Kanarija – Migdolų žydėjimo metas…

KANARIJA – MIGDOLŲ ŽYDĖJIMO METAS…

Į „Kanarus“ vykome kovą, vildamiesi pamatyti migdolų žydėjimą, garsųjį karnavalą, ir susipažinti su spalvingu, pasaulyje pagarsėjusiu, laisvu laisvų piliečių gyvenimu…Prie migdolų žydėjimo vos prisilietėme, garsusis karnavalas prasidėjo tik tik mums išvykus, na, o laisvo laisvų piliečių gyvenimo prisižiūrėjome tikrai į valias…

Išvykome kovo pirmąją iš Klaipėdos. Autobusas į Vilnių atvažiavo šaltas ir nevalytas. Pro nešvarų langą žiūrėjau į lėtai salonan besikraustančias merginas /moteris, ir galvoje sukosi nelabai linksmos mintys. Per savo gyvenimą jų mačiau visokiausių: ryškių tarsi drugeliai, dailiai nusidažiusių, masiškai nešiojančių perukus ir priklijuotas blakstienas, ilgais sijonais šluojančių sostinės ir Lietuvos kurortų grindinius, ir štai dabar, paskutinioji „uni“ mada…pati prasčiausia ir labiausiai nuvilianti. Nes žiūrėkite iš vieno šono ar kito, sakykite ką tik išmanote, tačiau „keduota“ mergina namuose, darbe, šokiuose ir bažnyčioje – labai toli nutolusi nuo taip visų geidžiamo idealo, nuo grožio ir moteriškumo…

Prajuokino du vyrai, dėvintys vienodais juodais treningais. Prie treninguotų vyrų esam pripratinti, bet prie iš barchato pasiūtų – dar ne visai…

Skrydis iki Londono buvo paprastas, tvarkingas, publika rami. Miego stoką kompensavau lengvai šnopuodamas, galvą atrėmęs į priekinio kaimyno krėslo atlošą. Nuo Londono skristi buvo šiek tiek įdomiau. Dėl spalvingesnių keleivių. Mano dešinėje įsitaisė jaunas, dailiai apsitaisęs vyras. Jo „dailumas“ buvo toks išlaižytas ir toks persistengtas, kad mūsuose tokį apsirengimą daug kas pavadintų stilingu. Kairėje sėdinčiam senam, mažam, žilam ir susiraukšlėjusiam, iš nosies kyšojo ilgi juodi plaukai. Jis tai skaitė knygą, tai įsijungdavo ir vėl išjungdavo planšetę, tai mobiliajame kažkam tarškino žinutes…Labai įdomūs buvo ir kiti keleiviai, kaip ne kaip, visi skrido į KANARUS…

„Gran Kanarija – trečioji pagal dydį ir viena populiariausių Kanarų salų. Aerouostas įkurdintas salos sostinėje Las Palme.

Nusileidome beveik sutemus…

Šita sala turistinėje literatūroje dažnai vadinama Mažuoju kontinentu – nedidelėje jos teritorijoje yra visko: smėlio paplūdimių, dykumą primenančių kopų, miškų ir pušynų, kalnų ir kanjonų. Gran Kanariją perpus dalija La Kumbre kalnų grandinė, kurios viršūnė Piko de Las Nieves, iškilusi beveik du kilometrus virš jūros lygio. Visu pusšimčiu metrų žemesnė, nei jaunystėje mano pamėgta Karpatų Goverla.

Gran Kanarijos kraštovaizdis įvairus: pietinė pakrantė apaugusi kaktusais ir kitais sausumą mėgstančiais augalais, šiaurėje – tropikų augalija, salos centre plyti senų užgesusių ugnikalnių krateriai ir pušynai, vakaruose – uolos ir mažai apgyvendintos teritorijos. Šitokios gamtos įvairovės tokiame mažame plote niekur kitur pasaulyje nerasite, – sako turistams rašyta literatūra. Sala net vadinama miniatiūriniu žemynu, kadangi čia galima pasijausti įvairiausiose klimato zonose.

