Aš niekada niekur nevėluoju, bet to negaliu pasakyti apie savo daugelio kelionių draugą. Taigi, iš ryto turėjome tikrai pakankamai laiko, o kai jis beveik ištirpo, pradėjau krapštuką skubinti ir raginti jau gana piktais žodžiais. Likus pusei valandos iki autobuso jis pagaliau ėmėsi telefono, kad iškviestų taksi. Mano nuogąstavimai pasitvirtino – taksi nebuvo. Nebuvo ir dar po penkių minučių, ir dar… Atvažiavo tada, kai jau būtų buvę neblogai lipti į autobusą…
Mūsų miestelyje, kurį kai kas linkęs vadinti Lietuvos didmiesčiu, snigo, pustė, pūtė bjaurus vėjas, o prieš akis, kiek tik galėjai tą rytmetį užmatyti, driekėsi mašinų virtinės – „kamščiai“. Pavažiavę dvidešimt metrų sustojome, pajudėję dar tiek pat, sustojome vėl. Kai šiaip ne taip pasiekėme Šilutės plentą, tai supratome, kad nespėsim tikrai. Taksistas pasiūlė iš karto sukti į autostradą, nukakti iki pirmos užmiesčio degalinės ir ten palaukti mūsų tarpmiestinio autobuso.
Taigi, riedėjome Kauno Vilniaus link, pirmesni už mūsų maršrutinį, į kurį bilietus nupirkau internetu…
Pasitikėti rankos kilstelėjimu negalėjom, todėl paskambinau į autobusų stotį. Maloni kasininkė davė vairuotojo telefono numerį, kad susitarčiau dėl sustojimo prie degalinės. Vairuotojas buvo žemaitis, malonumu, kaip daugelis kitų žemaičių, tikrai nepasižymėjo, tai teko parinkti kuo gražesnius žodžius, kol jis pagaliau pažadėjo toj vietoj sustoti.
Jeigu būtų nesutikęs, ko gero, būtų tekę pabaigti kelionę jai dar neprasidėjus.
VILNIUJE
Ryanairas šį kartą pasielgė džentelmeniškai, nesikabinėjo, nors prieš pat išvykimą gavau grasinantį laišką, atseit, nei vieno atliekamo kilogramo, anei gramo, nes jeigu prie registracijos stalo, prie kurio mums būtina prieiti, bus aptiktas bent menkiausias viršsvoris, tai baus, kirs per kišenę, arba iš viso neleis išskristi.
Apie Vilniaus oro uostą kažkada jau užsiminiau, tačiau negaliu jam nepaskirti dar kelių žodžių. Šitas pastatas man kažkodėl labiausiai primena Birmos (Mianmaro) vietinių skrydžių išvykimo „rūmus“. Vienintelis mūsiškio pliusas, kad apie lėktuvų išskridimą gali pasiskaityti švieslentėse. Jangono gi – reisų numerius po salę nešioja ir visiems po nosimis kaišioja uniformomis aprengti berniukai, atseit – žiūrėkit, matykit, nepražiopsokit.
Susigrūdome įsodinimui. Po minią blaškėsi jauna mergina ir garsiai šūkčiojo, kur čia yra „prioriti“? „Prioriti“ buvo ten, kur stovėjau aš. Sumokėjau tuos nelemtus šešiolika ar aštuoniolika eurų tikrai ne todėl, kad patekčiau į lėktuvą be eilės, o tam, jog galėčiau gabentis didesnį krepšį. Taigi, „prioričius suleido pirmuosius ir prisakė laukti ant laiptų. Po kiek laiko, ant šalia esančio „ekskalatoriaus“ sugrūdo ir „neprioričius“.
Stovėjome tol, kol pradėjome prakaituoti, mat reikalingas lėktuvas tik tik atskrido, ir iš šiltesnių vietų atvykę keleiviai, mūsų žvilgsnių lydimi, vilkdami savo sunkius krepšius ėjo Vilniaus oro uosto „jeruzales“. Ir su „prioričiais“, ir be „prioričių“, sningant ir lyjant tuo pačiu metu, visi slinko kažkur esančių durų link.
