Nuo Krokuvos iki Tatrų

Šios mūsų kelionės tikslas kito nuo Kretos arba Sicilijos iki pietinės Lenkijos. Bendrakeleivių skaičius nuo 2 išaugo iki 5 žmonių. Tai ir pakoregavo keliavimo būdą. Penkiese paprasčiau važiuoti savo automobiliu. Išsinuomojome bagažinę ant stogo. Svarbus buvo kelionės laikas- trumpiausia metų naktis užsienyje. Kad nereikėtų kelti puotos.

Lietuva- Krokuva- Osvencimas- Zakopanė- Morskie Oko. Krokuvą myliu. Tai vienas iš miestų, kuriame atvykus kelintą kartą, ką nors naujo pamatai. Pakeiti vaikščiojimo maršrutą. Namie pasinagrinėji, ko anksčiau nematei. Draugas, gerai žinantis Krokuvą, nepašykštėjo informacijos, konsultavo.

Pavyko rasti gerus apartamentus senamiestyje, 10 minučių pėsčiomis iki Turgaus aikštės. Keletą dienų prieš kelionę ėmė gesti mašina. Kartais pavyko užkurti iš kelinto karto. Bet jau nebuvo kada ieškoti gedimo priežasties. Išvažiavome apie 15 valandą per patį karštį. Pora sustojimų pavalgyti ir piltis kuro. Vidurnaktį mes jau prie apartamentų Krokuvoje. Padėjo ir 1 papildoma valanda, nes Lenkijoje Europos laikas. Labai norėčiau, jog Lietuvoje būtų Europos laikas. Mes vairavome dviese pasikeisdami, kitas buvo šturmanas. Abu dirbo atsakingai, šturmanas visad sekė situaciją. Nemėgstu, jei kas nors šalia miega

Apartamentai nustebino gerąja prasme. Švaru, gražu, daug paveikslų ant sienos. Mašina pastatyta šalia 2 dienoms.

Einame pusryčiauti- kiaušiniai kepti, prieskoniai, kava. Sėdime kiemelyje, virš galvų Krokuvos dangus. Mano akis patraukia tarpukario Lenkijos laikraščiai, padėti turistams. Pavartom, paskaitom, pasifotografuojam.

Kuo toliau, tuo labiau mėgstu Lenkiją. Ji didelė ir įvairi. Viskas pigiau. Įvairovė didesnė. Kalbėti irgi anglų- lenkų- rusų kalbos mišiniu visur įmanoma. Lenkijoje nesistebi, jei keistai apsirengęs arba turi kokių retesnių interesų. Žinau kuro kolonėlę Ostrov Mazoveckyje, kur stoja masiškai lietuvių turistiniai autobusai. Minios žmonių ten eina į tualetus. Darbuotojos nesukalbamos ir piktos, jei ką nors paprašai. Aš jas suprantu,- joms paliekame tualeto turinį ir šiukšles.

Einame prie Žalgirio paminklo. Vytautas Didysis priekyje stovi, kairėje žemaičiai ir kiti kovoję prieš kryžiuočius, dešinėje lenkai su trofėjinėmis vėliavomis. Jogaila ant žirgo.

Toliau barbakanas. Plantai- žalia parkų- skverų juosta supa centrinę senamiesčio dalį. Mes gyvenome Stasičo gatvėje- senamiestyje, bet už plantų. Tarp medžių radau paminklą Lietuvos- Lenkijos draugystės 500 metų jubiliejui skirtą paminklą. Jo anksčiau nežinojau, netikėtas atradimas dar labiau pradžiugina.

Švento Florijono vartai, Florijono gatvė. Čia masinis turizmas. Masė žmonių. Nuo vartų žiūrint kairėje yra Slovackio teatras. Gražus pastatas. Aplinka nuostabi, gėlės, apkarpyti krūmeliai.

Į priešingą pusę nuo vartų- Pijorų gatvė, virš jos arkoje Vytis. Čia yra Čartoriskių rūmai. Juose daug garsių paveikslų, pavyzdžiui „Dama su šermuonėliu“.

Toliau Ščepanskio aikštė. Čia Senasis Teatras, Meno rūmai ir Meno bunkeris. Čia šviesu, erdvu, noveaux stiliaus pastatai. Manau, kad organizuotų turistų grupių iš tėvynės čia neatveda.

Florijono gatvėje pilna turistų, informacijos centras, suvenyrų parduotuvės. Stovi „Žalgirio mūšio“ autoriaus Mateikos namas. Išlikusi grandinė, kuria esant reikalui pertverdavo gatvę.

Gatvė ateina į Turgaus aikštę. Turistai irgi. Kairėje Marijos bazilika su 2 bokštais. Viename jų skamba hejnalas lygią valandą, o 12 valandą Lenkijos laiku skamba per Lenkijos radiją. Prie įėjimo į bažnyčią metalinis antkaklis, kurį dėdavo nusikaltėliui ant kaklo. Hejnalas pertrūksta, nes kažkada trimitininką nušovė.

