Pretendentė į Afrikos nuotykių sostinės titulą, kurioje materializavosi Tarzano legenda

Antraštėje pastabėję protmūšio vertą faktą gali pradėti tikrinti jį ar kurti erudiciją parodantį klausimą. Iš tiesų pirmojo, prieš tris ketvirčius amžiaus pastatyto Tarzano filmo džiunglių scenos buvo filmuotos Nacionaliniame Ugandos botanikos sode. Nuo to laiko džiunglėse nukrito daug lapų, bet panašu, kad dauguma pastarųjų pokyčių Ugandai išėjo į naudą.

Su negausiomis išimtimis Juodojoje Afrikoje valstybių sienas patogiausia yra kirsti pėsčiomis. Tarptautinis susiekimas viešuoju transportu kaip fenomenas nyksta tolstant nuo Pietų Afrikos Respublikos. Kita vertus, kiekvienoje šalyje egzistuoja gausybė bantu kalbose matatu, kitose – kitaip vadinamų daugiau ar mažiau užmuštų mikroautobusų, galinčių jus nugabenti beveik bet kur ir galinčių pasiūlyti atrodytų tiesiog neįsivaizduojamus jungčių variantus. Paprastai tokia kelionė baigiasi mieste arba ties valstybės siena. O štai jau kitoje pusėje jūsų laukia kita tokia pati transporto priemonė. Beveik kiekvienoje, išskyrus Ugandą.

Su vėju ir perkarusiu forduku atlėkę nuo Kisumu, sieną su Uganda kertame miestelyje, pavadintame Busia. Didžiulėje dulkinoje laukymėje, pilnoje tokių pat didžiulių ir apdulkėjusių sunkvežimių susirandame Ugandos pasienio punktą. Du baltieji su kurinėmis ant nugarų nieko per daug nenustebina, nors nedidelė eilė prie pasieniečio įtartinai greitai sutrumpėja. Imigracijos procedūra paprasta ir ganėtinai šiuolaikiška – pirštų antspaudų skenavimas plius 50 JAV dolerių lygu geltona viza į pasą ir teisė Ugandoje praleisti 30 dienų. Viza vienkartinė, tačiau jei su ja išvyksite į Keniją, Tanzaniją, Ruandą arba Burundį, grįžtant kitos vizos pirkti nereikės. Jei žinoma spėsite tai padaryti per 30 dienų. Tokia jau ta Rytų Afrikos ekonominės sąjungos vizų politika!

Ugandos viešasis transportas maloniai nustebina. Vietoje Kenijoje įprastų matatu, Ugandos pusėje laukia didelis ir ne visai pilnas autobusas. Kelių kokybė taip pat maloniai džiugina. Apskritai, šalis atrodo ramesnė ir turtingesnė.

Patriotiškai nusiteikę vietiniai tai sieja su prezidentu, plakatas su kurio atvaizdu puošia jau minėtą dulkėtą laukymę tarp abejų pasienio Busijų. Pastarasis, ne visai gražiu būdu dar 1986 m. atėjęs į valdžią, visgi sugebėjo ne tik nugalėti 28 sukilėlių grupuotes, sumažinti korupciją, išspręsti kai kurias ekonomikos problemas na ir sutvarkyti kelius. Taip bent jau sako vietiniai.

Už lango seka mažų trobelių pilni kaimeliai, kažkur pėsčiomis, dviračiais ir motociklais judančių vietinių pilnos pakelės.

Matyti netgi savotiška pažanga, kai iš molio drėbtas trobelių sienas pradeda keisti keraminiai ir betoniniai blokai o šiaudinius – skardiniai stogai.

Uganda savo nišos globalaus turizmo rinkoje ieško kaip „word outdoor adventure capital“. Sąlygas ji tam turi neblogas – kaip tik netoliese yra Nilo aukštupys, kur tekėdama per kalnus ši upė siūlo daug įdomaus. Ir kur joje dar negyvena ramesnius vandenis mėgstantys krokodilai. Ugandos turizmo centru labiausiai nori būti Džindžia (Jinja) – per ją iš Viktorijos ežero iš išteka Viktorijos Nilas.