Sostinės oro uostą seniai laikas griauti ir pastatyti naują. Tai būtų pats protingiausias sprendimas, bet kol ponas Simašius ir kiti į jį panašūs dėdulės tai nuspręs padaryti, pratekės daug vandens. Kelis metus diskutuos kur statyti; prieš senąjį pastatą, už senojo, ar vietoje jo, tada galimybių studijos, konkursai, protestai, vėl galimybių studijos, vėl…Žodžiu, išmirs ne tik mano karta, verkiant reikalingų namų neišvydusi…
Atsisėdau į savo vietą, kuri buvo salono gale, uodegoje, priešpaskutinėje eilėje. Vytas nutūpė per dvi kėdes priekyje. Mat jeigu būtume panorėję sėdėti greta, būtume turėję susimokėti dar tam tikrą mokestį. Mano galvoje po truputį jau mezgasi humoreska, apie tuos nesibaigiančius Ryanairo apmokestinimus. Nesuprantu, kaip šitos bendrovės vadybininkai dar nesugalvojo lėktuvo trapo, praėjimo koridoriumi ar įėjimo į tualetą mokesčių…
Sudomino trys merginos; stūgaujančios ir kikenančios, visos trys labai panašios, su vienodo numerio dantimis ir krūtinėmis…Gal koks nors „Yvų“ ansamblis, paskui komentavo Vytas…
Nesužavėjo dvi lietuvės, kurių viena įsitaisė kažkur priekyje, kita tiesiai už mano nugaros. Abi turėjo po du mulatukus vaikus. Kaip šnekėjo priekyje sėdinčios mamytės berniukai negirdėjau, o štai už nugaros įsitaisiusios lietuvės atžalos mokėjo tik angliškai. Trijulė buvo skandalinga, taigi po kokio pusvalandžio pareiškiau mulatų mamytei, kad jos atžalų keliamą triukšmą aš pakęsti dar šiaip ne taip pajėgiu, tačiau būtų visai neblogai, kad taip garsiai neūbautų bent jau ji pati…
Mano pastaba moterį paveikė neilgam, ir po pusvalandžio ji vėl visa gerkle aiškino savo vaikams apie lėktuvo privalumą prieš lengvąjį automobilį, traukinį, laivą ir vis šaukėsi stiuardesės, reikalaudama čia stiklinės vandens, čia butelio kolos.
Lėktuvo publika dvelkė provincialumu; per daug išsifrantinusi, per daug išsiryškinusi ir, kažkodėl, kiekvienas troško dominuoti. Į akis lindo iššaukiantis „stilius“, pamiršusių, kad stilius yra labai paprastas dalykas – mokėjimas skoningai apsirengti. Viso labo.
Gal klystu, bet man atrodo, kad pastaruoju metu mes itin sparčiai žingsniuojame atgal, provincialumas tampa ir mano mylimo miesto rykšte. Į vis besitraukiantį uostamiestį dirbti jau neatvažiuoja garsūs Lietuvos žmonės, o vietos kultūrai ir menui mėgina vadovauti tarsi iš tarybinių metų atklydusios, Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojas kultūros reikalams primenančios, ypatos.
Kad susidarytų tikresnis vaizdas, turiu pridurti jog visa lėktuvo publika buvo labai nerami. Į tualetą vis lakstė ir lakstė skrendantieji, tarsi prieš pat įlaipinimą, oro uosto bufete būtų suvalgę ką nors itin kenksmingo virškinimui ir sveikatai. Stiuardesės gi, kebabais ir makaronais užkišusios pačius alkaniausius, laigė tarp kėdžių su gėrimais, kvepalais, suvenyrais, loterijų bilietais ir kitokiais niekniekiais, kurių vargu ar kada nors prireiks sumaniusiems juos įsigyti.
Maltą pasiekėme po trijų valandų. Tačiau man laikas ištįso, tikriausiai dėl įspūdžių, kuriuos patyriau oro uoste ir lėktuve, gausos.
VIEŠBUTIS
Už skrydį Vilnius – Valeta – Vilnius sumokėjome pigiai. Taip pigiai, kad net nepadoru girtis.
Mūsų viešbutis buvo Sliemoje, miestelyje, kuris savo šonu yra prisiglaudęs prie šalies sostinės Valetos. Stovėjo jis pačiame miesteliūkščio centre, iki paplūdimio ne daugiau aštuoniasdešimties metrų, šalia kavinės, krautuvėlės, o už puskilometrio – didžiulis prekybos centras, kuriame neiškentėme neapsipirkę ir mes. Kainos kaip Lietuvoje, įvairovė dešimtis kartų didesnė.
