SAVAITĖ ŽEMUTINĖJE SAKSONIJOJE

Vokietija, 2018 kovas

APIE SKRYDĮ

Palangos oro uostą pravažiavom. Buvo rūkas, užsiplepėjom, gerai dar kad pastebėjau, o tai ko gero būtume pavėlavę, nes su laiku jau buvo striuka.

Laukiamajame sėdėjo vieni tik vyrai. Įdėmiai apžiūrėjau – nė vienos moters. Gal būčiau pasidžiaugęs, nes paskutiniu laiku apie mūsų šalies damas, pilkas, kabinetines, pasiryžusias visur ir visus valdyti, esu ne kokios nuomonės. Bet kai įdėmiau peržiūrėjau susirinkusiųjų veidus, pasidžiaugti taip pat neradau kuo: pusamžiai, žili, pliki, suvargę ir dėl niekų besiskeryčiojantys. Akiai šiek tiek malonesni atrodė nebent jų skudurai. O šiaip, anot vieno žydiško komedijos personažo – aplink kiurksojo „vieni tik kiaušiniai ir smirdančios kojinės“…

Už lango buvo rūškanas rytas, taigi, nuotaika ne per geriausia.

Po nepilnos valandos atsiradome Kopenhagoje. Savijauta šiek tiek pasitaisė. Ir dėl malonesnių veidų, ir dėl šiltesnio oro. Čia pat persėdome į kitą lėktuvą. Hanoveryje išlipom dešimtą valandą. Lygiai. Pasitiko pagyvenusi rusiškai šnekanti moteris. Nuvežė į viešbutį, pakeliui šiek tiek pašnekėjo apie miestą ir papasakojo linksmą istoriją pro „tris įžymias miesto bobas“. Apie tas „bobas“ papasakosiu ir aš, tiktai vėliau. Viešbučio hole ji mums atidavė dienpinigius, pasiėmėme raktus ir pasukom link lifto. Ir viešbutis ir kambarys pasirodė esą tikrai neblogi, gyventi galima.

APIE HANOVERĮ

Hanoveris – miestas šiaurės vakarų Vokietijoje, prie Leinės upės; Žemutinės Saksonijos žemių sostinė, didelis kultūros ir prekybinis centras, geležinkelių mazgas. Čia gaminami automobiliai, mašinos, gumos ir spaudos reikmenys, išvystyta maisto pramonė. Žmonės atvažiavę traukiniu, pirmiausia išgirsta ne stoties skelbimus, o tekstą garsiakalbiuose: „ Sveikiname jus atvykusius į parodų miestą – Hanoverį“. Miestas taip vadinamas jau seniai, nes žymus kasmetinėmis parodomis, pašvęstomis informacijai ir telekomunikacijai. 2000 metais Hanoveryje vyko didžiausias pasaulio susibėgimas – EXPO 2000, kuris pagarsėjo dėmesingu senamiesčio atjauninimu ir labai neprofesionaliu renginio suplanavimu, atnešusiu organizatoriams milijardinius nuostolius. Tačiau šiandien, 2000 – ųjų parodai pastatytuose paviljonuose vyksta įvairiausi, žmonių mėgstami ir lankomi renginiai..

Nors kai kas tikina, jog šitas miestas neskirtas turistams, tačiau tai ne visai tiesa. Hanoveryje yra įdomus dalykėlis – „raudonoji linija“, prieštaraujanti teiginiams, jog turistai čia gali drybsoti viešbučiuose. Ji prasideda prie geležinkelio stoties įkurto turistų informavimo centro, o nupiešta tiesiai ant asfalto ir šaligatvių. Linijos ilgis – 4200 metrų. Jos vedamas galite praeiti pro visus įdomiausius šio miesto pastatus. Istorinius ir pasilinksminimo. Priklausomai nuo kasmet atsirandančių naujų traukos objektų, linija dažnai keičiasi ir vokiečiai yra bejėgiai švariai nugramdyti kokybiškus neaktualių atkarpų dažus. Dėl to, raudonų „punktyrų“ galima atrasti ir ten, kur jau nebėra jokių turistinių įdomybių. Taigi, turistų centre pasiimate įvairiomis kalbomis atspausdintų lankstinukų, ir be ekskursijų vadovo pagalbos, prabėgate atvykėliui rekomenduojamas vietas. Tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad nepasukti jau „pasenusio“ raudono brūkšnio likučiais.

