Planuodami keliones retai pradedame nuo mažo miesteliuko kažkur tarp kalnų apie kurį nė girdėję nesam. Bent jau aš. Bet šį sykį buvo būtent taip. Pasipainiojo man po ranka kažkoks lankstinukas. Norėjau išmesti, tačiau akys užkliuvo už smailaus bažnyčios bokšto ir snieguotų kalnų viršūnių. Maria Alm. Miestelio ir vieno iš ten esančių svečių namų reklama. Taip, prisipažinsiu, kartais esu reklamos auka. Bet reklama ne visada blogai, kartais ji ir paskatina ką nors daryti. Pavyzdžiui pasidomėti, kur tas Maria Alm. Ačiū tiems svečių namams už reklamą ir atsiprašau, kad pasirinkau ne šiuos, o kitus. Na, bet ne apie svečių namus noriu papasakoti, o apie nuostabų kalnų miesteliuką nors gal labiau tiktų žodis kaimelį – Maria Alm, esantį Austrijoje, Zalcburgo žemėje. Ir tai, ką galima nuveikti čia ir šiek tiek toliau nuo jo.
Tiesiog dievinu tą procesą, kai nieko nežinodamas imi kažko ieškoti ir pats nežinai ko. Gal kokio triukšmingo, bet gražaus miesto, gal kalnų tyloje paskendusios trobelės, o gal kaimelio, kuriame trys namai ir nuostabi bažnyčia? Imu rašyti elektroninius laiškus turistų informacijos centrams, jie mielai siunčia krūvas lankstinukų. Žinau, beveik viską galima paskaityti interneto platybėse, bet – jaučiu silpnybę popieriui: brošiūrėlėms, knygelėms (prieš kai kurių kokybę nublanksta net garsių leidyklų knygos!) Tada virtuvėje apsiverčiu stalą (čia jis didžiausias (ir pamirškit visokius valgymus)) popieriais ir dėlioju planus… Kelionė penkios dienos – planų: dešimčiai dienų. Nors galvą nusirauk. Žiūriu, ką čia išmesti. Bežiūrėdama atrandu, ką būtų galima pridėti! Planai virsta beveik valandiniais: dvi valandas sugaišime čia, valandos prireiks nuvažiuoti iki ten, ten sugaišime tris valandas, o jei patiks ir prakiurksosim prie kokios trobelės keturias valandas? Ne bėda, tik paskutinio objekto nepamatysime. Juk kelionė turi teikti malonumą! Kaip sako prancūzai – malonumas laimingo gyvenimo pagrindas. Kelione reikia mėgautis. O ne greitai greitai viską nufotografuoju, o manuose pasižiūrėsiu, ką mačiau. Bet, šiaip ar taip visi atsarginiai variantai yra gerai. Maža ką, gal kada vėl ton pusėn patrauksim…
Jei mano keverzonės jau pabodo ir nutarėt toliau nebeskaityti – minutėlę! Noriu tik įspėti, kad atostogaujant Austrijos kalnuose gegužės pradžioje tikrai yra ką veikti ir kuo grožėtis, jau vien saulės geltonumo pievos ir baltos kalnų viršūnės ko vertos, bet..! Ant 99,9 % kalnų trobelių durų kabo spynos, žiemos keltuvai jau sustoję, o vasaros dar nė nesiruošia pajudėti, kai kurie panoraminiai kalnų keliai taip pat uždaryti (tiesa, priklauso ir nuo oro, bet didžioji dalis laukia gegužės pabaigos ar net birželio). Tačiau kalnų vaizdas nuo to nesikeičia! O jei užkopi iki kokios trobelės, tai ten tokia ramybė – juk ne sezono metas. Į geltonuojančias pievas smagiai pabyra pirmosios karvutės ir godžiai liežuviais skina gėles.
O dabar apie tai, ką mes ten nuveikėm.
Iš namų išsiruošėm po vėlyvų pusryčių, juk važiuoti ne taip jau ir toli. Atvykę įsikuriam ir išpėdinam pasidaryti po Maria Alm miestuką. Daugiausia čia viešbučiai ir svečių namai (čia gi slidininkų rojus), visur gražu, sutvarkyta, švaru. Tiek to ir miestelio – sauja namų ir bažnyčia su kapinaitėmis aplink. Daugiausia metaliniai kryžiai. Man gražu. Ir bažnyčia graži. Ir aukų „dežutė“ įspūdnga.
O paskui išsukam iš miestelio ir einam, kur akys mato, kur kojos neša. Vis negaliu atsižiūreti į tas geltonas pievas. Vyrui sakau, kad tai bus dažniausias nuotraukų motyvas.