Tai buvo trijų žvaigždučių, aštuonių aukštų namas, su dideliu holu, kurio palubėje kabėjo platūs modernūs sietynai, keliomis kavinėmis pirmame aukšte, restoranėliu – trečiajame, su baseinu ant stogo ir ten pat išrikiuotais gultais ir šezlongais. Kiekvieną dieną viešbučio koridoriuose ir kambariuose plušėjo aptarnaujantis personalas, kasdien išvalyta, sutvarkyta, pakeisti rankšluosčiai, moterys tave sveikinasi vos pasirodžiusį koridoriuje ar prie lifto…
Pusryčiaudavome pirmame aukšte, per didžiulius stiklus žvilgčiodami į praeinančius maltiečius, kartais jau išsiplikinusius vakarų turistus, kuriems sausio mėnuo čia buvo visai tinkamas šortams, berankovėms palaidinėms, o viena gražuolė „prafiliruodavo“ pro kavinės langus taip menkai apsirengusi, jog pas mus tokią pamatęs, pagalvotum jog už lango vidurvasaris.
Valgyti prikraudavo gausiai. Nesakau, kad viskas čia buvo labai skanu, tačiau iš pateikto maisto tikrai buvo įmanoma pasirinkti tai, kas tiko tavo akiai ir skrandžiui; virti, kepti kiaušiniai, visokie omletai, visada garuojantis pačirškintas bekonas, karštos dešrelės, blanširuotos daržovės, pripjaustyta kelių rūšių sūrio, dešros, galėjai pasiskrudinti duoną, batoną, o gėrimų skyriuje – keturių rūšių sultys, platus arbatų pasirinkimas ir visokiausių rūšių kava, pradedant „amerikano“, late, ir pabaigiant espreso…beje, espreso kavos kartais nebūna net kur kas aukštesnės klasės viešbučiuose…
Kodėl čia taip ilgai ir smulkiai aprašinėju, regis, vidutinį ir įprastą kurorto svečių namą? Ogi dėl labai paprastos, ir nelabai paprastos priežasties. Už aštuonias paras (kambarį dviem su pusryčiais) mes sumokėjome tik šimtą šešiasdešimt keturis eurus. Sumą specialiai parašiau žodžiais, kad neįtartumėte jog suklydau.
Kokia viso to išvada? Siūlau ją pasidaryti patiems…
ĮSPŪDŽIAI ČIA APSILANKIUS ANTRĄ KARTĄ, ŽIEMĄ…
Oro, žinoma, norėtųsi šiltesnio. Saulutė čia išlysdavo, čia pasislėpdavo, į krantines vis atsimušdavo šaltos bangos, bet vis labiau ir labiau bepavargstančios, jau pavasarėjančios. Rytais žmonės vaikščiodavo su striukėmis, seni maltiečiai net skundėsi šalčiu, bet vakarų turistams tokie „šalčiai“ buvo nė motais. Jeigu ir apsimuturiuodavo šerpėmis, tai tiktai iki vienuoliktos dvyliktos valandos, o paskui visas šiltesnes drapanas mesdavo šalin, vaikščiojo gatvėmis beveik vasariniais drabužiais, mėgstantys pabėgioti, pasportuoti – mūvėjo tik šortus.
Kai buvau čia pirmą kartą, ši šalis – sala man paliko didžiulį įspūdį. Žinoma pirmiausiai dėl savo milžiniškų mūro sienų, rūmų su nepaprastai gražiais ir grakščiais balkonais, muziejų gausos, nors daugelis ją pačią tituluoja po atviru dangumi esančiu muziejumi, švento Jono katedros, jos fantastiškų grindų, po kuriomis amžino poilsio atgulė šimtai salos riterių, ar dar fantastiškesnių lubų, vaizduojančių šventojo Jono gyvenimą ir nelaimingą jo pabaigą…
Tada gyvenome Budžiboje, šį kartą arčiau sostinės, tiksliau pasakius, visiškai prie pat jos. Malta man yra tarsi vienas didelis miestas. Ir jeigu nežinotum kad jis susideda iš gausybės mažų miesteliokų, taip ir manytum. Kažkada buvę atskiros gyvenvietės laikui bėgant augo, plėtėsi, susijungė viena su kita ir šiandien per Maltą važiuojate tarsi per didmiestį, kuriame nė vienos tiesios gatvės, nė vieno tiesaus kelio; kreivalionės, vingiai, kilpos, vieno kito namo, kėpsančio kelio viduryje, aplenkimas, įlindimas į tunelį ir vėl kilpos, vingiai, kreivaliojimai…Pasiklysti tarsi nėra kur, bet galima visai paprastai…
Malta tai namai, kasmet vis aukštėjantys ir aukštėjantys, siaurų gatvelių labirintai, daugybė įlankų ir įlankėlių kuriose visais metų laikais pilna valčių ir jachtų. Nuo pačių paprasčiausių iki žėrinčių prabanga ir fantastiškais, dar niekur nematytais tų jachtų stiklais: atspindinčiais saulę, žydrais, mėlynais, raudonais…Jachtų čia taip gausu, tarsi pas mus automobilių, jachta čia yra visiems įprasta transporto priemonė, o ne prabangos dalykas. Žinoma, yra ir prabangos…Malta tai namas prie namo, laivas prie laivo, keltas prie kelto, gatvė prie gatvės ir žmogus prie žmogaus, žmogus ant žmogaus…
Dėl malonaus oro ir geros vietos, Maltą pamilo visų kontinentų žmonės, todėl čia jų atrasite iš bet kur. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies, iš kurios čia nerastumėte nors vieno gyventojo. Pastaruoju laiku šią salą vis atkakliau atakuoja afrikiečiai, kinai ir filipiniečiai. Kai pasibaigia darbo diena, kai jau užsidaro įstaigos ir nedidelės, didelių čia nėra, gamyklos, jie triukšmingomis grupėmis užpildo miestelių gatves, skverelius, slenka link autobusų stotelių ir „okupuoja“ jų salonus. Susigrūda kaip silkės, kaip mes tarybiniais laikais susigrūsdavome.