“Senamiestyje daug viduramžių pastatų, siauros gatvelės, namai stačiais stogais, keturiolikto amžiaus Markt Kirche bažnyčia. Seniausias kulto pastatas Hanoveryje yra Kryžiaus šventovė, pradėta apie 1300 metus. Kiti žymūs namai: buvusioji rotušė (gotikinis stilius, statyta 1439–1455 m.), karaliaus rūmai (pabaigti 1640 metais; dabar – meno galerija). Miesto muziejai: Žemutinės Saksonijos muziejus (daug dailės ir etnografinių eksponatų), Šprengelio muziejus su šiuolaikinio meno kūriniais, Kestnerio muziejus su senovės Egipto retenybėmis, rašytojo Vilhelmo Bušo (Wilhelm Busch) muziejus. Hanoveryje taip pat yra Vilhelmo Leibnico universitetas. Herenhauzų sodai – buvusioji Hanoverio karališkos šeimos vasaros rezidencija. Jie plyti vakarinėje miesto dalyje ir aprėpia penkiasdešimties hektarų plotą”.

Miesto simbolis – naujoji rotušė. Ji iš tiesų labai graži ir yra viena įspūdingiausių Vokietijoje. Į šitą pastatą žiūrėjau kaip į vaikystėje regėtą svajonių pilį, žadinančią smalsumą, fantaziją ir vaizduotę. Tačiau šiek tiek nusivyliau, kai su Vytu vieną saulėtą dieną nusprendėme užeiti į vidų.

Tokio keisto, labai didelio tačiau „nenaudingo“ ploto, man dar niekur neteko regėt. Milžiniška erdvė, milžiniški pilkojo marmuro laiptai ir daugiau – beveik nieko. (Na, logiška, kad koridoriuose yra daugybė durų, mat už jų plūkiasi miesto gerovei dirbti prisiekę tarybos nariai).

Iš pačių įdomiausių dalykų, kuriuos čia išvydome – hole stovintys keturi maketai, juose – 1689, 1939, 1945 ir 2000 metų Hanoveris. Įveikus 43 metrus nuožulniai kylančiu liftu, galima patekti į apžvalgos aikštelę. Mes nekilome. Tiesiog nesinorėjo. Jeigu jau būtų žali medžiai, ar bent žydėtų Hanoverio „klombos“, tikriausiai, keltuvu būtume pasinaudoję.

Anot gido pasakojimų, Hanoveris yra ideali visų keliauninkų vieta, nes nuo šito miesto per keturias valandas galima nusigauti į bet kurį Vokietijos kampą.

Miestas apsuptais lygumomis ir miškais, jo apylinkėse daug unikalių gamtos darinių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Hanoveris paminėtas 1150 metais. Čia buvo svarbi laikmečio vieta, nes ją kirto ne vienas prekybinis kelias.

Nors šiandien miestas stambus pramonės centras, atklydėlius čia vilioja ne technikos pasiekimai, o senieji miesto kvartalai, vingiuotos gatvės, aikštės ir daugiametę istoriją skaičiuojančios vietos. Karas šitą žemės tašką buvo pavertęs beveik vien griuvėsių krūva. Buvo abejojama, ar verta jį atstatinėti.

Dėl savo antrojo atgimimo, šiandieninis Hanoveris turi būti dėkingas senojo miesto vandens ir kanalizacijos sistemoms. Mat jos buvo tokios savotiškos, unikalios ir modernios, kad atstatyti namus buvo imtasi vien dėl jų. Taigi, kaip nebūtų keista, antrą kartą Hanoveris atgimė tik dėl kokybiškų buvusio Hanoverio kanalizacijų.