Nusivaikščioję grįžtam atgal į savo svečių namus vakarienei.
Kitos dienos maršrutas: Maria Alm – Rattenberg (užsukant į Söll) – Tiefenbachklamm tarpeklis – Gerlos – Maria Alm… Suplanavau viskam 10 valandų. Optimistė 🙂 Bet… visada galima ką nors išmesti.
Keliamės anksti (nekenčiu žadintuvo) ir po pusryčių važiuojam Ratenbergo link. Nors miestelis neturi nieko bendro su žiurkėmis, pavadinimas visgi skamba keistokai Ratten – žiurkės, Berg – kalnas. Žiurkių kalnas. Bet tiek to tos žodžių vingrybės. Pirmiaisia sustojame Ziolyje (Söll miestuke) vien dėl bažnyčios. Skaičiau, kad ji ten nuostabi. Ji išties graži. Gal vien dėl bažnyčios ten važiuoti ir ne verta, bet jei pakeliui – užsukit. Trumpai pasisukiojame miestuke. Žinoma, 80% namų – svečių namai. Slidinėtojai, ar žinot, kur važiuoti? Aišku, kad žinot :-).
Riedam link Ratenbergo. Šis labai patiko. Ir mes čia užsibuvom. Užsibuvom… Turėjau miestelio planą, maniau aplėksim per gerą pusvalandį. Nieko panašaus. Gerą pusvalandį ar net ilgiau norisi stovėti ant pilies kalnelio šalia jos liekanų ir grožėtis Ino upės viniu. Koks dar ten dienos planas? Ir kam jis dabar idomus?
Viskas sutvarkyta. Stendai, suoliukai, stalai – net gailiuosi, kad kokio sumuštinio neturiu. Kitoje kalvos pusėje teatro scena. Mažutė. Lyg tai būtų vaikų žaidimų aikštelės dalis. Čia kasmet vyksta vaidinimai. Šie metai skiriami Kvazimodui. Nors pilies liekanos ir neprimena Paryčiaus Katedros – viduramžių dvasia čia vistik sklando.
O mes pėdinam į senamiestį. Apžiūrim bažnyčias, pasivaikštom gatvelėm, bei Ino promenada. Tiesa, viena bažnyčia (Hl.Virgil und Hl. Katharina) buvo labai įdomi – su dviem altoriais. Tačiau jei matai vieną, nematai kito ir atvirkščiai. Kolonų eilė per vidurį bažnyčios juos skiria ir paslepia.
O šiuose namuose kalviai kaldavo vinis.
Atpėdinę iki mašinos žvelgiam į laikrodžius – laiko tarpekliui nebeturim. Ir tiek to. Kitą kartą. Važiuojam Gerlos link. Skaičiau labai daug nuostabių atsiliepimų. Ir, turbūt, per daug iš to kelio tikėjausi. Vis laukiau, kada bus tas „oho“ ir taip belaukiant pradėjom leistis žemyn. Gražu ten, tikrai gražu – Krimlio kriokliai iš kitos perspektyvos ir kalnai. Gražu. Bet puikesnių kalnų kelių už kuriuos nė mokėti nereikia.
Saulės palydėt grįžtam į Maria Alm.
Kitos dienos planas Rossbrand viršukalnė ir Radstadt miestelis. Iš Maria Alm važiuojam Radštato link. Kai kurios kelio atkarpos daug gražesnės nei Gerlos. Nors imk ir pasiūlyk austrams iš Gerlos tą mokestį perkelti čia. Bet tiek to, nesiūlysim, o tai apmokestins abu.
Pakeliui Bišofshofenas (Bischofshofen) su savo garsiuoju tramplinu. Kaip nesustosi? Visai netoli yra vandens krioklys, bet šį kartą iki jo nėjom.
Ir pačio miestelio neapžiūrim – jei liks laiko, užsuksim grįždami. O dabar mūsų laukia Rossbrand kalnas. Ne ne, nekopėm mes ten – užvažiavom mašina. Nors buvo keletas vietų, kur mūsų naviukas plaukiojo ir rodė 34 km iki viršukalnės, buvo vietų, kur patys svarstem, ar nevertėtų apsisukti (čia ta svarstytoja buvau aš). Bet nieko, sėkmingai apsiekėm stovėjimo aikštelę ir išėjom pasivaikščioti. Iki trobelės gal koks 15 min. pėsčiomis. Šilta, o šalia kelio didžiuliai gabalai purvino sniego. Beveik nė gyvos dvasios aplink. Tik pora tokių kaip mes – besiblaškančių ne sezono metu… Nors tiesą pasakius – nesiblaškėme. Mėgavomės ramybe ir žvelgėme į 150 viršukalnių. Ne, tikrai jų neskaičiavome. Jos seniai suskaičiuostos.
