Prancūzija: Paryžius pavasarį arba à nouveau à Paris

Ką galima nuveikti Paryžiuje antrą kartą, kai pagrindiniai objektai aplankyti? Ogi neskubant pasivaikščioti gatvelėmis, nevengiant užsukti į tas pačias matytas vietas (nes reikia gi antrai pusei ir draugei jas parodyti), pasėdėti  saulutės atokaitoje skvereliuose ir soduose, vėl pakopinėti Monmartro kalvelėmis, užsukti į kokį muziejų bei pakelti taurę vyno už puikiai leidžiamą laiką. Ir visai nesvarbu ar bus įgyvendintas visas numatytas planas. Svarbu atmosfera, išgertas geros kavos puodelis ir suvalgytas šviežutėlis trupantis kruasanas… Tad koks gi Paryžius pavasarį?

1 diena

 Apačioje žalia… tikrai žalia – net prisiploji prie lėktuvo iliuminatoriaus.

Mažulyčiame Beauvais oro uoste lėktuvą pasitinka žaliausios pievos su liuoksinčiais zuikiais. Pasipylusią keleivių virtinę žvilgsniais nulydi jau lauke stovintys išvykstantieji –  ech, jiems viskas dar prieš akis: naujos vietos, nauji skoniai, nuotykiai ir atradimai.

Tiek to oro uosto- viens du ir perėjai , kur rodyklės ir keleivių srautelis nuveda į autobusų sustojimą (jei nesuspėji su visais, tenka sekti nuorodas „Bus Paris“). Ryte teko staigiai apsirūpinti autobuso bilietais, nes susirgo žmogus, su kuriuo apsitarėm, kad paims iš oro uosto. Viskas labai civilizuota, autobuso sustojimas visai šalia. Gražiai išrikiuota eilutė pajuda į autobusą, kur su šypsena aptarnaujantis personalas  tarsi žąsiukus skaičiuoja keleivius. Nė vienas nevažiuos stovėdamas.   

  Iki Paryžiaus šioks toks kelio gabaliukas. O akys vis negali apsiprasti su pakeles  nugulusiais geltonuojančiais narcizais, sprogstančiais magnolijų pumpurais ir ant tiltų loveliuose pasodintomis tulpių kompozicijomis. Pagaliau išnyra Eifelio viršūnė – netrukus autobusas įriedės į savo sustojimo vietą. O iš čia, tik vėl spėk sekti su minia, kuri nuves tiesiai į metro Porte Maillot. Prie bilietų automatų nusidriekia eilės. Kai tuo tarpu su kortele (už grynus neparduoda) be eilės sėkmingai gali nusipirkti prie langelio SERVICE -“ Un carnet des tickets” . Ir dešimt bilietėlių nugula į kišenę (10 vnt. pigiau nei vienas).

 Persėdimas Charles de Golle sustojime ir neužilgo Rue Lecourbe (gatve) darda lagaminų ratukai. 15 rajonas nepasižymi  lankomų objektų gausa, bet būtent čia gali susipažinti su vietinių gyvenimu. Susimaišę architektūros stiliai suteikia šiam rajonui savotiško žavesio. Kaimynystėje sugyvena šiuolaikiniai butai-loftai, XX a.  antros pusės blokiniai namai,  gražiausi XIX a. pastatai kaldintais balkonėliais,  tarp kurių įsiterpę jaukūs parkeliai. Viename tokių senų namų mūsų butas. Tikras paryžietiškas, kur įėjus pro laukujes duris,  vestibiulyje sušvytuoja uždengtas užuolaidėle konsjeržo langelis, nes konsjeržo  nebėra- jo darbą atlieka durų kodas. Pro kitas duris patenki į apšniaukštą, bet jaukų kiemelį su vietiniu, žibančiomis  akimis ir kailiu,  juodu katinu.   Siauri vingiuoti laiptai nuveda į trečią aukštą. Dviejų kambarių nedidukas butukas  be galo jaukus, su mažutėlyte virtuvyte, kur vos dviese apsilenki,  padabintas įvairiausiais paveikslais ir įdomiais baldais.