APIE MIESTO GYVENTOJUS ŠOKIRAVUSIAS STOVYLAS.

Stovylomis jas pavadinau todėl, jog manyje vis dar kirba šiek tiek mandagumo. Oro uoste mus pasitikusi moteris, pasakė labai tiesiai – „trys bobos“. Tas „tris bobas“ 1974 metais „nulipdė“ Nikė de Saint Phalle – prancūzų kilmės amerikietė, dramatiškai praleidusi savo vaikystę bei jaunystę ir, viena iš nedaugelio to laiko moterų menininkių, kuriai ateityje buvo lemta išgarsėti ne tik Vokietijoje. Taigi, Nikė de Saint Phale po pernelyg ankstyvų dramatiškų meilių ir dviejų subyrėjusių santuokų – pradėjo kurti menus. Ji pirmoji pasaulyje atkreipė dėmesį į nusikalstamą žmonijos verslą – ginklų prekybą, o taip pat ir į smurtą. Gal dėl tų ankstyvų išgyvenimų ir sukrėtimų, jaunos moters jausmai išsivystė į NANĄ, švelnius, keistai gracingus, didelių išmatavimų gyvūnų lipdinius, sentimentalokus monstrus ir moterų figūras.

Hanoverio centre, Leinės upės krantinėje, ji sumeistravo tris spalvingas kompozicijas, kurias moterimis vadinti yra tikrai per drąsu. Tai keistos būtybės, dvi iš jų netgi turinčios kažką panašaus į galvas, labai ryškios, su daugybe galūnių ar rankų, bei visokių kitokių suapvalintų atsikišimų. Šitas stovylas autorė pavadino trijų Hanoverio miestui nusipelniusių moterų vardais: Šarlota, Sofija ir Karolina. Apie Šarlotės, Sofijos ir Karolinos nuopelnus nekalbėsiu. Ne apie tai čia šneka. Pasakysiu tik tiek, jog šitos garsenybėms dedikuotos būtybės, mieste sukėlė skandalą. Ne susidomėjimą, ne pasipiktinimą, o audrą emocijų, kumščių kilojimo ir net grumtynių.

Miestiečiai ir šiandien liudija, jog atsiradus Hanoverio „moterims“, mieste įsisiūbavo tikras karo stovis. Pasakojama, kad tokių įtampų ir apsistumdymų (dėl meno) šalyje nebūta niekada.

Policininkai turėję darbo be pertraukų, ir vos užmatydavę susibūrus krūvon kelis miestiečius, skubėdavę prie jų ir prašydavę skirstytis.

Miesto rotušėje tarybos nariai susirinko į posėdį. Dėl tų stovylų. Ir ilgai ginčijosi. Niekaip neapsisprendė ką su jomis daryti: nugriauti ar palikti. Leisti „baidyklėms“ gyvuoti vienerius metus, – kažkas pasiūlė. O paskui, jas nukelti nuo postamentų ir padėti ten, kur daugiau nieko nesiutintų. Tačiau tarybos narių sprendimą, kaip dažnai atsitinka, pakoregavo gyvenimas. Didelių, į velykinius margučius panašių moterų pasižiūrėti užsigeidė visa Vokietija. Tais metais šalyje neliko nė vieno žmogaus, kuris būtų neaplankęs Hanoverio, trokšdamas tik vieno – paveizėti į keistuolės sukurtus „šedevrus

Šedevrai tai ar ne, nespręsiu. Drįstu tiktai paspėlioti; jeigu tokį „meno triptiką“ būtų sukūręs vyras, tai moterys, ypač feministės ir joms prijaučiančios, tą vyrą būtų apšaukusios seksistu, ir su palyda bei trenksmu išgrūdusios už miesto sienų. Tai jau tikrai. Dabar gi, karo skelbti nebuvo kam, ir trys „apvalių formų gracijos“ Hanoveryje gyvena iki šiandien, jau nieko nestebina, nepykdo, tačiau klausimų vis dar kelia – vardan ko visa tai? Aš norėčiau pridurti tik tiek, jog niekas moterų geriau nepažįsta, už jas pačias. Taigi, joms ir spręsti, ką norėjo šituo menu pasakyti jų lyties atstovė feministė Nikė de Saint Phalle.

