Alžyras: kur trisdešimt yra daugiau nei trys šimtai

Jei perskaitę šio teksto pavadinmą nusprendėti prisijungti prie mano mokyklos baigiamųjų klasių mokytojos ir įtikėti, kad mano gebėjimai matematikoje yra neigiamos reikšmės, truputį palaukite. Jei ne aš, tai bet koks vizitas į Alžyrą puikiai papildys specialiąją reliatyvumo teoriją ir padės patikėti, kad viskas yra reliatyvu – t.y. realu tiek, kiek susitarsi. Tiek matematika, tiek taisyklės, tiek ir biurokratija. Vienintelis nereliatyvus dalykas didžiausioje Afrikos šalyje yra penktadienis – diena, kai visi nedirba. Ir nedirba taip griežtai, kad net ir internete gali nepavykti nusipirkti bilieto.

O dabar apie viską nuo pradžių. Alžyrietiškas reliatyvumas prasideda ambasadoje. Kadangi vizų mums reikia (linkėjimas šituo klausimu sunkiai dirbančiai mūsų užsienio reikalų ministerijai), išsiruošiu į šią nuostabą įstaigą. Įteinu ne pro tas duris (paskui paaiškėja, kad per „teisingas“ duris apskritai patekti neįmanoma). Darbuotoja paaiškina, kad reikėjo užsirašyti į pokalbį su konsulu. Užsirašyti reikia konsulato interneto svetainėje – tiek žinau ir aš – tą kažkur skaičiau ir tą man sakė telefonu. Ir dar žinau, kad jokios užsirašymo formos toje svetainėje nėra. Bet Alžyras yra reliatyvumo kvintesencija – lygiai po minutės pokalbiu mano pasas yra paimamas, nepaisant to, kad šiandien kaip ir ne dokumentų priėmimo diena.  Įdomu tai, kad už paimtą pasą ar sumokėtus pinigus jokio kvito man niekas neduoda. Tiesiog – abipusis pasitikėjimas yra draugystės pagrindas. Beje, pasą atsiimsiu irgi ne dokumentų išdavimo dieną. Tiesiog – užsukau eidamas pro šalį ir to pakanka.

Kažkur internete dar klaidžioja žinia apie tai, kad vizos neišduodamos pabuvojusiems Taivane, Izraelyje ar Malavyje. Malavyje nebuvau, bet Taivano antspaudai vizos atsiradimui nekliudo. O Izraelis ir dar geras tuzinas pasų štampuotojų apskritai priklauso kategorijai tų vietų, kurias aplankię protingi žmonės keičia pasą. Beje, likimo ironija – jau parašęs šiais eilutes su Alžyre pabuvojusiu pasu lankiausi Izraelyje. Never again!

Alžyro vizai gauti dar reikia iškvietimo. Bet iš tiesų jo nereikia, nes pakanka viešbučių rezervacijų. Net ir tokių, ant kurių parašyta, kad jas galima bet kada atšaukti. Bilietų – nereikia. Neįdomu kaip nusigausit, svarbu tik kur nakvosit. Dar reikia pažymos iš darbovietės. Ir draudimo. Tinka ir lietuviškas. Ir dar reikia 60 eurų. Šių punktų, kaip ir 10 darbo dienų laukimo, nuderėti gali ir nepavykti. Arba reikia siųsti kažką žavingesnį už mane.

Sekantis reliatyvumo etapas prasideda pradėjus tvarkyti piniginius reikalus. 2017-ųjų pabaigoje vienas euras buvo vertas 136 kablelis kažkiek dinarų. Oficialiai. O realybėje valiutos kursas buvo palaikomas dirbtinai. Tai reiškė ir labai įdomius keitimo apribojimus – pasirodo, kiekvienas pilietis turėjo teisę per metus oficialiu kursu pasikeisti apie 120 eurų lygią sumą. Reali rinkos vertė svyruoja labai įdomiai, bet laikantis rinkos dėsnių – šiuo atveju – konkurencijos. Provincialiame Konstantine (ar Konstantinoje) už eurą davė 190 ar net 195, kur kas labiau užsieniečių lankomame Alžyre be didelių derybų buvo galima gauti ir visus 220. Taip, kad sudie visi viešbučių rezervavimai ar vidinių bilietų pirkimai internetu! Tegyvuoja grynieji!