Vairuotojai Maltoje taip pat visi atvykėliai; vargu ar rasite nors vieną maltietį, atsikariauja sau nedidelę aikštelę prie kabinos, į kurią neleidžia keleivių, kad geriau galėtų matyti posūkius, kilpas, žmones gatvėse ir važiuojančiuosius. Pirmą kartą šiaip ne taip įsibrovę į tokį autobusą mes nesupratome kur mus vairuotojas varo. Mat „apibilietavęs“ liepė lipti laukan…Tik po antro ar trečio paraginimo suvokėme, kad turime išlipti ir pasistengti kaip nors įsisprausti į vidų per kitas autobuso duris.
Žalių ploto saloje nedaug. Užtat net mūsų daugiabučių kiemo dydžio plotas, čia atrodo kaip milžiniška oazė. O tose oazėse daugiausiai veši kaktusai. Jų Maltoje tikrai labai daug. Iš tų kaktusų vaisių maltiečiai daro uogienes, turistų pamėgtą likerį, varo spiritą… Du butelius tokio likerio nusipirkome vienoje aerouosto krautuvių. Kiekvienas butelis kainavo po dešimt eurų ir, kaip dabar madinga sakyti – prekės kaina neatitiko kokybės…nors, kokybė gal ir buvo aukšta, tačiau pats likeris – saldus bizalėlis su Maltos sodų kvapu…egzotiškas, žinoma, tačiau tas kurį aš geriu (latvių pagamintą kavos moką), man pasirodė daug kartų gardesnis, įdomesnis ir įsimintinesnis.
EPIZODAS ORO UOSTO KRAUTUVĖJE
Na, kai jau visas krautuves apžiūrėjome, kai išsirinkau bjauriai brangius kvepalus, likerį ir šiek tiek prieskonių, atėjo laikas atsiskaityti. Priėjome prie kasos. Mus aptarnavo kokių trisdešimties metų tamsaus gymio moteris, graži, labai nuoširdi, mėgstanti bendrauti. Sužinojusi, kad esmi lietuviai, ji suskubo pasakoti apie savo ir jos vyro santykius su Lietuva, ir tie jų santykiai su mūsų šalimi man pasirodė labai įdomūs. Ji Lietuvoje buvo vieną kartą, jos vyras, vis dar studijuojantis kažkokią painią su laivais susijusią specialybę – penkis. Jie abu įsimylėję mūsų šalį. Kasininkė mums šnekėjo, kad tokios žalios, tokios gražios šalies nėra regėjusi nei ji, nei jos vyras niekur kitur pasaulyje…
Lietuva jiems abiem tapo svajonių šalimi… Keliaudami pėsčiomis ar važiuodami jie mūsuose svaigsta nuo erdvės, žalumos, gaiviausių kvapų, paukščių čiulbėjimo…Lietuvos pievose, ežeruose ir miškuose, kaip ji kalbėjo, jie įžvelgė begalinį mūsų šalies grožį ir turtingumą. Ir jie yra įsitikinę, kad ne vokiečiai, austrai ar šveicarai yra turtingiausi Europoje, o mes, lietuviai…
Buvau laimingas pasišnekėjęs su šita moterimi. Tikriausiai, dėl labai paprastos priežasties – beveik vienodo supratimo apie tai, kas yra žmogui svarbiausia. Tikriausiai, daugeliui mūsų žmonių prireiks dar ne vienų metų, kol pajus kažką panašaus, kol supras, kad mūsų turtai yra visai šalia, prieš kiekvieno akis, supa mus iš visų pusių, beldžiasi į mūsų širdis žaluma, ežerų mėliu, miškais, beldžiasi savaitėmis, mėnesiais, amžiais…
Tiek šį sykį, nes tik prieš keturis metus buvau Maltoje, tada aprašiau savo pirmuosius įspūdžius, šiame rašinyje sutilpo antriniai, o po poros mėnesių klaidžiosiu šitos šalies miestelių gatvėmis jau trečiąjį kartą. Todėl, kad patiko…
KATĖS
Maltos salos katės, aprašytos ne vieno keliautojo todėl, kad yra tikrai įspūdingos. Šalyje jų labai daug, netgi žiemos metu tuntais bastosi gatvėmis ir po kiemus. Regis jų čia kur kas daugiau nei vietos gyventojų. Arba joms labai patikome, kad vos pamačiusios, puldavo glaustytis prie blauzdų ir batų. Šiek tiek stambesnės už mūsiškes, truputį skiriasi savo snukučiais ir labai mielos.