Menininkė, sukūrusi Šarlotą, Sofiją ir Karoliną, Hanoveriui padovanojo dar ne vieną savo darbą, tapo žinoma Vokietijoje, už jos ribų, tačiau liko nepastebėta Amerikoje. Ir bala jos nematė, galėjome tų tvarinių nepamatyti ir mes, tik kad labai jau rūpėjo žvilgtelti į skandalingai gyvenimą nugyvenusios, skandalinguosius neramios sielos darbus.

APIE ŠPREGELIO IR ŽEMUTINĖS SAKSONIJOS MUZIEJUS

Norėčiau paplepėti apie Hanoveryje ragautą skanų maistą, patogius viešbučius, puikius miesto grindinius, vokiškas vakaruškas, upėmis kraujo ir viešais

išsirenginėjimais garsėjantį operos teatrą, netoliese esančią Marenburgo pilį, panašias kainas, ir apie visai nepanašius jų ir mūsų atlyginimus. Tačiau, keliomis eilutėmis pažymėti du Hanoverio muziejus maga labiau.

Į šiuolaikinio meno centrus vaikštau ne tik žingeidumo vedamas, bet ir dėl to, jog čia visuomet pasitikrinu savo humoro jausmą. Ne viską aš čia priimu rimtai ir toli gražu ne dėl kiekvieno eksponato suku sau galvą. Kai užsižiopsojęs į ryškiomis spalvomis nudažytas Madrido Reina Sofia galerijos sienas pradėjau mindyti meno kūrinį (ant grindų išmėtytas ir šiek tiek paspalvintas šaligatvio plyteles) – bėgti nepuoliau. Juo labiau, kad tokį mano „susipažinimą“ su salėje gulinčiu eksponatu palaikė ir kampe sėdinti budinčioji. Išvydusi mano pasimetimą ji ėmė taip skaniai juoktis, jog neatsilaikiau ir aš.

Einant į moderniojo meno muziejus dažnai pasikartoju vieną pamoką – prisimenu bent du tris meno apibrėžimus. Kad neatsitiktų kaip su dviem mano draugais, kurie iki ryto (ne be alkoholio pagalbos) ginčijosi, ar suplotas ir ant sienos pakabintas kibiras yra menas, ar ne…

Vokiečių Šprengelis jaunystėje buvo šiek tiek panašus į dabartinį Ukrainos Porošenką, bent jau tuo, kad kūrė, gamino ir pardavinėjo šimtus rūšių visokiausių saldumynų. Tačiau atėjo laikas ir „vokiškasis Parošenka“ saldžiajam savo gyvenimui tarė ryžtingą „gana“. Nuo tos dienos užsiėmė vien tik garsių amžininkų darbų paieška ir kolekcionavimu. Tikriausiai nebūtina pabrėžti, kad po mirties jam šlovę atnešė ne saldumynai.

Šimtai darbų saugoma šiandieninėje jo vardu pavadintoje galerijoje, žymi dalis – paties kolekcijos pradininko. Čia galima susipažinti su tūkstantmečių sandūroje kūrusių dadaistų, ekspresionistų ir siurrealistų kūriniais.

Šprengelio muziejuje saugomi Paulo Klee, Makso Ernsto, Pablo Pikaso, Fernano Leže, Kazimiro Malevičiaus, Makso Bekmanno, Edvardo Munko, Salvadoro Dali ir kitų menininkų tapytos drobės. Ypatingas muziejaus akcentas – Kurto Šviterso darbams. Muziejuje taip pat gausu skulptūros, grafikos, foto meno. Čia pat egzistuoja knygynas, yra biblioteka, didelis šiandieninės multimedijos parodų kompleksas, jame – programos suaugusiems ir jaunimui.