Dar aukštesnis reliatyvumo lygis yra gebėjimas suvokti kokią sumą omenyje turėjo pardavėjas. Panašu, kad gyventojų atmintyje liko daugiau nei viena monetarinė reforma, todėl kainos kartais sakomos dauginant iš šimto, o kartais – dalinant iš dešimt. Užrašas “6000” prie ūkininko pakelėje parvadinėjamo apelsinų maišo reiškia, kad kilogramas kainuoja 60 dinarų. O štai turguje išgirdus kainą “trente”, ir perklausus ar tai yra “trois cent”, sulauki linksėjimo galva.

Apie tai, kodėl verta važiuoti

Alžyras turi visas galimybes ne tik tapti naująja Turkija, bet ir ją nukonkuruoti. Jūra – šiltesnė (visgi pietinė Viduržemio pakrantė), klimatas – geresnis, senovės palikimo – beveik tiek pat, o štai kainos – nepalyginamai mažesnės. Tiesa, egzistuoja ir begalė priežasčių, kodėl to nėra ir nebus. Tai ir turimi nuosavi angliavandenilių ištekliai, ir ne itin demokratinio karinio režimo noras išsilaikyti, ir baimė, kad liberalizavus vizų politiką, privažiuos per daug islamistų ar demokratizacijos mėgėjų.

Kad ir kaip ten bus ateityje, dabar Alžyras lieka neatrastu perlu. Beveik. Pakrantėje pilna istorinių miestų – pradedant laikais iki Karataginos ir baigiant prancūzų kolonializmo ekstravagancija. Pavyzdžiui ši žavinga apskrita II amžiaus iki mūsų eros berberų karaliaus kapavietė.

Krikščionybės mėgėjai po šalies šiaurę gali klajoti kaip po antrą Vatikaną – gera pusė pirmųjų popiežių buvo kilę iš Afrikos. Pavyzdžiui Anabą verta aplankyti vien dėl to, kad ten savo karjerą pradėjo šv. Augustinas. Atitinkamai miesto pakraštyje, šalia jo vardu pavadintos prancūziškos katedros, galima rasti jo statytos bažnyčios liekanas.

Orane randam įdomų pusiau lietuvišką aakcentą. Ant aukštos kalvos miesto vakaruose esančioje katedroje viena mozaika pasakoja apie tai, kad čia lankėsi tuo metu popiežiaus karjerą tik pradėjęs Jonas Paulius. Lankymosi palikimas – mozaika su Vatikano, Lenkijos ir… Lietuvos herbais. Tiesa, užrašas klaba tik apie „Polonia”.

Romėnų palikimo gerbėjams – dešimtys daugiau ar mažiau apleistų (ar daugiau ar mažiau išlikusių – čia priklauso nuo pomėgio matyti pusiau tuščią ar pusiau pilną taurę) romėniškų miestų. Vienas toks – Timgadas riogso už gero pusantro šimto kilometrų į pietus nuo Konstantino. Tradiciškai mūsų eros pradžioje įkurta kaip karinė romėnų stovykla, taip pat tradiciškai per pora šimtų metų Colonia Timgadina išaugo į akmeninį Antikos metropolį. Netgi daugiau – pasirodo romėnai čia buvo įkurę savotišką pensionatą tarnybą baigusiems kariams ir tokių trečio amžiaus pabaigoje čia gyveno apie penkiolika tūkstančių.