Toks pats jaukus, kaip ir šeimininkas, kuris aprodo kiekvieną kampelį, paragina pasinaudoti senoviniu kavos malimo malūnėliu ir žemėlapyje nubraižo lankytinus maršrutus.  Kitoje gatvės  pusėje „Monoprix“ parduotuvė, kur gali skubiai nusipirkti ką nors, kad įsimesti į maršus grojantį pilvą.  

 Šitam rajone beveik iš kiekvienos gatvės matosi nors kąsnelis Eifelio bokšto -padūmavęs ryte ir žėrintis vakare. Taip nejučiomis, viliojamas žybsinčio bokšto,  gatvelė po gatvelės priartėji iki Marso laukų. Šalia naktinėtojų blaškosi ir visokio šviečiančio šlamšto pardavėjai. Geltona šviesa apšviestos bokšto konstrukcijos vilioja vis arčiau ir arčiau. Tik jei nori atsidurti po pat jomis, dabar viską saugo stiklo siena.  Nuovargis daro savo, laikas suktis atgal- dar teks ir namo parkulniuoti.

2 diena

Ryte pažadina paukščių čiulbėjimas (kas gi pagalvotų) ir kulniukų kaukšėjimas. Ech tie paryžiečiai – tik atsikėlė ir į batus. Ir kaukši kiaurą dieną namuose po parketą.))  Jei parketas  senas, tai būtinai paliktas su plyšiais, jei girgžda, tai taip ir turi būti.) 

 Dangum ridinėjasi išsišiepusi saulė. Šiluma beveik vasariška. Tobulas oras pasivaikščiojimui po Monmartrą, kuris pateisina susijusius su juo „ knyginius“ bei „ kinematografinius“ lūkesčius, papirkdamas savo žavesiu ir savotišku vaikiškumu, išsaugojusių savo atvirutinius vaizdus ir gyvenančiu tarsi atskirą nuo likusio miesto gyvenimą. Iš dvidešimties buvusių malūnų Monmartre liko tik du. Viename anksčiau spausdavo vynuoges, o antrame malė miltus, iš kurių kepdavo  dietinius sausainius – galetos, kuriuos siūlydavo prie vyno.

Kelionė prasideda „Amelijos iš Monmartro“ pėdsakais  – Lamarck-Gaulaincourt metro.  Būtent čia buvo filmuotos visos scenos susijusio su metro, nors pavadinimas filme gretimos stotelės Abessess, kuri iš tikrųjų ir yra netoli herojės namo. Tačiau filmavimo metu dėl gausaus turistų skaičiaus nebuvo galimybių ją uždaryti.

Kelionės pradžia būtinai paskaninama  tirpstančiais burnoje  eklerais.

Užkopus laiptukais, kelias nuveda iki senojo „Au Lapin Agile“ (Pas vikrųjį triušį) kabareto (22 Rue des Saules), savo laiku buvusio populiaraus tarp to meto menininkų ir bohemos atstovų. Linksmas paveikslas virš įėjimo su storuliu triušiu sukurtas praeitame amžiuje karikatūristo Andre Gill. Šalia nedidukas vynuogynas, kurio vynas turbūt vienas iš labiausiai klastojamų. Juk per metus pagaminama tik 1700 butelių vyno, o kas nenorės pasigirti, kad gali pasiūlyti būtent šio vynuogyno vyno?

Įsikūręs akmenimis grįstų gatvių sankryžoje, prie saulės įšildyto šono kviečia lankytojus žavingas rausvasis „La Maison Rose“, kurį savo paveiksluose „apdainavo“ tragiškos lemties dailininkas M. Utrillo, kur lankėsi pats Picasso.  Kavinė šiame pastate veikia daugiau nei 100 metų.