O štai Žemutinės Saksonijos muziejus yra pats didžiausias Hanoveryje. Jis įkurdintas įspūdinguose, gausiai skulptūromis ir kolonomis dekoruotuose rūmuose, esančiuose Rotušės kaimynystėje, per kelią. Muziejaus branduolys – meno galerija, kurioje surinkta ekspozicija nuo viduramžių iki mūsų laikų. Taip pat čia yra archeologijos, etnografijos ir gamtos istorijos skyriai. Pastarajame daug gražiai įrengtų akvariumų su žuvytėmis, amfibijomis, ropliais ir kitais egzotiškais gyvūnais. Saksonijos muziejus buvo sukurtas sujungus anksčiau gyvavusias mokslo ir dailės muziejų ekspozicijas.

Man čia didžiausią įspūdį paliko tėveliai ir jų vaikai. Daugybė aukštų, mažų, tuklių, liaunų tėvelių ir mamyčių (kažkodėl vis tik daug daugiau tėvelių) su savo atžalomis čia vaikščiojo iš salės į salę. Žaviuosi žmonėmis, žadinančiais vaikuose pažinimo troškulį. Geriau jau vieną kartą vaikui parodyti muziejų ar kraštą džiunglių, nei dešimtis kartų vedžioti į šiandien maldos namais tapusius – vandens ir pramogų parkus. Vanduo žinoma, yra gerai. Visos pramogos juose, ko gero, irgi nusipelno dėmesio. Bet kai šešiolikmetė/is neatskiria žąsies nuo vištos – ne kas.

Žmogaus atminties saugyklos, pas mus vis dar nesulaukia deramo dėmesio. „Et muziejai, nieko čia gero, sustingus negyva istorija, tegul ten eina kiti…“. Deja, muziejai yra kietas riešutas. Tiems kas išmano. Nė kiek nenusileidžiantis internetui…

APIE FESTIVALĮ IR MIGRACIJĄ

Hanoverį būtų galima laikyti migrantų miestu, tiek čia daug yra rusų, turkų, žydų, ukrainiečių, baltarusių, alžyriečių, libijiečių, buvusių Bolivijos ir kitų Afrikos šalių piliečių…. Labai daug žmonių iš buvusios TSRS. Vokiečiai suteikė ypatingas sąlygas šitiems migrantams. Į savo etninę tėvynę be trikdžių galėjo sugrįžti Pavolgio vokiečiai, išskirtinės sąlygos buvo suteiktos žydams. Čia yra ir lietuvių. Daugiausiai Hanoveryje gyvena iš mūsų šalies atklydusių merginų ir moterų, plušančių aptarnavimo sferoje. Anekdotišką į Vokietiją atvykusios lietuvės istoriją paseksiu rašinio pabaigoje.

Festivalis Hanoveryje kitoks, nei iki šiol matyti. Čeliabinske (grįžome prieš mėnesį) buvo daug didelių spektaklių, šimtai žmonių, didžiulės užstalės, daug kritikų, recenzijų, aptarimų. Hanoverio festivalis kuklus, jis skirtas tiktai publikai, kuri čia yra gana specifinė. Daugiausia šito forumo renginius lanko rusų ir žydų migrantai, atvykę, kaip minėjau, iš buvusios Tarybų Sąjungos. Vokiečiai sudaro maždaug 20 procentų. Festivalio afišoje buvo 10 spektaklių iš Ukrainos, Amerikos, Rusijos, Izraelio, Lietuvos ir Vokietijos. Kadangi publika svarbiausia šventės sudedamoji, mūsų vaidinimo parodymui buvo išleista didžiausia pinigų suma. Ją surijo ypač sudėtinga vertimo aparatūra: dvi uždaros kabinos, mikrofonai, ausinės kažkokie super šiuolaikiški įrenginiai, leidžiantys garsą perduoti į šalia esančias patalpas ar net kitą miestą. Savo spektaklį vertėme į rusų ir vokiečių kalbas.