Išmėginti raftingą Nilo aukštupyje nusprendžiame ir mes. Kainos – geros, vaizdai – dar geresni, o „lengvas“ septynių slenksčių meniu suteikia pakankamai adrenalino. Nilas Ugandoje dar nėra labai platus: poros – ketverto Nemunų ties Kaunu pločio. Vietomis jis dar siauresnis, besispraudžiantis tarp stačių ir plokščių uolų, kuriomis tenka slysti ir mūsų plaustams. Visgi „things are never quite the way they seem“: Tai, kas man pasirodo smagiu pirmuoju nusileidimu, sekančiame plauste sėdinčiai amerikietei baigiasi irklo galu išmuštu dantimi.

Po pirmųjų uolingų slenksčių upė išplatėja, tačiau kas keletą kilometrų ką kerta energingi sūkuriai. Laikomės išdidžiai ir tik ties paskutiniu slenksčiu mūsų plaustas apsiverčia. Ir šioje vietoje paaiškėja esminė padaryta klaida – būti išmestam iš plausto ir pusšimtį metrų nuneštam sraunios upės pasirodo tikrai ne ką menkesnis malonumas, nei pats plaukimas per slenksčius. Ką padarysi – pamoka kitam kartui.

Nakvynei apsistojame savotiškame kempinge ant stataus Nilo kranto. Apgyvendinimas – gana spartietiškose palapinėse su visai patogiomis lovomis. O štai dušai – su vaizdu – vienoje pusėje dušo kabinos užsidaro, o kitoje – didžiulė anga su puikiu vaizdu į apačioje lėtai tekančią antrą pagal ilgį pasaulio upę. Gražu ir savotiška.

Ugandos sostinė Kampala – didžiulė, dulkinų gatvių sankaupa, kurios centre į viršų stiebiasi keletas visai įdomiai atrodančių dangoraižių. Legendų mėgėjams patiks pasakojimas apie tai, kaip miestas įsikūrė ant septynių kalvų. Viešojo transporto mieste nėra itin daug ir todėl iki nuošalyje įsikūrusio viešbučio tenka važiuoti vietiniu ekonominiu taksi – motociklu. Visai neblogas nuotykis tai daryti ant pečių velkant kuprinę ir jaučiant, kad taip apsikrovęs esu bent dvigubai sunkesnis nei vairuotojas.

Viešbutis pasirodo netgi labai neblogas net ir neskaitant gerų pusryčių. O štai vaizdai pro langą neleidžia užsimiršti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Visgi tai miesto pakraščiai. Centras atrodo geriau ir vietomis netgi tvarkingai.

Kampaloje yra ir karaliaus rūmai. Rūmais juos, žinoma, galima vadinti tik labai sąlyginai. Bet Lubiti arba Mengo rūmų muziejuje galima pamatyti tai, kame gyveno pagrindinis vietos genčių vadas iki kolonizatorių atėjimo ir dar kurį laiką po jo. Visą karališką dvarą sudaro keliolika nendrinių trobelių, į kurias patekti galima tik susilenkus trilinkam. Jose su keletu žmonų ir gyveno Kabaka – Bugandos karalius. Tiesa, pasigėrėti galima tik kopija, nes originalas buvo sudegintas 1966 m. Mengo mūšyje vietinių vadų, nepasidalinusių vaidmenimis dekolonizacijos procese.

Truputį nuošayje yra išlikę ir nelabai įspūdingai atrodantys karališkieji kapai. 

Šalia, didžiulėje pievelėje ganosi keletas milžiniškų šimtamečių vėžlių. Su jais galima ir pažaisti ir pasifotografuoti ir netgi pašerti.

Iš dėmesio itin vertų Kampalos objektų reikia paminėti Centrinę mečetę. Didžiulis ir gražiai išpuoštas pastatas tampa itin vertingu viduryje dienos, kai Centrinės Afrikos saulė įsismagina kepinti nesupratingus užsieniečius.

Centrinėje mečetėje tenka išklausyti vietinio mulos ir šiaip iniciatyvios tarnautojos lekciją apie islamo vertybes ir šeimos svarbą. Lekcija trumpa, bet atsikratyti mečetės tarnautoja nepavyks, jei norėsite užkopti į mečetės minaretą.

O pastarasis, nepaisant begaliniais atrodančių ir akrofobiją skatinančių laiptų, suteikia galimybę pasigrožėti sostinės vaizdais iš paukščio skrydžio.

Vaizdai, tiesą pasakius, nėra itin ypatingi. Visgi lyginant su kaimyninėmis šalimis atrodo šiek tiek geriau. Nors gal taip man tik pasirodė.

Religinių monumentų mėgėjai neturėtų praleisti progos apsilankyti ir dar dvejose vietose – vietinėje bahajų šventykloje ir katedroje. Katedra yra įdomus europietiško neoromaniškojo stiliaus pavyzdys – savotiškas priminimas kur sustojo Afrikos europeizavimas.

Važiuojant į Entebėje esantį pagrindinį šalies oro uostą išsišnekame su taksistu. Pastarasis pasitaikė mažiau patriotiškai nusiteikęs nei Busijoje prie autobuso šnekinti vietiniai. Pasakoja apie kariuomenę, kuri gyvena virš įstatymo ribų, apie kuro kainas (bandau prisiminti taksistą, kuriam patiktų kuro kainos), mažus atlyginimus.

Prasukame netgi pro užmiestyje esantį prezidento rūmų kompleksą. Kompleksas – gražus kolonijinio laikotarpio pastatas, paskendęs savanos augalijoje. Taksistas kažką pasakoja apie gandus, jog rezidencijoje prezidentas augina ir krokodilus. Pakeles puošia ir labai informatyvūs pranešimai, draudžiantys fotografuoti valstybės vadovo rezidenciją.

Antrasis šalies miestas – Entebė – ne itin skiriasi nuo Kampalos. Papildomo grožio jam priduoda Viktorijos ežero pakrantė. Bene labiausiai dėmesio vertas objektas – mano jau minėtas Nacionalinis Ugandos botanikos sodas. Dendrologai ir arboristai gali džiaugtis galimybe nenulipant nuo tvarkingų takelių pažindintis su Afrikos flora, o labiau paprastiems žmonėms pakaks mielo pavėsio. Beje, grįžęs namo peržiūrėjau Tarzaną su Džoniu Veismiuleriu. Vis vieną sunkoka patikėti, jog džiunglių scenos buvo nufilmuotos Entebėje, faktiškai parke.

Bekalbėdami pravažiuojame pro oro uosto prieigose besiganantį kupranugarį. Kažkaip keista žaliose Centrinės Afrikos pievose matyti šį dykumų laivą. Ir kaip tik už jo stovi kariuomenės patikra. Tikrina visus, važiuojančius į oro uostą. Ir daro tai likus porai gerų kilometrų. Jie ką  – tikisi, kad potencialūs teroristai vešis atominę bombą? Supykęs ant mus iš taksi privertusių išlipti kontroliuotojų ir pagautas kažkokio piktos dvasios rodau jau į du iš Entebės oro uosto pakilusius naikintuvus. Kaip tik keletas mėnesių iki mano vizito Uganda įsigijo ar ne šešetą rusiškų Su-35. Taksistas kažkaip persijungia į patriotinę nuotaiką ir atsako, kad čia turbūt geras dalykas. Geras, atsakau ir labai nesubtiliai primenu, kad vienas toks aparatas per valandą sudegina tiek kuro, kiek mūsų vežiko Tojota – per pusę metų. Matau, kaip senka mūsų savanorio gido patriotizmas ir netrukus jau klausausi pasakojimų apie tai, kaip negražiai elgiasi tuo metu beveik tris dešimtmečius šalį valdžiusios kariuomenės vadai.

Apibendrinant – Afrikos viduryje užspausta Uganda yra tikrai verta dėmesio kelionių kryptis. Tvarkingesnė ir ramesnė nei Kenija, drėgnesnė nei lygumose išsidėsčiusi Tanzanija, Uganda yra verta dėmesio tiek pati savaime, tiek kaip tarpinė stotelė keliaujant po penkias Pietryčių Afrikos ekonominės bendrijos šalis.