Grįsta gatve kylant aukštyn akis patraukia keramikos dirbiniai ant sienos. Tokie mieli ir savi, tokie patys, kaip „Interios“ parduotuvėse Vilniuje. Lietuvių braižo su niekuo nesumaišysi, nes atidarytos durys kviečia apsilankyti lietuvės Violetos Ganusauskienės parduotuvėje, kur išgirsite linksmą „Laba diena“ (Rue de saules 1).

Dalidos aikštėje bronzinis italų kilmės dainininkės Dalidos biustas nublizginta nuo prisilietimų krūtine. Keistas prietaras – atseit palietus dainininkės krūtinę, pasiseks meilėje. Paradoksalu, žinant koks nelaimingas buvo jos gyvenimas, kuris pasibaigė savižudybe ir paliktu rašteliu su žodžiais „Gyvenime man viskas sekėsi, išskyrus patį gyvenimą“.

 Netoliese skulptūra turistų nublizginta ranka „ Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, skirtas rašytojui Ž. Mare ir jo kūriniui apie buhalterį, kuris turėjo galią pereiti kiaurai sienas pas savo širdies damą.

 Teatro aikštėje ir gretimose gatvelėse verda gyvenimas. Malasi turistai, vyksta fotosesijos, kažkas pozuoja, kažkas piešia, o kažkas tiesiog tingiai dairosi aplink.  

Iš čia patogu  pasiekti  Šventosios Širdies baziliką (Sacre Coeur), nes nebereikia pėdinti N laiptelių į viršų. Deja, po teroro išpuolių, įeinant į visus turistinius objektus, reikia praeiti patikrą. Tačiau smagiausia atsirėmus į turėklus stebėti padūmavusį miestą, fone skambant gatvės atlikėjų melodijoms. Ši vieta taip greit nepaleidžia – gera murksoti įsaulyje tiesiog ant laiptų ištiesus kojas. Arba patogiai įsitaisyti ant suoliuko iki kurio atsklinda pavasarinių gėlių kvapai ir sugraužti saujelę kitą su savim pasiimtų riešutų. O kiek vėliau netoliese įsitaisyti prie mažulyčio lauko staliuko su kava ir kruasanu…

 Amelijos Pulen pėdsakai nuveda iki gatvių sankryžoje stovinčio namo su parduotuvės iškaba  Maison Collingnon, kurioje ji taip mėgo suleisti pirštus į maišą su pupelėmis   (56 Rue des Trois Freres). Tik dabar šeimininkas nebeleidžia to daryti.

Į Clichy bulvarą (Boulevard de Clichy ) nulydi  mėlynos Van Gogh namo durys (54 Rue Lepic). 

Bulvare priešais Raudonajį malūną visokiomis pozomis staiposi turistai. Lygiai taip pat pozuoja net užgulę Meilės sieną (Le Mur de Je T’aime) ant kurios „ Aš tave myliu“ užrašyta daugiau nei 200 kalbų. Paieškokim ir  lietuvių… 

Diena dar tik persirita į antrą pusę. Metro nulakdina į Santarvės arba Konkordijos aikštę pasigėrėti  iš Egipto atgabentu daugiau nei 3000 metų senumo obelisku bei fontanu, išdabintu mistinėmis jūrų personažų ir žuvų figūromis. Žuvys net labai į temą, nes šalia Jūrų laivyno ministerija, kurioje savo laiku dirbo jaunasis Gi de Mopasanas. Būtent šioje aikštėje Prancūzijos rezoliucijos metu buvo nukirsdinti karalius Liudvikas  XVI, Marija Antuanetė ir kiti žinomi asmenys.

Prie aikštės šliejasi nuostabus l’Orangerie muziejus, slepiantis už savo sienų impresionistų lobius. Ne toks žinomas nei d‘Orsey, nedidelis ir ne taip apgultas turistų, kaip kiti (kompleksinio bilieto į abu muziejus kaina 18 Eur ir abu lankyti nebūtina tą pačią dieną ). Popietinės oranžinės saulės blyksniai atsispindi dideliuose languose. Eilės praktiškai nėra, po penkių minučių jau perkame bilietus.