Apie vietos orą rašoma, jog čia – amžinas pavasaris, mat žiemą jo temperatūra nenusileidžia žemiau 20°C, vasarą retai viršija 30°C. Vandens temperatūra svyruoja tarp 18°C žiemą ir 22°C vasarą. 43 procentai teritorijos paskelbtos saugomomis gamtinėmis zonomis, čia įkurti net aštuoni draustiniai…“. 
Turistiniai leidiniai taip pat sako, jog Gran Kanariją žmonės mėgsta dėl balto smėlio paplūdimių, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad tie paplūdimiai yra veikiau pilki, ar pilkšvi, mat baltasis smėlis čia pilnas vulkaninės kilmės priemaišų.

MŪSŲ PASIRINKTA VIETA –

Playa del Ingles – didžiausias, spalvingiausias ir gyviausias kurortas, netaisyklingas žemės trikampis, įsirėžęs į auksiniai pilko smėlio pakrantę. Nuo 1950 metų mieste buvo pristatyta daug daugiaaukščių gyvenamųjų namų, dar daugiau poilsinių. Man pasirodė, kad jų architektūra niekuo nesiskiria nuo kitų šiandieninės Ispanijos miestų architektūros, tuos namus ir salos miestelius jungia geri keliai, kuriais rieda tikrai geros mašinos ir mus taip sužavėję taksi. Gyvenimas čia virte verda, visur gausu žmonių, o už aukštų apartamentinių viešbučių tvorų – gultuose lepinasi atvykėliai iš viso pasaulio.

Playa del Ingles mieste yra per 300 restoranų ir 50 diskotekų. Į vakarus – nusidriekia pakrantė iki Maspalomo kopų. Kurorte yra Palmitos parkas, garsėjantis egzotiniais augalais ir gyvūnais. Mundo Aborigen žaliuosiuose plotuose galima susipažinti su pirmykščių žmonių gyvenimu, kurie čia nuo senų laikų buvo vadinami Guančiais. Kurorto centre daug parduotuvių, čia verta ne tik pasivaikščioti, paspoksoti, bet ir įsigyti žaismingų suvenyrų, parfumerijos, maisto, alkoholinių gėrimų. Kainos, priešingai nei tikėjomės, nebaugina.

Miesto centre stovi, ko gero, pati didžiausia visos salos įžymybė, populiarusis pramogų centras – Yumbo.

Saloje pamaloninti ir pačių įvairiausių sporto šakų mėgėjai. Populiariausios – tenisas, skvošas, kartingas, ir be jokios abejonės – golfas. Pramogų ir linksmybių užtenka ir Holiday World Fun zonoje, nors daugiausiai, žinoma: maitinančių, gaivinančių, girdančių ir linksminančių įstaigų…

SAULĖ, VANDENYNAS IR LINKSMYBĖS IŠTISUS METUS

Rašinio pradžioje panaudojau daug minčių iš Kanariją giriančių lankstinukų ir brošiūrų. Labai norėjau pacituoti ir vieną mano perskaitytą straipsnelį, kuris tiesiog į padanges kelia šitą, iš Atlanto platybių iškilusį, žemės gabalą. Bet kažkur nukišau ir neradau. Kodėl taip norėjosi jį pacituoti? Todėl, kad mano pamatyta sala yra šiek tiek kitokia. Nenoriu pasakyti, kad Kanarija mane nuvylė, tačiau aš čia išvydau truputį blankesnį žavesį: pilkesnį, niūresnį, nestebinantį, gal vietomis net atšiauroką…

Mes čia buvome dešimt dienų, dar viena atskridimui, dvyliktoji – kelionei namo. To laiko neužteko gerai vietovės studijai, tačiau susidaryti šiokį tokį įspūdį-pakako tikrai. Kaip jau minėjau – perskaičiau labai daug susižavėjimo sklidinų pasakojimų ir atsiliepimų. Jų nepaneigdamas norėčiau papildyti; gran Kanarija – menkai kuo stebinanti, ir šūkauti „Vau, kaip nuostabu“, gali tik mažai klaidžioję pasaulyje. Tai tiesiog padorus europietiškas kurortas, ir tikėtis čia kažko nuostabaus – bergždžias reikalas.