Turgaus aikštės centre Sukiennice- renesansinis pastatas vietoj sudegusio gotikinio. Prie šiaurinio įėjimo yra įdubos fakelams,- kad padėti deglą įeinant ir nesukelti gaisro. Elektros laikais su deglais niekas nevaikšto, tai ir gaisro nėra.

Virš šoninio įėjimo kabo mažas kardas. Iš kelių girdėtų versijų nesugebėjau išrinkti tikriausios. Nežinau jo kilmės. Priekyje stovi A. Mickevičiaus paminklas.

Nuo Marijos bažnyčios priešingame aikštės kampe yra rotušės bokštas. Senas gotikinis, pati rotušė neišlikusi. Prie jo guli galva- modernaus meno kūrinys. Netoli užrašas grindinyje skelbia, jog 1794.03.24 T. Kosciuška prisiekė liaudžiai, pradėjo sukilimą. Pas mus namie seniai kabo paveikslas su Turgaus aikšte, Sukiennice, Marijos bažnyčia ir rotušės bokštas.

Nuo bokšto paėjus iš aikštės, yra 1364 metais įkurtas Jogailos Universitetas. Šie rūmai yra seniausias universiteto pastatas Lenkijoje. Uždarame kieme kolonada. Kiemą galima apeiti 2 aukštais. Vakarais čia vyksta koncertai.

Einame link Vavelio. 2 gatvės šia kryptimi: Kanoniča ir Grodzka. Pasirenkame pastarąją. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su šventųjų skulptūromis išorėje. Viduje pirmojo Vilniaus Universiteto rektoriaus Petro Skargos palaikai, nes paskelbtas šventuoju. Kitoje gatvės pusėje stovi jo paminklas. Negražus, bet lietuviams svarbus.

Vavelis. Pilis ant kalno ir katedra. Renesansinė pilis ir gotikinė katedra. Pilies arkadinis kiemas mane visada stebina. Tiesiog žiūrėti į kolonadas ir gėrėtis vaizdu. Dabar kieme remontas, vaizdelis laikinai prastesnis. Dirba statybininkės. Kol jos rūkė už kampo, mes su jų šalmais pozavome pilies kieme. Apsaugininkai tuo tik džiaugėsi. Pastatų komplekse stovi 3 bokštai.

Katedra su mūsų karaliais ir kunigaikščiais bei šventaisiais. Šventojo Stanislovo katedra. Čia mūsų būta ne kartą. Vaikai vaikystėje viską matę. Dabar suaugę. Mums Vavelis ir Krokuva įsigėrę į kūną, tai kartais pasikartojame. Esu prof. A. Bumblausko šalininkas Lenkijos atžvilgiu. Neturėjau ir neturiu neigiamo požiūrio į lenkus. Pernai išlydėjau Lomžoje Nacionalinę ekspediciją Narevu- Visla. Teko ir su A. Bumblausku pasikalbėti.

Iš Vavelio einame į Kazimierą. Tai buvo atskiras miestas su rotuše. Man tai lyg Užupis Vilniuje. Kazimiere pavalgome standartinio lenkiško maisto restorane. Einame į britišką pub’ą gerti alaus. Kažkodėl kitur daugiau žmonių. Pasirodo lenkai žaidžia futbolą su Senegalu. Lenkija pralošė, bet lenkai plojo priešininkams. Sveikas požiūris. Mes labiau sirgom už lenkus nei jie patys.

Pro šalį eina marga grupė turistų su anglakalbiu gidu. Mes prisijungėme spontaniškai. Perėjome Vyslą pėsčiųjų tiltu su gausiomis skulptūromis. Prieiname aikštę su 69 kėdėmis. Čia buvo getas ir 69000 žydų kilmės žmonių čia buvo suvaryta. Keista vieta. Nupurtanti. Dar gidas veda iki Šindlerio fabriko. Vokietis, hitlerininkų sąjungininkas vystė gamybą, naudojosi pigia darbo jėga. Kol pamatė žudomus žydus. Pasikeitė jo požiūris. Įdarbino ir išgelbėjo daug žydų. Filmas „Šindlerio sąrašas“ apie tai. Tramvajumi grįžtame namo.

Ryte dukra apibėgo bėgte Plantus, Vavelį ir net į kitą Vyslos krantą nubėgo. Aš ėjau pagaudyti fotokadrų ir nusipirkti zlotų.

Prieš pietus vykstame į Osvencimą. Vienas iš mūsų penketo nėra čia buvęs. Tad visi aplankome ir Osvencimą, ir Bžezinką. Abi koncentracijos stovyklas. Tarp jų kursuoja nemokamas autobusas. Bžezinka nemokama. Osvencimas irgi, bet čia pagal asmens dokumentą išduoda nemokamą bilietą. Įėjimas per metalo detektorių, negalima su taše įeiti. Čia nesismulkinsiu su detalėmis. Manau, jog kiekvienas žmogus vieną kartą gyvenime turėtų apsilankyti vienoje koncentracijos stovykloje. Aš šiemet dar ir Štuthofe buvau. Man per daug.