Žlugus imperijai žlugo ir miestą palaikiusi ekonominė sistema. Netrukus jis buvo apiplėštas klajokliškam gyvenimo būdui pirmenybę teikusių vietinių genčių. Dar liūdniau miestui atsiliepė europinę civilizaciją Vakarų Afrikoje išsaugoti bandžiusio Justiniano kariuomenės mėginimas įsitvirtinti regione. Bizantijos kariuomenei šeštojo amžiaus pradžioje apgriuvęs miestas-tvirtovė pasirodė per didelis. Ir todėl jie šalia pasistatė mažesnę tvirotovę, kuriai panaudojo … senojo Timgado akmenis.

Nepasant senovės berberų, graikų, arabų, taip pat kiek labiau šiuolaikinių prancūzų barbariškumo, Timgadas yra puiki vieta mėginantiems įsivaziduoti kaip atrodė senovės Romos miestai. Išliko ne tik didesnė teatro dalis, bet net ir tokia svfarbi socialinio gyvenimo dalis, kaip viešieji tualetai. O štai buvusiame forume ant akmens išraižyta miesto schema puikiai nusako ne tik miesto funkcinį padalijimą, bet ir svarbiausius gyvenimo principus. Venare – Lavare – Cudire – Ridere: Garbink – Prauskis – Valgyk – Juokis: su derama humoro doze sukurta schema nurodo kur yra šventyka, kur viešosios pirtys, kur viešojo maitinimo įstaigų rajonas, o kur – teatras.

Įdomiausia, kad visa šitą išmintį man prisitatęs vietinis gidas – akivaizdžiai dirbantis muziejuje. Aiškinti jis mėgina arabų ir prancūzų kalbų mišiniu. Ir aiškina labiau mane atvežusiam vairuotojui nei man.

Šiaip Alžyre nemokant prancūzų kalbos – bėda. Dar geriau mokėti ir arabiškai. Viešbučiuose dar susikalbėsite angliškai, bet visa prekyba vyksta tik prancūziškai.

Islamiško palikimo gerbėjams tikrai nereikės daug laiko, norint susirasti susižavėjimo objektą. Savito, kažkuo ypatingo islamo architektūros stiliaus Alžyras lyg ir neturi, tačiau yra daugybė regioninių stilių – pradedant marokietišku rytuose, ar moabitų dykumose.

Per istorijos pamokas neitin daug miegojusiems nėra didelė paslaptis, jog po Antrojo Pasaulinio karo pradėjus byrėti Prancūzijos kolonijinei sistemai, būtent Alžyras buvo ta teritorija, kurios prancūzai labiausiai nenorėjo atsisakyti.

Išsivadavimo karo istorija visai neblogai atskleidžiama El Madanijoje – Alžyro priemiestyje esančiame Kankinių memoriale – Maqam E’chahid – po betoniniu monumento postamente įkurtame kovų su prancūzais muziejuje. Monumentas pastatytas ant aukštos kalvos, gera matosi iš visur, taip pat ir iš jo papėdėje esančio Bandymų parko – nuo XIX a. pabaigos prancūzų vykdytų eksperimentų plėsti vietos botaninę įvairovę rezultato. Abi vietos rekomenduotinos tiek norintiems išsivaduoti iš didmiesčio labirintų (tam itin padeda ir šalia esanti metro stotelė), tiek ir socializuotis su aukštesnės klasės vietiniais, kurių abejose vietose prisirenka tikrai daug.

Keistoji dalis pasireiškia tuo, kad užlipti ant monumento postamento neleidžia kažkas panašaus į labai išpuoštą policininką. Gal saugo kažką panašaus į neveikiančią ugnį, o gal tiesiog – saugo nuo per daug smalsių fotoaparatų apačioje plytintį uosto rajoną.

Iš tiesų, Alžyre draudžiama fotografuoti uosto statinius. Tai pasakys tiek vietiniai, tiek ir policininkai. Beje, tiek vieni,tiek  kiti padarys tai draugiškai. To priežasties išsiaiškinti nepavyko, nors reikalavimo absurdiškumas palydovinių nuotraukų amžiuje atrodo daugiau nei keistas. Iš to smagiai pasijuokiame ir Orane, kur ant Santa Kruzo forto kalno užvežęs taksistas parodo kitoje kalno pusėje įsikūrusią Alžyro ir rusų karinio laivyno bazę. Bazė, beje, visai rimta – kalbama, kad ten yra ir požeminiai povandeninių laivų dokai. Ir įkurta ji Šaltojo karo metais gerokai nervino NATO, kuri savo Viduržemio jūros vadavietę turėjo visai šalia – Ispanijoje, o dar arčiau buvo stambi bazė Maroke.

Alžyras, kaip, beje ir Oranas ar Konstantina ar Anaba, bent jau man sukelia keistą ne itin tolimos ateities jausmą. Tikslaiu ne itin linksmos ateities projekcijos jausmą. Žiūrint į visas XIX a. pabaigos madas atitinkančiais didžiuliais – 7-9 aukštų pastatais apstatytas gatves ir matant kas iš tos mados likę pirmuose aukštuose, arba kažkada buvusioje prašmatnia laiptinėje pamačius išrikiuotus šiukšlių konteinerius, ar apšiurusią musulmoniškų moteriškų skarų reklamą ant Trečiosios Prancūzjos Respublikos pradžios laikų pastato, susiformuoja sąvoka – nuotraukos komentaras, panašus į „Paryžius 2100“. Gali būti ir „Briuselis 2050“ („Molenbekas 2015“ irgi tinkamas pavadinimas, nors lyginti šį proletarinį ir nuo pat įkūrimo laikų nuskurusį Briuselio rajoną su Orano prašmatnumu būtų elementariai nepadoru)  – labai noriu klysti, bet panašu, kad tokia linkme juda etnines ir konfesines transformacijos išgyvenantys Pietų Europos didmiesčiai.

Tiesa, kaltinti labai dideliu apsileidimu būti neteisinga. Miestų centruose prancūziškas palikimas saugomas gana skrupulingai – pastatai prižiūrimi, atnaujinami. Bet jų apačioje tvyrantis chaosas dar labiau stiprina liūdnos ateities viziją.

Alžyro pakrantės yra labai žalios. Tiek žiemą, tiek vasarą. Savo laiku tai buvo Romos imperijos grūdų aruodas. Pakrantę nuo Sacharos skiriantys kalnai jas apsaugo nuo dykumos karščio, o kartais – ir nuo siroko vėjo nešamų dulkių debesų ir kartu priverčia išlyti nuo jūros atslenkančius debesis.

Už gero pusės tūkstančio kilometrų į pietus prasideda Sachara. Jos vartais laikoma Gardaja (Ghardaia) – penkių oazių miestelių aglomeracija, itin verta islamo tyrinėtojų (ar šiaip antropologijos mėgėjų) dėmesio dėl daugumą gyventojų sudarančios moabitų sektos. Labai griežtų moralinių normų išpažinėjai, savo moteris viešumoje susupantys į baltas marškas taip, kad matosi tik viena pastarųjų akis, jau XI amžiuje buvo išgrūsti į dykumą. Ten jie ir gyvena, augina vaikus ir datules švenčia savo šventes, nesidžiaugia fotografuojami, bet visai maloniai svetimšaliams pasakoja apie savo kultūrą.

Beje, žiūrint į moabitų vaikus apima keistas déjà vu jausmas. Jei ne aplinka ir arabų kalba, dauguma jų keistai neatrodytų ir mūsų gatvėse. Veidai – europietiški, oda – šviesi, akys – neretai žydros. Vertėtų pasidomėti genetikų tyrimais – panašu, kad turime reikalą su V a. Romos imperiją nusiaubusių ir Afrikoje savo karalystes sukūrusių vandalų palikuonimis. Pakrapščius gal atsirastų ne tik “lietuviškų veidų” bei ir “lietuviškų genų”.