Salos paplūdimiai irgi niekuo neypatingi. Vulkaninių pelenų atmiežtame smėlyje gausu akmenų, žmonių aiškiai per daug nedideliems, deginimuisi tinkantiems žemės ploteliams. Geriausias paplūdimys yra salos sostinėje, tačiau tai tipiška miesto žmonėms skirta poilsio vieta, su visais tam reikiamais atributais. Bet čia visas geriausias vietas jau nuo ankstaus ryto būna užėmę vietos gyventojai, kiekviename žingsnyje pilna vaikų, triukšmo, stumdymosi…

Patiko salos keliai. Jokių baisingų serpantinų, bauginančių posūkių ar nusileidimų matyti neteko. Visi asfaltai tikrai nepriekaištingos kokybės, mašinos traukia akį naujumu, degalai Kanarijoje nesiekia euro…Tačiau tokių gerų kelių pilna visa Ispanija, ir niekuo ne prastesnių vaizdų – taip pat.

Pagrindinė poilsio vieta – salos pietūs. Neabejotina, jog pats gražiausias ir vertingiausias dalykas čia yra vandenyno pakrantės kopos; jos plačios, aukštos, nuostabios, vietomis priaugusios krūmų ir šabakštynų, vietomis pasipuošusios vienišomis palmėmis, tapybiškos, kintančios, traukiančius vietinius ir poilsiautojus, siūlančios fotografams nepakartojamų vaizdų, nesvetingos pakilus vėjui, įtrauktos į pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą, saugomos UNESCO. Tačiau po šitas kopas daug vaikščioti nesinori dėl labai paprastos priežasties – pavargsti, o po kelių minučių batuose nešiojiesi pilnas rieškes smėlio, nuo kurio kojos vakare būna tarsi mindžiusios dumblą.

Gėrėtis šitais smėlio kalnais iš šalies – didelis malonumas, jos vienokios ryte, kitokios artėjant pietums, trečiokios vakarėjant, tačiau pūstelėjus vėjui tampa nedraugiškos, ir norisi kuo greičiau atsidurti užuovėjoje, kavinėje, namuose…Įsivaizduoju, kokios nesvetingos gali būti šios gražuolės žiemos mėnesiais, kai būna kur kas daugiau vėjuotų dienų ir audrų…

Labiausiai Kanariją pamilę suomiai, švedai, danai, norvegai. Daug vokiečių. Rusų kalbą girdėjome tik vienoje kitoje vietoje. Lietuvių – vos du kartus: vieną kartą parduotuvėje, antrąjį – ant aukščiausios kopos keteros, jaunas padykęs lietuvaitis fotografavo savo draugą, kuris pozavo ne geriau už stuobrį, tačiau vis buvo nepatenkintas savo nuotraukų išraiškingumu…Gal gerai, kad saloje mažai rusų…O, kad nedaug sutikome lietuvių, ko gero, taip pat ne pats blogiausias dalykas…

Maudytis kovo mėnesį Gran Kanarijos paplūdimiuose tikras malonumas. Tačiau ilgai mirkti vandenyje negalima dėl paprastos priežasties – sudegsi…Visą pirmąją dieną neatsargiai pranuogišiavau saulėje. Užtat kitas devynias – vis stengiausi nuo jos pasislėpti.

Kanarijos miesteliai, išskyrus pačią sostinę, ne itin patrauklūs, monotoniška, šiuolaikinė architektūra, tad nėra ko per daug ir tikėtis. Įdomiausi vaizdai – kalnai ir kopos – pilkai sidabrinė spalva, pilkai sidabrinis Kanarijos žavesys. Galima pamėginti pasikarstyti po tuos kalnus, bet tie kurie tai darė – nesidžiaugė, mat pasirodo, jog tai yra ir nelengva, ir vargina, ir tokioms atrakcijomis labai „nepritaria“ negailestingai svilinanti saulė.

Visumoje, sala žmogų tarsi ir žavi, tačiau turi ir kažkokio migdančio nuobodulio. Prisiminiau kažkada mano ne labai išgirtą Šri Lanką ir suspaudė širdį. Sutinku su vieno ruso mintimis: “Ten fantastiška, nepakartojama gamta, nuostabi augmenija. Tik štai Šri Lanka atiteko idiotams, kurie taip ir nesugebėjo atvykėliams sukurti nei patogių, nei lengvų ar malonių poilsio sąlygų, o štai Gran Kanarija yra tikrai gana vidutinė, ne per daugiausiai išraiškinga, tačiau pateko į darbščių europiečių rankas, kurie iš nieko čia sugebėjo padaryti komfortišką, patogų ir malonų viešbučio/paplūdimio gyvenimą“.