Iš Osvencimo per Vadovicus, kur gimė popiežius važiuojame, į Košcielisko. Tai šalia Zakopanės esantis miestelis. Apartamentus užsisakėme išvažiuojant į Lenkiją. Medinis rastų namas. Mums priklauso laikinai galas namo per 2 aukštus. 2 balkonai. Židinys. Mes jį kūrenome kas vakarą. Vaizdai į kalnus atima žadą. Net uodų nebuvo.

Užsisakėme Košcielisko apartamentus 2 paroms, galvojom važiuosim dar kitur. Bet taip patiko. Viskas ir kaina, ir švara, iš šeimininko paslaugumas ir komunikabilumas. Dar primokėjome vietoje zlotais, o jis siūlė likti dar pigiau visam savaitgaliui.

Čia buvo ta naktis, kurią norėjosi praleisti užsienyje. Prie žvakės ir židinio šviesos pašventėme. Muzika skambėjo iš išmanių telefonų. Dangus šiek tiek sutemo, nes esame piečiau nei Lietuvoje. Penkiese Lenkijos kalnuose. Ryte vaizdai per langus ir balkonus buvo dar nuostabesni.

Ėjome vieškeliais, takais per pievas ir miškus kalvų viršumi į Zakopanę. Nuėjome kokius 7 kilometrus. Laukinės gėlės, šieno kupetos, grybai, mėlynės miške, vaizdai į slėnius ir kalnus. Miško kirtimuose specialiai uždegti laužai, gal kad nereikėtų kitaip utilizuoti šakų. Gaisro nebijo. Ten sausros nebuvo. Visoje Lenkijoje nebuvo per sausa šiemet. O šilumos buvo tiek pat kai pas mus. Viena lyno trasa, po to kita. Turistų nedaug. Geriame alų atviroje lauko kavinėje. Žiūrime į veikiantį pakėlėją ir kalnų viršūnes. Gražiausia jų Gievontas. Su kryžiumi viršuje.

Einame tarp suvenyrų kioskų, kavinių, koplyčios 1 kilometrą iki Gubalovkos. Čia traukinuku leidžiamės žemyn. Viršuje yra vasaros rogučių trasa. Atsirandame kalniečių turguje, Zakopanės centre. Nusipirkę užkandame avių sūrio. Einame į senąsias kapines. Aplankome buvusį J.Biliūno kapą. Šalia graži bažnytėlė. Pasivaikštome tarp vilų. Kartais išgirstame kalbant lietuviškai.

Perkame maisto, imame taxi ir važiuojame namo. Taksisto mašina labiau sugedusi nei mano. Atsiprašo, jog per statu, negali privežti prie pat. Mes laimingi ir visai nepykstame. Ilgas lėtas poilsis ir vakarienė namie.

Kitą dieną varome į lenkų populiariausią gamtos paminklą- Morskie Oko. Jame nesame buvę. Nuvažiuojam, susimokam. Dukra, žinodama mano maniją žemėlapiams, nuperka labai smulkų Tatrų žemėlapį. Jis mums daug padėjo, grįžęs jį studijavau. 7 kilometrai plačiu ir lygiu asfaltuotu keliu, tiek pat atgal. Eina mamos su vežimėliais. Žmonių daug, vietos irgi. Imame fotografuoti. Daug suoliukų ir staliukų pakeliui, nemokamų tualetų. Eilinį kartą giriame Lenkiją dėl to. Prieiname krioklį. Gražu įspūdinga. Bet kai pasiekiame ežerą, supratome, ko čia ėjome. Fotosesijos. Žodžiais sunku apsakyti. Su dukra einame pakrante pažiūrėti, pafotografuoti… ir apeiname ežerą. Kavinėje pavalgome.

Grįžtame tuo pačiu keliu. Dainuojame, kad laikas greičiau eitų. Nuėjau 19 kilometrų iš viso. Pareinant jau nėra ko fotografuoti. Galvos prikimštos vaizdų.

Kelionės planuotojai buvome dviese. Tai sugalvojome dar užsukti Į Bukoviną Tatranską. Čia spėjome į karštą atvirą baseiną pasimaudyti. Per Poroniną, kuriame slapstėsi Leninas, grįžtame į Košcielisko. Šio miestelio pavadinimas kilęs nuo bendrinio žodžio „bažnyčia“ lenkiškai.

Kitą dieną planavome išvažiuoti prieš pietus namo. Bet užsukome trumpam į Zakopanę lauktuvių ir suvenyrų. Protarpiais lynojo. Kurorto centre daug kavinių. Per lietų jose slėpėmės. Kol apsipirkome, kol išmaišėme centrinę Zakopanės gatvę buvo gal kokia 17 valanda.

Startuojame. Važiuojame žemyn iš kalnų. Iš priekio daugiau mašinų važiuoja atostogauti. Nusibosta važiuoti apie Kielcus. Sukame į miesto centrą, pavalgome, užsipilame kuro. Prieš Lietuvą ėmė švisti. Namus pasiekėme prieš 5 valandą ryte. Prieš tai sustojome įvažiuojant į Augustavą esančioje kuro kolonėlėje. Ji dirba visą parą, yra kavos ir kiti patogumai.