SARDINIJA kelionė į baltų paplūdimių ir avių salą

Visą laiką atrodė, kad Sardiniją aplankysiu paskutiniąją iš visų Italijos regionų. Vienok, turbūt šita garbė pereis kokiai Markei arba Bazilikatai. Sardinija iš pirmo žvilgsnio stokojo egzotikos, nes internetinėje erdvėje figūruoja trendiniai, atvyrukiniai Olbios paplūdimiai. Tačiau labiau pasidomėjus tapo aišku, kad antroje pagal dydį Viduržemio jūros saloje bus ką pamatyti.

Kadangi Airijoje lankėmės pas savo šaunius draugus, tai iš ten susidėliojome ir skrydį iš Dublino į Alghero. Skrydžių metu dažniausiai skaniai pamiegame, todėl kelionė su Ryanair neprailgo.

Kelionės maršrutas:

Iš oro uosto autobusiuku į miesto centrą. Pėsčiomis pasiekiame savo apartamentus B&B Camilla. Apartamentai geri, jokių priekaištų, bet gal geriau paieškojus, būčiau galėjęs surasti ką nors arčiau centro.

Alghero yra vienintelis Italijos teritorijoje kataloniškas miestas. Viduramžiais galinga Aragono karalystė valdė visą Sardinijos salą (ir netgi Siciliją su Pietine Italija). Todėl iki šiol net kas ketvirtas Algherietis dar tebekalba katalonietiškai. Alghero stiprioji pusė yra puikiai sutvarkytas senamiestis ir krantinės fortifikacinė siena nerianti į Viduržemio jūrą. Galima vaikščioti nors visą vakarą užsukant į dėmesį patraukiančias kavines. Algheras paliko jaukaus palmėmis papuošto Ispanijos Katalonijos miesto įspūdį.  Sekančią dieną norėjome vykti į Grotte di Nettuno, bet dėdė Youtube neįtikino, kad verta tai daryti (nors gal gyvai būtų patikę). Todėl pasirinkome kelionę į Sassari senamiestį. 

Sassari man labiausiai girdėtas dėl krepšinio komandos Sassario Dinamo pasiekimų. Taip pat nuo čia traukiama į šiaurinius kurortus Castelsardo, Costa Smeralda. Mes renkamės variantą pabraidyti po miestą ir traukiniu važiuoti į pietus. Užsukame į senamiestį. Na Italijoje yra toks niuansas, į kokio tik ne industrinio miesto centrą nueisi, visada gausis pasivaikščiojimas po senamiestį. Didžiausią ispūdį paliko Catedrale di San Nicola fasadas (bet ne vidus) ir tuščios aikštės. Net populiariausioji Piazza di Italia buvo depopulizuota. Mažoje parduotuvėlėje, su tik itališkai kalbančia močiute-pardavėja, praktikuojame savo italų kalbos pradžiamokslį. Ji turbūt liko sužavėta mūsų žiniomis,nes prikrovė daugiau vaisių nei pirkome „cari, per favore”. Reziumė – Sassari rekomenduoju nepraleisti keliaujant iš pietų į šiaurę ir atvirkščiai.

Iš Sassario sumastėme, kad į pietus smagu būtų vyktiti traukiniu. Galima buvo ramiai pasigrožėti centrine lygiąja salos dalimi. Traukinys iki Kaljario pasitaikė tvarkingas kaip pas mus Vilnius – Kaunas. Bet matėme ir retro stiliaus lokomotyvų, turbūt kursuojančių vietiniais maršrutėliais. Panaši situacija kaip Lietuvoje kur rajoniniuose keliuose dar galima pamatyti LAZ autobusus-senolius.

Kaljaris – labai senas miestas, matęs net Pūnų karus tarp Kartaginos ir Romos. Romėnai jį vadino Karalis. Tai kaip karalius ir iki šiol yra svarbiausias Sardinijos ekonominis ir administracinis centras. Daug iš jo didenybės nesitikėjome, tačiau Sardinijos sostinė maloniai nustebino. 