Aš irgi manau, kad ne pati Gran Kanarijos sala čia atvilioja tūkstančius nuotykiautojų, o tai, ką joje sukūrė vietos žmonės: puikius kelius, aukščiausios klasės viešbučius, sporto ir vandens pramogas ir žinoma DIENINIUS IR NAKTINIUS Kanarijos blūdus– svaigulius, skirtus tiktai suaugusiųjų akims…

GRAN KANARIJOS KARNAVALAS.

Kažkaip neapskaičiavome ir karnavalo mes neišvydom. Jis prasidėjo po kelių dienų mums išvykus. Karnavalo metu visa Gran Kanarija virsta siautulingu spalvingu sūkuriu. Kanarijos karnavalas, tai pašėlusi šventė, kuri buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip ilgiausiai besitęsiantis „blūdas“ pasaulyje. Savo renginių gausa ir kostiumų įvairove jis gali lygiuotis net su garsiuoju Rio de Ženeiro karnavalu.

Kadangi kiekvieno miesto savivaldybė sudaro savąją šventės renginių programą, šalies svečiams suteikiama dar daugiau laisvės ir galimybių per keletą dienų susipažinti su skirtingomis karnavalų rengimo tradicijomis: nuo verdančio sostinės šventės sūkurio iki saikingų provincijos miestelio linksmybių. Didžiausią populiarumą turi Las Palome vykstantys paradai bei konkursai. Penkias valandas besitęsiančioje eisenoje dalyvauja daugiau kaip 20 000 persirengėlių ir dalyvių, o po to vyksta šventės Karalienės rinkimai.

Gran Kanarijos karnavalas žavi ne visus…Vykti į salą stebėti didžiausio šios vietos renginio (taip pat saugomo UNESCU) nereikėtų ir mūsų šalies seimo nariui P.Gražuliui…

Kodėl?

Dėl labai paprastos priežasties – Gran Kanarijos karnavalo grožio karaliene yra išrenkamas persirengęs vyras…Humorą suprantantys ir tolerantiški piliečiai tokį pagerbimą stebi su šypsena…Ponas P.Gražulis Gran Kanarijos šventės kuliminacijos, ko gero, tikrai neištvertų…

YOUMBO IR KITI

Gran Kanarija turi nepakartojamą naktinį gyvenimą ne tik salos sostinėje Las Palme, bet ir čia, Plaja del Ingles.
Yumbo yra vienas pačių didžiausių ir vienas iš pačių populiariausių prekybinių-pasilinksminimo centrų visame salyne…
Šitas centras yra trimis aukštais įsirausęs į žemę, jame veikia per 200 parduotuvių, prekiaujančių drabužiais, juvelyrikos dirbiniais, parfumerija, elektronika, čia taip pat yra maisto supermarketai, turgus.
Tai LABAI KEISTA vieta su daugybe restoranų, barų ir aludžių. 
Youmbo taip pat yra ir pietinės salos dalies karnavalo organizavimo centras. Jis gyvas ir judrus visomis savaitės dienomis, nuo pirmadienio iki sekmadienio. Youmbo laukia visų: bet kokio tikėjimo, bele kurios orientacijos, bele kokios pasaulio šalies piliečio…

Las Palme ir Plaja del Ingles įsikūrę patys karščiausi naktiniai salos taškai. Aktyviausias gyvenimas čia prasideda apie vienuoliktą valandą vakaro ir tęsiasi iki rytmečių. Beveik visi naktiniai salos klubai yra susikoncentravę tokiuose prekybos ir pasilinksminimo centruose, jie yra ne tik pašėlimo, bet ir jaunimo pamėgtos pasimatymų ir susitikimų vietos.
Net pagarsėjęs naktinio gyvenimo mėgėjas, neapeis visų kavinių, restoranų, terasų, aludžių, diskotekų, karaokės salonų, kurias aplankyti siūlo Plaja del Ingles Youmbo. Visuose trijuose centro aukštuose vyksta kasdieniniai šou, kuriuose dalyvauja įvairiausio plauko atlikėjai, populiariausi – transseksualai ir transvestitai. Čia organizuojami patys keisčiausi teminiai vakarėliai. Neabejoju, kad Youmbo (Tariama Jumbo, o ne Džumbo) yra visų Kanarijos salų pasilinksminimo centrų centras. Mūsų šalies žmonės, nei tokiems centrams, nei tam kas juose vyksta, ko gero, tikrai nepritartų. Kanarijos gyventojai – priešingai, savo prekybos ir pramogų centrus mėgsta, lankosi juose patys, rekomenduoja čia apsilankyti svečiams.

