7 diena:
Išsimiegoję pagaliau einame maudytis į jūrą. Jau septinta kelionės diena, o maudymosi kostiumėliai dar nesušlapinti 🙂 Reikia tai ištaisyti. Einame į arčiausiai mūsų namų esantį pliažą, kur pora valandų pagulime ant saulutės, pamirkstame vandenyje ir tęsiame mūsų turistinius žygius. Grįžtame į viešbutį, susidedame daiktus ir važiuojame iki Škoderio ežero, o tiksliau iki Pavlova Strana apžvalgos aikštelės. Kelias vis kyla ir kyla į kalną, matomumas vis mažesnis ir mažesnis, galvojame, kad pakliūsime į lietų ir mūsų ekskursija nuplauks, tačiau…pasirodo – mes debesyje, dar keik pavažiavus į kalną pamatėme, kad rūkas nebe prieš mus, o jau žemiau mūsų, taigi lietaus išvengėme, tačiau gražiųjų vaizdų nuo kalno viršaus nematėme, nes vaizdą stojo debesis. Keistas jausmas važiuoti debesyje, o ir temperatūra labai skiriasi, apačioje buvo ~ 27 laipsniai, o debesyje apie 18. Siaurais apžėlusiais keliukais važiuojame iki minėtosios apžvalgos aikštelės, gerai, kad automobilių labai mažai, susitikome vos pora, nes prasilenkti būtų tikrai nepatogu. Privažiavę prie apžvalgos aikštelės pamatome taip reklamuotą vaizdą – vau. Daug nuotraukų mačiau internete, bet realybėje vaizdas tiesiog – vau.
Eilinė fotosesija ir važiuojame toliau. Stojame senojoje Juodkalnijos sostinėje Cetnje, truputį pavaikštome, tačiau šis miestukas mūsų nesužavi, o aš labai nekantrauju pakilti į kalną, į Njegušo mauzoliejų. Savo kelionės draugams sakau, kad važiuosime į mauzoliejų, tačiau kas ir kaip, tyliu. Vis aukštyn ir aukštyn kylant į kalną jie jau pradeda klausinėti kur tas mauzoliejus, ką negi kalno viršūnėje? Taip, mauzoliejus pačiame viršuje. Pasistatome automobilį ir dar aukštyn lipame laiptais. Čia lipti visai gerai, nes laiptai po stogu, temperatūra 16 laipsnių, bent nekaršta, nors laiptų nebe 400. Jau laiptų papėdėje vaizdai buvo kerintys, tačiau užlipus jie dar geresni. Mauzoliejaus lankymas mokamas, tačiau verta, nes nedažnai tenka pabūti tokioje gražioje vietoje, su tokia panorama. Aplankome ir patį mauzoliejų, tačiau labiau sužavi apžvalgos aikštelė šalia.
Padarome kažkiek nuotraukų, tačiau ir taip aišku, kad nuotraukos neperteiks viso vaizdo, tai tiesiog sėdime ir gėrimės. Nors pats kalnas nėra net 2 km aukščio, tačiau nuo jo matai jūrą, todėl tas aukštis atrodo kitoks, nes dažniausiai būnant kalnuose, šalia esantys kalnai būna panašaus aukščio ir sunku pasakyti kaip auštai tu esi, o čia kai matai jūrą iškart aišku kaip aukštai virš jūros lygio iškilęs kalnas. Grožimės ir tęsiam kelionę, grįžti planuojame per Kotoro kopėčias. Prie pat mauzoliejaus kelias remontuojamas, todėl kurį laiką tempiamės gana lėtai, o po to, jau privažiavus kopėčias, vėl niekur nenuskubėsi dėl vaizdų. Gaila ir vėl matomumą mums truputį užstoja debesys ar tai rūkas, tačiau vaizdai vis tiek labai žavūs. Taip ir leidžiamės keliu žemyn, vis sukinėdami vairą pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Nusileidus kopėčiomis dar stojame Gorazd forte, kur pasivaikštome po gana gerai išsilaikiusius forto griuvėsius ir fotografuojame gražųjį Kotoro miestą ir įlanką iš viršaus.
Dar kiek pasivaikščioję traukiame atgal link Budvos, ten pavalgome, pailsime ir einame apžiūrėti naktinio Budvos senamiesčio. Pakeliui iš vietinių prekeivių perkame ir ragaujame austres, tiesa ragauja tik drąsiausi, nes kiti nemėgsta jūros „bjaurybių“. Visą vakarą vaikštome po Budvą, stebime prabangias jachtas, apžiūrinėjame suvenyrus, ragaujame ledus, alų ir laimingi einame miegoti.