Gardają sudarantys penki miestukai sėkmingai pritaikė gana inovatyvių kultūrinio turistinio verslo modelį. Jo esmė – į miesto gilumą eiti galima tik su vietiniu gidu. Netgi siaurose turgaus gatvelėse yra pažymėta, kad nuo čia užsieniečiai gali vaikščioti tik su gidu. Tiesa, 10 valandą ryto gidų biuras vis dar tuščias, todėl tenka pasiryžti gilųjį Gardajos senamiestį turinėti savarankiškai. O pastarasis – gana įdomus – beveik koncentriniai siaurų gatvelių ratai kyla į kalvos viršų, ant kurio stovi XIII amžiaus mečetė. Vaikai bėga į šalį nuo svetimšalio fotoaparato. Suaugusiųjų gatvėse visai nėra – panašu, kad visi išėjo į papėdėje rimtai šurmuliuojantį ryto turgų. Apžiūrėjus taip pat tuščią mečetę, pagaliau sutinku pirmą suaugusį vietinį. Šis laiko savo pareiga pasiteirauti – o kur gi mano gidas. Visgi taisykles žino. Tiesa, atskaymas, kad dirbančių gidų surasti nepavyko nuskamba visai patenkinamai ir mes taikiai išsiskiriam su šiuo plietinio sąmoningumo pavyzdžiu.

Dar Gardaja nustebina teisėtvarkos sargų gausa. Matyt pavyko patikyti po kokių neramumų, nes siaurose gatvelėse kareviai ir policininkai būreliai stovi kas geras šimtas metrų. Visgi požiūris į svetimšalius draugiškas – šypsosi. Esant noro galima sustoti, pasikalbėti tiek apie tai, kas čia vyksta, tiek apie AK 47 ir AK 74 (jei juos skiriate) ar apie ant kastrečio teisės ir tvarkos sargo kabančias ašarinių dujų granatų šaudykles.

Už pusšimčio kilometrų nuo Gardajos prasideda Didysis Rytų Ergas – milžiniškos klajojančios smėlio kopos. Dvejų Lietuvų dydžio vietovė nusipelno ne tik atskiro pasakojimo, bet ir atskiro vizito. Su džipais ir kažkuo, kas moka (ar nebijo) juos vairuoti per į 300 metrų aukštį iškylančias smėlio kopas.

Dar viena būtina aplankyti vieta – Konstatinas (Constantine). Neatmenamais laikais ant iš visų pusių tarpeklio apsuptos plokščios uolos įkurtas miestas dabartinį savo vardą gavo kai ji antrame mūsų eros amžiuje užėmė romėnai. Nuo tų laikų liko ne kažin kas – didžioji miesto dalis patatyta jau prancūzų laikais.

Užtai miestą supantys tarpekliai tikrai gniaužia kvapą. Naktį jie dar ir įdomiai apšviečiami. Artimiausias dalykas Europoje būtų Liuksemburgo miestą kertantis Alzetės tarpeklis, bet jis, palyginus, atrodo apgailėtinu grioveliu.

Tarpeklius kertantys gal septyni tiltai ir vienas keltuvų maršrutas palieka daug erdvės grožėtis gamtos ir prancūzų inžinerijos kūriniais. O ir pats miestas yra puikus starto taškas kelionėms giliau į žemyną, po Romos laikų miestus.

Apie transportą

Vietos transportas ne kažin kuo skirasi nuo analogiško kaimyninio Maroko sektoriaus. Pakrantėje yra ir kolonizatorių pastatyti geležinkeliai, tik priešingai nuo marokiečių, Alžyras juos po truputį plečia ir į dykumą. Tai visai logiška, turint omenyje, kad būtent dykumoje yra pagrindiniai šalies turtai – nafta ir dujos.