ŠIEK TIEK SMULKMENŲ
Dar trumpam sugrįžtu prie maisto. Malta ne Lietuva, juo labiau ne mūsų šalies pajūris. Porcijos kavinėse didelės, aš toli gražu ne visada buvau pasirengęs įveikti šitokį dydį…
Saloje pilna emigrantų ir turistų iš visų žemės kampelių. Jeigu atvykėlis jums nusišypsojo, atsakykite jam tuo pačiu, jeigu vietinis grybštelėjo už užpakaliuko, neskubėkite apkaltinti priekabiavimu, čia taip priimta…
Norite pereiti gatvę? Eikite drąsiai, tai ne Lietuva, kurioje apie tvarką dar vis tik kalbama, ir vis tikimasi žmonių sąmoningumo. Šičia tas „sąmoningumas“ buvo pasiektas labai paprastomis priemonėmis, kaip ir Amerikoje, Australijoje ar Singapūre – baudomis. Užtat dabar tikrai neužkliudys, nepridauš, neužmuš, net jeigu roposite išilgai gatvės…
Kaip ir pas mus, bučiuojamasi atsisveikinant ar susitikus, tik man pasirodė – nuoširdžiau…
Kai kurių paplūdimių peizažai yra užburiantys. Tarsi patektumėte į kitą planetą…
Teko girdėti apie vietinius vagišius, sako jog šituo amatu besiverčiantys čia yra ypatingai vikrūs, apsukrūs, apšvarins jums net nemirktelėjus, o kai kuriose salos vietose apšvarins būtinai…
Nukentėję porina, jog „besidarbuojančios” kišenvagių gaujos, jų tarpe ir merginų, reto išradingumo, tačiau policija vargu ar padės. Tvarkos saugotojai nebūtinai mėgsta atvykėlius iš svetur…
Daugeliui lietuvių Malta asocijuojasi su drybsojimu paplūdimiuose, žinoma, šitaip poilsiauti irgi sveikintinas dalykas. Tačiau balto, tarsi mūsų jūros pakrančių smėliuko, ten rasite tik vienoje vietoje, Gozo saloje…
Kiekvienas miestelis yra puiki pažintis su šalimi, tačiau Valeta, Singla ir Gozo yra nepralenkiamos. Ilgiau planuojantiems apsistoti, reikėtų įsigyti nuolatinį bilietą. Į jo kainą čia yra įskaičiuoti visų Maltos autobusų maršrutai, o taip pat kelionė laivu į salas ir apžvalginės ekskursijos (raudonoji ir mėlynoji linijos). Jeigu esate išsiilgę visokiausio plano vakaruškų – jūsų vieta Slimoje, jeigu laikote save gėjumi – varykite tiesiai į sostinę Valetą…
Mūsų jaunimėlis gali apvažiuoti visą šalį išsinuomojęs automobilį, bet eismas čia priešingas mūsiškajam – šitai reikia turėt omenyje. Jūsų poilsis priklauso ir nuo vėjo. Jeigu esate jautrus „skersapūtėms“ – saugokitės. Maltos pūtikai nejuokauja, bronchitą ar plaučių uždegimą pasigauti čia labai nesunku. O kur jo (vėjo) nėra, jūsų laukia kita neganda – karštis. Na, bet tai jau yra kur kas lengviau pakeliamas nemalonumas…
Maistas kainuoja nepigiai, ekskursijos dar brangiau. Teko girdėti ir apie ekskursijų vadovų sukčiavimą, visi minėjo kažkokią merginą, kurios vardas… Daina.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas