Šių metų kelionę po Lietuvą papuošėm trispalve – Lietuvos šimtmečio proga – ir ne tik automobilį, bet ir save – apsirengėm vėliavos spalvų suknelėmis. Nors tai darėme dėl savęs, tačiau aplinkinių nelikome nepastebėtos, praeiviai labai džiaugsmingai į tai reagavo, ne vienas klausė ar čia tikslingai taip ar netyčia 🙂
Šiemet traukiame į Aukštaitiją, link Biržų. Pirmas sustojimas Šešuolėlių dvare. Sustojam prie vartų, kur užrašyta ,,Privati valda”. Paprastai šis užrašas reiškia, kad eiti draudžiama, nors žinom, kad po teritoriją lyg pasivaikščioti galime, bet jaučiamės taip, lyg darytumėm kažką neleistina. Ketvirtadienis, aplink nė vieno žmogaus, gėlynai kažkokie be skonio susodinti, kaip prie daugiabučių po balkonais, rožyne metro aukščio piktžolės. Nesuprantam, liepos galas, juk vyksta čia vestuvės, renginiai visokie, kodėl taip apleista? Gerai, kad nors žolytė nupjauta, tai iš toli, ant kalniuko stovintis dvaras atrodo labai gražiai, bet įspūdis liko kažkoks labai slogus.
Sekantis – Bistrampolio dvaras – čia jau visai kita aplinka, jautiesi laukiamas, nors gal todėl, kad jame veikia viešbutis ir restoranas. Parke – tvenkiniai, unikali koplyčia, kurioje įrengtas knygnešystės muziejus. Ant Birutės kalno puikuojasi įspūdinga lauko pavėsinė. Dvaro žirgyne yra įrengta moderni 400 vietų koncertų – konferencijų salė, kurioje kiekvieną vasarą vyksta jau tradiciniu tapęs Bistrampolio klasikinės muzikos festivalis. 
Prisėdame kavinėje – skani kava, graži aplinka, geras oras – prabūnam čia apie valandą.
Ir sukame link Vabalninko į levandų ūkį. Labai madinga dabar pasidarė šiuos augalus auginti, Lietuvoje jau ne vienas toks yra, bet ir šaunu – labai gražus, nereiklus augalas, kurį gali įvairiai panaudoti – ir parfumerijai, ir vaistams, ir kenkėjams atbaidyti, ir gėlynus papuošti, sausoms puokštėms, arbatoms ruošti, prieskoniams…
Visa tai šio ūkio šeimininkė ir gali pasiūlyti, už simbolinį mokestį praveda edukaciją, pavaišina levandų, bei kitų ūkyje auginamų žolelių arbata, galima ir kitokių produktų įsigyti – žvakių, aromatizuotos druskos, levandų vandens…
Šiek tiek provansiško stiliaus aplinkoje smagu gražių nuotraukų pasidaryti, o ir žydinčio lauko vaizdas bei kvapas tiesiog užburiantis.
Na, ne Provansas ir net ne Kroatija, bet vis tiek labai gražu, mums patiko.
Toliau – Kirkilų karstinių ežerėlių panorama.
Labai graži vieta, tiek pats mėnulio formos apžvalgos bokštas, tiek atsiveriantys vaizdai – būtinai aplankykit, jei dar nebuvot.
Laiko dar turim, tai užsukam ir prie garsiosios karvės olos, nors nelabai ten yra į ką žiūrėti 🙂
Labai karšta, todėl važiuojam į Biržus, kur tokią tvanką dieną labai smagu prasieiti ilgiausiu mediniu tiltu Lietuvoje (525 m ), kuris veda į pagaliau pradėtą restauruoti Astravo dvarą.
Neiškenčiam neišsimaudžiusios Širvėnos ežere, o tada jau tikrai pasijaučiam alkanos.
Pietaut važiuojam į ,,Alaus kelio” restoraną, kur, nors ir nesam alaus mėgėjos, degustuojam Rinkuškių alų ir sočiai pavalgom.
Nakvynei apsistojame viešbutyje ,,Tyla” ant Kilučių ežero kranto, kur vakarojam balkone su vaizdu į ,,jūrą” :)) Patiko vienas komentaras Booking.com apie viešbutį, sako: ,,pasenę biški baldai ir kiliminės dangos, ale, kad vistiek Biržuose geresnio nėr” 🙂
Bet geras viešbutis, ir pusryčiai geri, mums viskas patiko.
Skaniai papusryčiavę, pasivaikštome dar prie Biržų pilies, žvilgtelim į bažnyčią ir važiuojame į Rokiškį.
Tiek Biržų pily, tiek Rokiškio dvare muziejus esame kažkada lankę, todėl šį kartą neplanavom, be to nesam tokių muziejų mėgėjos.
Ir ką gi – sužavėjo mus šis miestas, jau trečias man toks, po Kėdainių ir Švėkšnos, kur randi daugiau, nei tikėjaisi.
Nuo nuostabaus dvaro ansamblio tiesus kaip styga, sutvarkytas pasivaikščiojimo takas veda į miesto širdį – Nepriklausomybės aikštę, kurios fone stovi įspūdinga Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia su gražuole, tokia itališka, Šv. Juozapo koplyčia.
Pasivaikštom dar, besidairydamos į tapytas langines, kurių čia nemažai ir nepavykus papulti į geriausią Rokiškio restoraną ,,Senas grafas”, kuris buvo užsakytas, pasitenkiname kava su desertais.
Toliau važiuojame į dar vieną įspūdingą apžvalgos bokštą prie Sartų ežero. Nuostabūs vaizdai aplink, o ir apačioje gražiai atrodo akmenų labirintas.
Nakvosim draugės sodyboje Dusetose, kur mūsų laukia užsakyta žuvis, iš netoliese esančios rūkyklos – eršketas, upėtakis, seleva – nors ir vėlyvi, bet nuostabūs pietūs. Atsigaiviname dar šalia esančiame ežere ir einame pasivaikščioti po tuščią, bet labai gražiai tvarkomą miestelį.
Tada ilgai vakarojam – palydim ir beveik pasitinkam saulę – švenčiam vasarą ir daugybę metų trunkančią draugystę 🙂
Ryte kaimynė atneša mums virtų vėžių. Klausiam – už ką? Kad vakar miegot nedavėm? :))) Geri kaimynai, smagu draugei čia vasaroti.
Paliekame ją toliau atostogauti, o mes išsimaudę išvaziuojame link namų, bet pakeliui užsukame į kažkodėl iki šiol nelankytą Stripeikių senovinės bitininkystės muziejų. Nedidukas, bet visai įdomus, ypač, kai nieko panašaus niekada nebuvome matę.
Ilgai neužsibūnam, nes vėl labai karšta. Unikali savo orais buvo ši vasara, matyt pernykštės sąskaita 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas