiai pasivaikščiodami grįžtame atgal į apartamentus.
Sekantį rytą ilgiau pasivartome lovoje ir nusprenžiame vėliau išbandyti kitą trasą – Witow. Iki jos reiktų važiuoti apie 30 min. Kviečiamės taksi ir vairuotojas mus su visa įranga nugabena už 80 zlotų. Tik pamatę trasą nusprendžiame, jog ši daug geresnė, mažiau žmonių ir nedidelės eilės prie slidinėjimo liftų. Beje, į trasą atvažiuojame jau apie pietus ir čia užsibūname iki pat vakaro, kuomet saulė pasislepia už kalnų, o aplinkui įsižiebia švieselės. Superinė aplinka mėgautis slidinėjimo malonumais. Trasa ilga, puikiai sutvarkyta. Pailsėjimui tarp slidinėjimo prisėdame pagurkšnoti gėrimų ant viršūnės įsikūrusiame pubiuke. O vėliau vėl į trasą.
Nusikalę apytuščiame kelyje sėkmingai pasigauname taksi ir į Zakopanę grįžtame jau vakare. Persirengiame ir nusprendžiame vakarienės keliauti į jau mūsų išbandytą sporto barą. Šį kartą išbandau lenkiškus koldūnus su raugintais kopūstais, o draugas pasimėgaudamas sulapnoja burgerį.
Kitą rytą nusprendžiame pailsėti nuo slidinėjimo ir grąžiname visą irangą. 3 dienų nuoma mums atsiėjo 580 zlotų.
Pasivaikščiodami ir gėrėdamiesi rytiniu miestu grįžtame į pagrindinę gatvę. Papusryčiauti sustojame paprastoje kavinukėje. Užsisakau omletą su kumpiu, kurio skonis kaip blynelių su kumpiu, o draugas išbando vištienos patiekalą. Šiandien visuotinė Valentino diena, deserčiukui sustojame kavinukėje, kurios vitrinoje išdėlioti gardumynai verčia varvinti seilę. Skaniai pasisaldinę ramiai pasivaikščiodami patraukiame link Gubalowka kalno keltuvo. Čia tikras suvenyrų turgelis ir gyvenimas virte verda. Eilutė prie keltuvo kasų iš pradžių išgąsdina, tačiau ši juda pakankamai greitai ir jau vos už 10 minučių jau esame keltuvo viduje. Šiam pajudėjus per langus gėrimės kalnų vaizdais, o vaizdai tikrai kvapą gniaužiantys. Ant pačios kalno viršūnės gyvenimas taip pat verde verda: daugybė suvenyrų pardavėjų, keliolika pubiukų, kavinukių, slidinėjimo trasa ir dar daug visokiausių įdomybių. Apeiname kelias apžvalgos aikšteles, prisidarome begalės foto ir stojame susišildyti karštu alumi bei originaliai iškeptomis bulvytėmis.
Susiruošę į keltuvą pamatome, jog ir laukiančiųjų leistis žemyn jau nemažas būrys susidaręs, tačiau eilutė bent jau greitai juda. Nusileidę nuo Gubalowkos viršūnės leidžiamės paklaidžioti po suvenyrų turgelį bei lėtai pasivaikščiodami kopdami į kalvą grįžtame į pagr Zakopanės gatvę. Užkąsti stojame iš pažiūros labai apgultame restorane Owczarnia. Žmonių daugybė, tačiau ir padavėjos sukasi kaip voveraitės ir, vos radus staliuką prisėsti, parūpina bokalais alaus. Vos įėjus į šį restoraną pasitinka eilės įvairiausių mėsos gaminių (dešrelių, kepsnių), kurie čia pat prieš lankytojų akis čirškinami ant ugnies. Ir mes neatsisakome paragauti gardžiai kvepiančių vietinių dešrelių.
Į apartamentus grįžtame apšilę, tačiau dar spėjame rytojui užsisakyti keltą pasikelti į Kasprowy viršūkalnę.
Vasario 15 dienos rytas pasitinka smagiai besirytinėjančia saulute. Papusryčiavę išsikviečiame taksi, kuris pristato mus prie kelto į Kasprowi kalną. Pamačius čia jau besibūriuojančią nemažą eilutę prie kasos tik suplojam delnais, jog bilietus užsisakėm internetu. Jei norite sutaupyti laiko, būtinai užsisakykite internetu bilietus.
Šiandien diena tiesiog fantastiška: danguje beveik nė debesėlio, saulutė smagiai atsispindi sniege. Šiek tiek luktelim kelto ir pagaliau mes viduje. Gaunam viečiukes prie langų, taigi fotografuojame nesustodami. Keltuvas skrieja virš medžių viršūnių, kai kur matome žvėrių paliktus pėdsakus, išmindžiotus visomis kryptimis.