Koks gėris iš arti pamatyti kažkada dailės knygose matytus impresionistų paveikslus.

Antrame aukšte  įspūdinga K. Mone lelijų serija“Les Grandes Nymphéas“. Iš tikrųjų tai vienas bendras paveikslas, susidedantis iš 8  didžiulių raibuliuojančių atskirų dalių dengiančių išgaubtas sienas per visą perimetrą. Užlietos minkšta dienos šviesa, sklindančia iš pusiau permatomų lubų, keičia savo spalvas priklausomai nuo paros meto…  

Vis dar šildanti vakarinė saulė nuglosto besiilsinčių Tiuilri parke veidus. Nėra nieko geriau, nei po ilgos dienos  prisėsti prie fontano ir susikrovus ant bortelio kojas, išgurkšnoti taurę vyno…. O paskui tiesiog tingiai stebėti ribuliuojančias fontano bangeles ir besiturškiančias antis.

Iki namų netoli ir ryte tie trys kilometrai neatrodytų tokie ilgi,  bet po ilgos klajonių dienos…   Tačiau ramiuose Senos vandenyse besisupantys laivai,  žavingi, našlaitėmis pasipuošę skverai ir padūmavęs vakarinis Eifelis suteikia jėgų nutipenti iki namų. 

3 diena

  Ryte švystelėjusi saulė dingsta, bet apsiniaukęs dangus tik kad apsiniaukęs.

Lutecijos arena visai neįspūdinga. Žymiai gražesnis šalia jos žydintis sodelis.

 Rue Mouffetard –  viena seniausių ir vaizdingiausių Paryžiaus gatvių.  Siaura,  tik su jai būdinga atmosfera ir pietų dvasia, atsiradusia romėnų laikais, kuria kažkada keliaudavo į Italiją. Šioje žavingoje siauroje gatvėje beveik kiekvienas namas su savo istorija, čia vyksta turgus. Jaunas Hemingvėjus ją apibūdino kaip nuostabų pilną žmonių turgų, mėgstamą bohemos. Muftar gatvė prisimena daugelį garsių žmonių, kurie čia gyveno. Ji labai žavinga ir taip lengvai nepaleidžia iš savo glėbio – tiesiog privaloma kur nors prisėsti ir stebėti aplink vykstantį gyvenimą.

Gatvės nuveda  iki Panteono. Šalia jo žavi XVII a. Šv. Stepono bažnyčia (Saint-Etienne-du-Mont) stebinanti, tarsi atskirais pasakojimais, savo vitražais.

O vidury aikštės Panteonas, pasipuošęs  įspūdingais marmuro garbiniais.   Panteone yra didelė kripta, kurioje palaidota daug žymių Prancūzijos veikėjų, bet tik dėl to stovėti ilgą eilę nesinori.

Geriau eiti vis tolyn, ramiomis gatvelėmis, grožintis nedideliais skevereliais, kol pagaliau pasijunti tarsi išstumtas į net verdančią nuo turistų palei Seną vedančią gatvę tiesiai prieš  Cite (Site) salą. Šalimais „Shakespeare and Company“  knygynas (Rue de la Bûcherie 37), kurį Hemingvėjus aprašė savo knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“. Tiksliau, aprašytas buvo Silvia Beach knygynėlis, ir tik vėliau Dž. Vitmenas atidarė naują, kurį pavadino senojo vardu. Mikroskopinės patalpėlės tankiai nustatytos stelažais  siekiančiais lubas. Kai kurie lankytojai taip ir vaikšto atvertomis burnomis. Prasilenkti ant siaurų laiptelių nėra galimybės. Daugybė įdomiausių knygų, kurias gali čia pat vietoje ir perskaityti. Knygyne vyksta susitikimai su rašytojais. O jauni rašytojai, nesuradę kur pernakvoti, netgi gali įsikurti nakčiai ant vienos iš dviejų lovų ir aplankius mūzai pasinaudoti senovinėmis spausdinimo mašinėlėmis.

Knygynų Paryžiuje daug, net labai daug. Ir perkančių daug. Parkuose ir metro skaitančių knygas galybė. Į išmaniuosius telefonus daugiau sulindę kitos spalvos žmonės.

Ištrūkus iš šių savotiškai klaustrofobiškų patalpų, nėra nieko geriau nei pritūpti ant šalia pūpsinčio suolelio ir atsišliejus į knygyno langą, sukramsnoti ryte pirktą kruasaną ir atsainiai stebėti tą turistinį knibždėlyną.

 Sitė sala (Ile de la Cite) kaip visada nugulta turistų. Eilė į Notre dame ilga, bet eina taip greitai, kad net padarius porą kadrų tenka bėgte vytis. Gaila, kad dabar viduje  negali laisvai klaidžioti, o turi eiti žąsele suspaustas kartu su minia. Dalis bažnyčios aptverta ir gadina bendrą įspūdį. Visa tai vargina – norisi kuo greičiau išeiti į lauką, kur vėl  lepina saulė, kur gali stebėti pačius įvairiausius tipažus.

Į įspūdingais vitražais išdabintą  Sainte Chapelle bažnyčią nebeįleidžia- per vėlu, o eilė dar ilga. Užtat nuo tilto galima ramiai pasigrožėti Konsjeržeri rūmais. Kažkada buvusi karalių rezidencija buvo paversta kalėjimu. Kaip tuo metu juokavo- iš šio kalėjimo išeiti, vienintelis kelias- giljotina.  

Tačiau pajuokauti geriau kitoje vietoje- (59 rue de Rivoli) Musee Igor Balut. Nerealiai šarminga ir spalvinga vieta. Anksčiau pastatas priklausė nacionaliniam bankui, tačiau  persikėlė į naujas patalpas ir šis pastatas liko tuščias. Pastato durys buvo užmūrytos plytomis. 1999 m. drąsių menininkų trejetukas išgriovė sumūrijimus ir pradėjo valyti pastatą. Jie čia pradėjo eksponuoti savo visuomenės narių darbus. Prancūzijos valdininkai bandė iškeldinti menininkus, bet jiems nepavyko, tad paliko ramybėje. Kad apsaugoti menininkus, naujai išrinktas Paryžiaus meras įsigijo šį pastatą. Šiuo metu ten kuria (kai kurie net gyvena) apie 30 menininkų. Kiekvienas kuria pagal savo vizijas iš įvairiausių medžiagų. Atmosfera ypatinga, pasitinkanti nuo spalvotų įėjimo durų.

Jau norisi valgyti, bet Rue de Rivoli nuveda iki Rotušės, kur kažkodėl stovi didžiausia eilė į tą susisukusį medinį bokštą.

O šalia gražiausi Mare kvartalo pastatai – Rotušė, Hotel de Ville. Į Mare kvaratalą verta užsukti norintiems pamatyti Muškietininkų laikų  Paryžių.  Žmonių į vakarą pagrindinėje gatvėje vis daugėja, tad vienas malonumas nusukti į šalutines gatveles.   

 Blogai kai iki galo nepasiruoši namų darbų – Carnavalet muziejus uždarytas remontui.  O dar didesnis blogis, kad nė vienoje pakeliui esančioje kavinukėje nerandame svogūnų sriubos. Kad jau taip, gal geriau eiti į metro, bet nors kojos ir nelabai jau nori eiti, vis tik rūpi apžiūrėti šalia metro Paroisse Saint Paul Saint Louis bažnyčią. 

O dabar namo….obettaciau metro nestoja nei reikalingame persesti sustojime, nei sekančiam, nei dar sekančiam. Kažkas šnekama, bet tik prancūziškai… Kai kurių vietinių  akys apvalėja… Vienu žodžiu reikėjo centro, atsidurėme Naujoje Vilnioje. Belieka tik išsitraukus metro planą išstudijuoti kaipgi sugrįžti namo. Deja, tenka ne tik grįžti atgal, bet ir važiuojant kitu keliu dar porą kartų persėsti į kitas linijas. Jau nebesvarbu, kad bilietėlis galioja pusantros valandos, iš nuovargio vos velki kojas, o jei turėtum, tai atsirėmęs į sieną ir neskaičiuojant laiko, ramiai sugraužtum kokį šmotą batono. Ir pagaliau kokia laimė išvysti dienos šviesą- lauke, pasirodo dar šviesu. ))  

 Mūsų rajonas toks mielas, kad po jį laisvai laksto net ružavi zuikučiai. Svogūnų sriubos gauname kavinukėje „Au Roi du Caft“ prie pat namų.

Ir pašauktas juodas katinas kieme atlekia taip greit, kad net prigula žolės stiebeliai. Dar kartą tenka įsitikinti kokiam nuostabiam rajone įsikūrėme… O per televizorių vakare parodo, kad tose vietose, kur nestojo metro,  šurmuliavo geltonosios liemenės.

 4 diena

 Cepelino spalvos dangus rodos nežada nieko gero. Diena tinkama leisti po stogu. Planuose d’Orsay muziejus, kur klaidžiojant po sales  dingsta laiko nuovoka. Ganėtinai jaunas ir vienas jaukiausių muziejų.  Techninės pastato klaidos  neleido atlikti tiesioginės geležinkelio stoties paskirties, tad puiku, kad jo nenugriovė.  Pagrindinė salė tiesiog milžiniška – 140 m ilgio ir 32 aukščio.  Interjeras pats savaime sukuria nenusakomą įspūdį  ir populiarumu nė kiek nenusileidžia eksponuojamiems kūriniams.   Atskirtos salės kuria jaukią atmosferą, o apšvietimas tiesiog pribloškiantis-vienur šviesu, o kitur tamsu, koncentruojant apšvietimą tik ant paveikslų. Šalia garsių autorių eksponuojami ir mažai girdėtų autorių kūriniai, įvairovės suteikia  baldai, skulptūros, fotografijos.

Visai netikėta stebinanti savo prabanga buvusio stoties viešbučio pokylių salė.

Neįmanoma atsižiūrėti į Rodin  „Pragaro vartus“ –  galėtum, tai ir pačiupinėtum.

Ir mano mėgstamas, žaidžiantis atspindžiais Renoir.

Boudin, Caillebotte, Corot  darbai tarsi sukuria 3D efektą. Nevalingai norisi prilaikyti virstantį iš paveikslo žemės grumstą….

Galėtum čia praleisti valandų valandas, pailsėjimui užsukus į vieną iš dviejų kavinukių ar  restoraną, pralinksminantį murano stiliuje plastikinėmis kėdėmis…. 

  O cepelininis dangus vis toks pats, lietaus nėra, tik šaltokas vėjas bando išpūsti naujus įspūdžius. Sušildo keptų kaštonų saujelė. O nuo vėjo gera pasislėpti laive- batobuse.  Laivui iriantis sunkiais Senos vandenimis visas mintis palengva sustatai į vietas ir gali ramiai stebėti pro šalį slenkančius vaizdus.

 Domina tik viena stotelė- Luvras. Ne, ne muziejus. O tik stiklinė piramidė. Tenesupyksta meno gerbėjai, bet vargu ar lankysiu šią turistų nugultą vietą.  Liksiu nepamačius Monos Lizos. Nedidelis malonumas grožėtis paveikslu, atitvertu, kaip kokiu nusikaltėliu, stovėti stumdomam minioje ir bandant išsisukti nuo selfių lazdų, kad kas neiškabintų akies.  Jei galėtum pabūti ten tyloje ir vienumoje… , bet taip nebus.  