Nors festivalis neišsikėlęs sau uždavinių kviesti daugybės kritikų, rengti spaudos konferencijų, aptarinėti žiūrėtų reginių, kiekvieną vakarą, po paskutinio vaidinimo kavinėje susirinkdavo aktoriai, režisieriai, organizatoriai ir… kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo…Tie pokalbiai, žinoma, daugiausiai apie pažiūrėtus vaidinimus, tačiau kartais nusikeldavo ir į kitas temas: migracijos, globalizacijos, religijos…Malonu, kad Vokietijoje nepopuliarūs furšetai“. Visi susėda už stalų, plepa, ir niekas nenori kuo greičiau bėgti į viešbutį.

Taigi, po „Varšuvos melodijos“ moterys užvedė kalbą apie kitus mūsų (Klaipėdos Pilies teatro) spektaklius, prisikasėme ir iki paskutiniosios premjeros – Rimanto Šavelio „Fabijono“. Festivalio žmonės apsiskaitę, žino ne tik kur yra Lietuva, bet ir jos miestus, kurortus, teatrus, aktorius, kitus menininkus. Apie R.Šavelį girdėję nebuvo, taigi teko šį bei tą papasakoti, nes klausinėjo ne tik apie jo kūrybą, bet ir gyvenimą, gimtinę, kiek rašo, ar kuria pjeses, scenarijus filmams ir t.t. Tokiuose vakaruose bendromis pastangomis lipdome savo šalies veidą, keičiame susidariusius stereotipus. Ir tai, mano galva, yra iš tiesų gerai. Teko išgirsti ir šiokios tokios kritikos, jog esame per daug tikintys įvairiomis sąjungomis, nesavarankiški, todėl dažnai bijome užsirūkyti net savo balkone ar priešais namą pasivedžioti šunį. Kad susirgome euro sąjungos biurokratija, paskendome popierizme ir iki šiol neatsikratėme „Vyšnių sodo“ personažo Jaškos komplekso…

Festivalio spektakliai buvo geri. Sužavėjo Vologdos akademinio dramos teatro sceniniam gyvenimui pritaikytas Gogolio apsakymas „Kivirčas“. Kūrinys epiškas, sodrus, svaiginantis charakteriais ir situacijomis, suprantamas kiekvienam ir nepraradęs aktualumo. Viskas jame sukasi apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius kivirčijosi su Ivanu Nikiforovičiumi. Gogolio kadžių kadais parašytą istoriją kūrėjai nagrinėja su užsidegimu. Nes kūrinio gelmėje glūdi amžina tema, kalbanti apie žmogaus tuštybę.

Ištisą personažų galeriją vaidino du aktoriai – Vsevolodas Čiubenko ir Olegas Jemeljanovas. Vaidinimą jie padarė tikrai virtuozinį, šokinėjo iš personažo į personažą, buvo tai vyrais, tai moterimis, keitė vaidybos plastiką, manierą, vedė publiką kvapą gniaužiančiais emocijų labirintais, vertė ją aikčioti, krūpčioti ir stebėtis žmogaus prigimties keistenybėmis.

Blogas sodininkas tik tiražuoja svetimus, kitur nusižiūrėtus sodus, geras – kuria naujas augalų rūšis. Gi talentingas menininkas valo žmogaus sielą ir ruošia ją mirčiai. Būti tarp banaliai tikroviško ir liguistai iliuziško pasaulio yra nelengva. Kurti išmintingai – sunku. Kurti išmintingai ir su tikslu – užduotis šiandieną pakeliama ne kiekvienam.

Labai patiko šitas duetas ir dar dėl vienos priežasties – skrupulingo autoriaus žodžio paisymo. Jokių savivaliavimų, jokių nukrypimų. Tekstas nepakeistas, netrumpintas, o ilgiausios Ivanovičiaus ir Nikiforovičiaus skundų „paklodės“, stebino vaidinusiųjų technika, protu, talentu. Šaunumynas. Pas mus toks pagarbus darbas su autoriaus tekstu – reiškinys nykstantis.