Leidžiamės apačion į Radštatą.
Vieną kitą miestelio kraštą dar juosia 13 a. menanti miesto siena. Pūpso trys bokštai. Miestelis nedidelis. Besižvalgant atrodo, kad jam trūksta šiek tiek jaukumo, bet jis vis tiek įdomus.
O įdomiausia jame, turbūt, dviračių sodas. Čia stovi 10 keisčiausių (kai kurie patekę net į Gineso rekordų knygą) dviračių (-triračių).
Užsukę į mesininko krautuvėlę kaip tikri bavarai nusiperkam po Leberkässemel (bandelė su kepenų sūriu). Pietūs ir beveik vakarienė – bent jau man. O tada jau važiuojam Maria Alm pusėn. Bet laiko dar turim, tai vėl užsukam į Bišofshofeną miestelio apžvelgti. Gražu čia.
Kitą dieną niekur nevažiuojam. Gi reikia iki kokios kalnų trobelės užkopti. Ir kas kad jos dar uždarytos. Gal taip net geriau – jausmas lyg pasaulyje būtume vienui vieni. Kas žingsnį gali fotografuoti ta patį vaizdą ir vis atrodo, kad va taip dar nenufotografavai. Ir taip dar ne, ir taip – ne.
Gražus kalnuose pavasaris. Tikrai gražus. Nors gražu čia bet kuriuo metų laiku. Nueiname iki Postalm. Ji dar uždaryta, bet gyvybė jau yra.
O čia va, galima nusileisti prisėdus.
Ir tokių čiuožyklų čia ne viena. Mat čia dalis miško čiuožyklų parkas. Norisi eiti vis toliau ir toliau, taip nupėdinam iki Jufenalm. Ši taip pat dar uždaryta, bet jau išblizginta ir paruošta ateinančiam savaitgaliui, kuomet čia suplūs pirmieji lankytojai. O mes sukam atgal.
Sekančią dieną mūsų laukia Kicbiuhelis (Kitzbühel). Manau šio miestelio pistatinėti nereikia, bent jau žiemos sporto mylėtojams, tikrai ne. Juk čia garsioji slalomo trasa. Nors dabar – gegužę – čia tik graži žalia žalia pieva.
Miestelis jaukus, gražūs namai. Šnekama, kad gyventi čia nėra pigu, bet – prestižas. Esą namus čia perka žinomi pramogų pasaulio rykliai. Nors gal ir ne – bet tikrai ne smulkiosios žuvelės. Nemačiau nė vieno – gal nepažįstu? Tiek to, miestelį, gi, apžiūrim.
Apžiūrėjom, važiuojam toliau.
Pakeliui Zell am See. Prie ežero esam buvę jau ne kartą ir laivu plaukioję ir pakrante vaikščioję, bet į miestelį vis neužsukdavom. Šį kartą bus kitaip. Sukam miestelin. Ir šis gražus.
Žinoma, gražus ir ežeras, tik šį kartą jį tamsino debesys. Vanduo atrodė paslaptingai niūrus – gali pamanyti, kad ne gegužė, o spalio pabaiga.
Vėl sukame Maria Alm link. O kitą rytą… neklauskit. Nesakysiu. Gerai jau, gerai… važiuojam namo.
Trumpam užsukam į Zalfeldeną (Saalfelden am Steinernen Meer). O čia ūkininkų turgus. Sūrio, kepenų kukuliai (kniodeliai), pyragai lyg ką tik iš orkaitės – su visom skardom. O jau kvepia viskas, nors imk čia ir pasilik.
Na, bet pasilikti negalim, tai bent maišą kniodelių prisiperkam – su sūriu, su miškiniu česnaku ir dar su kažkokiom žolėm, kurių nė nepažįstu. Va va, dėl to tik liepos vidurį pasakoju apie gegužę – geros žolės buvo…
Labai teisingai, jei jau yra reikalų, tai galima juos įvilkti į kelionės rūbą. Šie kraštai visai mūsų nelankyti ( ir Berlynas kažkodėl visai netraukia, nors gal be reikalo, o gali ir ne- ką čia gali žinoti) ir todėl labai įdomu buvo kartu pasivaikščioti
Na va, ir nuo lietaus pabėgote ir daug gražaus pamatėte. O kas tas smalčius, užkandis? Ir kas ten, taukai? 🙂
Tai ten tie taukai ir yra smalčius 🙂 – smalčius su kresnom. Taip pas mus sakydavo. Na, gal čia labiau tarmiškai… Taukai su spirgučiais, druska ir pipirais, kartais su svogūnu. 🙂