Pasiekus Myslenickie tašką visus keltuvo keleivius persodina į kitą keltuvą, kuris pakels mus iki pat Kasprowy viršūnės. Besikeliant dar aukščiau mus supa įstabiausios spalvos: mėlynas dangus, baltutėlis sniegas, tamsesnės medžių viršūnės ir kai kur išlindusios pilkos uolos.
Ir pagaliau mes viršuje. Čia pat dar vienas, slidininkus keliantis keltuvas. Pasirodo čia yra ir juodoji slidinėjimo trasa. Keletas slidininkų dedasi slides, kiti slidinėjimo lentas. Visas kalnas padengtas nemažu sluoksniu sniego, tačiau virš galvų spiginanti saulutė maloniai šildo. Norintys gali užlipti į aukščiausiai įsikūrusią observatoriją, į ją veda gan statokas šlaitas taigi dėvėkite saugią avalynę.
Ant kalno turime pora valandžiukių, taigi leidžiamės klajoti po kalną bei darytis daugybę nuotraukų, kurios esant tokiai dienai prisodrintos nuostabių spalvų: vaiskiai mėlynas dangus ir baltas sniegas sukuria nerealias foto akimirkas. Iki valiai prisivaikščioję ir prisifotografavę sėdame pasimėgauti alumi. Dar keliolika minučių ir mes jau keltuve besileidžiančiam žemyn. Nostalgiškai palydime saulės nušviestą viršūkalnę. Nuo keltuvo pasikėlimo taško į apartamentus parkeliaujame pėsčiomis, pakeliui grožėdamiesi kalnų miestelio vaizdais.
Pakeliui į apartamentus įsikūrusi picerija, iš kurios išsinešimui prigriebiame picą ir pastos. Kelias valandžiukes pailsinę kojas išsiruošiame į pagrindinę Zakopanės gatvę. Šiandien paskutinis vakaras Lenkijoje taigi norisi kažkur smagiai pasėdėti. Pačioje gatvės širdyje randame vietinį maistą siūlantį restoraną, kuriame skamba vietinė muzika ir galima paragauti skanumynų. Vienas iš įdomesnių patiekalų – tai sūrio pyrageliai. Tikrai galima apsilaižyti pirštus.
Vasario 16 diena kartu su mūsų nepriklausomybės diena, tai ir mūsų paskutinė diena Zakopanėje, Lenkijoje. Internetu užsisakėme bilietus į autobusą, kuris nuveš į Krokuvą. Patogiai įsitaisome sėdynėse pasiruošę 2 valandų kelionei. Tačiau po valandos matome, jog autobusas labai jau lėtai juda, eismas per kalnus lėtas, keliuose ruožuose vyksta remonto darbai. Mūsų 2 valandų kelionė išsitęsia iki 4 valandų, kas įvaro šiek tiek streso ar nepavėluosime į skrydį.
Į Krokuvą atvykstame gerokai pavėlavę, pasigauname traukinį į oro uostą ir… spėjame į lėktuvą. Deja, planas praleisti valandą Krokuvoje ir pripirkti daugiau suvenyrų nepavyksta, tačiau bent jau džiaugiamės, jog nepavėlavome į lėktuvą. Taigi, keliauninkai, keliaujant nepamirškit prisidėti keletą ekstra valandų. Bus mažiau streso 😉
Ale matai kaip su tom žuvim – latviams už dyką, o mums už euriukus :)))))
Labai įdomu. Daug istorijos sužinojau. Prieš porą metų vasarą buvau vakare. Buvo po visų lankymo valandų, todėl pašmirinėjau po parką ir pakrantę. Ilzenberge. Onuškio dvaras. Atstatyti tur būt nerealu. Galėtų konservuoti- vaikštai po griuvėsius, labai gražu, romantiška kaip Graikijoje. Onuškio miestelis varganas ir apšiuręs, verkti norisi. Visur fotografuoju pilis ir bažnyčias, tai Onuškyje ranka nekilo fotografuoti bažnyčios- taip varganai atrodė. Apie žvejybą nieko neuprantu. Žinau kitą analogą. Dunojevo ežeras- pusė Lietuvoje, pusė- Lenkijoje. Pas mus ten Grybingirio rezervatas, be darbuotojų leidimo įeiti negalima (aš buvau organizuotame žygyje), iš Lenkijos pusės laisvė. Kažin ar žuvys tai žino?
Žuvims neįsakysi kur plaukti, todėl latviukams ir pasisekė )))
Mes irgi pagalvojom, kad Onuškio dvaro griuvėsius galėtų konservuoti , aptvarkyti aplinką ir viskas. Va pvz. Pavlovo respublika ( Merkinės dvaras) – irgi griuvėsiai, bet aplinka sutvarkyta, gražu ir pažiūrėti , ir pasivaikčioti