8 diena:
Šiandien rytas prasideda kepyklėlėje, kur prisiperkame dieviško skonio kepinių ir jais pusryčiaujame, toliau prie jūros maudytis. Atsigaivinę, nes paskutinėmis dienomis čia jau tikrai karšta, traukiame iki Mogren forto pasigrožėti Budvos vaizdais iš viršaus. Pats fortas visai sugriuvęs ir apleistas, privažiavimas tiesiog klaikus, nors stovi ženklai informuojantys apie lankytiną objektą, tačiau vaizdai nuo jo visai atperka apibraižytus automobilio šonus, nes keliukas visas apaugęs ir sunkiai pravažiuojamas.
Padarom keletą nuotraukų ir važiuojame iki Tivato ir Porto Montenegro. Čia susirenka matys turtingiausi su didžiausiomis ir gražiausiomis jachtomis. Tiesa tą dieną jachtų nebuvo labai daug, tačiau tikrai įspūdingos. Matėme kaip patarnautojai vaikšto po uostą tik su baltomis kojnytėmis ir laukia atvykstant kažko labai svarbaus, pasitikimo stalas jau suruoštas, visi išsisrykiavę laukia. Pasivaikštome promenada, tačiau visų jachtų pamatyti nepavyksta, nes dalis liepto užtverta nuo smalsuolių. Kitas tikslas – Kotoras. Kotoras – senas Viduržemio jūros miestas, kurio senoji dalis yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai istoriškai turtinga vieta, kurioje per daugelį amžių vyko svarbūs įvykiai, formavosi savita kultūra ir papročiai. Tai atsispindi visuose Katoro kampeliuose. Iki šiol istorinė Kotoro dalis apjuosta Miesto siena, ji pastatyta iš didžiulių apdirbtų akmenų, o kampuose stovi stebėjimo bokštai. Miesto siena driekiasi apie 4 kilometrus, o jos aukštis ~ 20 metrų. Ant sienos galima užlipti ir pasigrožėti miesto vaizdais, taip pat pasiekti kalno viršuje esantį fortą ir pasigėrėti įlanka. Mūsų viešnagės metu lauke buvo gana aukšta temperatūra ir lipti iki forto 1500 laiptelių nebuvo didelio noro, tačiau buvome iš anksto suplanavę lipti todėl slinkdami palei namus ir slėpdamiesi šešėliuose priėjome iki bilietų kioskelio. Čia mūsų kelionė siena ir baigėsi. Pernai bilietas į sieną kainavo 3 eurus, šiais metais 8, mes tuo labai pasipiktinome, be to buvo karšta, įlanką jau matėme nuo Kotoro kopėčių ir nusprendėme, kad šiandien nekepsime kaitrioje saulėje už 32 eurus.
Šik tiek gaila nepamatytų vaizdų, tačiau turėjome daugiau laiko pasivaikščiojimui po patį Kotoro miestą, todėl neskubėdami vaikštinėjome gatvelėmis, fotografavomės, papietavome Kotoro centre. Gražus tas Kotoras, bet reikia judėti toliau, iki Perast miestelio.
Čia norėjome paplaukioti laiveliu įlankoje bei pasiekti saloje esančią bažnytėlę. Atvykus dar kiek pasivaikščiojome po Perastą ir suradę paskutinį tą dieną į salą plaukiantį laivelį išplaukėme. Plaukimas tikrai trumpas, bet gana smagus, gaila, kad jau buvo dienos pabaiga todėl bažnytėlė uždaryta, o ir mūsų valtininkas skubėjo į kirpyklą ir pasivaikščiojimui saloje skyrė nedaug laiko, tačiau visi liko patenkinti pasiplaukiojimu. Nusprendę iki automobilio grįžti kitu keliu nei atėjome, dar gerą pusvalandį klaidžiojome po Perast miestelį, nes visas miestelis šalia jūros, o pagrindinis kelias, kur palikome automobilį, ant kalno iki kurio veda vieni laiptai (bent mes daugiau neradome). Toliau besigrožėdami įlankos vaizdais pasiekėme nakvynės vietą Herceg Novi, čia mūsų jau laukė apartamentų savininkas su vaišėmis. Pavakarojome, pasimaudėme baseine ir kritome į lovas. Rytoj Adrijos jūros perlas – Dubrovnikas.