Todėl šį kartą tik piramidė ir vėl atgal į šiltą laivą. Bet akis užkliūna už benamio mantos, paliktos sienos nišoje. Pabandyk užsisakyti apartamentus su vaizdu į Luvrą, ar Eifelio bokštą. Suplotum didžiausius pinigus. O čia prašom, dykai gyvena, pačioje Luvro pašonėje ))

 Bangų  supamas laivas gabena toliau, nulydimas  tiltų ir besiilčių prisišvartavusių laivų.  

5 diena

 Pirmadienis muziejų nedarbo diena, bet nepagalvota, kad lygiai taip pat nedirbs ir Arabų institutas (1 Rue des Fossés Saint), nuo kurio stogo atsiveria Paryžiaus panorama. Iš to nusivylimo lieka neįamžintas jo nuostabus fasadas. Jo  kaimynystėje įsitaisęs apverstų Žirmūnų gabalėliais. 

 Užtat vėl lepina saulė, todėl galima ramiai įsitaisyti lauko kavinėje su kavos puodeliu,  o visokiausių daiktų ir daiktelių parduotuvėje nusipirkti taip skaniai kvepiančio muilo gabalėlių, kad net nesinori jų paslėpti kuprinės gelmėse. 

 Gera tipenti saulės nušviestomis  ir pavasariu alsuojančiomis gatvėmis iki Liuksemburgo sodų.  Muškietininkų dvikovų vietoje  dabar  bujoja gėlynai ,  saulės zuikučius atspindi vandens telkiniai, o praeiviai veikiami kažkokios traukos jėgos ilgam ar trumpam kelsteli ant lauko kėdučių.  Kas skaito, kas snaudžia, o kas vis  užmeta žvilgsnį į Liuksemburgo rūmus, pastatytus Marijos Mediči. Pagyventi savo malonumui šiuose rūmuose karalienei taip ir neteko-  susiklosčius nepalankiai politinei padėčiai jai teko bėgti iš šalies į kaimyninę Belgiją.  O dabar čia karaliauja Prancūzijos senatas.

Didelį parką puošia fontanai, marmurinės skulptūros, nuostabūs gėlynai.  Vietiniai senukai  azartiškai pliekia stalo žaidimus,  o pakraščiuose tylos mėgėjai įsitaiso su knyga ar kartono lakštu ir dažais.

Lygiai taip pat tylu ir ramu prie Eglise Saint-Sulpice bažnyčios. Antra pagal dydį Paryžiuje, žavi su savo nebaigtu pietiniu bokštu.  Fontanas aikštėje laikomas vienu gražiausiu mieste.  Trijų lygių su nuostabiai romiais murksančiais liūtais.  

Jokių eilių, tikrinimų, turistų apgulties, o viduje nė kiek neprasčiau nei visų atakuojamame Notr Dame. Ir sugalvok prisėsti užsirišti batą tokioje vietoje, kur pakėlus akis, taip ir lieki pražiota burna.  Ir tas neapibrėžtas nuostabos jausmas nepaleidžia tol, kol neišeini per duris.

Saint-Germain-des-Pries rajone, vienoje iš tylių išsiraičiusių gatvelių susirandame nedidukę EGGS & CO kavinukę (11 rue Bernard Palissy , dirba 10-17 val.) , siūlančią patiekalus  pagrinde tik iš kiaušinių.  Žinoma, kiaušiniai nėra vienintelis dalykas meniu. Yra salotų, desertų ir tikrai puikios kavos, su šokoladiniu meškučiu prie jos.  Mikroskopinio dydžio salytėse vyrauja kaimiška atmosfera, tik kad vištos nekudakuoja.  

 Patiekalai nėra pigūs, bet porcijos didelės ir labai sočios. Omletas ir dviejų rūšių Benedikto kiaušiniai- viskas tobula.

„ -Iš kur jūs?“.  „-Litauen“.  „– Ačiū…“ –  nušvinta žmogus prie baro.  Tikiuosi, kad dabar atsimins ir „viso gero“.