Senamiestis įsikūręs ant kalvos. Todėl tam tikrose vietose atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į miestą ir uostą. Saint Remy bastionas apžvalgai viena tinkamiausių vietų. Įnerus giliau galime aptikti daug gražių bažnyčių, iš kurių pati įspūdingiausia Catedrale di Santa Cecilia. O štai senojo romėniškojo palikimo reikia gerai paieškoti. Radome amfiteatrą. Gaila bet tai buvo vienintelė vieta, kurios nevertėjo rasti. Bėda ta, kad autentikos beveik nelikę, nes viskas paskendę naujuose metaliniuose turėkluose ir laiptuose. Taip sakant pritaikyta XXI amžiaus standartams…  Apskritai, miestas jaukus, daug smagių kavinių ir vietų pasivaikščiojimui.

Budged.com buvome rezervavę Fiat-500. Bet mūsų laukė didžiulis nusivylimas. Fiat’ai baigėsi ir reikėjo paimti Renault Clio. Nesakau, kad Fiat-500 mano svajonių automobilis, bet Italijoje – automobilių pramonės kalvėje, važinėti su prancūzu… Visa laimė Clio buvo ne 56kW, o 89 kW ir nešė su vėjeliu.

Toliau keliaujame į kalnuotąją Sardinijos dalį – dar žinomą kaip Barbagia. Mėgstame kelionėms pasiruošti iš anksto, todėl peržiūrėjome filmus, kuriuos radome. Iš jų išskirčiau Banditi a Orgosolo ir Un giorno in Barbagia. Tai labai specifinis regionas visos Italijos mastu. Ilgą laiką čia gyvenę laisvieji piemenys nepaklusdavo centrinei valdžiai ir tuo pačiu pritraukdavo daugiau žmonių atsidūrusių už įstatymo ribų. To pasėkoje kilo daug legendų ir istorijų apibudinančių kraštą kaip mylintį laisvę ir outlaw romantiką. Žodžiu, itališkas vesternas.

Pakeliui aplankome turbūt garsiausią Barumini nuragą. Nuragai būdingi tik Sardinijai. Tai senoviniai iki šiol galutinai nenustatytos paskirties kūgio formos akmens statiniai. Jų saloje galima sutikti daugelyje vietų. Prieš 4tūkst. metų pristatė net apie 7tūkst nuragų.

Už keturiasdešimties kilometrų pabraidome Lago di Flumendosa. Aplinkui jau pradedame girdėti piemenų genamų avių varpelius. Lyg kas skardinius puodelius daužytų. Nakvojame kalnuose automobilyje. Clio tam nėra tinkamiausia lova, bet norisi tiesiog sustoti gražioje vietoje, be jokių naktinių kambario paieškų. Valantis dantis prie pat prieina besiganantis žirgas. Net išgąsdino. Barbagia kalnai ypatingi. Neatsimenu kada būčiau taip garsiai klausęsis spengiančios tylos. Taip ir norisi pasižiūrėti ”Ir kalnai turi akis…”.

Kalnuose daug gražių gyvenviečių keistais pavadinimais, kuriose nėra net guest house – Seulo, Suei, Ussassai. Mūsų tikslas Gairo Vecchio. Tai dėl žemės drebėjimo pavojingas gyventi pasidaręs kaimas. Dabar jis visiškai apleistas. Todėl galima šokinėti ir lakstyti po griuvėsius. Aišku reikia pasisaugoti, nes buvę vietiniai gyventojai gyvena ant gretimo kalno šlaito Gairo Sant Elena kaime. Gali grįžti patikrinti ar niekas nevagia plytų. Vieta įspūdinga, ypač tiems kas medžioja apleistus objektus. Tačiau, be abejo, mano reitinguose Pripetės neperspjovė. 

Apskritai, serpantininis kelias Sadali – Gairo Sant Elena vienas gražiausių kokiu teko važiuoti. Nuolatos sutikdavom avių ar ožkų bandas genamas piemenų ar tiesiog besiburiuojančias šalia kelio. Sardinijoje avių 2,5 karto daugiau nei žmonių. Iš tikrųjų Sardinija turi tik 1,7 mln. gyventojų išsimėčiusių palei 24 090 km² salos pakrantes. To pasėkoje, gyventojų tankumas centrinėje dalyje toks pats kaip Lietuvos paribiuose. Daug apleistų akmeninių sodybų sunkiai privažiuojamose vietose. Akimirkomis jautėmės savo likimu gana artimi sardams. Tos pačios bėdos – didieji miestai susiurbia potencialą iš provincijų.