Naktinis gyvenimas į save traukia ne tik pasilinksminimų ir pramogų ištroškusią jaunuomenę, linksmybių pasiilgusius Europos šalių turtinguosius ir įmetėjusį „jaunimą“. Tokiose vietose susirenka ir įvairiausio plauko aferistai, vagišiai ir sukčiai. Ir nors šimtai stebėjimo kamerų labai akylai prižiūri visus lankytojus, dažniausi šių vietų ne malonumai – kišenvagių nuveikti darbeliai. Užsižiopsoję į linksmus dainininkus, žonglierius, šokėjus, plodami patikusiam numeriui ar per daug atsipalaidavę vakaruškų lankytojai, netenka čia savo pinigų, mobiliųjų telefonų, ir kito smulkaus, kišenėse nešiojamo turto. Ir nors restoranų ir kavinių savininkai teigia, jog elektroninės kamerų akytės viską stebi ir mato, linksmybėse prarasti „mobiliakai“ ar pinigai pas savo savininkus jau nesugrįžta…

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie šių barų programas. Pasakiau, kad norisi pakalbėti, ir pats save sugavau galvojant, jog apie jas kalbėti nenoriu visai. Dėl labai paprastos priežasties – tokio sceninio kičo, tokios jo gausos, tokios beskonybės dar nebuvau matęs. Čia irgi galima skelbti konkursus, bet ne geriausio, gražiausio, balsingiausio, o neskoningiausio, kičiškiausio, ar net visai su protu susipykusio atlikėjo.

Azijos šalyse mačiau įvairaus lygio transvestitų šou. Ir turiu prisipažinti, kad jie man patiko. Tačiau Youmbo tokio tipo programos stebino tiktai neskoningumu. Atrodo, jog nusileidus saulutei, į mėnulio šviesą išeina tie, kuriuos jau seniai apleido ne tik saikas, bet ir sveikas protas: nuogos silikoninės krūtys, šviečiantys perukai, demonstruojami sėdmenų pusrutuliai, senučių seksualinė patologija – tai tik nereikšmingi šios vietos naktinio gyvenimo trupinėliai.

Kai kuriems Kanarų salos tampa gyvenimo viršūne, kiti čia sugeba nusileisti iki pat apačios, pasiekti patį pačiausią savojo gyvenimo dugną…

Tačiau, tai kas čia užkliūdavo man, patinka daugybei šios salos gyventojų. Jie eina į šituos CENTRUS pasilinksminti, pasišokti, „pasitųsinti“ ir nekvaršina sau galvos nei dėl blogo skonio, nei dėl prasto repertuaro, ar metai iš metų rodomo vis to pačio, nė per nago juodymą netobulėjančio kičo. Parašiau žodį „kičas“ ir pagalvojau, kad tai yra per dailus žodis, totalios beprotybės apibudinimui .

KANARIJOS TAKSI

Gal būt kam nors bus sunku patikėti, tačiau taksi daugiausiai esu važinėjęs ne Lietuvoje, o Malaizijoje ir Singapūre. Ne todėl, jog Malaizijoje mašiną prie tavęs privaro ir jos dureles atidaro tarnautojas, mūvintis baltomis pirštinėmis, o Singapūro automobilių salonai kvepia šimtais pavasarių. O dėl labai paprastos ir proziškos priežasties: taksi čia nebrangus, patogus ir velniškai tiksliai atsiskaitoma – paimama tiek, kiek išmuša skaitliukas ir nei centu daugiau.

Kanarijoje naudotis šiuo transportu tarsi nesiruošiau. Tačiau kartą pamėginęs, sustoti jau negalėjau. Po salą siuva kelių rūšių mašinos, pritaikytos porai keleivių, keturiems, grupei. Visi automobiliai išpuoselėti, sutvarkyti, atrodo tarsi nauji. Tačiau nuolatinio judėjimo po salą su, mūsų supratimu, nepigiu transportu, priežastis ne čia.