Traukiniai atrodo pavargę. Kainos – labai geros, nors tvarkaraščiai tikrai nepritaikyti patogiam keliavimui. Architektūros mėgėjai turėtų patirti katarsį nuo lankymosi geležinkelio stotyse. Ir neišgydomą depresiją nuo jų būklės. Jei Lietuvoje vieninteliu rimtesniu mėginimu pažaisti su šių pastatų architektūra galim laikyti Marijampolės geležinkeli stotį, tai Alžyre kas antra stotis yra meno kūrinys.

Asmeniškai mano simpatijos keliauja į Oraną, kur geležinkelio stotis XIX a. pabaigoje buvo pastatya vietos architektūros motyvais – kaip mečetės ir karavarnsarajaus hibridas.

Vietos autobusai didesnės pagarbos nusipelno tik lyginant juos su analogiška Juodosios Afrikos paslauga. Šituose bent jau vietos nėra taip beveiltiškai sugrūstos kaip Senegale ar Zimbabvėje. Visgi iki Maroko CTM’o lygio jiems dar svajoti ir svajoti.

Turintiems daugiau pinigų – taksi. Miestuose jie labai pigūs. Taksi važinėja ir tarp miestų ir už visai nedidelę sumą galima susitarti, kad vairuotojas padarytų ekskursiją 100-200 km atstumu. Labiau besirūpinantys savo saugumu taksi turėtų rezervuotis per viešbučius. Tikėtina neigiama tokios rezervacijos pusė – vairuotojas tik labai retu atveju mokės prancūziškai. Apie tikimybę susikalbėti angliškai nespėliosiu.

Sąlyginai neturtingame Alžyre yra labai gerai išplėtotas ir vietinių skrydžių tinklas. Dvi aviakompanijos – Air Algerie ir Tassil skraido dažnai, pigiai ir tpfu, tpfu – saugiai. Tiesa, Air Algerie turėjo gyvybę nusinešusią avariją 2014 m., o paties Alžyro avacijos priežiūros sistema vertinama … švelniai tariant – nekaip. Nepaisant to, abi aviakompanijos skraido ir į ES, kas leidžia tikėti, kad tikimybė, jog pakilimų skaičius sutaps su nusileidimų, yra pakankamai didelė.  Asmeniškai aš išbandžiau abi ir esant pasirinkimo galimybei siūlyčiau rinktis Tassil, nors būtent Air Algerie kai kuriuose vidiniuse skrydžiuose turi pirmą (net ne verslo, o pirmą!!!) klasę ir tikrai už tokią kainą, kad tiesiog yra sunku nepasiduoti nuodėmei ją išbandyti.

 Apie saugumą

Internetų komentarai apie saugumo padėtį Alžyre neatrodo labai džiuginančiai. Pietuose nuo Tamaraseto vis dar bėgioja islamo ekstremistai ir ten keliauti galima tik su policijos palyda. Kitur – lyg ir ramu, nors prieš keletą metų visai netoli Orano buvo nužudytas kalnuose klajojęs užsienietis. Europoje sutinkamų alžyrečių elgesio bruožai taip pat neprideda daug išankstinės simpatijos šiai šaliai. Dar mažiau prie saugumo jausmo prisideda reikalavimas kiekviename oro uoste, net ir skrendant vidiniu reisu, užsieniečiui nurodyti kur nakvojai praėjusią naktį ir kur nakvosi sekančią. Nors geriau pagalvojus, tai galima vertinti ir kaip realų turizmo policijos darbą. Turistas – šiuolaikinio pasaulio vertybė!

Tiek stereotipų. O realybė – beveik visiškai priešinga. Vietiniai draugiški, paklausti, o kartais ir neklausti, padės. Taip pat – neįkyrūs – dar nesugadinti turizmo kaip jų kaimynai rytuose ir vakaruose. Saugumo padėtis aplankytuose miestuose – Alžyre, Konstatine, Gardajoje, Tlemcene, Anaboje atrodo netgi labai gera. Vienintele ištimti reiktų įvardinti Oraną, kur nuklydus į tikrąjį senamiestį – įdubą tarp bėjaus rūmų ir Santa Kruzo pilies, vadinamą Hai imam El Houari, iš pradžių praeivė, o vėliau ir policininkas patarė čia nevaikštinėti. Pavojinga. Kodėl pavojinga – taip ir nepavyko sužinoti.