Ir žmonės čia ne tokie ekstravertai kaip žemyninėje dalyje. Pradžioje pasižiūrės ar tikrai tavo ketinimai geri, o tada draugiškai padės kiek įmanydami. O jei elementarių dalykų pavyksta paklausti itališkai tai visai draugu tampi.

Atvykstame į Orgosolo. Kartu su Nuoro tai buvo Barbagia banditų ir nusikaltėlių krašto sostinės. Orgosole daug sienų piešinių, kuriuose šlovinami praeities didvyriai. Taip pat daug socialistinio/komunistinio pobūdžio lozungų ir simbolikos. Del įvairių priežasčių Italijoje iki šiol prijaučiama socialistinėms idėjoms. Mums tas spalvingumas ir ypač meniški, ne politinio pobūdžio, miuralai labai smagiai subėga į fotoaparato atminties kortelę. 

Pavažiuojame iki Oliene ir ieškome kaip patekti ant Supramonte kalno. Clio sunkiai lipa į kalną, todėl tenka jį gana anksti priparkuoti. Toliau ilgai ropštėmės į viršų. Tiesą iki pačio Supramonte taip ir neužlipome, tačiau pats lipimas buvo viena geriausių atrakcijų. Daug gražių skardžių, uolų ar pozavimai ant didžiulių riedulių taip ištempia laiką, kad net pamirštame ko mes čia ėjome. Nutariame, kad dar bus proga grįžti jei ne į šiuos tai dar aukštesnius kalnus. Per Nuoro patraukiame namo.

Mūsų namai savaitei Villasimius kurorte: Residence Le Bouganville. Villasimius, turbūt populiariausias salos pietryčių  kurortas. Tam yra kelios priežastys: a) platus ir labai ilgas balto smėlio paplūdimys, b) lagūna su flamingais, c) yra parduotuvių, restoranų ir kavinių, d) geros kainos lyginant su Costa Smeralda. Nenuostabu, kad sutikome mūsų biudžeto draugus iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Serbijos ir pačios Italijos. Mūsų apartamentai su virtuvėle erdvūs ir  paprasti. Teritorijoje 2-aukščiai namukai. Yra baseinas ir pusryčiai. O svarbiausia vaizdas iš terasos į jūrą už 400m.

Villasimius jaukus ir saugus miestelis. Pasivaikščiodami greitai surandame geresnes parduotuvėles, iš kurių maišais tempiame itališkas gėrybes. Kadangi dar tik sezono pradžia, tai restoranai neveikia visu pajėgumu arba paprasčiausiai atlieka planinius remontus. Maudomės tik mes ir kiti šiaurės rytų europiečiai. Tiesą sakant, toks ir buvo mūsų tikslas, ramiai pailsėti ir patyrinėti apylinkes. O tyrinėti yra ką. Tarkim nuo Simius paplūdimio iki pat romantiškojo Spiaggia Punta Molentis eiti uolomis palei jūrą. Vietomis reikia tikrai gerų įgūdžių ir drąsos, nes birios uolos beveik vertikaliai krenta į vandenį. Ties viena uola netgi turime daryti lankstą, nes iš penkių metrų nukristi į povandeninius akmenis neatrodo gera idėja. O skaidrusis Molentis paplūdimys buvo vertas to vargo.

Nuomojamės pavargusius dviračius ir važiuojam po apylinkes. Pusiasalio viršūnėje Torre di Porto Giunco. Čia gražiausios Villasimius paplūdimio panoraminės nuotraukos.  Prie Spiaggia di Capo Carbonara randame apleistą dolomitinio akmens skaldyklą. Prabangių jachtų uostą galima apžvelgti iš Fortezza Vecchia. Žodžiu, net ir šiame mažame Sardinijos kampelyje yra daug ką pamatyti. Todėl vis tiek nepavyko tiesiog ramiai ilsėtis.