Iš tiesų taksi Kanarų salose nebrangus, tačiau pagrindinė vietinių vežėjų įsimylėjimo priežastis – aukšta kultūra, atsidavimas klientui ir atsiskaitymo tikslumas.

Važiavome ne kartą, ne du, ne tris, o po šešis septynis kartus tuo pačiu maršrutu, paskui kitais keliais, su vis kitais automobiliais ir vairuotojais, tačiau atsiskaitymas visada sužavėdavo. Kiekvienas taksistas turi dvi pinigines, monetų ir eurų. Pirmiausiai atiduoda grąžą monetomis, tiksliai atiduoda, nedvejodamas, nedelsdamas. Tai labai paperka. Kanarijos taksi salonuose žmogumi jautiesi labiau, nei savo namuose. Nes niekas tavęs nesiruošia apmauti, apstatyti ir apvogti.

Gal sakau reikėtų liautis prisigriebinėti ir Lietuvoje. Ne tik taksistams, bet ir visiems kitiems. Nežinau iš kur pas mus toks gajus geidulys grobti: valdžioje, valstybinėse, net nuosavose įstaigose, teisėtvarkos organuose, kultūroj? Linkusius šito blogio šaknų ieškoti TSRS, galiu patikinti, kad mūsų vagišiavimo istorija siekia kur kas gūdesnius laikus. Apie įsisenėjusius pomėgius gvelbti rašo veik visa tautos literatūra, nuo pirmosios knygelės…

Tai gal jau gana? Pamėginkime gyventi švariai, kad galėtume būti nepažeminti ir nepaniekinti nuosavų „papročių“.

KAVINĖS IR RESTORANAI

Kai žiūriu į šiuolaikinius, gana neišraiškingus Kanarijos miestus, ne visai gaudausi, ko čia taip masiškai važiuoja žmonės? Juk dauguma jų nesilanko Youmbo, nevaikšto po parduotuves, nesivolioja paplūdimiuose, o diena iš dienos drybso prie baseino aptvertose savo teritorijose. Tai kur gi šitos masinės „piligrimystės“ priežastis?

Tikriausiai, jų yra kelios: pirmiausia – ispanai moka gerbti žmones, visus, nepaisant jų tautybės, odos spalvos, tikėjimo ar seksualinės orientacijos.

Kanaruose tu visur jautiesi savas, netgi – reikalingas. Čia ne tiktai kaitri saulė, bet viskas visur padaryta ir sutvarkyta taip, kad tau būtų patogu: namai pritaikyti poilsiui, kambariai juose erdvūs, o lovos – nepalieka ant šonų mėlynių.

Miestuose labai švaru. Net kopų krūmynuose ant medžių prikabinėta daugybė polietileninių maišų, kad poilsiautojai bet kurią akimirką galėtų išmesti alaus skardinę ar nereikalingą butelį.

Pramogų čia ne gausu, o labai gausu. Ir visai nesvarbu, kad restoranų ir kavinių koncertai stebina banalumu, tačiau dar labiau stebina vietinių žmonių noras patikti, nustebinti, priblokšti…

Kanaruose skanu. Parduotuvės siūlo didelę įvairovę produktų, vaisių, daržovių, jūros gėrybių, o kavinėse viskas gerai išvirta, iškepta, apskrudinta ir lėkštėje sudėta su didele išmone ir meile.

Nesakau, kad čia nėra bjauraus sintetinio maisto. Žinoma, kad yra. Tačiau jeigu nori, tu tikrai nesunkiai gali jo išvengti ir pasirinkti tai kas gardžiausia, kas tirpsta burnoje ir paskui, jau sugrįžus į namučius, vėl ir vėl verčia tave prisiminti dienas, praleistas už tūkstančių kilometrų, su nepažystamais, tačiau labai mielais žmonėmis, kurie visada buvo pasirengę tau paaiškinti, pagelbėti, palydėti, pavalgydinti, pamylėti…

Iš Kanarijos nesunkiai galima pasiekti ir Gambiją. Tai irgi šioks toks, nors, žinoma, ir ne pats didžiausias šitos vietos privalumas..

Gran Kanarija netapo mano mylimiausia pasaulio vieta. Tačiau prisiminus čia praleistas savaites, krūtinę užlieja malonus šiltukas. O galvoje sukirba mintelės – o gal atgalios…Ne šiandien, ne rytoj, ne po savaitės, bet kada nors…gal atgalios…