Tiesa, civiliais drabužiais apsirengęs policininkas, manę sustabdęs už gero pusšimčio žingsnių nuo nuovados, visai šalia garsiojo imamo Huari kapo ir mečetės, ilgai negalėjo suprasti, ką čia gali veikti nevietinis. Atskaitęs moralą apie tai, kad čia nesaugu (visame likusiame Alžyre – saugu, o čia – ne), užsispyrė palydėti iki likusių trijų, Lonely Planet numone turistų dėmesio vertų, rajono objektų. Ir pabaigai – įsodono į vietinio dušmano automobilį kelionei į viršų – į Santa Kruzo fortą. Policininkas! Į nelegalo dušmano automobilį!

Tiesa, naktinio gyvenimo mėgėjai nusivils. Maždaug apie 21:00 jau galima mėgautis vienuma net ir centrinėse miesto gatvėse. Alžyras – visgi musulmoniška šalis ir dėl tos priežasties vakarotojų gatvėse rasti beveik nepavyks. Pagrindinė pramoga – pokalbiai su negausiai besibūriuojančiais vietiniais, iš mažų puodelių užsigeriant čia pat gatvėje verdama arbata. 

Alkoholio, tiesa, yra, bet tiek vietinis vynas ar licencinis alus (Heinekenas turi būti nubaustas už tai, kad dėl jo franšizės daug kur nebegalima rasti vietinių alaus rūšių!) tai daugiau restoranų meniu objektas. Tiesa, jei rasite vietinių kompaniją, ar būtite pakviesti į svečius, visai tikėtina, kad turėsite ilgą vakarėlį su arbatos ar ne vien arbatos gėrimus ir paskojimais. Juokauti, beje, galima ir įvairiomis temomis – net ir apie religiją. Politika – apskritai anekdotų objektas.

Beje, politine prasme Alžyras yra labai savotiškai dmeokratinė šalis. Rinkimai (pagrindinis demokratijos požymis) vyksta, partijos konkuruoja, moterys – dalyvauja, tiesa, valdanti partija vis vieną išlieka ta pati. O štai už viešą valdžios kritiką žurnalistai … dingsta. Bent jau taip paskaojo vietiniai. Bet tai jiems nekliudo juoktis iš dabartinės valdžios.

Reziumoujant – Alžyras saugumo aspektu yra puiki, saugi šalis, kur užsienietis gali saugiai vaikščioti tiek dieną, tiek naktį. Kur su juo tiek dieną tiek naktį maloniai šnekėsis vietiniai. Kur su nedemokratinės šalies policija gali ramiai šnekučiuotis apie politiką ir sužinoti daug blogo apie valdžią. Kur užsieniečių neapgaudinėja (arba apgaudinėja taip, kad aš to nesugebu pastebėti). Kur policininkas, pamatęs, kad užsienietis fotografuoja draudžiamą fotografuoti objektą (konkrečiu atveju – uostą Alžyro mieste), maloniai prašo, o ne reikalauja parodyti nuotraukas. Ir net nereikalauja ištrinti. Kur net ir turguje Lonely Planet nuomone knibždantys kišenvagiai nieko nebando pavogti. Tiesa, vienas nedidelis « bet » – tam turi būti net ir Lietuvos mąstais aukšto ūgio stamboko sudėimo vyriškiu, galinčiu susikalbėti prancūziškai ir keiktis arabiškai. Kiek aukščiau išdėstyta veiktų paveiniui keliaujančių moterų atžvilgiu, nesiimčiau spėlioti.