Norėčiau pažymėti, kad šiandien Lietuvoje yra labai daug gabių, plastiškų, charizmatiškų aktorių „kurie galėtų būti talentingais“. Tai džiugina. Tačiau visai nedaug „talentingų iš ties“. To negausumo priežastis labai banali – talentą reikia pamaitinti darbu.

Su Vologdos aktoriais kalbėjomės visą vakarą. Puikiai praleistos valandos. Įsimintinos. Šnekėta ne veltui, ne veltui aušinta burna. Būta su menininkais…

Tarp kitko, Vologda turi savo festivalį taip pat. Jis vyksta vasarą, atvykę teatrai pasirodo gatvėse, aikštėse arba kiemuose. Publikos netrūksta. Spektakliai sudėtingi. Stengiausi, kad ir mūsų Tarptautinis festivalis „Šermukšnis“ – teatrai ant grindinio, taptų panašiu. Tai yra – teatrų salėse kuriantys menininkai išeitų į gatves. Šioks toks įdirbis jau buvo, po 2002 metų festivalio klaipėdiečiai „Šermukšnį“ pripažino geriausia Klaipėdos švente. Pernai mūsų „Šermukšnis“ pagaliau sulaukė ir tikrai pakankamo finansavimo. Tik kažkodėl pasuko vaikiškų spektaklių ir reginių link. Kaip madinga sakyti – link „šventės visai šeimai“…Arčiau šeimų, tačiau toliau nuo pačio teatro…

IR APIE MIGRANTĘ IŠ LIETUVOS

„Amelija niekur niekada važiuoti negalvojo, mylėjo Lietuvą, mėgo savo darbą, nors monotonišką, nelabai mielą, tačiau ją maitinusį. Tačiau staiga, vieną dieną krūtinėje pajuto kirminėlį, tarsi šauksmą…Ir nusipirko bilietą į vieną pusę. Išvažiavo. Pavasariop. Į Vokietiją. Vargais negalais gavo darbą, nemielą, negeistą, nelauktą – prižiūrėti svetimus namus. Taigi, nieko nematė, daug dirbo, vien tiktai dirbo, rytais – dirbo, per pietus – dirbo, vakarais – dirbo, buvo sunku, taip sunku, kad krūtinėje vėl pasijuto kirbėjimai. Užtat vieną tokį kirbantį vakarą, ėmė su drauge ir nuėjo į restoraną…

Abi šoko, abi tik dviese ir šoko. Bet paskui jos akys susitiko su vyriškio akimis, nepažįstamo vyro, vėliau susitiko jų šypsenos, dar vėliau susitiko jų krūtinės ir jau neišsiskyrė. Žinoma, jis buvo vyresnis už ją, daug vyresnis, bet meilė amžiaus nepaiso…

Sunki ir nepakeliama merginos migracijos vienatvė pasibaigė, nes dabar šalia kasdien sukinėjosi jau beveik jos vokietis Klaimas. Jis jai priminė lietuvį ir Lietuvą, mat mėgo daug šnekėti ir grybus. Bet atėjo diena, kai vien susitikinėti su juo jau nebeužtekdavo, o prižiūrėtojos darbas pradėjo smaugti beveik mirtinai. Norint Vokietijoje gauti gerą vietą, būtina gerai kalbėt vokiškai. O ji tos kalbos nemokėjo. Tačiau likimas jai pamėtėjo Klaimą ir viskas aplink staiga „netikėtai“ nušvito. Labai net nušvito. Dabar jis dirba, o ji – gyvena. Gerai gyvena Vokietijoje, su vietiniu Klaimu, jo mieluose namuose, su kartą savaitėje dovanojamomis gėlėmis ir abipusiu supratimu“…

…beje, su migrantais Hanoveryje bendravome daug. Nei vienas iš jų Vokietijos nepavadino „sava šalimi“, nei vienas „savais“ nepavadino ir šitos šalies žmonių…

(Šitą banalią istoriją išgirdome viešbutyje. Panašių galima išgirsti visur, kur tik yra mūsų migrantų. Šimtus jų kasdien seka ir mūsų televizorių ekranai. Vis suku galvą, kas tai yra – mada ar užkratas?)