Sočiam tipenti žymiai smagiau, todėl besižvalgant į brangių butikų vitrinas ir nepakartojamo grožio  kaldintus namų balkonėlius,  visai smagiai nusitipena iki Invalidų rūmų.

Apsauga tikrina, net įeinančius į teritoriją.  Į vidų niekas nenori, tačiau pasigirsta vienas noras: „ O į Eliziejaus laukus nevažiuosim?“.  Kad jau taip norisi, prašom. Juk vis tiek, kol neįsitikins ir nepamatys savom akim, nesupras, kad tai viena baisiausių vietų Paryžiuje.  Nebent esat dideli mėgėjai stumdytis minioje ir lakstyti per parduotuves.  

Metro išspjauna tiesiai į mišrią minią. Visi kažkur skuba, stumdosi,  kai kurie lekia nuo parduotuvės prie parduotuvės fanatiškai žibančiomis akimis, vilkdami  kalnus pirkinių maišelių. Vien nuo to vaizdo pavargsti per porą minučių daugiau, nei po visos dienos vaikščiojimo. Geltonųujų liemenių  pėdsakai vis dar matomi sudaužytuose sustojimų stikluose.  Pagaliau prasiiri iki  Triumfo arkos, o ten vėl tau, bobute, devintinės.  Metro uždarytas, pilna kariuomenės su automatais.  Ir tik tolėliau kabantis plakatas skelbia, kad Paryžiuje šiandien lankosi Kinijos prezidentas.  O jam viešint ypatinga apsauga.  Neveikia, ne tik ši, bet ir gretima stotelė.  O kažkas gi labai norėjo tuos Eliziejaus laukus pamatyti. Iš akių matosi, kad dabar nenori visiškai ))). Ir vienintelis noras , kuo greičiau grįžti į savo jaukų butuką.

6 diena

 Vakare susiskambinau su Vygandu, kuris negalėjo dėl ligos pasiimti iš oro uosto. Užtat dabar nuveš ( pigiau nei autobusu). Paims nuo pat durų. Turime gražų pusdienį laisvo laiko.  Ir tas pusdienis prabėga  šalia namų 15 rajone.  Tik išėjus pro duris, pasitinka kalnai šviežiausių vaisių ir daržovių bei garuojantis salotų SPA.

Ledukuose „maudosi“ įvairiausios žuvys ir kiti jūrų gyventojai.   

Vitrinose vilioja šviežutėliai pyragėliai – kada, jei ne dabar laikas sukirsti paskutinį pyragėlį.

Saulės spinduliuose maudosi  15 rajono gražuolė rotušė.

Kažkokiam rytiečių restoranėlyje nusiperkam išsinešimui pietų. 

Laikas prabėga akimirksniu. … O akys vis negali atsigrožėti  mansardomis ir balkonėliais.

  Metame paskutinius žvilgsnius į pavasarinį miestą, į žiedais apsipylusias pakeles ir  visą kelią plepame su Vygandu apie gyvenimą Paryžiuje.

O Vilniuje pasitinka sniegas… (((( ir ledinis vėjas…..

  Girdėjau sakant, kad Paryžius pasikeitė, kad labai daug  imigrantų, kad tapo baisiai šiukšlinas ir pilna benamių. Kad visiškai nebeturi savo dvasios.  Nežinau, gal…  Turbūt kiekvienas randa to, ko ieško.  Imigrantų ten buvo visais laikais, net tais, kai nei mes, nei mūsų tėvai  ar seneliai dar nebuvo gimę.  Paryžius  yra toks, koks yra. Su nuostabiausiais kaldintais balkonėliais ir gėlėtais  skvereliais,  su ant šildymo angų miegančiais ir niekam netrukdančiais benamiais, su viliojančiais maisto turgeliais ir kvepiančiom bulanžerijom. Toks truputį snobiškas, bet kartu tuo žavus ir jam visiškai nesvarbu ką jūs apie jį galvojate.. ..   

 Daugiau nuotraukų ir filmuotos medžiagos mano bloge